Religija
10 27. Jėzuitas kunigas daktaras Kazimieras Ambrasas – lietuviško žodžio brangintojas (2)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Kūryba: mokslo darbai, religinės knygos, literatūrinės apysakos, vertimai...
Kaip jau buvo rašyta, 1972 m. balandžio 20 d. Vilniaus universitete Kazimieras Ambrasas apgynė disertaciją „Kai kurie leksikiniai lietuvių k. substitucijos klausimai (gretinimas anglų-lietuvių k. vertimo aspektu)“. Disertacijos vadovas akademikas Vytautas Juozapas Mažiulis (1926 08 20–2009 04 11), oficialus oponentas prof. Lionginas Pažūsis. 1992 m. spalio 20 d. kun. Kazimierui Ambrasui nostrifikuotas daktaro vardas.
Savotišku būsimosios disertacijos prototipu, vėliau išaugusiu į svarią mokslinę monografiją, tapo 1976 m. išleistas darbas Leksiniai lietuvių kalbos substitutai.
Kun. dr. Kazimieras Ambrasas savo mokslinių tyrinėjimų kryptį pasirinkęs loginį-komunikacinį principą, stengėsi ne tik gyvojoje ir rašomojoje lietuvių kalboje surasti šiuos loginius – komunikacinius pėdsakus, bet pasirinkęs vertimo aspektu gretinamąjį dvikalbį anglų-lietuvių k. nagrinėjimų principą, ieškojo konkrečių atvejų ir tinkamų atitikmenų, kuriuos jis deramai pasvėrė moksliniu vertimo požiūriu, kiek įstengdamas įvertino ir nagrinėjo juos meniniu-estetiniu atžvilgiu. Tai kompleksinė-leksinė – sudėtinga teksto analizė, kuri tuo metu, tiek nūnai sulaukusi įvairiapusio dėmesio daugelyje rimtų užsienio analitikų mokslo darbų. Darbo svarbą liudija tai, kad tuo metu iš kelių užsienio garsių universitetų buvo paprašyta atsiųsti šios disertacijos autoreferatą.
Šiuo požiūriu paminėtinos ir kitos dvi knygos: K. Ambrasas-Sasnava. Vertimo mokslas (1978 m. Vilnius. „Mokslas“. 152 p.) ir Vertimo tyrinėjimai. Tradicija (1984. Vilnius. „Mokslas“. 224 p.).
Šiuolaikinė vertimo teorija susijusi su poetika, estetika, lingvistika, psichologija, semiotika ir kitais mokslais. Tiek daug visokių sričių ši teorija domina todėl, kad vertimas priklauso dviem autoriams – rašytojui ir vetėjui. Jis yra net dviejų literatūrų nuosavybė. Užtatai nereikia stebėtis, kad juo domisi tiek eilinis skaitytojas ir kritikas, filosofas ir matematikas, tiek psichologas ir sociologas, literatas ir kalbininkas. Vieni vertimą glaudžia prie semiotikos ir elektronikos, kiti – prie kalbos ir literatūros mokslų. Gal dėl to vertimo teorijos įvadai ir kiti šios srities veikalai savo nagrinėjimo kryptimis yra gana skirtingi.
Dėl nedidelės knygos apimties ir dėl daugelio analitinių darbų stokos „Vertimo tyrinėjimuose“ nėra nė vieno iš pašaknų išspręsto klausimo. Svarbiausias šios knygos tikslas – parodyti, kad nagrinėjami dalykai – reikšmingi ir reikalingi. Štai kodėl į juos vienur pažvelgta formaliuoju-tradiciniu, kitur – pragmatiniu-istoriniu, trečiur – norminiu ar bibliografiniu požiūriu. Anuometinio vertimo dalykų tyrinėjimas buvo nelengvas. Todėl, autoriaus norėta, kad tie jo mėginimai būtų šioks toks paskatinimas, šiokia tokia pradžia tiems, kas ateityje pasiryš darbuotis vertimo ir praktikos srityje. Juk vertimas iš tikrųjų nusipelnė rimto dėmesio ir šis dėmesys neturėtų išblėsti mūsų, XXI amžiaus, sąlygomis. Anot įžymaus kalbininko Džono Ferto (John Rupert Firth, 1890–1960), jei dabar žinotume, kaip verčiame ir bent ką verčiame, jei į šiuos klausimus galėtume atsakyti griežtais mokslo terminais, būtų dar daug daugiau pažengta, kuriant bendrosios kalbos ir filosofijos pagrindus.
