POLITIKA
10 14. Žmogaus nelaimė ar žmogus – nelaimė
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadys
Prisimename – Saulius Stoma iki 1994 m. dirbo valstybės laikraščio „Lietuvos Aidas” redaktoriumi, bet susikompromitavo viešėdamas Amerikos lietuvių kvietimu JAV, kai didelę dalį išeivių iš Lietuvos aukotų lėšų „Lietuvos Aido“ leidybai pasisavino, už tai 1997 m. buvo nuteistas – sėdėjo Sniego g. kartu su nuteistaisiais valdininkais, bet ne Lukiškėse. Kodėl jam taip pasisekė, nors jo statusas buvo paprasto kalinio? Kodėl S.Stoma už aferas sėdėjo, o begalės kitų aferistų išvengė kalinio duonos, tai pirmas klausimas. Ne mažiau, mums keista, kad šis nuteistasis laimėjo LR Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje ir tapo 2008 m. Seimo nariu. Tada kažkokia mums piršosi kažkokia negera nuojauta: „Sauliau, ar ilgam tu užsibūsi politikoje?“
Ir štai S.Stomą ištiko nelaimė. Gal jis buvo neatsargus? Dabar, įsiplieskus skandalui, susidaro įspūdis, kad bandoma jį padaryti vos ne visos Lietuvos šlykščių nelaimių tėvu. Kai kas gal pamiršo, bet dauguma dedasi pamiršę, kad visų Lietuvos nelaimių kaltininkė yra buvusi komunistinė nomenklatūra, visus šiuos metus dominuojanti visose gyvenimo srityse. S.Stoma jai nepriklausė, net pynė prieš ją voratinklį, dabar pats į jį pakliuvo, nes buvo neapdairus. Mums šis falsifikatas užmetamas kaip šydas, kad nematytume, kaip galbūt vagiamas milijardas, kaip Vyriausybė ir Seimas saugo turčius, kad jiems nereikėtų mokėti NT, deklaruoti savo turtų, pajamų ir išlaidų ir taip parodyti, kad solidarūs su žemesniu luomu.
Meilė ir politika
Šie dalykai susiję mažiau negu iš pirmo žvilgsnių atrodo, bet kai reikia kokį nors įgrisusį politiką likviduoti, galima pasinaudoti ir šia korta.
Politiką (angl. “polictics” ir “policy”) daro žmonės, kuriuos liaudis įsimyli, kai kada iki pamišimo. Vokiečių tauta taip mylėjo savo fiurerį, kad nepastebėjo jo pamišimo. Lyderiu gali būti tik politikas, kuriuo pasitiki visuomenės dauguma ir tą pasitikėjimą išreiškia per rinkimus. Pasitikėjimas dažnai įgyjamas ir nedoromis priemonėmis, šiuo atveju tikslas pateisina priemones. Fiureris buvo lyderis ir tikras politikas, nes, padegęs Reichstagą, sugebėjo susitapatinti su tautos lūkesčiais. Toks pat buvo J.Stalinas, sugebėjęs įtikinti rusų tautą, kad jis ir tautos interesai – neatskiriami ir kad žudytų dorus komunistus.
Tai neigiami pavyzdžiai, labai pamokomi, bet yra ir teigiamų, kurie dar labiau pamokomi.
Franklin’as D. Roosevelt’as buvo tikras JAV lyderis, pasauliui - lyderio etalonas. Kai šis kelintos kartos aristokratas atėjo į valdžią, JAV siautėjo tokia krizė, kurios pasaulis nebuvo matęs. Dėl laukinio kapitalistų godumo visiškai sutriko ekonominis gyvenimas, žmonės badavo ir mirė. Lietuviai, kaip pasakojo profesorius Pažūsis (o jam apie tai pasakojo Amerikos lietuviai), laikėsi geriau, nes mokėjo valgyti grybus.
Aristokratas F.D.Roosevalt’as prikėlė Ameriką. Jam iš Amerikos nieko nereikėjo, nes jis nuo vaikystės viską turėjo, buvo apsuptas meilės ir rūmų gerbūvio. Tačiau aristokrato garbės kodeksas reikalauja, kad dvaro tarnai, darbininkai taip pat gyventų gerai, būtų sotūs ir madingai apsirengę. Šį principą aristokratas Rossevelt’as pritaikė šalie valdyme. Politika visada antropoformistinė, personifikuota, t.y. susiveda į vieną žmogų, todėl atrodo, kad istoriją kuria asmenybės.
