Religija
03 28. Prelatas profesorius Antanas Rubšys – nardantis sakalas Šventojo Rašto kraštuose
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Prel. prof. Antanas Leonardas Rubšys (1923 11 05–1948 12 18– 2002 08 27) savo paskaitas dažnai pradėdavo žodžiais,,Žmogus yra judanti kryžkelė”, mėgdavo jis cituoti psalmės žodžius ,,Žmogus – tai gelmė, o širdis – jo bedugnė”. Ona Mikailaitė rašė: ,,jis buvo Dievo siųstoji ,,geroji naujiena” mūsų tautai, mūsų jaunimui,visiems, kurie turėjo progos jį sutikti. Visa jo asmenybė žėrėjo Dievo meile žmogui – priimta ir duodama kiekvienam. Šventinimų proga išspausdintame paveikslėlyje buvo pasirinkęs žodžius ir pirmojo Jono Laiško: ,,Mes pažinome ir įtikėjome meilei, kuria Dievas mus myli” (1 Jn 4, 16).
Kun. Antanas Rubšys – Popiežiaus rūmų prelatas (1994), visame pasaulyje pripažintas Šventojo Rašto vertėjas (1978–1995), profesorius (1965), Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) premijos laureatas (1980), LKMA akademikas (1984), Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1995), Lietuvos Biblijos draugijos prezidentas (1995), VDU Garbės daktaras (1996), VDU Senato narys, VDU Katalikų teologijos profesorius.
Prel. prof. Antano Rubšio knygos viršelis
Vaikystė, studijos
Antanas Rubšys gimė 1923 m. lapkričio 5 d. Žemaitijoje Bučių kaime, Laukuvos valsčiuje (Tauragės apskritis). Pakrikštytas Laukuvos Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Tvirta katalikiška šeima uždegė jo vaikiškoje širdyje Dievo ir Tėvynės meilę. Mokėsi Šiauduvos pradinėje mokykloje, Šilalės progimnazijoje (kapelionu dirbo Jonas A. Kučingis, nuo 1952 m. Kučinskas, 1908 12 23–1937–2009 01 06).
Jau mokyklos suole Antanas susidomėjo egzotiškomis Artimųjų Rytų šalimis ir svajojo kada nors jas pamatyti. Antanas domėjosi ne tik knygomis – buvo aistringas krepšinio lošėjas ,,ir visą gyvenimą liko judrus, atletiškas, gyvais judesiais pabrėždamas savo paskaitų mintis”, 2002 m. išeivijos laikraštyje „Draugas“ nekrologe rašė Nekaltai Pradėtosios Marijos Vargdienių seserų kongregacijos sesuo Ona Mikailaitė.
1940–1941 m. Šilalės gimnazijoje, kaip rašo Benediktas Šetkus, buvo pastebimos antitarybinės nuotaikos. Ant telefono ir elektros stulpų pasirodydavo ranka rašytų proklamacijų. Enkevedistams nesunku buvo išsiaiškinti jų autorius. „Mūsų namo vyresnieji gimnazistai: Antanas Rubšys, Stasys Žilys iš Dargalių kaimo, Sekreckis iš Brokšėnų kaimo ir kiti pastebėjo mano gebėjimą drožinėti ir paprašė iš sėtinio išdrožti nedideles raides, kurias padažius rašalu, buvo galima spausdinti tekstą. Aš tai padariau ir, beros, atidaviau S. Žiliui. Daugiau prie to darbo manęs nekvietė, todėl ką spausdino ir aks spausdino atsišaukimus – nežinau“, pasakojo A. Rubšys Benediktui Šetkui.
Prel. prof. Antano Rubšio knygos viršelis
1941 m. pavasarį grupė Šilalės gimnazistų, tarp jų ir A. Rubšys, buvo areštuoti. Ilgai kalino „šubertinėje“ – Tauragės saugume. Namiškiai labai jaudinosi, manė netgi jo nebematysią, bet pirš pat karą, tėvo maldavimu, A. Rubšį iš kalėjimo išleido kažkoks viršininkas žydas, įspėjęs: „Rubšy, neduok vaikui daug valgyti, numarinsi“. Išsekęs kūnas priminė gyvą skeletą. Bendraamžis Jonas Kelpša liko kalėjime ir žuvo pirmosiomis karo dienomis, pataikius į pastatą bombai.
A. Rubšys, pajutęs pašaukimą, 1943 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurios rektoriumi nuo 1940 m. buvo paskirtas vysk. Pranciškus Ramanauskas (1893 10 18–1917 06 05–1944 02 28–1959 10 15).
