Religija
08 21. Vaikiški prisiminimai apie Dievą
Eugenija Strazdienė,
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, poetė
Dievas... „Nesielkit taip, nes Dievas nubaus...“, „Bijok Dievo,vaike...“, “Neburnok prieš Dievą...“, “Saugok, Dieve“ ir daugybę kitų draudimų girdime nuo pat ankstyvos vaikystės. Kai buvau mažytė mergaitė, tuomet įsivaizdavau, kad Dievas yra didelis didelis, ir labai baisus bei piktas, kad mato kiekvieną vaikelį, kurį nubaudžia net ir už mažiausią nusižengimą... Ūgtelėjusi supratau kitokį Dievą – jis tiesa ir šviesa, kuri nušviečia mūsų sąmonę ir protus, kad galėtumėm tinkamai elgtis...
Pirmykštis žmogus žinojo, kas yra Dievas... Įsivaizdavo jį kur kas paprasčiau ir žemiškiau... Nugriaudęs griaustinis, žaibas perskrodęs padangę jam kėlė nesuprantamą baimę ir pagarbą – jam Dievui –Perkūnui...
Atmintis
(Paskutinio sukilėlio palikuonis)
Aš prisimenu Tėvo Stanislovo rankas, kada mane laimino prie motinos kapo duobės... Jo šiltą užjaučiantį žvilgsnį, paguodos žodžius... Prisimenu jį gulintį ligos patale, bučiavau jo rankas, o jis vėl laimino uždėdamas jas man ant galvos. Kokie prasmingi prisiminimai... ne kartą lankiausi Paberžėje, Dotnuvoje, vėl Paberžėje, klausiausi jo įdomių pamokslų bei lotyniškai atliekamų mišių ir lietuviškai giedamų giesmių...
Atrodo taip neseniai tai buvo, o kartu ir labai seniai, bet atmintis liko... Paberžė, Kalnaberžė, Beržytė, Beržai, Šlapaberžė... tai mano gimtasis kraštas, iš ten esu kilusi. Tiek daug vietovardžių, susijusių su žodžiu beržas. Iš tikrųjų jų čia daug, bet čia auga ir ąžuolai... Dideli, galingi, menantys labai senus laikus, menantys žiaurius istorinius tarpsnius... Neretai pasigirdavau, kad mano gimtasis kaimas Ramėnai, kuriame gimiau,visai netoli garsiosios Paberžės, kurioje ilgai kunigavo Tėvas Stanislovas. Ten buvo ir vienas iš didesnių 1863 m. sukilimo prieš nepakeliamą caro priespaudą židinių..., ten ir dabar dar yra ąžuolas, po kuriuo kunigas šviesuolis Antanas Mackevičius kvietė baudžiauninkus sukilti prieš engėjus, kovoti už žemę, už savo teises į ją... Tas ąžuolas matė ir girdėjo ne vien kovotojų ir šauklių kalbas, deja, jis matė ir kariamus ant šakos baudžiauninkus... Mano gimtinės apylinkėse yra daug kalnelių, žmonės kalbėjo, kad tai sukilėlių kapai...
Ten stovėjo mediniai kryželiai, per Vėlines mirgėdavo žvakelės net gūdžiu sovietmečiu...Prisimenu tėvų pasakojimus. Buvau dar visai maža mergaitė, bet tie pasakojimai man giliai įsirėžė į atmintį... Mano vaizdiniuose matyti šviesus kunigo siluetas ir daug daug jaunų vyžotų vyrų, ginkluotų dalgiais ar šakėmis...
Pro vieną tokį kalnelį ėjo kelias iš mokyklos. Kartais, atsisėdusi prie sukrypusio ąžuolinio kryželio, svajodavau apie gyvenimo prasmę... Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet jie, sukilėliai, pirmieji nutiesė mums kelius laisvę...Šio pasakojimo gal visai nebūtų, jei ne vienas atsitikimas, didžiai sujaudinęs mažą aštuonerių metų mergaitę.