Bet čia jau nuklydome į šalį. Mes turime kalbėti apie šio aristokrato prezidento asmeninį gyvenimą. Jis vedė iš meilės Eleonorą, savo tolimą giminaitę, susilaukė penkių vaikų. Tada daktaras pasakė Eleonorai: gana, dar vienas vaikas ir mirsi. Tai laikais žmonės buvo drovūs, kontraceptinių priemonių nebuvo. Kaip rašo mūsų šaltinis, Eleonora neturėjo su kuo pasitarti, ką daryti, kad nebūtų vaikų, bet jeigu ir būtų turėjusi (su kuo pasitarti) kažin, ar būtų drįsusi apie tai kalbėti. Sutuoktinių santykiai, kaip sako p.Stoma, tapo tik “ūkiški”. Bet prezidentui to neužteko, jis įsitaisė meilužę, savo sekretorę, ir jai buvo ištikimas, o ji - jam.
Ši meilė netrukdė tikrai politikai (“politics”), amerikiečiai juo pasitikėjo kaip nacijos tėvu. Prezidentas turėjo panaudoti ir įstatymą ir jėgą, kad nugalėtų pasiutusį laukinių oligarchų pasipriešinimą. Tarkim prezidentas pateikia reikalingą įstatymą, Kongresas priima, bet Aukščiausiasis teismas paskelbia, kad įstatymas antikonstitucinis, ir reformos sustoja. Tada prezidentas panaudoja jėgą.
„Ačiū. Gerbiamas prelegente, mano klausimas būtų susijęs apskritai su visais įvykiais, kurie vyko per pastaruosius metus dėl prokuratūros, kaip sakyt, darbo ir perspektyvų. Ar nesusidaro įspūdis, kad už to, kad reikia destabilizuoti prokuratūros darbą stovi ir nusikalstamo pasaulio žmonės ir taip pat, kaip sakyt, kai kurie, kaip sakyt, nusikalstamo pasaulio žmonių įtakojami visuomenės atstovai? Nes kai aš girdžiu operatyvinių darbuotojų išvadas, susidaro įspūdis, kad mes valstybėje esame gana sudėtingoje situacijoje, kad reikia būtent sunaikinti prokuratūrą: po to būtų galima daryti ką nori,” – Seimo nario Vytenio Andriukaičio klausimas naujajam kandidatui į generalinius prokurorus. Prokuroras atsakė, kad tokios oficialios informacijos nėra.
Mūsų lyderis Andrius Kubilius antai pasakė, kad jo valdymas įeis į krizės sutrikdytos ekonomikos suvaldymo lobyną. Reikia tuo suabejoti. Tokios knygos, kaip Roosevelt’as suvaldė krizę, jau seniai parašytos, jų pilnos JAV ambasados bibliotekos lentynos. Pakanka nueiti, pasiskaityti, ir taip daryti, kaip darė didysis Roosevelt’as, kuris, sakysim taip, gerai ar negerai, turėjo meilužę. Ir Amerika, ir Eleonora su tuo susitaikė, niekas tos aplinkybės neeksploatavo. Prezidentienė, penkių vaikų motina, tapo įžymia politike, kovotoja už rasių lygybę, po prezidento mirties buvo JAV ambasadore Jungtinėse Tautose. Adlay Stevenson prie jos kapo pasakė, kad ji ne tamsą keikė, o dirbo, švietė kaip žvakė, kad tamsos būtų mažiau.
O mes tamsą ir vėl kuriame, kad būtų ką keikti
Dar galima būtų priminti, kokie palaidūnai buvo mūsų atmintyje valdę JAV prezidentas John’as F.Kennedy, kaip buvo sukompromituotas prezidentas Bill’as Clinton’as. Beje, pastaroji „meilė” turėjo istorinių pasekmių: galimas daiktas, kad jeigu rinkimus po Clinton’o būtų laimėję demokratai, nebūtų buvę Irako karo, o galbūt ir Rugsėjo 11-osios.
Politika neturi ryšio su morale. Princai ir vyriausybės daug pavojingesnės visuomenei negu kiti visuomenės elementai.
Niccolo Machiavelli
Meilė nepakišo kojos ir pirmam mūsų šios nepriklausomybės prezidentui Algirdui Brazauskui, nemažino jo reitingų, jį žmonės rinko už tariamą „ūkiškumą”. Galima sakyti, kad A.Brazauskas buvo tikras lyderis, nors jo valdymas Lietuvai buvo tikra nelaimė: savižudybės, žmogžudystės, „prichvatizacija“, totali korupcija - ir jokio aristokratizmo. Tačiau jam buvo pažįstami visi direktoriai, jį rėmė ekonominės struktūros, kurioms vadovavo buvusieji komunistai. Paskui į valdžią atėjo kitas lyderis, jo mokinys, kuris taip pat paliko šeimą, vėliau visą meilę atidavė “LEO LT”. Ir nieko, mes nevadinome jų lovelasais, Casanova’is ir kitais nereikšmingais politikai žodžiais.
