POLITIKA
12 07. Europinės politikos tuštuma - neišnaudotos galimybės (2)
Kęstutis K.Urba
Ekonominė politinė situacijos analizė bei interesų išklotinė rodo žymiai platesnį įvykių kontekstą bei pasekmes. Ir Rusijos prezidentai pašaipiai peterburgiečių praminti „medveputu“, ir „batka“ A.Lukašenko, ir V.Janukovyčius guminėmis lazdomis pasitikdami oranžinius „maidanus“, „žydrų gamtos klaidų eisenas“, bei sacharovinio palikimo demokratų sambūrius ar Minsko studentiją, visų pirma gina savo vidaus rinką. Taip jie neduoda įsismarkauti savos valdžios vidaus destabilizacijos premjeroms, netgi skindami „gongadzes“, „politkovskajas“, jei nepavyksta nupirkti. Po palankoko Lietuvai B.Jelcino ant „bankų šeimos“ dešimtmečio ir tik už milijonus parduotų Sibiro nikelio, aliuminio ir kitų milijardinius pelnus kasmet nešančių verslovių vakarams bumo net 75 proc. Rusijos gyventojų jaučiasi apgauti „praivatizacijos – prichvatizatijos“ laikais. Susibrizgę nauji rytų carai savo vidaus politine doktrina pasirinkę valdomą demokratiją, liberalios vakarietiškos plitimui tebebando duoti kietą atkirtį ir finansiniais „Gazprom“ gniaužtais. Kai leidžia galimybės – ir tankais Osetijoje. Tokia jų pozicija, toks dabarties pasaulio kaip totalaus karo - atviro ar užslėpto supratimas, nors Sirijos bei Irano reikalai pasukę taikesne kryptimi teikia pasauliui naujų vilčių. Mūsų uždavinys - suvokti rytų mentalumą, interesus, „ėjimus“ ir elgtis itin konstruktyviai, tik abipusės, o ne vienpusės naudos pagrindu, bei galvoti apie savo žemės rinkos apgynimą, tačiau apie tai – vėliau.
Muitų naštos susikuriant ES sutartinis panaikinimas yra naudingas didžiosioms eksportuojančioms valstybėms ir koncernams, o prarastų muitinių įplaukų sumas, neigiamą užsienio prekybos saldo turinčioms mažoms valstybėms tenka kompensuoti mokesčių našta, mažomis pensijomis bei algomis. Juk pats „sunkiausias“ iš kurio daugiausiai prirenkama - pridėtinės vertės mokestis PVM ES šalyse sparčiai vidutiniškai išaugo nuo 5 iki 20 proc. ir milijardinėmis sumomis apvogė absoliučiai visus naujos vakarietiškos europinės sąjungos paprastus pirkėjus. Lietuvai gi ES fondai kasmet mokės beveik 7 mlrd.Lt varganoką sumą, nekompensuojančią pilnai nuostolių, gi Vl.Janukovyčius išdidžiai buvo užsiprašęs proporcingai iš Briuselio šiek tiek daugiau, kuris, beje, tesiūlė dvigubai mažesnę sumą nei gaus Lietuva. Ir negali nesutikti su Europarlamento pirmininku M.Šulcu, užsiminusiu, kad pasišykštėjusi ES mokės trigubai. Ukraina mena ne tik „holodomorą“, bet ir II pasaulinio karo frontus persiritusius į rytus ir atgal bei garsiąsias futbolo rungtynes okupuotame Kijeve, pasibaigusias vietinių pergale ir nežmonišku neatidavusių rungtynių sportininkų nacių kariaunai sušaudymu, įamžintu paminklo akmenyje. Ji tebeturi istorinių sąskaitų „tiek su raudonu šėtonu, tiek ir su rudu šunimi“. Akivaizdu, kad dabartiniai ES pinigų valdytojai kaitindami aistras atliko gudrų ėjimą ukrainietiškame pigios politikos lošime, kuriame Rusijos viršus pagal jų išskaičiavimus tik laikinai. Turint galvoje Lietuvos pavyzdį, į ES valstybes nuo skurdo tikriausiai tikisi pasprukti su savo šeimomis apie 15 mln. ukrainiečių, todėl artėjantys 2015 m. rinkimai ten yra ant ribos. Lems kova už rinkėjų protus žiniasklaidoje ir „skalbimo miltelių akcijų“ efektyvumas. Durys tebelieka atviros – skelbia ES politikai. Ieškota durnių ir lengvatikių centų jaukais po partnerystės priedanga, saviems duoda suprasti Ukrainos valdžia, tačiau kaip ir kiek pavyks Kijevui „susirokuoti“ su Maskva - antra medalio pusė: sunki ta nepriklausomybės kaina šiuolaikių apsupčių bei energetinių gniaužtų pasaulyje. Tokiai situacijai apibūdinti geriausia tinka rusiškas žodis “gryznia“, o iš jos pirmiausia laimėjo Seimo vadovė L.Graužinienė savo netikėtu vojažu pradėjusi ir Darbo