POLITIKA
10 25. Lietuva, Lietuvėle, kas tave skriaudžia
Vaclovas Volkus
2012 metais šalies gyventojų statistikų pajamų ir gyvenimo sąlygų analizės duomenimis Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno 560 tūkstančių žmonių, kas sudaro 18,6 procento visų šalies gyventojų. Keturių asmenų šeimai su dviem vaikais iki 14-kos metų amžiaus pajamų riba 1572 litus padalinus iš keturių, vienam šeimos nariui tenka 392 litai. Susimąstykite ponai valdantieji – pinigų ir turto vergai! Kaip žmogus gali pragyventi už 392 litus pastoviai brangstant maisto produktams, elektrai, dujoms, šildymui, vandeniui, vaistams? Tai atsidūrusių aukščiausiuose valdžios postuose veikėjų darbo rezultatas, finansinių klanų apraizgytų daugumoje partijų statytinių vidutinybės. Nemaža jų dalis be doros, ribotos kompetencijos, su intelekto stygiumi, neretai ir su kriminaline praeitimi. Iš tokių nelauk meilės skurstančiam, nepritekliuose gyvenančiam žmogui, pagarbos savo tautai ir valstybei.
Galą su galu vos suduriantys, nepakęsdami nuolatinių nepriteklių, tūkstančiai jaunų žmonių, nustumtų į gyvenimo šalikėlius bėga iš savo Tėvynės svetur duoneliauti. Kiti mažiau sumanūs, nematantys jokios perspektyvos išbristi iš nuolatinių nepriteklių, nesitiki pagalbos, realios paramos, gauti darbo – neištveria, pradeda girtuokliauti, vartoti narkotikus, vagiliauti, sužvėrėja, žudosi. Tokiems nerūpi valstybės reikalai, jiems rūpi pilvo reikalai. Ką jau kalbėti apie skurstančių, esančių ant skurdo ribos, nuolatos bijančių netekti darbo psichinę sveikatą. Ar ji gali būti gera, kada blogos savijautos pojūtis, nuolatos persekioja emocinė ir dvasinė būsena neleidžianti džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį, išvengi rimtų psichikos sutrikimų – depresijos, žiaurumo, savižudybių. Kas gali paneigti, kad su savo 3 milijonais Lietuva Europos Sąjungos valstybių statistiniuose duomenyse atsidūrusi paskutinėse eilutėse su 450 tūkstančiais stipriai išgeriančių, su 60 tūkstančių alkoholikų, 7 tūkstančiais narkomanų, 9-niais tūkstančiais sėdinčių kalėjimuose (vieno kalinio paros išlaikymas valstybei kainuoja 60 litų), savižudžiais. Kada nesirūpinama žmogumi, nesprendžiamos žmogaus problemos kuriančio materialines gėrybes, akistata tarp valdžios ir tautos didėja, atskirtis tarp turtingų ir varguomenės, gerovės ir skurdo gilėja.
Kad tai nebūtų tuščiažodžiavimas, teprašneka faktai. Socialdemokratai, Tiesos ir Teisingumo partijos vadovai, Darbo partijos atstovai rinkimų programose žadėjo mažinti prarają – atskirtį tarp darbo ir kapitalo, įvesti tarifinius progresinius mokesčius, apmokestinti (ko ne vieną kartą reikalavo ES) stambų nekilnojamą turtą. Dalis rinkėjų patikėjo pažadais. Pažadukai laimėjo. Socialdemokratams vadovaujant susiformavo kairioji šių partijų, prisijungus Lenkų rinkimų akcijos seimūnams, koalicinė vyriausybė. Jos pirmininku tapo Socialdemokratų partijos pirmininkas Alg. Butkevičius. Jo darbo pradžia buvo sudarinėti darbo grupes, kurių jų viena pradėjo rengti krūvą žadėtų įstatymų. Šiandieną iš visos tos krūvos telieka šnipštas, akių dūmimas. Pučiamo burbulo nebelieka 2014 metų biudžeto eilutėse, nebent buvusių mokesčių įstatymo kasmetiniai pataisymai. Dingo žadėtas socialdemokratinis solidarumas, socialinis teisingumas su progresyviniais tarifiniais, stambaus turto apmokestinimo mokesčiais. Palieku spręsti skaitytojui, kieno interesus atstovauja mūsų valdžios – daugumos žmonių, ar saujelės oligarchų ir jų tarnų? Už 71,116-kos išpustos valdininkijos armijos susitelkimą ir solidarumą valdančioji viršūnėlė pasistengė atsiskaityti pinigais – padidino algas, per 2013 metų pirmąjį pusmetį padidino jos skaičių dar 445-kiais valstybės išlaikytiniais. Be to, apeinant biudžetininkus – mokytojus, medicinos, kultūros darbuotojus, mažas pajamas turinčius darbo žmones, nutarta tuojau pat pradėti grąžinti krizės metu sumažintų algų skirtumą, mokėtus priedus. Lietuvos socialdemokratų viršūnėlė kovodama dėl postų, tūkstantinių algų, gobšumo apakinta nesuvokia, kad kaimyninė valstybė per Lenkų rinkimų akcijos parlamentarus Lietuvos seime, vyriausybėje nesiskaito su Lietuvos Konstitucija, valstybės kalba, skaldo teritorinį vientisumą, ruošiasi blogiausiam atvejui.
