POLITIKA
01 08. Nusidėję apsileidimais – ar tik nežlugsime?
Doc. emeritas, dr. Vytautas Venckevičius
Prieš keletą metų Panevėžio savivaldybės salėje teko susitikti su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataru profesorium Vytautu Landsbergiu ir kartu su juo atvykusiu rašytoju Liudviku Jakimavičiumi. Profesorius bendravo su auditorija normaliai: papasakojo apie darbą Briuselyje, atsakinėjo į klausytojų klausimus. Pasiguodė, kad Briuselio aplinka nekelia optimizmo – juntamas suanglėjimas... Paminėjo, kad, kai grįžta į Lietuvą, pasijaučiąs – kaip namuose. Pokalbyje dalyvavo ir L. Jakimavičius. Atrodė, kad abu prelegentai vienas kitam netrukdė. Nekilo net mintis, kad gali prasidėti keistenybės. Nors, prisipažinsiu, tam tikrų požymių pastebėjau ir praeityje, bet dabar...
Kai perskaičiau Tiesos.lt portalo redaktorės Ramutės Bingelienės pokalbį su profesorium (2013-12-15) – „Vytautas Landsbergis. Tautos nereikia fetišizuoti – ji balsavo už komunistus“, vos netekau amo. Pasirodo, teisus buvo rašytojas L. Jakimavičius, matyt, taip pat nuviltas, kad reikia skirti du V. Landsbergius: 1-ąjį, susijusį su Nepriklausomybės atkūrimu (t. y., kai šaukėme: Landsbergis!.. Lietuva!..) ir jos įtvirtinimo pradžia; 2-ąjį, susijusį su... kad ir pavojais vėl netekti to, ko taip sunkiai siekėme ir tikėjomės. Ypač pritarimas (iš)parduoti Žemę (valstybės teritoriją), žinant, kad Lietuva kaip ir kaimynė Latvija, šiuo požiūriu yra padėtyje, nelygintinoje su ES senbuvėmis. Ne tik dėl išmokų ūkininkams dydžio. Tad štai kokios metamorfozės įvyko ir toliau Tautai kelia nerimą. Gal, kaip kai kas man sako, Landsbergį labai paveikė Briuselis?.. Tad grįžteliu atgal, kad apžvelgti kai ką iš praeities.
Prisimenu, su kokia pakilia nuotaika sausakimšoje Panevėžio Politechnikumo salėje buvo sutiktas V. Landsbergis, atvykęs 1989 m. pavasarį kaip kandidatas į SSRS Aukščiausios Tarybos deputatus. (Rinkimai Į paskutinę SSRS AT įvyko 1989-03-26. Sąjūdis gavo 36 mandatus iš 42.) Tada kalbėdamas apie sovietijos ateitį užsiminė: „Būtų geriausia, jog respublikoms būtų suteiktas suverenitetas. Juk ir bijūnas geriau jaučiasi, kai jo senas kelmas yra išskaidomas – jo dalys, pasodinus atskirai, daug geriau suveši. Dar geriau būtų, jei trys šakos būtų perkeltos už tvoros“. Ir tai sukėlė karštus plojimus. Po susitikimo, jau sutemus, pavaišintas kavute, kokliu „žiguliuku“ V. Landsbergis išvyko į Vilnių. Atrodo, vieni du su vairuotoju.
Įsimintini ir įvykiai, kai po 1990 m. vasario 24 d. įvykusių rinkimų į LSSR AT (Atkuriamąjį Seimą) V. Landsbergis tapo jos pirmininku. Tada pasklido keistos kalbos apie neva tai, kad Sąjūdį sukūrė KGB... Turbūt ne tik Panevėžyje ant pastatų sienų ir kitur buvo klijuojami propagandiniai lapeliai, nukreipti daugiausia prieš V. Landsbergį. Panašių dalykų būta ir spaudoje, net „Lietuvos ryte“ (pvz., straipsnis apie V. Landsbergį – dėl sklypo, skirto kaip signatarui, panaudos). Tuomet ir man, Sąjūdžio šalininkui, teko įvairiomis progomis ginti ir Sąjūdį, ir jo lyderį: kad jis – ne žydas..., kad nedėstė marksizmo-leninizmo dalykų, kad yra ne muzikantas, o pirmiausia – muzikologas ir t. t., ir pan.