1944 m. rudenį, patrankoms dundant prie Dubysos, tėvas išvežė Antaną į Telšių seminariją tęsti mokslo. Po to ilgus metus namiškius kankino nežinia, manė jos pražuvęs. Tačiau jis, kaip ir daugelis seminaristų, artėjant sovietų kariuomenei spėjo pasitraukti į Vakarus.
Toli nuo gimtinės
Lietuvos vyskupams Vincentui Brizgiui (1903 11 10–1927 06 05–1940 05 19–1992 04 23), Vincentui Padolskiui (1904 04 21–1927 08 21–1940 08 04–1960 05 06) ir metropolitui Juozapui Skvireckui (1873 09 18–1899 06 24–1919 07 13–1959 12 03) pasitraukus į Vakarus ir Vakarų Vokietijoje, Eichstate įkūrus lietuvišką seminariją, A. Rubšys buvo vienas iš ten studijuojančių 107 seminaristų (1944–1945). Mokydamasis Eichstate pajuto gilų troškimą tyrinėti Šventąjį Raštą. Pats prelatas, prisimindamas savo posūkį studijuoti Šventąjį Raštą yra kalbėjęs: ,,Nuo pat jaunystės Dievo Apvaizda turbūt mane ruošė savo tikslams...Atsimenu, Eichstate buvo kilęs man klausimas, kokią knygą skaityti. Šventąjį Raštą! Pradėjau skaityti vokiškai, paskui prancūziškai, vėliau itališkai ir galop hebrajiškai. Eichstate pradėjau lankyti hebrajų kalbos pamokas”.
Kaip itin gabus studentas, klierikas Antanas 1945 m. buvo pasiųstas į Romos Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą gilintis į biblines studijas (1945–1949), kurias baigė licenciato laipsniu.
Čia, Romoje 1948 m. gruodžio 18 d. jis buvo įšventintas kunigu.
Romos Popiežiškajame Biblijos institute – Instituto Pontificio Biblico – (1949–1951 ) gilinosi į Šventojo Rašto studijas ir 1951 m. įgijo Šventojo Rašto licenciatą. Jaunas mokslininkas tų pačių metų vasarą atliko apžvalginę biblinės archeologijos kelionę. Aplankė net šešias šalis: Egiptą, Libaną, Siriją, Jordaniją, Turkiją ir Graikiją.
Kunigo Antano Rubšio pedagoginė veikla, tolesnės studijos
Pokario Roma mažai ką galėjo pasiūlyti jaunam mokslininkui. Tad jis 1951 m. rudenį išplaukė į Ameriką. San Diego Nekaltojo Prasidėjimo kunigų seminarijoje kun. Antanas penkerius metus dėstė Šventąjį Raštą ir Biblines kalbas.
1957-1958 m. akademinius metus Romoje gilinosi į Šventojo Rašto studijas Popiežiškajame Šventojo Rašto institute. Svajojo apie daktaratą. Tačiau jo ruošimui reikėjo metus gyventi ir dirbti Izraelyje, susisiejus su kokia nors bibline mokykla. Tam reikėjo nemaža lėšų. O jis didesnę savo algos dalį skyrė šeimos ir giminių šalpai Lietuvoje ir Sibire. Tačiau nepaisant kliūčių, kun. A. Rubšys 1958 m. Popiežiškajame Šv. Rašto institute įgijo Šventojo Rašto daktaro laipsnį.
1958 m. jis buvo pakviestas dėstyti į Manhattano kolegiją Niujorke. Šiai kolegijai vadovavo krikščionys broliai – tarptautinė vyrų vienuolija, kurios pagrindinis apaštalavimas–krikščioniškas švietimas. Čia kunigas Antanas Rubšys Šventojo Rašto egzegezę ir hermeneutiką dėstė trisdešimt metų.
1971–1972 m. kun. A. Rubšys tęsė studijas Jeruzalėje Popiežiniame (popiežiškajame) Biblijos institute ( Hebrajų kalbą ir archeologiją).
Manhatano kolegijoje jam buvo suteiktas profesoriaus titulas – 1965 m. šios institucijos Religijos studijų katedroje pradėjo eiti profesoriaus pareigas. Dirbdamas pedagoginį darbą jis kas antrą vasarą atostogų metu keliaudavo po Šventojo Rašto kraštus – dalyvavo archeologinėse ekspedicijose Irake, Irane, Turkijoje, Graikijoje. Keliones dažniausiai baigdavo Romoje. Tada ir susipažino bei susidraugavo su Lietuvos kardinolu, tada dar jaunu kunigu Audriu Juozu Bačkiu.