Nemaža K. Ambraso-Sasnavos straipsnių, išspausdintų įvairiuose moksliniuose ir taikomojo, praktinio pobūdžio leidiniuose. Pora paminėsime.
1. Kazimieras Ambrasas-Sasnava. Mokykla, leidykla ir studentas (Meninio vertimo akiračiai. Vilnius. „Vaga“. 1986. P. 194–199). Jau pats straipsnio pavadinimas liudija apie mokyklos, leidyklos ir besimokančiųjų santykius: „...vertimo specializacija vienoje aukštojoje mokykloje irgi ne išeitis. Šiuo metu leidžiamų knygų skaičius, ypač verstinės literatūros, nepakankamas kritinis įvertinimas, mokslinė jų analizė ir apbendrinimas yra tokio lygio, kad būtina net didelė ir stipri vertimo katedra, kuri kartu su įkurtu Mokslų Akademijos sistemoje specialiu skyriumi ar sektoriumi galėtų bendromis jėgomis imtis sistemingai, nuosekliai, tikrais moksliniais pagrindais taisyti tas spragas, kurias mūsų visame kultūriniame gyvenime paliko nepakankamai dėmesio ir rūpesčio sulaukusi ši svarbi meno, kultūros, praktikos ir mokslo sritis“ (P. 198–199).
2. Ambrasas-Sasnava K. Laikas susirūpinti vertimų terminais. („Literatūra ir menas“. 1975 m. rugsėjo 6 d.) ir kiti styraipsniai, kuriuose nagrinėjami vertimo terminų darybos ir vartojimo klausimai.
Knygos
Kunigas, mokslininkas K. Ambrasas yra parašęs, išvertęs, sudaręs, redagavęs ir išleidęs daugiau nei 43 knygas.
Kelionių ciklas „Po šalis plačiausias“
Nepriklausomybės metais pasirodė dr. kun. K. Ambraso parašytų kelionių ciklas „Po šalis plačiausias“, kurį sudarė 7 knygos: „Taboro kalno šalis“ (1995); „Simonas iš Valtūnų“ (1997); „Kilimandžaras“ (2000); „Kengūrų ir koalų pašonėje“ (Apie Australijos lietuvių gyvenimą), (2002); „Amerikos Lietuvoje” (2007); „Vėliavos iškeltos plakas...“ (2010).
Šiam ciklui priskirtina ir biografinio pobūdžio apysaka „Baladė apie Janulą“. Knygą autorius išleido Bakūžės Samanotos slapyvarde. Ji pradėta rašyti Čikagoje 2003 m., o užbaigta Lietuvoje 2013 m. (rašyta Kaune, Paštuvoje, Paparčių vienuolyne).
„Baladė apie Janulą“ – tai iš Kapčiamiesčio krašto kilusio lietuvio Gedimino Janulevičiaus gyvenimas nuo gimtojo kaimo Dzūkijoje ligi Čikagos dangoraižių, kurių pašonėje prabėgo paskutinės jo gyvenimo dienos. Kadangi šios knygos svarbiausiasis veikėjas – Gediminas – kadaise buvo lakūnas, tai ir minėta knyga baigiasi štai kokiais žodžiais: „Ak, ir dabar pačiam Janulai Janulevičiui pravartu būtų dirstelėti į padangę. Kaip patiktų šiam pramuštgalviui Garliavos ir Pajesio berniokui pasigalynėti! Juk štai tarsi prilipę vienas prie kito ką tik pakilo iš oro uosto trys nedideli lėktuviukai, – visa eskadrilė, – kartais net spalvotus dūmus leisdama, tarsi norėdama permatomą puokštę ar graikišką raidę OMEGA ore nubrėžti. Jie, tie lėktuvai, vienas pro kitą pabirę į tris šalis, kiekvienas padaro mirties kilpą. Kaip čia būtų tikęs ir prie jų prilipęs padangių aukštį pamėgęs Gediminas! Kaip jam būtų smagu šioje vaiskioje viršum Kauno purpurinių gaisų nužertoje erdvėje savo lėktuvėlio galimybes patikrinti, savo instruktorius nutrūtgalviškais sukiniais, kuriuos jis taip kadaise mėgo, paerzinti. Dūzgia, birzgia dažniausiai ne tiktai tarsi kokio svetimkūnio, orą savo galingais varikliais drebinančio malūsparnio, pakilusio iš Rokų fabriko angarų, kauksmas, bet ir kur kas mažesnių bimbalų,– skraidytuvų, skraidyklių ir išriestasparnių, paraspanių, balonų ir keistų konstrukcijų aparatų ūžimas, mirties kilpų mėgėjų nuo piano ligi forte fortissimo riaumojantys ūūūū, nesuskaičiuojamų mažųjų kleketų ir tarsi pernelyg įsismaginusių motorinių pjūklų girgždesys.
