Religija
12 14. Monsinjoras Klemensas Gutauskas: darbus įvertino ir pasaulietinė valdžia (Pabaiga)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Iš dr. A. Vasiliauskienės pranešimo „Monsinjoras Klemensas Gutauskas – lyrinės sielos bičiulis“
Šiandien, materializmui visomis jėgomis stengiantis užgožti dvasingumą, mažai vietos beliekant artimo dėmesiui ir meilei, monsinjoras Klemensas Gutauskas iškyla kaip puikus pavyzdys, į kurį galėtume lygiuotis – mes išliksime stiprūs tik tausodami savo tautos istorinę atmintį...
Beveik dešimties metų bendrystė – atvedusi į taurią bičiulystę leido pažinti unikalios lyrinės sielos asmenybę – monsinjorą Klemensą Gutauską – Klemuką – taip jį vadino kunigai ir daugelis jo bičiulių.
Kaip suprantame sąvokas „Lyrinė siela“. Tai daugiaprasmių žodžių išraiška.
Žodis „lyra“,remiantis Visuotinės Lietuvos enciklopedijos XIII tomu, pirmiausia, tai įvairiausi muzikos instrumentai (gnaibomieji, strykiniai, mušamieji, yra net „kojinė“ [išvertus iš italų kalbos] lyra). Kita „liros“sąvoka– buvęs Italijos piniginis vienetas (1861–2001); taipgi įvairiu laiku cirkuliavęs piniginis vienetas Maltos, Turkijos, Vatikano, San-Marino valstybėse (p. 438–439).
„Lyrika“ vienas iš trijų (šalia epo, dramos)pagrindinių grožinės literatūros rūšių, perteikiantis individo vidinius išgyvenimus, asmenybės ir pasaulio santykį, tam tikrą dvasinį nusiteikimą, įspūdžius, nuotaikas, jausmus, mintis. Žinomos operos atmainos: lyrinė drama, lyrinė tragedija (p. 440–442).
Kupiškio bibliotekoje pasibaigus konferencijai, su Vardo diena pasveikintas kun. Virgilijus Liuima. Iš dešinės: Skapiškio pagrindinės mokyklos vyr. mokytoja Nijolė Bagdonavičienė, Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, dr. Aldona Vasiliauskienė, Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas kun. Virgilijus Liuima, Panevėžio vyskupijos generalvikaras kun. Eugenijus Styra, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras kun. Aivaras Kecorius, Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų altarista kan. Vladas Rabašauskas, Kupiškio dekanato dekanas kun. Mindaugas Kučinskas ir Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Danutė Baronienė
Monsinjoras Klemensas Gutauskas tam tikru būdu susietas su čia paminėtomis išraiškomis: jam buvo artimi muzikos instrumentai – būdamas septynerių išmoko groti lūpine armonikėle, vėliau ir kitais instrumentais: smuiku, armonika, o mokydamasis Anykščiuose – mokėsi groti mandolina (tai buvo mokyklos instrumentas), grojo ir šukomis...
Kadangi „lyra“ kaip piniginis vienetas faktiškai nebecirkuliuoja – tai ir monsinjoras K. Gutauskas tų pinigėlių nesukaupė – tą puikiai liudija jo testamentas...
Žodžio „lyrika“ išraiška monsinjoro gyvenime – jo palikti poezijos posmai, pamokslai, Kryžiaus kelio stočių apmąstymai, dėmesys poetui Dagilėliui – kun. Mykolui Šeižiui.
Buvo paminėtos ir operos – monsinjoras turėjo gražų balsą, mokėjo ne tik įvairių giesmių, dainų, bet ir operų arijų...
Lyrinės sielos asmenybės branda.
Monsinjoro Klemenso Gutausko lyrinę sielą ugdė ir brandino šeima, gamta, mokytojai, mokyklos (Leliūnų, Anykščių, Utenos), knygos, saviugda ir itin svarbus asmuo – poetas Dagilėlis – kun. Mykolas Šeižys (1874 10 02–1898–1950 08 08).