1978–1981 m. moksliniais tikslais lankėsi – atliko apžvalgines archeologijos studijas Tunise, Egipte, Jordanijoje, Izraelyje, Sirijoje, Maltoje, Kipre.
Mokslinė veikla
1956 m. išeivijoje, Romoje buvo atkurta Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA) į kurios veiklą aktyviai įsijungė būsimasis profesorius Antanas Rubšys: skaitė paskaitas LKMA suvažiavimuose, spausdino tyrinėjimus LKMA leidžiamuose darbuose (Metraštis, Suvažiavimo darbai).
Didysis mecenatas prelatas dr. Juozas Prunskis (1907 12 22–1932 05 22–2003 04 26) iš savo sukaupto lėšų fondo skyrė LKMA premijas (nuo 1973 m. yra paskyręs premijoms 30 000 dol.). Tarp įvairių premijų paremti ir religinio meno bei religinės literatūros kūrėjai. Pirmoji tokia premija 1974 m. įteikta dr. Antanui Maceinai (1908 01 27–1987 01 27) už knygą „Krikščionis pasaulyje“. 1980 m. už Šventojo Rašto studijas: „Raktas į Naująjį Testamentą“ I t. (1978) ir II t. (1979) LKMA mokslo premija įteikta kun. Antanui Rubšiui.
Prof. prel. A. Rubšys ir pats buvo LKMA premijų vertinimo komisijose. Tarkim, 1990 m. gegužės 25 d. Lietuvių katalikų sielovados suvažiavime (Čikaga) dienraščiui „Aidai“ buvo įteikta 2000 dol. premija. Žiuri sudarė dr. Antanas Klimas, dr. Antanas Paškus, dr. Marija Stankutė – Saulaitė, prof. kun. Antanas Rubšys ir prof. Vytautas Vardys.
Prof. prel. A. Rubšio dėmesį LKMA nariams liudija jo sveikinimas esantis prel. dr. J. Prunskio archyve Čikagoje. Jis rašo: „Brangus Kunige, Jubiliate. Sveikinu iš Širdies Auksinio jubiliejaus Kristaus Kunigystėje proga. Dėkoju Dievui už Jūsų žėrusį Tikėjimu, viltimi ir drąsia meile mūsuose. Ad mulos annos!“.
xxxx
1974 m. Šv. Kazimiero lietuvių kolegijai švenčiant 1949 m. laidos sidabrinį šventinimų jubiliejų, draugai jį paragino parengti darbą apie Naująjį Testamentą lietuvių kalba. Po II Vatikano Susirinkimo biblinės studijos klestėjo, įvairių karštų šventraštininkai leido populiarius veikalus, supažindinančius tikinčiuosius su Dievo Žodžio turtais. Tad tų pačių metų rudenį sėdęs prie darbo per ketverius metus parengė dvitomį „Raktas į Naująjį Testamentą“.
Katalikų akademijos pasiūlymu 1978 m. prel. Vytauto Balčiūno (1910 11 21–1933 07 23–2003 05 28) įkurta leidykla ,,Krikščionis gyvenime”. Knygų serijos „Krikščionis gyvenime“ redakcinę vadovybę sudarė dr. mons. Vytautas Balčiūnas, dr. kun. Voldemaras Cukuras (1915 04 11–1938 06 11–1996 07 17), dr. Juozas Girnius (1915 05 23–1994 09 13), dr. kun. Jonas Gutauskas (1906 01 16–1932 05 21– 1986 09 17), prof. A. Maceina, dr. kun. Juozas Prunskis, prof. Antanas Rubšys (priklausęs nuo 1983 m.) ir prof. Simas Sužiedėlis (1903 11 10–1985 09 22). Šioje serijoje išleistas dvitomis ,,Raktas į Naująjį Testamentą”. Knyga iliustruota autoriaus nuotraukomis. Apie darbą prie šios knygos prof. A. Rubšys yra kalbėjęs: ,,Raktai buvo rašomi naktimis, vasaros metu, probrėkšmiais. – Galima sakyti, vogiau laiką nuo darbo universitete”.