Nors Janulos tenai, viršum Kauno semamiesčio oro uosto šiuo metu erdvėje jau nebėra, nors jo pavardės niekur prie šio miesto namų sienos ir muziejuose nerasime, bet toji nerami jaunuoliška dvasia čia dar gyva, – nuo jos virpėte virpa artimesiųjų prie oro uosto stovinčių namų stiklai, įvairių markių ir tipų varikliai drebina šio priemiesčio tylą, kurią drumsčia ne tik ore skraidą, bet ir žemės keliais, vieškeliais riedantys ratai...“ (P. 295)
Itin svarbi knyga „Taboro kalno šalis“, ja nuolatos naudojasi piligrimai, keliaudami po Šventąją Žemę. Tai puikūs kunigo ir mokslininko, daug kur, atsisakius transporto, keliavusio pėsčiomis ir gebėjusio savo 1993 m. kelionės pastabas perteikti knygoje.
Ne vieną piligrimą jo vaizdingi aprašymai, dvasiniai pamąstymai yra paskatinę atsisakyti autobusėlio – taksi ir pėsčiomis bandyti užkopti į Taboro kalną, ką yra padariusi ir šio straipsnio autorė. Apie Taboro kalną kun. K. Ambrasas rašė: „...Važiuojam prie jo artyn. Atrodo, lyg gražiai apskrudusios, bet ne itin rūpestingos šeimininkės atsainia ranka aptapšnotas rudos duonos kepalas. Regis, ims koks išalkęs milžinas atsirieks ar atsilauš kokią žiauberę“ (P. 171).
Literatūrinės apysakos
Lietuviškoje spaudoje neakcentuota, jog kunigas Kazimieras, slapyvardžiu Kasparas Pašešupy, 2010 metais yra išleidęs knygą „Kalnuose ir raistuose“, kurioje dvi grožinės literatūros apysakos, skirtos mūsų partizanams, ryžtingai čečėnų tautai ir visiems, kas narsiai kovojo ir tebekovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę. Pirmoji apysaka, skirta Kaukazo kalniečiams „Šatilio žūtis“. O antroji apysaka dedikuota – savojo krašto savitos gamtos ir savo įdomių paslapčių turinčiam Čepkelių raistui. „Čepkelių apaštalai“ (P.186–287). Pastaroji apysaka primena dzūkiškų miškų prieglobstyje įsikūrusius plėšikėlius – Pirmojo Pasaulinio karo likučius bei negailestingoje kovoje dėl mūsų šalies laisvės ir nepriklausomybės žuvusius narsiuosius miško brolius, „žaliukus“, kurie, kaip rašo autorius „dažnai ir nedovanotinai pamirštami ne tik kalbose, bet ir maldose“.
Religinės knygos
Paskutiniaisiais metais kun. Kazimieras Ambrasas yra išleidęs 12 religinių knygų. Vienos jų – vertimai, kitos – sudarytos, trečiosios – sudarytos ir autorinės. Šitaip kunigas K. Ambrasas yra papildęs religinių leidinių sąrašą. Originalios knygos – „Kristaus kančia, pastiprink mane...“ (2001); „Aukštyn...“ (2003); „Subito beato. Jau palaimintasis“ (2012). Šią , 266 puslapių knygą autorius rašė 2011–2012 m. Druskininkuose, Romoje, Kaune, Birštone, Paštuvoje, Paparčiuose, Alekniškėse, Maltoje. Apie ją plačiau rašyta „Lietuvos aide“. (2013. Gegužės 15. Nr. 106, 107, 108. P. 6–7).
