Religija
11 21. Dievo tarno M. Reinio simboliniai kapai Lietuvoje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Mokslininkas, pedagogas, politikas, visuomenės veikėjas, kankinys arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) – viena ryškių XX a. pirmosios pusės asmenybių Lietuvoje, įtakojusių valstybės pozicijų įtvirtinimą, mokslo bei kultūros suklestėjimą, tautos dvasingumo stiprinimą, jos katalikiškos pasaulėžiūros formavimą, katalikiškųjų vertybių ugdymą. Dievo apdovanotas išmintimi, jautria siela, išmokytas darbštumo, pareigingumo, atsakomybės šias charakterio savybes tobulino visą gyvenimą.
Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Vytautas Knizikevičius (kairėje) su tautodailininku Ramūnu Vizbaru Skapiškyje (Kupiškio r.) prie M. Reiniui pastatyto koplytstulpio (kairėje) ir Rūpintojėlio (dešinėje), į kurio pamatą įmūryta žemių iš Vladimiro miesto senųjų kapinių. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
1940 m. vėl paskirtas į Vilnių, tik jau kaip titulinis Cipselos arkivyskupas, daug nuveikė, kad vokiečių okupacijos metu Lietuvoje nebūtų suformuotas SS dalinys. Arkivyskupo pozicija buvo drąsus ir ryžtingas to laikmečio iššūkis. M. Reinys nepabūgo ne tik nacių, bet ir sovietų: straipsniuose ir pamoksluose jis kritikavo sovietinę ideologiją, darvinizmą, marksizmą–leninizmą, griežtai atsisakė bendradarbiauti su sovietinės valdžios struktūromis. Rašė raštus Liaudies komisarų bei Religinių kultų reikalų taryboms, kuriuose kalbama apie tikėjimo tiesų skleidimo būtinumą pradžios ir vidurinėse mokyklose, tikėjimo svarbą žmonių gyvenime; prašė lietuviškuose Raudonosios armijos daliniuose leisti atlikinėti įvairius religinius patarnavimus; remiantis marksistų teorija, sovietų Konstitucija, kitų šalių patirtimi bei Bažnyčios doktrinomis, įrodė, kad negalima sukurti bažnytinių komitetų, kurie vadovautų tikinčiųjų bendruomenėms ir būtų pavaldūs Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomiesiems komitetams. Su tokiu nepaklusniu, turinčiu didžiulę įtaką tikintiesiems asmeniu, okupacinė valdžia susidorojo.
1947 m. birželio 12 d. MGB pareigūnai M. Reinį suėmė.Nuteistas 8 metus kalėti, su ypatinga apsauga išvežtas į 180 km. nuo Maskvos esantį– Vladimiro (prie Kliazmos) centralą t. y. griežto rėžimo kalėjimą. Jį pasiekė 1948 m. sausio 20 d., kuriame, nesulaukęs 70-ties, – 1953 m. lapkričio 8 d. mirė. Palaikai užkasti Vladimiro miesto senosiose kapinėse nenustatytoje vietoje.
Tad lapkričio 8 d. Lietuvos bažnyčiose buvo prisiminta vieno iš devynių lietuvių, kuriems užvestos Beatifikacijos (Kėlimo į Altoriaus garbę) bylos – arkivyskupo Mečislovo Reinio mirties diena. Nuo mūsų darbų ir maldų priklausys kaip greitai Altoriaus garbėje greta palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC (1871 04 13–1898 11 20–1918 11 30–1927 01 27) turėsime Palaimintąjį Mečislovą Reinį.
2015 m. lapkričio 8 d. Vilniaus arkikatedroje šv. Mišiose buvo melstasi, prašant, kad arkivyskupas Mečislovas Reinys greičiau būtų pakeltas į Altoriaus garbę.