Ilga ilga vasara, niekaip nesulaukiu tos dienos, kada reikės eiti į mokyklą. Kad trumpesnės būtų dienos, vis bėgiodavau po kaimo miškelius, pabares, upelius. Rinkdavau žemuoges, gainiojau drugelius, skyniau gėles... Kokia nerūpestinga vaikystė! Dabar, po pusės šimto metų, galiu tik sau pavydėti...
Vieną vasaros dieną, pasiėmusi krepšelį, nubėgau su broliuku pagrybauti. Prie kaimo buvo dvi nedidelės giraitės, į kurias eidavom grybauti. Tėvai mūsų vaikų neleisdavo į giraitę,vadinamą „dėdės Rapolo giraite“. Mat tas „dėdė“ Rapolas buvo labai labai senas, gal jam koks šimtas metų, kalbėjo, kad „suvaikėjęs“, neaišku, kas jam „šaus“ į galvą. Gyveno jis prie giraitės, mažoje, jam eigulio paliktoje gryčiutėje, dar neperseniausiai dūmine buvusioje. Tėvai, bijodami, kad kas „nešautų“ to „dėdės“ galvoje, neleido vaikų į jo giraitę grybauti. Bet vaikai nebūtų vaikais, jei nepaklausytų tėvų ir nenueitų ten, kur neleidžiama. Kaip minėjau, vieną vasaros dieną su broliu ir nubėgome į „dėdės“Rapolo giraitę. Diena karšta, nepastebėjome, kaip gilyn į mišką nuklydome, o kelio atgal nerandame.
Atsisėdome su broliuku ant kelmo, dairomės, jau saulė krypsta vakaran, neaišku, kur eiti, brolis jau „dūdas“ paleido. Pačiai baisu, bet broliuką raminu, nors pati irgi nesuvaldau ašarų... Taip mums sriūbaujant, išgirdau seno žmogaus kosulį, tuomet dar daugiau išsigandome. Apsikabinau brolį ir nė negalvojau seniui jo atiduoti. Bet pasirodo tas „senis“, tas atsiskyrėlis senukas, gyvenantis prie miško eigulio trobelėje, nesulaukęs mūsų išeinančių iš miško, išėjo pats ieškoti. Apsidžiaugiau, kai jis pradėjo švelniai vadinti, klausti, ar nepaklydom, kodėl neinam namo?.. Po truputį atsipeikėję ir mes išlemenome, kad nerandame kelio į namus. Dėdė Rapolas paėmė mane už rankos, pats krypuodamas, lazda pasiramsčiuodamas, apeidamas pelkutes, išvedė mus į miško pakraštį prie savo trobelės.
-Ar dabar jau rasite kelią namo? – paklausė. – O gal pas mane užsuksite? Jau50 metų, kai manęs joks vaikas nėra aplankęs, - pamurmėjo. Mes įsidrąsinę nutarėme užeiti, juk labai knietėjo pažiūrėti, kaip tas senelis gyvena... Senelis Rapolas pasirodė geras ir protingas esąs. Jis mums, vaikams, papasakojo tokią istoriją, kuri mažą mergaitę taip sudomino, kad ir po 50 metų norisi ją aprašyti.Šis įdomus žmogus kalbėjo, dalijosi prisiminimais:
- Mūsų krašte labai seniai seniai sukilo baudžiauninkai prieš savo ponus, nutarę žemę sau dirbti, caro jungą nusimesti, laisvi būti... Juos šaukė į kovą šviesuolis kunigas Antanas Mackevičius. Tais laikais kunigas kaime šventas žmogus buvo, kas gi kunigo neklausys; visi, kas dalgiais, šakėm ar kirviais ginkluoti, ėjo į kovą už žemę, už laisvę... Tarp jų buvo ir mano tėvas dar visai jaunas, gal šešiolikos tik sulaukęs, o degė nekantrumu savo žemę dirbti. Neilgai truko kelias į laisvę: nepilnus metus išsilaikė sukilėliai. Iškorė, sušaudė sukilimo vadus, na o baudžiauninkus...Baudžiauninkus vienus trėmė į Sibirą, kitus ėmė į rekrūtus, dar kitus korė, šaudė, kardais kapojo kazokai...