Todėl labai keista, kad pakilo toks tamsus debesis prieš poną Stomą. Matyt, kai kam jis įgriso su savo pozicija dėl jėgos struktūrų, prokuratūros neįgalumo, neteisminių susidorojimų, kurie baigiasi mirtimi, pedofilijos, korupcijos.
Kaip sakyta, anksčiau jis pynė voratinklį, kuriame gaudė ir murgdė kagėbistus, rezervistus, komunistus, vagių brigadininkus. Čia ponas Stoma taip pat prašovė, nesusigaudęs, kad mūsų demokratijos tėvai, nepaisydami Niccolo Machiavelli mokymo, kad tvirtas valdovas neturi remtis praeities šešėlinėmis jėgomis, susitarė su tomis jėgomis dalytis valdžia. To nepastebėjęs ponas Saulius dabar pats pakliuvo į voratinklį: pažiūrėsim, kaip išsipainios šioje šalyje, kurioje nėra jokio aristokratizmo, mažai moralės, o dėl teisingumo susitariama. Reikia manyti, kad susipratę piliečiai jam padės nepalūžti, rinkėjai jo neišduos. Sauliaus Stomos viltys, kad prokuratūra jį apgins ir patrauks baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie pažeidė jo privatumą, pasisavinę specialiųjų tarnybų funkcijas, slapta įrašinėjo jo kalbas, t.y. vykdė baudžiamąją veiką, yra naivus. Argi iš Vytenio Andriukaičio klausimo neaišku, kokiam pasauliui jis gali būti priskiriamas? Prokurorai tyrimą nutrauks
„Tas, kas apgaudinėja, visada atras tokių, kurie leidžia save apgaudinėti”. Niccollo Machiavelli. Mūsų pastaba: “Štai kodėl buvusi komunistinė nomenklatūra vis dar dominuoja Lietuvoje”
Kieno charizma – kaip šiukšlių dėžės?
Tai retorinis klausimas. Visi žino: mūsų spaudos, mūsų televizijos ir mūsų internetinių svetainių. Po to, kai miręs Vytas Pociūnas buvo taip apšmeižtas, toliau eiti nėra kur. Nėra ką skaityti, nes spaudos, nuo seno laikytos kultūros dalimi, charizma – kaip šiukšlių dėžės. Tą patį galima pasakyti apie šiukšlių kūrėjus, save vadinančius žurnalistais. Mes neturime nė vieno kaip, pvz., Anna Politkovskaja. Štai ir šiuo atveju: sukurta nauja tikrovė, paskui nuduodama, kad apie ją informuojama, pinami ištisi serialai.
Praėjusią savaitę viena svetainė (sako, savininkai – norvegai), viliojanti skaitytojus informacija apie seksus ir iš to daranti biznį, paskyrė tam kilniam reikalui dvi pozicijas (ir dar kelias Stomai). Viename tekste rašė, kad Arvydas Sabonis išėjęs iš ligoninės pareiškė, jog jam teliko vienas malonumas: seksas. Kitame tekste štai taip propaguojama oralinis seksas: “Oralinis seksas pavojingiau už rūkymą”.
Štai taip, tokia informacija, tokia politika: visomis jėgomis aukštinti šiukšlių dėžės charizmą.
Tai jau kažkada buvo
Aname gyvenime (kiti sako, prie rusų, okupacijos metais, dar kiti neteisingai ir netaisyklingai - sovietmečiu) įvyko panašus incidentas kaip ir su ponu Sauliumi.
Daktaras Leonas B., dirbęs vienoje Kauno ligoninėje, nevaldė liežuvio. Prisiklausęs „Laisvės” radijo, važiavo traukiniu Vilnius-Kaunas. Visą kelią pasakojo antitarybinius anekdotus. Netoliese tiesus kaip vinis sėdėjo toks draugas, panašus į Jevgrafą Živago iš to paties pavadinimo filmo. Kai traukinys sustojo Kaune, tas Jevgrafas priėjo prie kompanijos, parodė raudoną mandatą ir liepė visiems eiti į miliciją. Čia liepė milicininkui kompaniją ištardyti. Leonas B. prisipažino, kad pasakojo anekdotus, bet draugas KGBistas sėdėjęs toliau, ne viską girdėjęs ir supratęs: anekdotai buvę apie Kinijos komunizmą. Tą kartą daktaras išsisuko, bet nepasimokė. 1974 m. pavasarį, kai susidegino Romas Kalanta ir buvo sustiprintas budrumas, Leonas B. pasirodė įtartinas ir jį Černiachovskio aikštėje (Vilniuje) milicininkai viešai iškratė. Tai daktarą įžeidė ir jis parašė skundą ant milicininkų, kad anie pažeidė jo žmogaus teises ir sutrypė orumą. Skundas kažkodėl nukeliavo į Kauną, jį tyrė Kauno KGB majoras Dunajev, kuris paskambino Leonui B. ir liepė pas jį atvykti. Tačiau daktaras sulaukė incidento.