partijos rinkimų kampaniją į Europarlamentą. Taigi, prieš akis artimiausia Gruzijos ir Moldovos vesternizacija, o Ukrainos - „lukašenkizacija“ nuosaikesne forma. Deja, atrodo, kad demokratinis nuosaikumas pasibaigė sekmadienio ankstyvą 4 val. „bananų aušra“ - iš išvaikytos tebelaukusios stebuklo ir „dangiškos manos“ tūkstantinės minios, dešimtys maidaniečių vilktų aikšte kruvinai sužeista ir areštuota. Gėda – hanba smurtautojams. Taigi, Ukraina susidūrė su alternatyva tarp pigiausiu būdu ją norinčios susiurbti ES ir bet kuria kaina – Rusijos. Vl.Janukovyčius blaškosi tarp kremliaus linijos ir įtikimo rinkėjams artėjant 2015m. Kas laimės šioje prieštaroje, svarsčiau sau išvakarėse prie Rotušės ukrainiečių jaunimui trypiant hopaką, skambant sraunioms už dūšios griebiančioms melodijoms, menančiomis ir neišnaudotų galimybių LDK laikus, tačiau už keleto dienų atsidūrėme pikete prie Ukrainos ambasados dėl susidorojimo Kijeve, kur viskas pasisuko dar ir merijos langų išdaužymu bei pastato okupacija netgi po sukilėlių „benderoviečių“ raudonai juoda vėliava. Su ja prieš 60 metų kovota ir prieš nacius, ir prieš lenkus ir prieš sovietus. Daugiatūkstantinė minia paskui buldozerį kerštaudama už sumuštus, mėtydama akmenis, pirotechniką atakavo ir prezidentūrą, tačiau buvo nuvyta ašarinėmis dujomis „Berkuto.“
Esu už europietišką Ukrainą gerąja prasme, tačiau už visiškai kitokią Europą. ES Rytų partnerystės programa formaliai nenumato Rusijos, skirtingai nuo į ją įtrauktos Baltarusijos, Armėnijos dalyvavimo, renginiuose, tačiau pasvarstykime, ką šioje situacijoje veikia Rusija, taiklokai pastebėjusi, kad reikalingos ES, Ukrainos ir jos derybos, kurioms Briuselis iš anksto pasakęs – ne, nes neleidžia ta pati formali partnerystės dokumento procedūra ir trečias yra nereikalingas. Šiaip jau, nesunku suvokti, kad tokios derybos ne kažin ką duotų, nes rinkoje lemia ne politikų susitarimai, o dujų paklausos ir pasiūlos santykis, todėl Rusijos pareiškimas tėra laikytina gan sėkminga jų diplomatijos akcija pirmiausia prieš savus - rytų valstybių rinkėjus: „anie net nesidera“. Mes gi dėl Briuselio diplomatijos įnorių praradome galimybę visiems regimai, vis tik, bent jau gerai patriukšmauti dėl „Gazprom“ monopolinių dujų kainų bei aptarti situaciją elektros ir naftos rinkoje. Sakau, būtent, įnorių, nes yra absoliučiai visai kitokios, visų pirma, ekonominės Europos politikos, naudingos visoms pusėms, galimybė. Gi ES absoliutų nepaslankumą ūkiniuose dalykuose gerai atspindi Rusijos pavyzdys paskui šiaurės dujotiekį Baltijos jūros dugnu tiesiant ir pietinį - Juodąja jūra, ES dešimtmečiais tebeplepant apie „Nabucco“ dujotiekio alternatyvą. Mums visiems smūgis į paširdžius – ES atsisakymas kofinansuoti Klaipėdos skystų dujų terminalo statybą ES pusės tūkstančio energetikos objektų strateginės plėtros plane. Gal, sakau, kad vakariečiai pigiau susigvieštų mūsų žemes ir skubėtume išsiparduoti? ES vadovai atskirai su Rusija derėsis sausį, tačiau ten Lietuvos vargai, suprantama, vėl bus beveik paskutinėje vietoje. Briuselio komisarų valdžia tėra išmokusi atsiradus bankų kapitalo stygiui dengti jį naujo nulio pridėjimu prie Centrinio banko eurų emisijos, o racionalesnės ekonomikos svertų naudojimo politika jiems tėra liberalios praėjusio šimtmečio pradžios ekonominės minties dogmos - kuo laisvesnis darbo jėgos, kapitalo ir prekių bei paslaugų judėjimas. Kas iš to laimėjo ir gaus pusvelčiui dar ir dar, suvokti turint šiek tiek noro ir kantrybės yra paprasta. Pigi, bet išmokslinta, paklusni ir nuolanki darbo jėga į vieną pusę, o nuliais tebepučiamas kapitalas paimti užsilikusio vertingiausio neįkainuojamo Lietuvos turto – į kitą su dar ir popierinės „sąžiningos neiškraipytos konkurencijos“ deklaravimu visose sutartyse greta neišpildyto išmokų sulyginimo.