Šeimoje buvo svarbios gražų skambų balsą turinčio tėvelio dainos ir giesmės, tėvų maldos, į svečius dažnai atvykstantys garbingi asmenys.
Klemensą Gutauską galima laikyti gamtos vaiku: jis augo prie gražaus Rubikių ežero, žinojo ne tik žuvis, pažino paukštelius, gėles, medžius.
Svarbią įtaką monsinjorui turėjo Anykščiai, kurio „gražesnė gamta, negu Utenoje ir jaukesnės apylinkės“, taip apie Anykščius vėliau rašė monsinjoras. Anykščių progimnazijoje aktyviai veikė skautai – Klemukas vienerius metus buvo skautų draugovininkas. Anykščiuose veikė įvairios moksleivių kuopelės (slapta ateitininkų kuopelė, kurioje buvo 14 skautų), jaunimo Raudonojo Kryžiaus būrelis (jam priklausė beveik visi mokiniai), styginių instrumentų orkestrėlis, statomos pjesės, veikė „Vilniaus valanda“ (kalbamos maldos, skaitomos paskaitos apie Vilniaus svarbą Lietuvai); 1929 m. pasveikintas J. Tumas Vaižgantas 60 metų jubiliejaus proga, 1932 m. – A. Vienuolis – 50-mečio ir literatūrinio darbo 25-mečio progomis. Mokyklos direktorius, žinodamas apie Klemenso domėjimąsi literatūra, jį kartu su kita mokine Aldona Patamsyte, pasiuntė pasveikinti Antaną Vienuolį su jubiliejais. Vienuolis jiems užrašė po 5-ąjį savo raštų tomą.
Tad Anykščių mokykla brandino savo mokinių, taip pat ir Klemenso Gutausko literatūrinius gebėjimus bei lyrinę sielą, kuri vėliau išsiskleidė Klemenso Gutausko pamoksluose, mąstymuose, poezijoje, rašiniuose.
Atostogų metu tiek mokydamasis Anykščių progimnazijoje, tiek Utenos gimnazijoje labai daug skaitė – literatūra tapo svarbiu faktoriumi brandinusiu K. Gutausko asmenybę.
Kalbant apie literatūrą, būtina prisiminti Leliūnų pradžios mokyklą. Šioje mokykloje buvo knygų spinta su knygomis, tačiau, norint gauti naują knygą, reikėdavo papasakoti perskaitytosios turinį. Toks mokytojos reikalavimas formavo dėmesingą ir atsakingą mokinukų požiūrį į patį skaitymą. Tai buvo puiki pedagoginė mokykla, ugdžiusi atsakomybę užsibrėžtam darbui, dėmesingą knygos skaitymą, sustiprinusi meilę knygai, jautrumą. Šiuos bruožus būsimasis monsinjoras puoselėjo ir brandino visą gyvenimą.
Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune rektorius kan. Pranas Penkauskas (1889 02 24– 1913 06 03–1950 12 02) seminaristui K. Gutauskui parašė tokią charakteristiką:
„Rimto būdo. Apsiskaitęs. Sugeba gerai pakalbėti. Draugai juo pasitiki. Progai pasitaikius jie iškelia Klemensą į seminarijoje veikiančios kurios nors draugijos vadovus, kaip yra ir šiemet įvykę. Kunigystei rengiasi atsidėjęs. Elgiasi kultūringai“. Kitame įraše pažymėta: „Seminarijos I-asis negociatorius; rimtas, flegmatiškas, bet geras“ (pastarasis žodis pabrauktas).