Valdininkai, teisėsaugininkai su tūkstantinėmis algomis pagerino savo gerbūvį, o visi kiti su kelis kartus kuklesniais atlyginimais, 600 tūkstančių senatvės pensininkų su 740 litų vidurkiu liko nepastebėti, apeiti iki 2015 metų su sąlyga, jeigu biudžete atsiras pinigų.
Už 2013 metų pirmą pusmetį valstybės institucijų tarnautojams buvo leista išsidalinti 280 tūkstančių litų, dvigubai daugiau nei už tą patį laikotarpį 2012 metais. Perdėtas dosnumas! Jeigu seimo biudžetas 2012 metais buvo 84,4 milijardų litų, tai 2013 metais jis paaugo iki 92,2 milijardų. 2014 metais biudžetas didėja dar keliais milijardais. Panašus augimas buvo, yra seimo ir vyriausybės – vykdomosios valdžios institucijose. Tuo pačiu verkšlenama – pinigų nėra. Uždaromos mokyklos, kultūros įstaigos. Tuo pačiu nerandama lėšų paremti sunkiai besiverčiančius laikraščius, kaip antai valstybės laikraštį
„Lietuvos Aidas“ ir kitus. Tuo labiau privatūs asmenys su dešimtimis tūkstančių algomis – klerkai, bankininkai, milijonines apyvartas valdantys verslininkai.
Prieš rinkimus vis žadama mažinti Seimo narių skaičių iki 101, iki 75, bet argi, kurių dauguma savanaudžiai patys savo pajamas mažins? Pavyzdžiui, Austrija. Ji su 8,2 milijonais gyventojų renka 189 parlamentarus, tai Lietuva neturinti net 3-jų ,milijonų renka net 141 parlamentarą. Vokietija turinti 80 milijonų gyventojų, jiems parlamente atstovauja 650 parlamentarų. Palyginus šių dviejų šalių gyventojų skaičių su nepilnais trim milijonais turinčia Lietuva, mums užtektų ir 51 parlamentaro. Atitinkamai mažėtų ir valstybės tarnautojų skaičius, atsirastų daugiau pinigų socialinėms reikmėms tenkinti. Negriūva tų šalių valdymas, esant tvarkai ir finansinei kontrolei negriūtų ir Lietuvoje.
Parduoti – privatizuoti stambūs, strateginiai objektai, gaunama kasmetinė milijardinė parama iš ES, plius valstybės biudžetas, paskolinta 50 milijardų litų. Visus tuos milijardus sudėjus – kur jie dingo, kur jie dingsta, kur tų milijardų investicinė grąža? Neužčiaupsi burnos šalies piliečiams – „pravalgė, iššvaistė, išvogė“. Teisėsauga tiria neištiria, tauta nepatenkinta, priekaištauja, reiškia nepasitikėjimą. Tam yra pagrindas: Mažeikių naftos, LEO-LT, visa eilė stambių objektų neskaidri privatizacija, Visagino atominės elektrinės 100 milijonų kainavę projektai, iš sudarytų sutarčių paliko šnipštas, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio 515 milijonų abejotino teisėtumo pompastiški renginiai, 74 milijonų išmestų Vilniaus Gedimimo prospekto grindinio rekonstrukcijai, Vilniaus stadiono vėjais paleistos išlaidos, 77 milijonus kainavusi Nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcija. Dabartinio Kultūros ministro Š. Biručio nusistebėjo – „kur dingo 20 milijonų, skirtų Nacionalinio dramos teatro remontui, įrangai įsigyti, kada šąla pusė apstato, senos grindys, o įranga avarinėje būklėje“. Milijardai iššvaistyti, kaltų nėra, valstybės kontrolės išvadų nepaisoma.
Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis sako: „Susidaro vaizdas, kad Lietuvos valdžia turi nepilnavertiškumo kompleksą..., savo šalies žmones laiko avių banda..., kaip begėdiškai žemdirbius išduoda savoji valdžia“.
Valstybės negali stiprėti, klestėti ant blogio pamatų. Jos piliečiai eina balsuoti pilvu, o ne galva. Yra teismai, bet trūksta teisingumo.
Palyginkime šiandienos Lietuvą su tarpukario Lietuva, apie kurią rašė partizanų kapelionas kunigas Justinas Lelešius dienoraštyje – Tauro apygardos partizanas. Dienoraštis rastas autoriaus žuvimo vietoje 1947 m. rugsėjo 24 d. Birutės rinktinės štabo bunkeryje Veiverių km. Kas ne kas, o kunigas turėjo galimybę gerai pažinoti tuometinės Lietuvos žmonių gyvenimo niuansus – džiaugsmus ir rūpesčius, skurdą ir nedateklius. To reikalavo kunigo specifinis darbas. Būdamas partizanu kapelionas ištikimas Lietuvos sūnus, padėjęs galvą už Lietuvą, jos laisvę, nepriklausomybę bunkeryje rašė: „Prieinu išvadą, kad biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su savo šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas... Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis į didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo, metė šūkį, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą.
Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – vienok nesudarė sąlygų, kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukšti valdininkai turėjo kelių aukštų namus, kuriuos dažnai įsigydavo vogdami iš valstybės iždo, tuo tarpu darbininko šeima gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose.
Iš antros pusės su pavydu žiūrėjo ūkininkai į dygstantį Lapėno mūrą, tuo tarpu pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio vežė už 35 litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius... Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats, pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri – į Berlyną, o treti – į Varšuvą“... Partizanų kapelionas toliau rašo, kad gydytojai plėšikauja. Valstybė į tai nekreipia dėmesio. „Jeigu gydytojas gauna algą, tai ko dar reikalauja antros algos, kurią turi sumokėti sergantieji žmonės..., nereikia Lietuvai elgetų, nereikia ir ponų, kurie valgytų kitų prakaitu uždirbtą duoną“. „Negalima dovanoti tautos duobkasiam, kurie dirbo bolševikų naudai, bet nemažai yra kalti ir tie, kurie ruošė kelią bolševizmui. Esu tikras, kad būsimoje Lietuvoje šios klaidos nesikartos... Lietuva kelsis iš tų klaidų, kurios ją pražudė, bet kartu ir užgrūdino, paruošė būsimam nepriklausomam gyvenimui“. Su tokiais pamąstymais kovojo ir žuvo partizanų kapelionas Justinas Lelešius – „Grafas“.
Ginkluotą rezistenciją keitė neginkluota, Sąjūdis kėlė tautą į „dainuojančios revoliucijos“ kelią vis su tokiomis pat mintimis – būsimoje nepriklausomoje Lietuvoje valdžios pasimokys iš klaidų, tauta gyvens socialinio teisingumo ir solidarumo principais. Bet... laisvės kovotojų krauju, kančia pasinaudojo to paties gymio „aukso veršio“ garbintojai, kurie šiandieną savo valstybine veikla išvijo iš savo Tėvynės pusmilijoninę kūrybingos ir darbingos tautos dalį duonos kąsnio ieškoti svetur. Klydai, kunige partizane J. Lelešiau, kad būsimieji nepriklausomos Lietuvos valdžios atstovai klaidų nekartos. Šios klaidos kartojasi. Baisu pagalvoti, kas laukia mūsų tautos.
Atgal
.jpg)