Per pirmuosius demokratinius savivaldos rinkimus (1990-03-24) patekau į Panevėžio miesto Tarybą – kaip Sąjūdžio atstovas laimėjau prieš LKP (be platformos) kandidatą. Jos darbe pastebėjau daug dalykų: kai kas tuojau pat po rinkimų atsisakė Tarybos nario mandato dėl bendradarbiavimo su KGB (Tarybos darbo pradžioje visi privalėjome užpildyti specialią anketą nurodant – ir tokį faktą); kai kas dėl man nežinomų priežasčių tą patį padarė vėliau; Tarybos nariai, išryškėjus įvairiems nesutarimams, palaipsniui pasidalijo į frakcijas: Liberalų (1991-10-18), Sąjūdžio (1991-03-1) ir Centro Sąjungos (1992-09-11); prasidėjo nevisai skaidrūs privatizacijos – visuomenės daugumos nuomone, „prichvatizacijos“ – procesai, su tuo ir kitais dalykais susijusi miesto valdžios vadovų kaita. Svarbiausia: ėmė smarkiai griūti ūkis ir pramonė. Tūkstančiai panevėžiečių liko be darbo.
Ūkio ir pramonės griuvimo/griovimo procesai apskritai visoje Lietuvoje vyko ir ne be mūsų – tiek vietinių, tiek LR – vadovų kaltės. Be to, visuose valdžios lygiuose būta ne tik nekompetencijos, bet svarbiausia – ambicijų ir apsileidimų, ypač dvasine prasme. Taigi ir nusidėta – daugiausia būtent tuo. Kas gali paneigti, jog prie įtartinų veiksmų neprisidėjo ir „kairieji“, ir „dešinieji“? Pavyzdžiui, kas dabar pasakytų, kur prašapo panevėžiečio „amerikono“ a. a. daktaro Rimvydo Sidrio tada siūlyta 250 tūkst. dolerių dovana, už kurią pageidauta Panevėžyje pastatyti Menų mokyklą? Kur dingo jos projektavimo „paslaptys“? Kaltų nėra... O gal tam – jau senatis? Užtat iki šiol vis primenami, daugiausia liberalų ir centristų, tuomet piršti menonitai. Atseit Panevėžys prarado progą įkurti aukštąją mokyklą... Tik kažkodėl „pamirštami“ diskusijų šia tema niuansai. Nežinau, ar V. Landsbergis, buvo apie tai informuotas. Jeigu taip – vargu ar pritarė, kaip katalikas.
Taip pat pastebėta, kad, kai tik V. Landsbergis atvykdavo, pasitaikius progai, būdavo apsupamas didžiausių jo gerbėjų, o gal – pataikūnų? Kas gali paneigti, kad tai ne tiesa? Juk ar ne tada prasidėjo valdžios atotrūkis nuo Tautos daugumos? Gal iš dalies ir dėl to buvo pralaimėtas referendumas dėl Prezidento institucijos. Taigi tiek trumpai apie praeitį, susijusią kad ir su 1-uoju V. Landsbergiu. Tad grįžkim į dabartį.