Kunigas Mykolas Šeižys–Dagilėlis– lyrinės brandos fundamentas
Nuo 1941 metų prasidėjo kun. Klemenso Gutausko darbas Panevėžio vyskupijos 9-se parapijose, kuris tęsėsi daugiau kaip 60 metų: vikaras: Dusetos (Švč. Trejybės parapijos vikaras, 1941–1944), Panevėžys (Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaras, 1944–1945), Kamajai (Šv. Kazimiero parapijos vikaras, 1946 kovas–1946 gegužė), vikaras ir administratorius Salos (Šv. Kryžiaus) ir Pabiržė (Švč. Trejybės – abejose parapijose dirbo 1946–1947),klebonas ir dekanas: Pakruojis (Šv. Jono Krikštytojo parapija, 1947–1951), Linkuva (Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės, 1951–1958), Panevėžys (Kristaus Karaliaus Katedra, 1958–1964); Kupiškis (Kristaus Žengimo į dangų parapija, 1964–2002).
Dvi iš minėtų parapijųPakruojis ir Linkuva nuo 1997 m. priklauso naujai įsteigtaiŠiaulių vyskupijai.
1947–1951 m. būsimasis monsinjoras dirbo Pakruojyje. Dirbo kartu su sergančiu klebonu – Mykolu Šeižiu – poetu Dagilėliu, kuris 1933–1950 m. buvo Pakruojo klebonu. Jų graži bičiulystė aprašyta paties monsinjoro ir išspausdinta monografijoje „Monsinjoras Klemensas Gutauskas“. Matyt neatsitiktinai kartą Dagilėlis kreipėsi į kun. Klemensą: „Žinai ką prietėli, aš tau paliksiu visą savo literatūrinį lobį ir jeigu jis žus, pats būsi atsakingas“.
Mons. K. Gutauskas rašė: „Šitaip tapau poeto kūrybos sergėtoju. Tyliai sergėjau. Dabar sąžinė rami – literatūrinį poeto palikimą perdaviau Kauno literatūriniam muziejui“.
Šie treji artimos bičiulystės su poetu metai baigė formuoti lyrinę - poetinę mons. kun. K. Gutausko asmenybę.
K. Gutauskas – lyrinės sielos asmenybė buvo itin atidus visiems – tikėjo, kad žmogų galima paveikti geru žodžiu, pavyzdžiu, dėmesiu.
Tą puikiai liudija ir jo sveikinimas – kreipimasis į vizitacijos atvykusį vyskupą:
„Nors mūsų miestas yra visaip slaunas, nors mūsų parapija yra visaip gera, nors mūsų žmonės, anot dainos žodžių, geri ir jų kelaliai tiesūs, bet, kaip ir visur, visko pasitaiko ir visko būna. Būna abuojumo tikėjimo praktikoje, apsileidimo pareigose, nesutarimų šeimose, būna ir neblaivumo atvejų, visko būna. Kur žmonės ten ir jų ydos.
Prašom Ekscelenciją pamokykite mus, perspėkite, pasimelskite už mus, kad mūsų širdys labiau atsivertų Dievo malonei ir Kristaus meilei“.
Kelios mintys iš nepublikuotos medžiagos – monsinjoro pamokslų.
„Pasiduodami žiaurumui mes galime tapti negęstančiais piktumo židiniais iš kurio plūsta nesantaika, pavydas. Teisumas šiuo atveju neįgyjamas išpažintimi ar šventa Komunija, tai daugiau dvelkia žydiškomis aukomis. Paaukojo žydelis auką ir vėl nucibino senais suktumo keliais, tykodamas apgauti. Teisumas pas mus apsigyvena kai kasdien sunkiai tiesiame kelius šiltų jausmų į kitas gal nelabai draugiškas širdis. Bet tai tiesumas.... Mums daug kas nepatinka kituose: tai spalva, tai ūgis, tai storumas, tai deformuota sveikata. Bet juk tai Dievo duota ir turime skaitytis ir gerbti be emocijų... Kur tu senas agurkai veržies. Pastovėk, jokiems darbams tu netinki. Marias laiko turi, - šaukė jauna pardavėja. Senukas vargiai pastovėjo ant kojų ir čia pat susmuko. Jis prašė mineralinio vandens, nes jam pasidarė labai negera. Gailestingumo niekada nebūna per daug: nei parduotuvėj, nei autobuse, nei gatvėje... Dievas mums pažada pasigailėjimą, bet su sąlyga, jei ir kitiems dalinsime gailestingumą“.