Vėliau A. Rubšys ėmėsi Senojo Testamento, išaugusio į stambų tritomį ,,Raktas į Senąjį Testamentą”, išleistas 1982-1985 m. Nepaisant šios studijos 1982 m. pasirodė nauja dviejų tomų knyga ,,Šventojo Rašto kraštuose”. Visi leidiniai iliustruoti autoriaus nuotraukomis. Knyga dedikuota jos mecenatui, buvusiam progimnazijos kapelionui prel. Jonui A. Kučingiui. Poetas Stasys Santvaras (tikroji pavardė Zaleckis, 1902 05 27–1991 04 12) šiam veikalui parašė įvadą, kuriame pateikė ir svarbią autoriaus pasaulėžiūrą, jo mintis: ,,Žmogus keliauja. Bet kelionė daro žmogų. Tik asilas iš kelionės negrįžta arkliu… Žmogus turi keliauti, ieškoti, rasti, pažinti ir visada tiesą kalbėti…” bei pateikė kun. A. Rubšio gyvenimo esmę: ,,Kun. prof. Antanas Rubšys Šventojo Rašto kraštuose nardo kaip sakalas. Dažnai susidaro įspūdis, kad jis pats tą senovę, tą gilią praeitį savo kojomis išvaikščiojo, savo akimis ją matė, jos dramas ir tragedijas savo širdies krauju apliejo”.
Knygos Šventasis Raštas priešlapis
Pats tyrinėtojas ne kartą klausytojams yra aiškinęs: „Šventajame Rašte minimas vietas nėra lengva pasiekti, nes jos slypi žemėje – piliakalniuose… Norint jas atrasti, reikia rausti ir sijoti dulkes… Archeologija iš esmės pakeitė kritiškąjį požiūrį į Šv. Raštą. Ji atkasė senovę – kultūros bei civilizacijos likučius, parodė, kad Šventraštyje aprašomi asmenys, miestai bei įvykiai nėra pramanas, nėra kažkokia žydų tautosaka…”
Pasak A. Rubšio, Dievas Šventajame Rašte parašė savo atsiminimus per žmones, t.y., pasinaudodamas jų protu, jų žodžiais, jų plunksna. Raktai bei praktiškų patarimų, kaip skaityti Šventąjį Raštą, knygelė ,,Raidė užmuša, dvasia gaivina” iškėlė prof. kun. Antaną Rubšį lietuvių visuomenei, rašė jau minėta O. Mikailaitė. Jis tapo žinomas ir svarbus, kviečiamas bendradarbiauti spaudoje, skaityti paskaitas…
1990 m. kovo 6 d. vyskupas Paulius A. BaltakisOFM, įgaliotas Lietuvos vyskupų konferencijos, pavedė jam versti Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų į lietuvių kalbą.
Pirmasis Šventojo Rašto į lietuvių kalbą vertėjas arkivyskupas. Juozapas Skvireckas vertė ir lotynų Vulgatos. Dar būdamas kunigu pradėjo versti Naująjį Testamentą, kuris buvo išleistas 1911 m. Kaune. Šį darbą tęsė būdamas vyskupu ir arkivyskupu. Iki 1937 m. Lietuvoje buvo išleisti šeši Šventojo rašto tomai. Pasitraukęs į Vakarus, arkivyskupas taisė, tobulino vertimus bei paaiškinimus iki mirties. Atskiri tomai buvo išleisti Vokietijoje ir JAV. Visas jo parengtas Šventasis Raštas išleistas 1955 m. Romoje. 1990–1991 m. Senąjį Testamentą su pataisyta lietuvių kalba išleido Pasaulinės literatūros biblioteka Vilniuje (3 tomai).
1972 m. Lietuvoje buvo išleistas kun. Česlovo Kavaliausko (1923 07 20–1946 06 16–1997 02 20) Naujojo Testamento vertimas iš senovinės graikų kalbos. Tad labai trūko Senojo testamento vertimo. Versti iš originalų kalbų kunigui Antanui dar prieš 25 metus buvo pasiūlęs vyskupas dr. Pranas Brazys MIC (1915 02 18–1942–1965 02 14–1967 06 09) apie savo didįjį darbą ,,opus magnum” prel. A. Rubšys yra sakęs, kad vertėju būti jį pastūmėjo vyskupas P. Brazys MIC, sakydamas ,,Vyrai, broliai, Dievo Žodžio reikia mūsų kalba”.