Nutyla senelis, matau, sunku jam kalbėti, kažkas neduoda ramybės. Mes bijome net pajudėti, laukiame, ką senelis dar pasakys...O jis, kiek pailsėjęs, vėl pradeda:
-Manęs tėvelis susilaukė būdamas arti penkių dešimčių. Jis per stebuklą išliko gyvas, net trisdešimt metų kęsdamas tremtį, rekrūtystę, karus, badą, suirutes... Bet noras grįžti į namus, dirbti savo žemę buvęs didesnis už mirtį... Ir jis grįžo be sveikatos, paliegęs, netekęs vienos rankos nesibaigiančiuose caro karuose. Grįžo ir manęs dar spėjo susilaukti.
Kokia vis dėlto nesunaikinama Tėvynės meilė, meilė jos žemei, gimtiesiems namams...
-Mylėkite, vaikučiai, savo žemę, niekados jos neišsižadėkite. Kiek mūsų tėvų ir senelių galvas už ją padėjo! Sunku, oi sunku apsakyti... Išsakęs šiuos žodžius, senelis tarsi užmigo, mums pasidarė baisu: „Gal jis numirė?“ – pagalvojau ir, griebusi už rankos brolį, išlėkėme bėgte į namus... O čia mama užsilaukusi, akis pražiūrėjusi, nes jau vakaras artėjo... Tuokart viskas baigėsi gerai, mama nesibarė, o mes ir nesakėme, kad buvome pas keistąjį senelį Rapolą...
Papasakojęs įdomią istoriją mums, senelis labai greitai mirė, gal po kokio mėnesio...Palaidojo kaimas senelį, neturėjo jis artimųjų, o jo senutėlę gryčiutę kolūkio pirmininkas įsakė nugriauti, kad nieko neliktų... Tada mažai mergaitei niekas per daug nerūpėjo, bet paaugusi, būdama vyresnėse klasėse, stengiausi sužinoti kuo daugiau apie savo kaimo seniausius žmones, o šimtamečių, mano minimame, buvo trys – dvi moterys ir šis keistuolis dėdė Rapolas. Kaime kalbėjo, kad jo tėvas dalyvavo 1863-1864 metų sukilime, kad po30 metų vieninteli, kuris grįžo iš tremties, iš caro rekrūtų. Ir tos kalbos ėjo tarsi sakmės iš kartos į kartą.Vieni tikėjo, kiti ne, sakė, kad šis žmogus labai jau senas ir jam protas „pasimaišęs“. Senelis Rapolas išties buvo garbingas... Kai jo tėvas grįžo iš rekrūtų 46 metų be sveikatos ir be rankos, labai jam knietėjo savo gimtąjį Beržytės kaimą aplankyti. Nuvykęs ten, kaimo nerado.Visi vyrai, kurie dalyvavo sukilime, buvo išžudyti, ištremti, jų moterys irgi, o likę gyvi pabėgę... Taip Rapolo tėvas atsidūrė mano kaime, niekas jo tokio nenorėjo priimti. Priglaudė prie miško gyvenęs senas eigulys, miško prižiūrėtojas, o įnamis „senmergę“ dukrą nusižiūrėjo ir į žmonas paėmė. Dar ir porą vaikelių spėjo susilaukti iki mirties. Rapolo sesuo ištekėjo kaime už mažažemio, vargą vargo, bet ilgą gyvenimą nugyveno, gal kokį šimtą metų. O jis, Rapolas, 1863 m. sukilimo dalyvio sūnus, taip ir liko po tėvo mirties senoje dūminėje pirkaitėje gyventi. Prasidėję karai, įvairios suirutės, valdžių kaitos kaip ir praėjo pro šalį. Jis gyveno prie miško, ką jame rado, iš to ir gyveno, dar klumpes mokėjo drožti, tai pinigėlį duonai užsidirbdavo. Turėjo jis ir gražuolę žmoną, bet per karą ji su karininku pabėgo, o koks jos likimas, niekas nežino.Taip ir liko Rapolas vienas. Kai prasidėjo žmonių priverstinis varymas į kolūkius, Rapolas nė už ką nestojo. Gyveno uogaudamas, grybaudamas ar klumpes droždamas. Kai pirmininkas ragino rašytis į kolūkį, jis jau senas buvo, nei žemės, nei gyvulių neturėjo į bendrą ūkį įnešti, todėl prie jo ir nepristojo... Sukūrus kolūkį kaime, dėdė Rapolas dar gyvenęs dūminėje pirkioje. Pasirodo, paties Sniečkaus giminės gyveno mūsų kaime, teko vieną kartą matyti jį čia atvykus. Tėvai pasakojo, kad Sniečkus pirmininkui „pylos“ davė: „Gėdą tokie Rapolai tarybų valdžiai darą“. Liepė pastatyti krosnį su kaminu.Tuomet pastatė jam krosnį su kaminu, bet sena sukrypus gryčiutė liko...