Kas gali paneigti dar ir norus greitai pralobti ar lengvai pasipelnyti, atsiradus naujoms netikėtoms galimybėms? Kaip ir ką tik minėtais atvejais. Juk ir viešumoje greitai paplito posakis: prilindai prie lovio (valdžios) ir nežiopsok... Tad laikas būtų pripažinti, dėl tokios padėties, kai pagal įvairius rodiklius velkamės Europos Sąjungos uodegoje, ne vien tik buvę okupantai kalti. Deja, ir iki šiol – visur tik „Kremliaus agentai“ kenkia, aplink – pilna priešų... (kaip tai primena laikus – „prie ruso“). Bet tai itin sunku įveikti – neleidžia ambicijos! Dėl korupcinių ir panašių dalykų, ką kartais primena Prezidentė ir kiti aukšti valdžios pareigūnai, kaltų kaip ir nebūna..., tad beveik ir nėra nubaustų. Net atsiprašymų negirdime. Matyt, kaip sakė a. a. A.M. Brazauskas, „vsio zakonno“. (Tiesa, buvo atsiprašymas dėl MaXimos pastato griūties (per apsileidimą!!!) Rygoje padarinių.)
Vargu ar valdžios „elitas“ nesuvokia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu, negali būti darkoma kaskart besikeičiančių Seimų narių rankų pakėlimu. Atsižvelgiant į jų grupuočių įtartinus interesus, užmačias. Tačiau jam (tiksliau – ilgainiui susidariusiai SISTEMAI 2K ir Co) taip paranku. Taigi – nepaisant Tautos valios grubiai pažeidžiamas LR Konstitucijos 2 straipsnis: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Deja, Tauta tyli, nors Lietuvos (t. y., jos žmonių) laukia neaiški ateitis – ji, kaip valstybė, anksčiau ar vėliau gali žlugti, Pavyzdžiui, liberalai-libertarai (laisvosios rinkos arba „laukinio kapitalizmo“ apologetai) ir kiti cinikai jau prognozuoja: nereikės nė 30–50 metų, kai Lietuvoje mažai kas bekalbės lietuviškai. Ir iš tikrųjų vis labiau ryškėja, kad galime susinaikinti patys. Ypač per žlungančią kultūrą: įjungi bet kokį TV kanalą ir – ką matai ir girdi? Beveik vien tik šou su „pupytėmis“. Dažnai – ir tai tik angliškai – tad ar nesuanglėsime jau čia?.
Šiais, globalizacijos, laikais pasaulio galiūnų tikslams pasiekti ne visur būtini ginklai, užtenka papirkti valstybės – mūsų atveju – Lietuvos valdžios „elitą“. O gal esama nepastebinčių jo mentaliteto? Negi jis neturi priemonių ir būdų įtikinti savo nuolankius pavaldinius „naujos pasaulio tvarkos“ pranašumais... Ir galop – Lietuvos valstybė gali likti tik butaforija. Nejaugi nepasimokyta iš ankstesnių laikų Lietuvos istorijos? Ar nežinome, kodėl Lietuvos vardas ne kartą buvo ištrintas iš pasaulio žemėlapio? Kita vertus, iš kur gali žinoti, jei valdžios pasamdyti istorikai (pvz., bumblauskiniai teigia: nebuvo Vilniaus ir jo krašto okupacijos 1920 – 1939 metais – buvo tik „senųjų“ ir „naujųjų“ lietuvių pasistumdymai...) arba A. Paleckiukas aiškina: „savi šaudė į savus“? (Deja, visiems istorikams pravartu būtų pastudijuoti Jūratės Statkutės de Rosales ir kitų istorikų naujausius darbus. Tada ir Lietuvos 1000-metis kitaip atrodytų.) Na, o kas gali atsitikti šiais laikais, kai – alaus buteliu ar skalbimo miltelių pakeliu (paradoksalus istorinis faktas!) – referendumu (2003 m. gegužės 10-11 dienomis) patekome į ES? Nesu prieš ES, bet būdas į ją patekti – tai nuodėmė! Jei nesirūpinsime patys savimi, iš mūsų Lietuvėlės gali likti nebent – dar labiau apkarpytos, po galimo žemės (iš)pardavimo svetimiems, teritorijos pavadinimas. Ir vis per mūsų pačių apsileidimus, ypač – godumą. Tad, ponai kosmopolitai, ar nenusidėsite prieš Tautą?!