Prof. A. Rubšys pradžioje į pagalbą pasikvietė kun. Domininką Valentį, tačiau jam išvykus į Lietuvą, vertė vienas. Apie savo darbo pradžią jis yra kalbėjęs, kad to darbo ėmėsi nenoromis, nes nebuvo vertėjas. Bet versdamas pajuto, kad „Labai praverčia dėstytojo patirtis, archeologinės ekspedicijos, senovės ir dabartinių kalbų mokėjimas. Tada supratau, jog Apvaizda mane visą gyvenimą ruošė savais tikslais“. Prel. prof. A. Rubšio vertimas pradėtas 1990 m. užbaigtas per labai trumpą laiką – 1995 m. prelatas išvertė per penkerius metus. Seselė Onutė Mikailaitė tokį darbą – Senojo Testamento išvertimą apibudina kaip tikrą fenomeną. Pirmasis vertimas išleistas keturiais tomais, lietuvių išeivijos aukų ir prelato V. Balčiūno rūpesčio dėka JAV leidyklos „Krikščionis gyvenime“.Spausdinimui juos parengė dr. Jonas ir Teresė Bogutos „Kovas Desktop Publishing“ įmonė, Cicero. Tačiau šis vertimas, kaip rašo O. Mikailaitė, tapo pagrindu didžiosios Šventojo Rašto knygos, kuri, pirminį tekstą patobulinus su Lietuvos kalbininkų talka, 1998 m. Vilniuje išleista Lietuvos Vyskupų konferencijos. Tai buvo monumentalinis darbas, nes pirmą kartą viena knyga išleistas ištisas Šventasis Raštas lietuvių kalba – Naujasis ir Senasis Testamentas – abu versti iš originalių kalbų.
Senąjį Testamentą vertė iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų, o taip pat pratarmę, įvadus ir Senojo Testamento sąvokų žodyną su paaiškinimais parašė prel. Prof. Antanas Rubšys. Kalbą tikrino Jurgis Jankus, Salomėja Narkėliūnaitė, Albina Pribušauskaitė ir Sigita Papečkienė.
Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė kun. Česlovas Kavaliauskas. Jis parašė įvadus ir Naujojo Testamento sąvokų žodyną. Antrąją Naujojo Testamento laidą parengė kun. Vaclovas Aliulis MIC ir Redakcinė kolegija.
Šventasis Raštas yra iliustruotas dailininko Edmundo Saladžiaus graviūromis. Žemėlapiai paruošti Ramūno Blažio.
Korektūrą skaitė Salomėja Narkeliūnaitė. Knygos apdaila dr. Jono Bogutos “Boguta Design” Cicero (Ilinojus). Išleido Katalikų pasaulis 1998 m. spalio 15 d. Vilniuje 10 000 egz. Tiražu. Spausdino Adomo Jakšto spaustuvė Kaišiadoryse. Šventasis Raštas apima 2024 psl.
Visas „Šventasis Raštas“ 1999 m. pakartotas Lietuvos Biblijos draugijos ekumeniniame leidime. 1999 m. Lietuvos Biblijos draugija Vilniuje išleido ekumeninę bibliją, kuriai įvadą parašė šios draugijos pirmininkas kun. Vaclovas Aliulis MIC , pareikšdamas ,,Vienybės troškimas skatina krikščionis turėti kiekvienoje tautoje vieningą Šventojo Rašto vertimą, kuriuo galima naudotis ir ekumeniniame pokalbyje, ir bendroje maldoje”.
Jau minėta, kad profesorius A. Rubšys Šv. Rašto temomis parašė: „Raktas į Naująjį Testamentą“, „Raktas į Senąjį Testamentą“, „Šventojo Rašto kraštuose“„Raidė užmuša, Dvasia gaivina“ ir kitus reikšmingus veikalus, paskelbė apie 150 straipsnių Šv. Rašto temomis lietuvių ir anglų kalbomis.
Prelatas prof. Antanas Rubšys fundamentaliais Šv. Rašto tyrimais, vertimais ir pedagogine veikla daug nusipelnė krikščionių tikėjimo stiprinimui išeivijoje ir Tėvynėje. Bendradarbiavo „Aiduose“ , „Drauge“, „Darbininke“, „Tėviškės žiburiuose“, „Ateityje“, „Laiškuose lietuviams“. Dalyvavo Mokslo ir kūrybos simpoziumų, Lietuvos katalikų mokslo akademijos (LKMA) konferencijose. Mokslinius pranešimus skelbė LKMA leidiniuose. Priklausė Amerikos katalikų Šv. Rašto, Šventraščio raštijos, Amerikos orientalistų, Islamo šalių tyrimo draugijoms.