M. Reinio mecenatorystės svarba
Po šv. Mišių straipsnio autorė, remdamasi unikaliu šaltiniu – M. Reinio „Išlaidų knygele“, kalbėjo apie arkivyskupą, kaip didįjį mecenatą, aukojusį studentams, ateitininkų bei pavasarininkų organizacijoms, įvairiausioms kitoms katalikiškoms organizacijoms bei institucijoms, spaudai (per 30 laikraščių ir žurnalų prenumeravo pats ir užsakinėjo kitiems), įvairiems fondams, parapijoms, bičiuliams bei giminaičiams, vaikų bei senelių prieglaudoms, paminklų ir bažnyčių statyboms ir kitiems reikalams.
Kiekvienas „Išlaidų knygelės“ puslapis arkivyskupo suskirstytas į tris dalis (dvi siauros ir vidurinė plati): pirmoje skiltyje data, kada įsigyta ar aukota, antroje – kuriam tikslui išleisti pinigai ir trečioje – išleista suma. Kiekvieno mėnesio pabaigoje – įrašas: bendra išleistų pinigų suma, paskaičiuota, kiek iš tos bendros sumos atskirai išleista spaudai, labdarai ir kultūros tikslams. Pateiksime pavyzdį – 1926 m. vasario mėnesio išlaidas. M. Reinys jas susumuodamas yra užrašęs bendrą išleistų pinigų sumą: 2 629,80 Lt. Iš šios sumos dvasininkas nurodo išlaidas spaudai – 355 Lt; labdarai ir kultūros tikslams – 1 107,50 Lt. O valgiui vasario mėnesį išleista 316,15 Lt. Taigi – spaudai 40 litų daugiau negu maistui...
Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje prie bareljefo M. Reiniui, po šv. Mišių, skirtų M. Reiniui. Po bareljefu – kapsulė žemių iš Vladimiro miesto senųjų kapinių. Stovi iš kairės: Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijos klierikas Renatas Švenčionis, JE vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, dr. Aldona Vasiliauskienė, akademikas Giedrius Uždavinys, Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijos klierikas Gabrielius Satkauskas ir Vilniaus Arkikatedros Bazilikos administratorius kun. Virginijus Česnulevičius
Tarp daugelio paremtų paminėsime Salomėja Nerį – studentę Salomėją Bučinskaitę, kuriai 1928 m. birželio d. M. Reinys suteikė didžiulę tais laikais stipendiją – 1 000 Lt., kad ji, nuvykusi į Vakarus, įgytų ir pasisemtų literatūrinės patirties... M. Reinys, Salomėjoje įžvelgė būsimą garsią poetę, tačiau jai pasukus pas Keturvėjininkus – nebepanoro padėti. 1929 m. gegužės 23 d. 500 auka M. Reinys parėmė studijas baigusio A. Juškos kelionę į Romą, meno žinių pagilinimui.
Šviesios atminties vienuolė Širdietė (oficialus pavadinimas Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacija (popiežiaus teisių) profesorė Antanė Kučinskaitė ACJ (1915 04 13–2006 05 24) apie savo profesorių M. Reinį yra sakiusi: „Džiaugiesi, kai tave finansiškai paremia, kai paprašai. Bet nenusakomas jausmas, kai tave paremia neprašius. – Toks buvo M. Reinys, kuris jautė ir matė, gerai suprato stokojantį“.
Tačiau kad būtų galima taip gausiai remti, reikėjo tikslios apyskaitos, tad M. Reinys „Išlaidų knygelėje“ viską kruopščiai fiksavo. Nagrinėjant šį unikalų dokumentą randi neįtikėtinų faktų: Vyskupas, profesorius, užimantis dar kitokių garbingų pareigų taiso portfelį: vieną, antrą kartą ir dar..., kol pagaliau, kai matyt jau nebegalima sutaisyti, už 35 litus nusiperka naują portfelį. Daugelį kartų taisė batus, įvairius drabužius, kol įsigydavo naujus.
„Išlaidų knygelėje“ tik vienas įrašas, kad už 4 litus; nusipirkti 4 apelsinai (1925 m. balandžio 21 d.). Smalsu, ar vyskupas juos suvalgė, ar kažką pavaišino. Manyčiau – pavaišino.