Taigi grėsmės lietuvių kalbai, Lietuvos teritorijos vientisumui ir apskritai Lietuvai niekur nedingo. Skaudu, kai apie tai negalvoja ir TS-LKD atstovai, prisistatą dideliais patriotais, pvz., Mantas Adomėnas pritarė LLRA pasiūlytam Lietuvai pavojingam Tautinių mažumų įstatymo projektui, Kęstutis Masiulis nemato pavojų dėl „W“ – atseit Tomaševskis neteks kozirio... ir t. t. Tad amžini Lietuvos „strateginiai partneriai“ tik ir tyko pasinaudoti bet kokia proga. Vilioja mėgstančius įvairius pamaloninimus dovanėlėmis – kaip jau ne kartą buvo. Gal ir teisus filosofas Romualdas Ozolas, pasakęs: „Jeigu neįsiintegruosime į ES, tai į Lenkiją – tikrai“.
Per ilgus šimtmečius taip jau susiklostė, kad darbštus ir gabus lietuvis teišgali kurti sau gerovę tik vadovaujamas kokio nors svetimšalio. Tai yra, jis pasitiki savimi tik pono priežiūroje. Juk teisybė: beveik 50 metų nuolankiai klausėme Maskvos komandos, o dabar – tik ir laukiame bent menkiausio Briuselio biurokratų krustelėjimo. Tad ar tai ne mūsų „elito“ proto aptemimo požymiai? Juk istorija liudija: pirmiausia išsigimsta viršūnės – tai lemia materialistiniai ir hedonistiniai polinkiai. Taip žlugo ir LDK. Ne veltui Europos vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rumpėjus (Herman von Rompuy) neseniai viešai pasakė: laikas pamiršti tautines valstybes, kalbėti skirtingomis kalbomis. Supraskite: kuriame federalinę valstybę – ES. Gi mūsų „elitas“ – ir politinis, ir kultūrinis – jau kiek anksčiau susizgribo: geriau ir patogiau „integruotis“ (tiksliau – prarasti savastį, t. y., nutautėti) žengiant į „šviesų rytojų“, dabar jau – iš Vakarų pusės. Mat ir dabartiniai kryžiokų palikuonys visai kitokie... nei jų pirmtakai. Tačiau man, švelniai tariant, koks skirtumas – kas mane ar Tave, tautieti, dvasiškai sunaikins.
Dabartis liudija: mūsų „elitui“ LR Konstitucija – tai kaip a. a. A.M. Brazauskui Trispalvė – tik skuduras, kurio nepašalinus nekalbėsiąs... (faktas – iš netolimos praeities). Jam nieko nesako LR Konstitucijos svarbiausių straipsnių nuostatos, kurias turėtų teisę keisti tik Tauta referendumu, nes jos buvo priimtos referendumu! Trumpai: Tautos valia – jam niekis (iš jos LTV pasišaipė ir 2014-01-04).