Į ligoninę buvo paguldytas ligonis. Jį daktaras gydė, atrodo, net susidraugavo. Balandžio 12 dienos vakarą (atmintina data, nes tai buvo Kosmonautų diena) daktarą išsišaukė tas ligonis. Kai daktaras pasilenkė jį apžiūrėti, ligonis jį griebė ir užsivertė ant savęs. Prasidėjo grumtynės. Daktaras buvo stiprus, šiaip taip atstūmė tariamai nuo meilės apkvaišusį ligonį ir atsistojo prie lango. Langas buvo atdaras, daktaras pasišaukė pagalbą. Incidentas išėjo į viešumą. Daktaras kreipėsi į prokurorus, bet šie nieko nedarė, mat tariamas ligonis parašė paaiškinimą, kad „daktaras Leonas B. jam griebė už lytinio organo”. Kadangi palatoje buvo tik du, tai niekas nematė, kas ten įvyko. Erdvė interpretacijoms. Pasklido paskalos apie daktaro netradicinę orientaciją, ko ir reikėjo KGB. Tačiau Leonas B. turėjo nemažai alibių (daktarės ir seselės jį mylėjo, taip pat žmona ir vaikai), tai iš esmės jam nepakenkė.
Tai šlykštus, bet tikras incidentas. Daktaras dar gyvas, žino ir to užpuoliko pavardę. Kodėl šios istorijos neištirti, jeigu jos formatas pasikartoja ir šiais laikais?
Nes viešas interesas dėl panašių incidentų išlieka. Dabar, žinoma, kiti laikai - ir ačiū Dievui. Dabar ne tokia homofobija kaip KGB laikais, bet buvusių komunistų pilnos teisėsaugos tarnybos. Sakysim, joms jūs nepatikote. Pasiųs paskui jus į mišką, kai einate grybauti, linksmą vyruką ar du. Tarkim, jus primuš, bet neužmuš. Juos pagaus kita tarnyba, kurios neinformavo apie provokaciją. Pradės tyrimą. Bet tyrimas bus nutrauktas, nes linksmi vyrukai parašys paaiškinimą: „Mes tą grybautoją apkūlėme, nes jis griebė už ...”
Nebūkime vulgarūs, bet būkime teisingi ir atsargūs, ypač su prokurorais.
Ar gali ponas Saulius Stoma būti Europos Parlamento nariu?
Kodėl gi ne? Lietuvai tikrai nepadarytų gėdos, nes išsilavinęs, žino, kas yra subsidiarumas, solidarumas. Mūsų duomenimis, Saulius Stoma padorus žmogus ir tikrai tokių liapsusų kaip dabartiniai europarlamentarai nepadarytų. Gal net pasistengtų, kad Europos Sąjunga priverstų Lietuvą įsivesti visuotinę turto, pajamų ir išlaidų deklaravimą, įsivesti nekilnojamojo turto ir prabangos mokesčius ir, taip papildžius biudžetą, mokėti profesoriams kaip Oksforde, o mokytojams - kaip Suomijoje. Be to, galima būtų įvykdyti tikrą mokyklų reformą: klasėje turėti du mokytojus (Suomijoje yra trys: viena dirba su visais, kita – su pirmūnais, trečia – su atsiliekančiais).
O kokio lygio Lietuvos europarlamentarai, nieko nedarantys Lietuvos labui, matyti iš šių pavyzdžių.
Nėra reikalo kalbėti apie poną Vladislavą Tomaševskį, kuris išsijuosęs „varo“ ant Lietuvos. Tai nereiškia, kad nepasako ir tiesos, bet visgi reikia turėti tam tikrą saiką, be to, galima veikti daug subtiliau.