Kriziniu J.M.Barroso valdymo laikotarpiu bedarbių kiekis ES pasiekė katastrofišką 25 mln. rekordą, o ES valstybės dėl ydingos finansinės ūkinės tvarkos, pernelyg didelio rinkų liberalizavimo, pamynus krikščionišką bendruomeniškumą, pakliuvo į daugelio trilijonų eurų dydžio skolų krizę, kurioje Lietuva dėl beatodairiško valstybės praskolinimo kasmet mokanti net apie 2.5 mlrd. Lt palūkanų vakarų bankams pateikiama po Estijos kaip visai pakenčiamas pavyzdys. Dabartinėje daugmaž nereguliuojamos rinkos sistemoje tūkstantis didžiausių pasaulio bankų valdo apie 150 trln.USD vertės turto, o vis labiau į skolas jiems grimztančios vyriausybės – tik apie 2- 3trln., tarp kurių, pavyzdžiui, ir mūsų apdairiai neišparduoti „Lietuvos geležinkeliai“. Naujo septynmečio ES ekonomikos strategija yra nukreipta į smulkaus verslo stimuliavimą, kuriam, vis vien, bus sudėtinga atlaikyti didesniųjų verslo korporacijų konkuravimą, todėl tokia mažų finansinių permainų politika akivaizdžiai neapsaugos nuo naujų krizinių reiškinių, susijusių ir su perprodukcija, ir su bankrotų bangomis ir jų „domino“, nekilnojamo ir kitokio turto „burbulais“, tarptautinių išorės rinkų nestabilumais, valiutų karais bei palūkanų normų neoptimalumu. Naujas krizes stimuliuos ir kiti negatyvūs ekonominiai-socialiniai reiškiniai: besiplėtojanti šešėlio ekonomika, neproduktyvi ekonomika - alkoholio, tabako, narkotikų sklaida, beprasmės prabangos plėtra, sukauptų lėšų prastova, bei stichinės nelaimėmis dėl klimato kaitos, atmosferos ozono nykimo, pandemijų. Visa tai buvo sumuota ir trejose Popiežiaus Jono Pauliaus II socialinėse enciklikose, kuriose negailima aštrios kritikos egzistuojančiai liberaliai ekonominei pasaulio sandorai ir jo papročiams, o šias mintis tęsia ir kuklumu bei panieka besaikiam kaupimui ir vartojimui pasižymėjęs Popiežius Pranciškus, prabilęs apie naująją tironiją. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, pabrėžia jis.
Produktyvios pasaulio ekonomikos raidos poreikis yra, kad minėtas bankų ir valdžių valdomų trilijonų santykis turėtų pakisti nuo 150:2.5 į maždaug 200:50 trln. , atsisakant absurdiškų, trukdančių efektyviai investuoti vyriausybėms mastrichtinių kriterijų. Pastarieji ne tiek maišo išlaidavimui karpymais ir ribojimais, kiek blokuoja pelningo didelių valdžios projektų finansavimą. Toks lėšų kiekis valdžių rankose leistų iš esmės sunaikinti 200 mln. lygmens įvairių pasaulio valstybių žmonių bedarbystę, kad ir paprasčiausiu keliu - išvystant ekologinės maisto produkcijos, reikalaujančios daug darbo rankų, gamybą, kaip ir veiklą intensyvioje miškininkystėje - energetikos bei atsodinimo poreikiams. Milijardai metami jaunuomenės užimtumui mažai ką pakeis, nes reikės remti ir užleidusius darbo vietas. Kad įvyktų globalesnis realus visos ekonomikos gaivinimas, reikalingas visai kitoks, žymiai aukštesnis palaipsnis bet vienalaikis visų didžiųjų bankų ir korporacijų apmokesdinimas, panašus į tą kurį siūlė Prancūzijos prezidentas prieš metus Sorbonos universiteto rekomendacijų dvasia. Deja, jis teliko vienišas kovotojas su bankų vėjamalėmis, kurios žinomo turtingo kino aktoriaus Depardjė pabėgimu į Rusiją bei teisine kazuistika ir finansuojamais žiniasklaidos kanalais greitai parodė, kas yra tikrasis šeimininkas pasaulio valstybėse: bankai tampriai susiję ir su liberaliais lobistiniais politikų sluoksniais. Šie gi, kaip taisyklė, vykdo kuo mažesnių mokesčių milijardinėms sumoms politiką.
Atgal
.jpg)