Kun. dr. K. Ambrasas yra suredagavęs pakartotinai leidžiamas knygas. Paminėtina „Kristaus kančia. Švenčiausios Mergelės Marijos gyvenimas“ (2012–2013. 258 p.). Knygą parašė Klemensas Brentanas pagal Dievo tarnaitės Onos Kotrynos Emmerich pasakojimą. Penktąjį leidimą vertė J. Talmantas. Septintąjį lietuvišką leidimą iš naujo suredagavo kun. Kazimieras Ambrasas. Tai Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 553.
K. Ambrasas yra suredagavęs Léandre Lachance knygą „Mano išrinktieji. – Jūsų laimei, – Jėzus“ (2014. T. I. 212 p.).
Kun. dr. K. Ambrasas yra leidinių bendraautoris. Tarkim, 2013 m. išleistas jubiliejinis albumas „Pivašiūnai. Gyvenvietė, bažnyčia, Dievo Motinos paveikslas“ (256 p.). Leidinys skirtas Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslo vainikavimo popiežiškomis karūnomis 25-mečiui. Tarp penkių teksto autorių ir dr. kun. K. Ambrasas SJ.
Vertimai
Doc. dr. Kazimieras Ambasas SJ vertė iš anglų, rusų, lenkų, italų kalbų. Iš anglų kalbos jis per kelerius metus išvertė ir 1984 m. išleido Jozefo N. Tylendos knygą „Jėzuitai šventieji ir kankiniai. Trumpos Jėzaus Draugijos šventųjų, palaimintųjų, garbingųjų ir Dievo Tarnų biografijos“ (pradėjo versti Lietuvoje 1987, o užbaigė Romoje 1990 metais, dirbdamas Vatikano radijuje). Knygoje pateiki duomenys apie Jėzuitų ordino – Jėzaus draugijos – įkūrėjų Šventojo Ignaco Lojolos (1491–1556 m., P. 255–264), Pranciškaus Ksavero (1506–1552 m., P. 486– 491), pirmojo Ignaco Lojolos naujoko palaimintojo Petro Faberio (1506–1546 m., P. 265–268) bei kitų šio ordino narių kai kurie gyvenimo ir veiklos puslapiai. Knygoje yra 160 skirsnių, kuriuose aprašomi 323 jėzuitai. Į knygą įtraukti ir du lietuviai jėzuitai: Andrius Rudamina (1596–1623–1631) (P. 301–308) ir Pranciškus Masilionis (1902 02 26–1927 06 11–1980 10 14) (P. 397–401). Kiekvieno jėzuito biografija baigiama malda į Viešpatį.
Autoriaus žodyje skaitome: „Šiuo metu jėzuitai turi 38 šventuosius, 134 Palaimintuosius, 36 Garbinguosius ir 115 Dievo tarnų“. 1995 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleista dr. kun. K. Ambraso išversta ir papildyta knyga turi 548 + XXIX puslapius.
Vienas ar su kitais kunigas yra išvertęs ir kitų knygų:
„Rolfas giriose“ (Seton E. T.) (1960, 2011); „Mažieji laukinukai“ (Seton E. T.) (1961); „Žaliosios kaukės“ (Pukas H.) (1964); „Užrašai apie Šerloką Holmsą“ (Doyle A. C.; antrasis leidimas kartu su R. Zagorskiene, 1965); „Perkrautas laivas“ (Dž. Darelas) (1967); „Hokusajaus laikai“ (1969); Iš rusų kalbos dr. kun. K. Ambrasas 1971 m. išvertė Vladimiro Sangio „Sabalų takais“; „Lobas vilkų karalius“ (Seton E. T.), du leidimai (1984); „Rinktiniai raštai“ (Doyle A. C.) (1993); „Pagrobtasis“ (Stevenson R. L.), („Katriona“ išversta V. Misiūnaitės, išleidimo metai nepažymėti).
