POLITIKA
09 13. Primetamas kelias į niekur
Vaclovas Volkus
Vakarų laisvosios rinkos globalistai – modernaus kapitalizmo apaštalai, pasakiškų turtų savininkai, manipuliuodami ne tik materialiniais ištekliais, siekia dvasiškai pavergti žmogų per kultūros-švietimo įstaigas, materialiai skatindami palankias visuomenines organizacijas.
Šiandieną jų veikla, remiama Europos Sąjungos, įtakingų biurokratų, skverbiasi į mūsų šalį ne pačiu geriausiu savo turiniu, moraliniu požiūriu tautai nepriimtinais iššūkiais, tautos savasties, jos dvasinio paveldo, savo šalies patriotizmo nustūmimu į gyvenimo šalikelę. Tai, kas mūsų tėvų ir protėvių amžių bėgyje buvo apginta, išsaugota kaip kalba, dainos, papročiai ir tradicijos, moralės ir etikos normos, dabar kaip ir sovietiniais laikais laikoma atgyvenomis. Skelbiama, kad visa tai nemadinga, provincialu. Kitas reikalas, kai atlikėjai scenoje pasirodo pusnuogiai, su rėksmingomis anglų kalba dainuškomis, keistais jūreiviškais šokiais, renginių vedančiajam susikišus rankasi kelnių kišenes. Štai koks lietuviškos provincijos beždžioniavimo pavyzdžio etalonas, užvaldantis eilinio žmogaus meninį skonį. Viso to mokytoja-televizija.
Po žmogaus teisių ir laisvių apsaugos kauke trukdoma, varžoma Lietuvos patriotinėms jaunimo organizacijoms su tautine ir valstybine simbolika-trispalvėmis, patriotinėmis dainomis taikiai demonstruoti švenčių progomis mūsų didžiuosiuose miestuose. Tuo pačiu metu išduodami leidimai su gausia policijos apsauga demonstruoti suvažiavusius net iš kitų kraštų lytiniams iškrypėliams, jų nepriimtinas sveikam protui manieras.
Baisu, kada ši vakarų pasaulio vulgari tautai atmestina kultūra, savo blogiausiomis formomis skverbiasi į mūsų mokyklas, vaikų darželius. Tuo baisiau, kada kai kas tų įstaigų darbuotojų be lietuvybės dvasios, šiandieną jų dvasinę tuštumą užpildė vakarų kosmopolitinės-globalistinės vertybės, nieko bendro neturinčios su tautos savastimi, lietuvybe, tautos išlikimu.
Prieškario jaunimas, tautinės mokyklos ugdytas patriotizmo , nacionalinės savigarbos lietuvybės dvasia, daugumoje jos šviesuoliai-švietimiečiai, sovietmečio metais išsaugojo švietimo įstaigose lietuvybės tradicijas. Neteko girdėti atvejo, kad lietuviškoje mokykloje, vaikų darželyje būtų mokoma dainuoti „katiušas“, šokti „kazačiokus“. O dabar laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje, pradedant mokykla ir baigiant vaikų darželiu žalojama vaikų dvasia tautai nepriimtinomis dvasinėmis vertybėmis, lietuvybė „anglinama“, tautinės vertybės daugumoje mūsų pačių rankomis sustumiamas į atliekų sąvartyną.
Tebūnie šis reikalo esmę pasakantis straipsnis kaip įžanga į konkretų pasakojimo apie vieną iš Kėdainių miesto vaikų darželio mokytoją-auklėtoją (pavadinkime ją Katre) , kuri vienu metu dirbusi net neeiline darbuotoja, akivaizdžiai pasirodė nutautėjusiu sindromu. Jos vadovaujamas kvartetas, kuriame dalyvauja ir kita mokytoja. Jų čigoniškų dainuškų repertuaras yra svetimas tautinei dvasiai, globalistų užmačioms.
Sklinda kalbos, kad „Citadelės“ viduje įvyko kažkoks neaiškus vidinis nesusipratimas. Kas ten žino, gal ir svajotais lūkesčiais nepasidalino, gal dar dėl ko nors, bet visa tai „Citadelės“ tvirtovės vidaus , asmeninis reikalas.
Bet ir ne asmeninis reikalas, kada repertuaro beprasmės dainuškos, jų muzikos autorė Katrė, kurios kvartete dalyvauja dar viena mokytoja, veržiasi į sceną. Pavyzdžiui, 2012 metų vasarą Kėdainių rajone, Č.Milošo gimtinėje, buvusio Šateinių dvaro sodyboje buvo švenčiama Lietuvos dainiaus Maironio paminėjimo jubiliejiniai metai. Šventėje dalyvavo net iš šešių rajonų atvykę poetai, prozininkai, kitų meno rūšių atstovai, kuriai buvo būdinga susikaupimo, meilės, pagarbos ir pilietinio patriotizmo dvasia. Ponia Katrė, gavusi tik 15 minučių laiko pasirodyti scenoje, juo piktnaudžiavo, dėl savo lietuvybės stokos-nutautėjimo, ši mokytoja nesuvokė kokioje šventėje ji dalyvauja, neįvertino atlikėjų ir dalyvių ramaus ir iškilaus susikaupimo, su savo komanda prapliupo ausis rėžiančiais vištgaidžių balsais, triukšmingos čigoniškų melodijų fone, elgesio manieromis, apnuodijo iškilią šventinę nuotaiką. Pasipiktinę šventės dalyviai kojų bildesiu nutraukė pasirodymą. Didybės manija serganti poetė čigoniškų melodijų „specialistė“, pasivaikščiojimų-klajonių kūrėja liko nepatenkinta žiūrovų įvertinimu.
Nežiūrint Šateinių antausio, su ta pačia čigonų taboro lygio programa, ponia Katrė su savo ketvertuku pasirodė ir šiemet Kėdainių miesto šventės metu prie garsiojo Babėnų Daukšos ąžuolo. Čia buvęs daukšų laikais kaimelis, dvarelis, kuriame gimė ir augo lietuvių raštijos pradininkas Nikalojus Daukša. Čia pat, kaimo kapinaitėse amžinajam poilsiui atgulė ir jo tėvai bei seneliai. Tai kiekvienam doram ir sąmoningam lietuviui šventa-sakralinė vieta. Čia lankosi įvairios ekskursijos, besidominčios lietuviškos raštijos ištakomis. Ši vieta pažymėta masyviu ąžuoliniu koplytstulpiu su įrašytomis prieš daugelį metų jo priesaikomis ainiams – ginti gimtąją kalbą, puoselėti ją, didžiuotis lietuviška kilme.
Pasirodo, kad šiomis nepriklausomybės dienomis esama mokytojų – katrių, kurioms buvo patikėtas vaikų ugdymas, didžiuotis savo šalimi, jos iškiliomis asmenybėmis, savo tapatybe, didžiuotis gimtąja kalba, materialiniu ir dvasiniu paveldu, globalizmo pavojaus akivaizdoje tiesiog nusispjauti.
Gaila, bet tokių katrių dar pasitaiko pedagogų šeimoje.
Atgal
.jpg)