Taip ir nugyveno dėdė Rapolas vos ne šimtą metų. Kai jau visai nepajėgė į mišką nueiti, duonos ir pieno gerosios kaimo moterėlės atnešdavo.
Štai tokia istorija apie dėdę Rapolą, o kaime jį kažkodėl vadino paskutiniu sukilėlio palikuonim.
Vaikštau po rudenėjančią Paberžę...Paberžė – ypatinga, šventa vieta, nes čia ilgai kunigavo šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas, nes čia prasidėjo 1863 m. sukilimas. Čia amžinai yra atgulę dešimtys 1863 m. sukilimo dalyvių bei jų artimųjų.
Svarbiausia tai, kad čia, Paberžėje, vis dar yra žmogaus dvasinio apsisprendimo, išsilaisvinimo iš bet kokios priespaudos idėja. Tas idėjas norisi skleisti, rašyti, kad dabartinės kartos nepamirštų, kaip jų protėviai iškovojo laisvę, krauju pasirašė už savo gimtąją žemę. Taip ir norisi sušukti: „Ar girdite, neparduokite niekam žemės, neišduokite Tėvynės, ji mums vienintelė, protėvių iškovota, ir didžiausi pasaulio turtai jos neatstos!...“
Paberžė yra ta vieta, kur norisi atvažiuoti, atvažiavus sustoti, prisėdus po šimtamečiu ąžuolu, pamąstyti apie šiuos laikus, save ir aplinkinius. O pamąstyti yra apie ką.
Kažkokia nematoma gija ir aš esu susijusi. Gimiau vidurio Lietuvos kaime, mano senelis gimė skurdo ir bado, baisių netekčių 1864 metais, o kaime stovėjo genialaus dievadirbio Vinco Svirskio kryžius. Dar sovietmečiu didžiavaus, kad jis ten stovi. Tėvai pasakojo, kad jis, sukilimo dalyvis, ryšininkas, netekęs keturių brolių, ėjo per kaimus su kirveliu ir pjūkleliu, droždavo didingus kryžius iš ąžuolo, už darbą nieko neimdavo, džiaugdavos, jei jam suteikdavo pastogę ir pamaitindavo.Taip norėjęs įamžinti be kaltės kaltų žūtį...Kiti pasakojo, kad keliaudamas per kraštą, lietuviškas knygeles platinęs ar lietuviškai skaityti mokęs.
Geltoni klevo lapai čeža po kojomis, o man liūdna, kažkaip graudu... Prisimenu Tėvą Stanislovą, uždegu žvakelę ant jo kapo, prisiglaudžiu prie ąžuolo, po kuriuo galbūt kunigas Mackevičius davė nurodymus sukilėliams, tarp kurių buvo ir dėdės Rapolo tėvelis... Rytoj Vėlinės...
2013-ieji – 150 m. nuo 1863 m. sukilimo.
Iš poetės Eugenijos Strazdienės rinkinio „Čia Lietuva“ apsakymus laikraščio „Lietuvos aidas“skaitytojams parinko Birutė Silevičienė
Atgal
.jpg)