Viename pamokslų mons. K. Gutauskas mini šventuosius, tautos kankinius –„reikia tikėtis, kad kada nors melsimės į Praną Dovydaitį, kun. Alfonsą Lipniūną ir kitus“...
„Jau ir birželis pasibaigė. Pasibaigė gegužis su alyvų žiedais, praėjo pavasaris su vyturėlio giesme, praeina vasara su nunokusių javų varpomis, praeis ir mūsų gyvenimas. Kaip šešėlis, kaip vėjo pūstelėjimas, praeisi ir mūsų dienos“ – birželinių pamaldų paskutiniąją dieną kalbėjo monsinjoras tikintiesiems, ragindamas pamatyti Jėzaus Širdį: „kruviną ir gerą, atleidžiančią ir kenčiančią, pasiaukojančią ir net virpančią dėl mūsų laimės ir pasisekimo“. Ragindamas mokytis kantrybės, nuolankumo, ištvermės ir šventumo, nes „Jėzaus Širdies vienintelis troškimas: padaryti mūsų širdį panašią į Jo Širdį“.
Dėmesio verti, dar laukiantys tyrinėtojų, monsinjorui Klemensui giminaičių, dvasininkų, bičiulių, buvusių mokinių ar bendradarbių parašyti laiškai. Juose padėka už monsinjoro sėtą gėrio grūdą į jaunimo bei suaugusiųjų širdis, padėka už dėmesį kiekvienai sužvarbusiai širdžiai, padėka už mokymą pamatyti ir gamtos grožį, ir žmogaus sielos gėrį, padėka už meilės Dievui ir Žmogui liudijimą.
1994 m. Velykiniame sveikinime iš Marijampolės įrašyta:
„Jūsų pašventintų rankų palaima tegul ramina mūsų sielą, o Dievo ranka, kuria mes galime pasiremti tegu teikia dvasinę šilumą... Tegu visiškai tikslus Jūsų Dievo pažinimas suteikia mums visada ramybę ir dvasinę naudą“
Aštuntos klasės mokiniai laišką baigia tokiais žodžiais dėkodami „už meilę, kurią įdiegėt mūsų širdyse, norą būti geresniais, ieškoti kelių, vedančių į tiesą, į žmonijos gerovę. Už tą, nors truputėlį gal atsilyginsime pažadėdami ir tvirtai pasiryždami neužmiršti Jūsų minčių ir kaskart vis žengti į priekį ir aukštyn. Norėjome būti geri, jei kartais tokie nebuvome – atleiskite.“ (Laiškas nedatuotas, nenurodyta mokykla, galbūt – Dusetos, tačiau teigtina, kad jį mokinių vardu parašė klasės auklėtoja arba kažkas iš tėvų).
T. Kazimieras – kun. Juozas Šumskis OFM Cap.(1927 09 15–1954 09 12–2009 10 04)2001 m. vasario 6 d. laiške, monsinjorą yra pavadinęs didžiu atgailotoju:
„atgailojate už save, parapiją, dekanatą, už tautą, valstybę, už visą pasaulį... Sušvytėjote gražiu mums jauniems kunigams pavyzdžiu, kunigams, kurie dirbo Jūsų artumoje. Ne žodžiais, bet savo asmeniu ne kartą prakalbėjote: koks turi būti Viešpaties kunigas, kaip turi aukotis ir tyliai su šypsniu eiti gyvenimo keliu. Daugybę atvejų būtų galima išskaičiuoti, bet vienas Aukščiausiasis žino ir įvertins už Jūsų didžią gyvenimo auką“.