Prof. prel. A. Rubšys Lietuvoje
Turėdamas didžiulę pedagoginio darbo patirtį užsienyje, prof. prel. A. Rubšys neatsisakė talkinti ir Lietuvoje, atkūrus jai nepriklausomybę. Ilgamečio bičiulio arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio kvietimu, jis atvyko dėstyti į arkivyskupo iniciatyva Vilniuje atkurtą kunigų seminariją. 1994–2002 m. Šventojo Rašto disciplinas dėstė ne tik Vilniaus, bet ir Telšių kunigų seminarijose, VDU Katalikų teologijos fakultete, Vilniaus Pedagoginio universiteto Tikybos katedroje. Jis tapo VDU Senato nariu, VDU Katalikų teologijos profesoriumi.
Apie pedagoginį darbą, kurį dirbo per 40 metų kunigui Kęstučiui J.Ambrazui SJ jis yra kalbėjęs, kad „dėstymas tai buvo maloni atgaiva. Vertimas ,,pririša” prie stalo, dėstymas – įdomus nuotykis. O ypač dabartinėje Lietuvoje… Dabartinis visuomeninis Lietuvos gyvenimas prilygsta gyvenimui dykumoje…,,Dykumos” nuotaika Lietuvoje reiškiasi grubiu pomėgiu ieškoti sau naudos artimo kaina. Bet ne visi jaunuoliai ir jaunuolės, kuriuos teko sutikti seminarijose ir universitete, nusivilia ir nuleidžia rankas. Turėjau laimės sutikti narsuolių, kurie sielojasi dėl savo krašto ir su entuziazmu rengiasi tapti kunigais, mokytojais, mokytojomis… Siekiant perduoti Gerąją Naujieną artimui, reikia pačiam išmokti būti ,,gerąja naujiena”.
1994 m. gruodžio 21 d. Popiežius Jonas Paulius II kun. Antanui Rubšiui suteikė Popiežiaus rūmų prelato titulą, o 1995 jis tapo Lietuvos valstybinės premijos laureatu, už darbus parašytus 1978–1995 metais: Senojo Testamento vertimą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų bei knygas „Raktas į Senąjį Testamentą“ ir „Raktas į Naująjį Testamentą“, „Šventojo Rašto kraštuose“.
Prof. prel. Antanas Rubšys 1995 m. tapo Lietuvos Biblijos draugijos prezidentu, 1996 m. jam suteiktas VDU Garbės daktaro laipsnis. Tad neatsitiktinai, 1998 m. išleidžiant pakartotiną antrąjį knygos „Šventojo Rašto kraštuose“ leidimą (pirmas išleidimas 1982 m.), ją prasmingai dedikavo: „Skiriu Vytauto Didžiojo universitetui, Katalikų teologijos fakultetui, suteikusiam man garbės doktoratą“.
Prel prof. A. Rubšys rašė: „Pasaulį laikau Dievo pasauliu, ir jame yra daug žmonių, daug tautų, daug tikėjimų. Visi kopia į Dievo kalną. Žydai, krikščionys, musulmonai – jie ypatingi, nes turi tokią savimonę, kad Dievas juos prašnekino. Dievas sakė žydui Abraomui: „Aš tave myliu“, Jėzus mums sakė: „Dievas tave myli“, Mahometas sakė arabams: „Alachas jus myli“ Yra trys religijos, kurios labai svarbios pasauliui, nes jos išreiškia istorinį požiūrį. Dieviškoji meilė turi daug veidų. Visi žmonės trokšta ir ieško teisingumo. Visi dorieji žmonės žino: užjausk savo artimą, nedaryk jam to, kas tau pačiam nepatinka. Iš esmės Dievo samprata lieka ta pati ir judėjams, ir musulmonams, ir mums. Dievas mus prašnekino žodžiu, naudodamasis senus pavyzdžius. Taigi iš praeities mes semiamės ateitį“.
Per beveik 79 metų gyvenimą prel. prof. A. Ruškys akademinėms studijoms paskyręs 15 metų (1943–1958), pedagoginiam ir moksliniam darbui – 44 metus (1958–2002), mirė ištiktas insulto 2002 m. rugpjūčio 27 d. Niujorke.
Prel. prof. Antano Leonardo Rubšio palaikai buvo atvežti į Lietuvą ir 2002 m. rugsėjo 6 d. palaidoti Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje. Po mirties, remiantis prelato profesoriaus Antano Rubšio testamentu, jo asmeninis archyvas buvo perduotas Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetui.
Atgal
.jpg)
