Religija
05 25. Tiesos kaina...
Aleksandras Kavoliūnas
Jei evangelijos principus pažeidžia vienas žmogus, atsakomybė tenka jam vienam. Bet jei kažkas, kas prieštarauja Evangelijos principams, tampa valstybės įstatymu, Dievo rūstybės taurė išpilama ant visos tautos, kad ją išauklėtų!
Tokia yra politikų atsakomybė prieš tautą ir prieš Dievo Žodį. O jei to nesupranta valdžia, kuri yra atsakinga prieš žmogų ir prieš Dievą, ir netiki, tai verta žinoti, kad daug kas įvyksta ir daugeliui tuo netikint... Štai taip.
1776 metų JAV Nepriklausomybės deklaracijoje aiškiai parašyta, kad tikėjimas Kūrėju, prieš kurį atsakingi visi, netgi valstybė – yra būtinas deramai vyriausybei. O prieš ką atsakingi jūs, abejotinų miesto klubų lankytojai?!
Šalies laisvę reikia puoselėti ir nuolatos kruopščiai prižiūrėti! Kaip kūdikį. Kaip gėlelę. Nes laisvė turi rėmus – kiek gali augti ir iki kokio taško... Bet įvyko taip, kad laisvei augant, tie, kurie turėjo ją prižiūrėti, degradavo. Nes laisvė be moralės standartų – anarchija, o valdžia be pilietinės visuomenės priežiūros – išsigimti linkusi institucija! Amžinos Biblinės tiesos lydėjo ir JAV įkūrėjus bei neleido valdžiai išsigimti. Valdžia, neturinti aiškių asmeninės moralės rėmų – nusikaltėlių klanas arba ,,vor v zakone“ – įteisintas vagis! Jei nėra Dievo baimės, yra korupcija! Todėl ir reikalingi sukrėtimai, kad kažkas įvyktų, nes be sukrėtimų, kurie patikrina kiekvieną: atskirus žmones, šeimas, tautas ir valstybes – nėra ir nebus jokių pokyčių...
Tada ir atsiranda tas, kas siunčia tuos pokyčius – pvz., karą ar žemės drebėjimą, kurie patikrina kiekvieną ir sudėlioja taškus ant ,,i“. Todėl geriau nusižeminti, kol nevėlu, ir patiems kristi ant akmens, nei laukti, kol jis užkris: ,,Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins“ (Luko 20, 18). Kas tas akmuo?!
,,Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu" (Morkaus 12, 10). Tas akmuo – Jėzus Kristus. Ir nereikia sakyti, kad netikit. Jei visai netikėtumėt, tai nevaikščiotumėt net tą vieną kartą metuose per Velykas į Bažnyčią bei nekrikštytumėt ten savo vaikų. Ir neprisiektumėt eidami į valdžią Dievo vardu. Ir dar daug ko nedarytumėt, jei tikėtumėt... Tai neigti gali tik veidmainiai bei dviveidžiai.
Ar ir savo šeimoje tokius pačius principus diegiame – amoralius bei dviprasmiškus?! O jei savo namų nedergiame ir nepilame srūtų ant grindų kur papuola, tai į visuomenę purvą pilti galima?! Juk vieną dieną, mums nežinant, gal vaikai ims ir slapčia paragaus, ką išpylėm...
Taigi žodis vis toliau ir sparčiai liberalėjančiai valdžiai – visuomenės gerovės statytojams, architektams bei modeliuotojams būtų toks: joks namas neišstovės, jei kertinis akmuo kreivai padėtas, t. y. jo pamatai neteisingai sudėti. Mūsų visuomeninio pastato akmenys, tai – moralės įstatymai, išdėstyti Naujajame Testamente.
O mūsų miesto naujajai valdžiai vertėtų rimtai suvokti dar vieną tiesą: kas yra miesto garbinimo objektas, galiausiai tai ir apspręs miesto likimą. Iš čia išplaukia ir kita tiesa – ką garbina, kam lenkiasi šalis ir tauta, tai nuspręs jos ateitį. Palaiminta tauta, kurios Dievas yra Viešpats!
Atgal
.jpg)