Autobiografija poezijos posmuose
Ketvirtoje serijos „Bažnyčios šviesa“ knygoje – dr. A. Vasiliauskienės monografijoje „Monsinjoras Klemensas Gutauskas“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2004. 482 psl.) išspausdinta 16-ka monsinjoro eilėraščių iš trijų ciklų „Gera su Tavim“... „Tu Rytų vėjas, Tu kalbų sostas“ ir „Kunigui poetui Dagilėliui“. Monografijos įvadinėje dalyje autorė įrašė padėką literatūros kritikui, poetui, rašytojui Alfredui Guščiui, padėjusiam iš gausaus monsinjoro poetinio palikimo atrinkti ir pakoreguoti poezijos posmus.
Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje svečiuojasi ukrainiečiai: Iš dešinės: Jolita Pipynienė, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas kun. t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, studentė iš Ukrainos tęsianti studijas pagal mainų programą Lietuvoje Maryja Veselovska, Danutė Baronienė ir direktorės pavaduotoja Lina Matiukaitė
Savo poezijos sąsiuvinėlius – bloknotus monsinjoras gražiai įvardijęs „Dainų blonknotas“. Graži rašysena, tekstai beveik netaisyti – tai leidžia manyti, kad buvo perrašyti iš pabirų lapelių, kurių vienas kitas įdėtas į „Dainų blonknotą“. Daugelis eilėraščių datuoti, galima manyti – tai kelių eilėraščių perrašymo datos.
1955 m. spalio 10 d. 36 numeriu pažymėtame eilėraštyje „Autobiografija“ monsinjoras rašo apie savo vaikystę, jaunystę:
„Mes buvom trise: aš ir broliai.
Sesuo pasimirė lopšy!
Ir verkė motina, dejavo –
Netilpo skausmas jos širdy.
Vaikystė mano – vėjų vėjai:
Po pievas, po miškus žalius –
Ne vieną kaimą taip apskriejom
Žinodavom visus takus!
Kur kėkštas peri, kur varnėnas,
Kur antys nardo meldynuos...
Paklausk tą vaiką trumpakelnį
Nei žodžio jis nepameluos.
Vanduo viliodavo kiekvieną,
Po darbo, po dienos kaitrios –
Pakrantės ežero aidėjo
Nuo vaikiškos, smagios dainos!
Žuvelės žino, jos pažįsta –
Joms gailesčio nebus!
Jei po galais, kur nors netyčia
Šiam vaikui į rankas paklius!
O tinklas! Nėra ko kalbėti –
Pabaisa tai visų žuvų!
Krepšius su tėčiu nešėm dviese
Gražiausių, žvilgančių, gyvų žuvų.
Ir bėgo metai. Vardo dienos...
Į klasę praveriu duris.
Sudie vaikyste ir papievės
Dabar draugu man knyga bus.
Pražilo tėvas ir paseno,
Pavargo motina sena.
Kokie keliai? Likimas mano
Kur mano laivą neš audra?
Per klasių, auditorijų labirintus
Su Tauleriu, Nollinu ir daugeliu kitų susipažinta.
Jie – saugiai mano ir kitų laivus
Nuves tvirtai į krantą pripažintą.
Drebėjo žemė, sprogo bombos,
Kvepėjo paraku dangus!
Septyniese gulėjom prieš altorių –
Jis vadovu ateityje mums bus.
Ir bėga metai, dienų dienos:
Čia vasara, čia vėl šalta žiema...
Pavojuos ir varguos ne vienas –
Su manimi –tvirta Aukščiausiojo ranka!
(Paaiškinimas: Noll John Francis (1875–1956) arkivyskupas, sociologas; Tauler Johannes (apie 1300–1361) domininkonas, pamokslininkas, mistikas).
Monsinjoras Klemensas Gutauskas jį pažinojusiems ir su juo bendravusiems liekasi sektina, tauria, lyrinės sielos asmenybe, tą liudijo ir šis, jo 100-mečiui skirtas, renginys.
Atgal
.jpg)