Štai, gal ir paskutinįkart, vėl įvyko stebuklas! Pasirodo, Lietuva dar kvėpuoja: mat atsirado patriotų (kas sistemai – atgrasu!), pasiryžusių ją ginti nuo vertelgų kėslų. Svarbiausia – neleisti išparceliuoti Žemės (valstybės teritorijos, už kurią ir Sausio 13-ąją buvo pralietas kraujas, o pardavus – vargu ar besusigrąžinsi). Na, o ištroškusieji pralobti, daugeliui net nespėjus susivokti, ją, nelygintiną kad ir su auksu, pavertė eiline preke (žemė tapo net kilnojamuoju turtu – pradėjo „skraidyti“. O kas buvo to autoriai?). Pasirodo, ją galima mainyti į pastoviai nuvertėjančius popieriukus, pavadintus... pinigais. Ir vis tik įvairių lygių valdžios atstovai, jų tarnai, ypač ištikima jų tarnaitė – didžioji žiniasklaida, iš dalies tarsi ir išsigando. Bet ar pagalvojo, kad galima sunkiai nusidėti? Matyt, ne. Nes pradėtas visuomenės gąsdinimas ir mulkinimas: žmonės – tamsūs, neapsiskaitę (taip mane „švietė“ toks Laimutis, pedagogas!), Lietuva bus išmesta iš ES, mažiausia – neteks finansinės paramos, žemdirbiams sumažins išmokas ir t. t., ir pan. Tik „pamiršta“ pasakyti, kad ES Lietuvą (iš dalies arba visiškai) privertė atsisakyti tradicinių verslų, t. y., prarasti daug kam nuo seno įprastą pragyvenimo šaltinį. Todėl ES senbuvės ir „gelbėja“ Lietuvą: iki šiol tebesiurbia mūsų pajėgiausius tautiečius, nes Tėvynei jie nebereikalingi... Na ir rezultatas: Lietuva patiria jau nebe emigraciją, o – tikrą tautiečių evakuaciją. Vos ne milijonas palikusiųjų Tėvynę (kosmopolitai sako – tėviškę) jau kuria kitų šalių gerovę. Gi mūsų valdžia ir toliau tyčiojasi: tegul žmonės išvyksta – įgis patirties, atsiųs pinigų... O Robertas Dargis dar postringauja: trūksta darbo jėgos? – atsikviesime iš kitur, juk ir Vytauto laikais Į Lietuvą atvyko daug totorių... (tad neseniai gavo ir Prezidentės apdovanojimą). Itin baisu, kai tai vyksta ir dėl blogo moralinio bei psichologinio klimato: nemažėja korupcija, valdžios ir darbdavių cinizmas, įvairūs nusikaltimai, kaip, pvz., žudynės, ypač – keliuose, savižudybės (tūkstantis per metus!) – visko nesuminėsi. Ką bekalbėti apie korumpuotą teisėtvarką? Ją gerai pažįsta ir „Lietuvos Aido“ skaitytojai, ir jo Vyr. redaktorius gerbiamas Algirdas Pilvelis. Tad negaliu nepritarti jo mintims, išsakytoms straipsnyje – „Atidėti bylos nagrinėjimą iki Paskutiniojo Teismo dienos...“ Ar ne gėda valdžiai už tokius veiksmus: atstatė atlyginimus (algas) turtingiesiems – jiems pinigų yra čia ir dabar, o kokie nors kiti... – tepalaukia iki – biudžete atsiras pinigų... Nes ekonomika atsigauna... Tai ar ne nusikaltimas? Ne moralinis Tautos žlugdymas? Ar tai tik nusidėjimas apsileidimais?
Na, o šaunuoliai, Žemės gynėjai, šv. Kalėdų proga įteikė Vyriausiajai Rinkimų Komisijai dovanėlę – per 320 tūkst. Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų. Surinktų neįtikėtinai sudėtingomis aplinkybėmis: referendumo idėją stengtasi slėpti, menkinti, parašų rinkėjus bauginti, iš jų tyčiotis. Taip elgėsi daug kas, pradedant politikais (ypač V. Landsbergiu, R. Juknevičiene, kitais aukštais pareigūnais bei nepatenkintais beveik visų partijų vadovais) ir nebaigiant – matininkais (žemės niekas neišsiveš, kaip mane tikino vienas iš jų) .
Manykime, jeigu VRK „nepakeičiamo“ pirmininko Zenono Vaigausko pasiųstiems parašų rinkėjams pavyktų ištaisyti rastus „trūkumus“, t. y., „pririnkti žibučių“, tai referendumas dėl Žemės išsaugojimo Lietuvos ateičiai turėtų būti paskelbtas. O jam įvykus paaiškėtų – ar iš tikrųjų Lietuva dar gyva. Bus sunku, anot kadaise V. Landsbergio tartų žodžių, bet turėtume išlaukti. Tikėkimės – Viltis nežuvo!
Atgal
.jpg)