Žinoma kun. K. Ambraso iš anglų kalbos išversta Cecilija Holak knyga „Nuostabioji darbininkė šventoji Filomena. Mergelė ir kankinė“ (2012). Tai trečias pataisytas leidimas (76 p.)
Knygų sudarytojas
Be to, dr. kun. A. Ambrasas yra sudarytojas knygos „Būk bitelė“ (Čikaga-Vilnius. 2004. 412 p.), skirtos Amerikos pedagogo Juozo Masilionio gyvenimo kelio, jo rašto darbams ir veiklai nušviesti.
Svarbus kunigo Kazimiero leidinys – 2012 m. pasirodžiusi knyga „Monsinjoras Konstantinas“, apie 1985 m. mirusį Sūduvos krašto kunigą – savo brolį. Šios prisiminimų, pamokslų, užrašų 368 psl. knygos sudarytoju, redaktoriumi ir autoriumi yra dr. kun. Kazimieras Ambrasas SJ. Knyga rašyta 2011–2012 metais Kaune, Paštuvoje, Alekniškiuose, Paparčiuose
Kun. dr. K.Ambrasas sudarytojas-autorius „Mažasis Magnificat“ I, II, III ir IV tomelių (2010).
K. Ambrasas – redaktorius, autorius ir sudarytojas knygos „Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies liepsna“ (NMMŠL) (2013. 104 p.), knyga rašyta Kaune, Paparčiuose, Paštuvoje.
Vieną paskutiniųjų kun. dr. K. Ambraso sudarytų knygų „Neišvengiama akistata“ (209 p.) 2014 m. išleido leidykla „ Mudu2“, kuri rašyta Kaune, Paštuvoje, Druskininkuose, Bagotojoje.
Knygos pristatyme rašoma: „Neišvengiama akistata“ – pasiskaitymas apie įvairių religijų, profesijų ir krikščioniško mirties vertinimo – savotiška chrestomatinė mirties apžvalga ir tam tikra prasme nuoroda ar gal net patarimas, tokiai akimirkai atėjus, kaip laikytis ir elgtis, kai čia pat mirties valanda. Taigi kartu ir pamąstymai, kaip geriau pasirengti kelionei į Anapus, į džiaugsmingą Amžinybę. Čia nemėginta apibūdinti, nei duoti receptų, pačiai mirties akimirkai atėjus. Daugiausia stengtasi išrinkti įvairių autorių ištraukas, citatas, maldas, giesmes, mąstymus, kad skaitytojas, susidaręs savo nuomonę, pats galėtų pasirengti šiai nė vienam mūsų planetos žmogui neišvengiamai akimirkai – mirčiai ...“
2015 m. pasirodė 160 psl. knyga „Saulės miestas. Airati skundas, Demono plaštaka“, kurios autorius, redaktorius ir sudarytojas K. Ambrasas ją rašė Druskininkuose, Paštuvoje ir Kaune.
Plačiašakė kunigo Kazimiero veikla
Kun. Kazimieras Ambrasas, grįždamas iš Filipinų, kur pusę metų atliko terciatą (lietuviškai trimetį), buvo užsukęs aplankyti Indijoje daugiau nei penkiasdešimt metų misionieriavusį jėzuitą Donatą Slapšį. Apie šią savo kelionę jis parašė Vatikano radijui laidų ciklą „Išdžiūvusių upių šalyje“, perduotą šio radijo bangomis 1992 metais kovo-balandžio-gegužės mėn. Tikėkime, kad remiantis šiomis reportažo atkarpomis, apie šį ilgametį Indijos misionierių kai kas netrukus pasirodys ir mūsų spaudoje.
2005 m. rugsėjo 25 d. dr. kun. Kazimieras Ambrasas SJ Šiaulių katedroje per šv. Mišias vyskupo Eugenijaus Bartulio prisaikdintas Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės beatifikacijos bylos vicepostulatoriumi. Dievo tarnaitė Barbora Umiastauskaitė Žagarietė (1628–1648) yra viena tarp šiuo metu esančių 9 Dievo tarnų ir tarnaičių. Dr. kun. K. Ambrasas SJ kitais bendradarbiais organizavo ir dalyvavo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio globojamose mokslinėse tiriamosiose ekspedicijose renkant medžiagą (pasakojimus) Lietuvoje ir Latvijoje, liudijančią jau ne vieną šimtmetį besitęsiantį liaudies pamaldumą į Barborą Žagarietę.