***
Plačiašakė ir gausi M. Reinio mecenatoriška veikla liudija jo, vieno iš Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, rūpestį valstybės ateitimi – jaunimu: tik brandus, apsišvietęs, doras jaunimas galės sąžiningai darbuotis Lietuvos naudai ir valstybės suklestėjimui. Tad neatsitiktinai didžiulį dėmesį M. Reinys skyrė katalikiško jaunimo veiklai, ją palaikydamas moraliai, remdamas finansiškai.
Katalikiško jaunimo ugdymui labai svarbi šeima, mokykla ir visuomenė. Todėl M. Reinys negailėjo lėšų finansiškai remti mokyklas, katalikiškas organizacijas.
Svarbus jaunimo bei visos visuomenės ugdymo šaltinis – spauda, tam didžiulį dėmesį skyrė M. Reinys: prenumerata sau, bičiuliams, vienkartinės paramos. Mūsų katalikiška spauda (XXI amžius), Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, be to daug religinių, kultūrinių, istorinių straipsnių spausdinantis „Lietuvos aidas“ ir daugelis kitų, tiesiog merdi. Sekant M. Reinio pavyzdžiu, į šį faktą būtina atkreipti dėmesį.
Jaunimui pagarbos savo istorijai pavyzdį turėjo liudyti vyresnieji. M. Reiniui buvo svarbu, kad būtų pastatyti paminklai Kaune – Simonui Daukantui, Vilkaviškyje – Jonui Basanavičiui – mūsų istorijos kūrėjams, pasiaukojančioms asmenybėms.
Prie simbolinio M. Reinio kapo Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje. Iš kairės: šviesios atminties monsinjoras Petras Baltuška, šviesios atminties vyskupas Juozas Tunaitis, dr. Aldona Vasiliauskienė ir kun. Juozas Čepėnas
M. Reinys aukojo neturtingiems, tačiau netoleravo veltėdžių, kurie, kaip pastaruoju metu, besibaigiant Mišioms, apgula bažnyčias, kad sugraudintų vyresniojo amžiaus geraširdes močiutes ar tėvukus, kurie patys parduotuvėse skaičiuoja pinigėlius ir, kaip M. Reinys, gaili sau skanesnio kąsnelio. Tačiau čia didžiulis skirtumas – M. Reinys sau pačiam gailėtus pinigėlius aukojo labdarai, o jie – neišgali.
Į Lietuvą atvežtos žemės iš senųjų Vladimiro miesto kapinių
1940–1947 m. M. Reinys dirbo Vilniuje, tai paskutinieji jo darbo laisvėje metai. Vilniaus arkikatedros Tremtinių koplyčioje įamžintas arkivyskupo vardas. Šis įamžinimas susietas su daugeliu žmonių, M. Reinio gerbėjų vardais, jų veikla.
Artėjant nepriklausomybės aušrai 1988–1989 m. kun. Edmundas Paulionis, žurnalistė Aldona Kudžmaitė (1923 06 23–1993 01 05) ir Viktoras Petkus (1928 05 27–2012 05 01), vėliau Regimantas Paulionis ir Sigitas Luneckas ne kartą vyko į Vladimirą ir ieškojo arkivysk. M. Reinio kapo. Sužinojo, kad nėra jokių galimybių identifikuoti palaikų. Į Lietuvą jie parvežė tik žemių iš Vladimiro m įėsto senųjų kapinių.
Po gero dešimtmečio (2010, 2012 m.) į tą patį Vladimirą vyko dr. Aldona Vasiliauskienė, tapdama pirmąja lietuve, galėjusia susipažinti ir dirbti su Vladimiro centrale saugomomis trijų kalinių – dvasininkų bylomis: dviejų lietuvių (Mečislovo Reinio bei Vlado Mirono) ir ukrainiečio – jau paskelbto palaimintuoju (Klementijaus Šeptyckio).