Arba štai Leonidas Donskis. Taip pat negaili Lietuvos, vis primena, kad čia buvo daug žydšaudžių. Parašė keletą straipsnių (neužmirškite: profesorius), kuriame teigia, kad Lietuvoje klesti antisemitizmas. Ponas profesorius yra žydas ir čia prieštarauja kitam profesoriui žydui Albert Enstein, kuris sakė, kad antisemitizmas yra žydų tautos šešėlis. Kaip žinoma, Lietuvoje nėra žydų, tai negali būti ir jų šešėlio - antisemitizmo.
Arba štai Justas Paleckis. Tai protingas žmogus, trečios kartos Lietuvos inteligentas. Mes vis laukiame, kad parveš iš Briuselio socialdemokratinę saulę (progresyviniai mokesčiai, visuotinis turto deklaravimas, NT mokestis), bet susidaro įspūdis, kad europarlamentarui tai nerūpi. Vienoje televizijos laidoje, kuri buvo transliuojama ir per radiją, pareiškė, kad reikia atsižvelgti į Lenkijos reikalavimą ir vietovių pavadinimus rašyti ir lenkiškai, nes tokia praktika yra Suomijoje, kur gatvių ir kaimų pavadinimai rašomi ir švediškai. Tai gera simetrija, nes švedai buvo suomių okupantai kaip ir mūsų lenkai. Atrodo, kad jis teisus, nes iš tikrųjų Suomijoje kai kurių vietovių pavadinimai rašomi švediškai. Ir niekas, anot parlamentaro, nesipiktina, suomių, girdi, kitas mentalitetas. Deja, ponas parlamentaras meluoja, nes nutyli, kad Suomijoje ir švedų kalba yra oficiali. Pakanka žvilgtelėti į bet kurį žinyną. Kaip ES parlamentarui, nedovanotina šitaip flirtuoti su lenkais, kaip įstatymų leidėjas jis turėtų sakyti, kad pirmiausia reikia pakeisti Lietuvos Konstituciją, įrašyti į ją, kad lenkų kalba Lietuvoje oficiali, o paskui jau daryti, kaip suomiai daro. Ir savo kolegai V.Tomaševskiui vietoj protestų ir akcijų turėtų patarti daryti spaudimą Lietuvos vyriausybei, kad pakeistų Konstituciją ir lenkų kalbą paskelbtų oficialia kalba ir tik tada lenkiška abėcėlė mums būtų privaloma kaip suomiams -- švedų.
Dar vienas europarlamentaras, dabar neprisimename, gal tas pats Justas Paleckis, per televiziją ragino eiti prie balsavimo urnų ir visiems visiems balsuoti, nes tokia praktika esanti Australijoje. Kas toje šalyje nebalsuoja, netenka teisės į valstybės paslaugas. Pavyzdžiui, ateina į savivaldybę, prašo pašalpos, o valdininkas tokiam australui - špygą: nebalsavai, neatlikai pilietinės pareigos, tai ko nori. Visa tai susakęs parlamentaras sakė, kad taip turėtų būti ir Lietuvoje. Tačiau ir čia parlamentaras melavo nutylėjimu: nepasakė, kad Australijoje visiems rinkėjams balsavimas privalomas, kas nebalsuoja gauna mokėti baudą ir netenką privilegijų. Bent kiek Roosevelt’o aristokratiškumo turintis europarlamentaras tokiu rinkėjų manipuliavimu neužsiimtų: iš karto, be užuolankų, sakytų, kad Lietuvoje būtina susitarti dėl privalomo balsavimo.
Žinoma, jeigu balsavimas būtų privalomas, tokių niekinių kandidatų niekas neišrinktų (nes nebūtų galima manipuliuoti rinkėjų balsais, tie, kas juos skaičiuoja, neturėtų tokios manevro laisvės kaip dabar).
Manome, kad Saulius Stoma prie tokių niekinių veikėjų nepriklauso, nes jo raštuose ir kalbose panašių nesąmonių neaptikome. Matyt dėl to, kad jis niekaip nėra prisidėjęs prie Lietuvos nelaimių, gal tik jį patį, kaip žmogų, kartais ištinka nelaimė, kurią prisišaukia juokaudamas ar vaidindamas nerimtą. Ir to pakanka jo priešams skandalui sukelti, kuris reikalinga visuomenės dėmesiui nukreipti nuo esminių dalykų: skurdo, nevykusių reformų, neteisingumo, biudžeto švaistymo.
Meilė ir politika, politika ir meilė - tarpusavyje nesietini dalykai. Jeigu netrukdė prezidentui Algirdui Brazauskui tarnauti Lietuvai ir grupei draugų, tai ir stomoms taikytini tie patys standartai.
Atgal
.jpg)