2011 m. rudenį kun. Kazimieras Ambrasas SJ Skardupių Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčiojerpašventino ant altoriaus stovinčią parapijos jaunimo surinktomis lėšomis 2011 m. pagamintą Šv. Kazimiero medinę skulptūrą (aut. Pranas Dužinskas).
Nuo 2014 m. vasario 17 d. dr. kun. Kazimieras Ambrasas SJ paskirtas Kauno jėzuitų namų vicesuperioru.
2014 m. jam pripažintas neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio-laisvės kovų dalyvio teisinis statusas ir mokama jam priklausanti pensija.
Kunigas Kazimieras dalyvauja įvairiuose atlaiduose ir dalijasi Dievo Žodžiu (2013 m. rugpjūčio 6 d. Šv. Roko atlaiduose Raudondvaryje pasakė įspūdingą pamokslą). Kai Lukšiuose 2015 birželio 14 d. buvo iškilmingai paminėta Švenčiausioji Jėzaus Širdies šventė ir šios parapijos bažnyčioje buvo pašventinta Lukšiams ir visam Lietuvos kraštui daug nusipelniusiems kunigams – Antanui Tatarei (Totoraičiui) (1805 05 17–1834–1889 12 25) ir Lionginui Kunevičiui (1932 01 28–1958 03 23–1994 02 28) – garbės lenta, kurios tekstą ir straipsnį apie šį kunigą parašė kun. Kazimieras Ambrasas SJ. („Stovėjęs žodžio sargyboje. Kun. Lionginas Kunevičius“. „Artuma“, 2015. Birželis. P. 28–29).
Nenuostabu, kad tiek studijuodamas, tiek ir vėliau įvairiose įstaigose dirbdamas kun. Kazimieras turėjo nemaža bičiulių ir draugų, bendradarbių, bendražygių ir garbingų viršininkų. Vienas iš tokių – Vilniaus universiteto profesorius Juozas Balčikonis (1885 03 24–1969 02 05), su kuriuo nemaža įvairiomis progomis yra bendravęs. Todėl neatsitiktinai Lietuvių kalbos instituto, Lietuvių kalbos draugijos 2006 m. išleistoje knygoje „Dėk žodį prie žodžio – turėsi ŽODYNĄ. Atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį“ apie šį garbingą anų laikų lituanistinės dvasios gaivintoją ir uolų pedagogą parašytas ir dr. kun. K. Ambraso straipsnis (P. 281–289). Be abejo, panašių prisiminimų apie skirtingų profesijų žmones esama ir kituose leidiniuose, tačiau jiems reikalingas atskiras specialus straipsnis.
Veiklos įvertinimas
Už knygą „Taboro kalno šalis“ autorius kun. dr. K. Ambrasas 1995 m. yra gavęs dr. prel. Juozo Prunskio (1907 12 22–1932 05 22–2003 04 26) pirmąją premiją Putname. 208 puslapių knygą 1995 m. išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija prel. dr. Juozo Prunskio lėšomis.
Kun. K. Ambraso veikla redaguojant pogrindžio spaudą ir kita nelegali visuomeninė veikla buvo įvertinta atgavus nepriklausdomybę. Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. liepos 1 d. dekretu nr. 929 kun. K. Ambrasas už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę dešimtmečio proga apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Jį įteikė į Čikagą atvykęs prezidentas Valdas Adamkus. Mat kun. K. Ambrasas SJ tuo metu dirbo Čikagoje lietuvių Jaunimo centro bažnyčioje.
Lietuviško žodžio brangintojas dr. kun. Kazimieras Ambrasas, peržengęs 80 metų slenkstį, nepailstamai kopia į tolesnes mokslo populiarinimo aukštumas, kalbėdamas apie Dievo Meilę liudija gyvybingumą ir energiją, skleidžia dvasingumą ir gėrį.
Atgal
.jpg)