Žemės parvežtos iš Vladimiro įdėtos į kapsules ir pagarbiai palaidotos – Lietuvoje dabar yra trys simboliniai M. Reinio kapai.
M. Reinio simbolinis kapas Daugailiuose
Monsinjoro Petro Baltuškos (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13) iniciatyva 1990 m. liepos 15 d. Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje, simboliniame kape, palaidota žemių, atvežtų iš Vladimiro, kapsulė. Ant simbolinio kapo pašventintas arkivysk. M. Reiniui pastatytas kryžius. Jo autorius daugailiškis Edvardas Mozūra, 15 metų praleidęs lageriuose. Dalį lėšų surinko Bronius Kviklys (iš Čikagos), aukojo kun. Juozas Čepėnas iš Kauno (dr. kun. Juozapo Čepėno brolio sūnus), Amerikoje gyvenantis jo brolis Algirdas Čepėnas ir kiti asmenys.
Marmurinėje plokštėje Kryžiaus papėdėje iškalti žodžiai „Daugailių žemės žmonėms, kuriems teko iškentėti kalinių, tremtinių ir tėvynės netekimo dalią 1940–1953 metais“.
„Neliūdėkime. Nukankintieji kovoja drauge su mumis. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai“. M. Reinys.
Vilniaus Arkikatedra Bazilika
Antroji vieta, priglaudusi žemes iš Vladimiro kapinių –Vilniaus Arkikatedra Bazilika.Čia 2000 m. birželio 12 d. Vilniaus arkivyskupijos kurijos ir Arkikatedros administratoriaus kun. Gintaro Petronio iniciatyva iš Vladimiro kapinių parvežta žemių kapsulė įmūryta Kankinių koplyčios dešinėje sienoje. Po savaitės (birželio 18 d.) minint arkivysk. Julijono Steponavičiaus (1911 10 18–1936 06 21–1955 05 22–1991 06 18) devintąsias mirties metines, šioje koplyčioje pašventintos sienoje įtaisytos plokštės su arkivysk. M. Reinio ir arkivysk. J. Steponavičiaus bareljefais. Skulptorius – Kęstutis Balčiūnas iš Marijampolės.
Rūpintojėlis Skapiškyje
Trečioji vieta, pagarbiai priglaudusi žemes iš Vladimiro kapinių – Skapiškis (Kupiškio r.). Straipsnio autorė iš pirmosios kelionės Vladimire (2010 m.) taip pat parsivežė žemių, kurios įmūrytos M. Reiniui skirto Rūpintojėlio postamente. 2013 m. liepos 22 d. Skapiškyje, minint arkivyskupo 60-ąsias mirties metines ir pagerbiant pirmosios piligrimystės M. Reinio vardo įamžinimo vietomis maldininkus (iš Vladimiro lotynų apeigų katalikų Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios) pašventintas tautodailininko uteniškio Prano Kaziūno (1947 10 27–2013 09 12) sukurtas Rūpintojėlis.
Ukrainietis vienuolis bazilijonas kun. Pavlo (Petro Jachimecas) Madagaskare, prie M. Reinio gimtojo namo
Trys M. Reinio vardą įamžinantys simboliniai kapai ir Dievo tarno mirties diena, sutampanti ir tarsi įprasminanti Vėlinių oktavos pabaigą, turėtų paskatinti kiekvieną permąstyti savo pasirinktas gyvenimo vertybes.
M. Reinio „Išlaidų knygelė“ galėtų būti pavyzdžiu daugeliui mūsų valdžios žmonių, atsakingų pareigūnų. Rašant taip kruopščiai išlaidas ir nors kiek suvaržius savo poreikius, kiek būtų pradžiuginta visuomeninių organizacijų, mokyklų, merdinčių kultūrinių, švietėjiškų įstaigų, o gal kas atkreiptų dėmesį ir į vyresnio amžiaus ar ir visai seną žmogų – kuriems taip reikia ir dėmesio, ir pagalbos.
https://www.kapu.lt/">ht
.jpg)
