VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

07.29. Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordinui – 400 metų 13. Ivanas Kuncevičius – Juozapatas: prieš 150 metų paskelbtas šventuoju

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Straipsnių, skirtų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejui ciklą užbaigsime svarbiausia šio ordino asmenybe – Ivanu Kuncevičiumi – šv. Juozapatu  (1580–1623 11 12), kuris šventumui subrendo Lietuvoje.

Tai vienintelis Rytų apeigų katalikų šventasis kanonizuotas Popiežiaus.  Šv. Juozapatas ukrainiečiams, ypač vienuoliams bazilijonams, yra nei kiek nemažiau brangus ir svarbus kaip lietuviams irgi vienintelis šventasis – Karalaitis Kazimieras (1458 10 03–1484 03 04).

Šv. Kazimiero poveikis Ivanui Kuncevičiui.

Abu šventieji gyveno panašiam laikmetyje: po karalaičio Kazimiero gimimo praėjus maždaug 122 metams gimė Ivanas Kuncevičius, o karalaičiui mirus, po 139 metų buvo nužudytas Ivanas Kuncevičius. Tačiau Ivano Kuncevičiaus netikėtas susidūrimas su šventuoju Kazimieru nulėmė tolesnį jo apsisprendimą ir likimą.

Ivanas Kuncevičius jau beveik aštuonerius metus gyveno Vilniuje, mokėsi pirklio amato. 1604 m., jam sulaukus 24 metus, į Vilnių buvo atvežta bulė „Quae ad sanctorum“,  apie karalaičio Kazimiero paskelbimą šventuoju (1517 m. popiežius Leonas X pradėjo jam kanonizacijos procesą. Šventuoju paskelbtas dar 1602 m. lapkričio 7 d., popiežiaus Klemenso VIII). Šia bule Lenkijoje ir Lietuvoje leista švęsti Šventojo Kazimiero šventę.

Žinia apie šventąjį Vilniuje buvo sutikta įvairiais renginiais, vaidinimais, liudijančiais karalaičio šventumą, specialiomis eisenomis, kuriose dalyvavo amatininkai su savo vėliavomis. Ši, tris dienas trukusi šventė, žinios apie Kazimiero gyvenimą, apie patirtus stebuklus, užtariant Kazimierui, paskatino nuo mažens giliai tikintį Ivaną Kuncevičių realizuoti save kitoje veikloje – kuo greičiau įstoti į vienuolyną ir sekti šv. Kazimiero pavyzdžiu. Šventasis Kazimieras  visais laikais turėjo ir turi daug pasekėjų, besilygiuojančių į jį ir sekančių jo pavyzdžiu. Vienu lietuvio šventojo Kazimiero sekėju tapo Ivanas Kuncevičius, kuris, įstojęs į labai apleistą vienuolyną (buvo tik vienas vienuolis), pasirinko vienuolinį Juozapato vardą.

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje. Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM  (viduryje) rankose laiko iš Vatikano amžinajam saugojimui atvežtą, prabangiai įrėmintą šv. Juozapato relikviją. Kairėje pusėje stovi Vilniaus arkivyskupas metropolitas dr. Gintaras Grušas, dešinėje – Apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Pedro Lopez Quintana.

Šv. Juozapato ikona (kairėje) ir šv. Juozapato relikvija (dešinėje).

 Bukleto, skirto šv. Juozapato gyvenimo apžvalgai, viršelis lietuvių ir ukrainiečių kalbomis.

Prie Šv. Juozapato ikonos. Prie jos po stiklu patalpinta relikvija – šventojo Juozapato drabužio detalė – kišenė -  atvežta iš Romos. Su vienuoliais bazilijonais dvasininkas iš Panevėžio monsinjoras Juozapas Antanavičius (viduryje). Kairėje pusėje pusėje stovi t. Pavlo (Petro Jachimecas)OSBM, dešinėje – t. Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM.

Vilniaus arkikatedroje Šv. Kazimiero koplyčioje prie šv. Kazimiero sarkofago stovi vienuoliai bazilijonai. Kairėje iš Ivano Frankivsko Kristaus Karaliaus vienuolyno atvykęs igumenas t. Juozapatas (Andrijus Chaimykas) OSBM ir t. Joakymas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM.

Šv. Kazimieras. XX a. ketvirtas dešimtmetis Dail. Juozas Ignatavičius (1884-1940).  Jonavos Šv. apaštalo  Jokūbo bažnyčia 

Vatikane, Šventojo Petro bazilikoje prie Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriaus, kuriame perlaidoti šv. Juozapato palaikai, meldžiasi t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM.

Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejus sutampa su kitu jubiliejumi –  vieno ordino įkūrėjo – šv. Juozapato paskelbimo šventuoju 150 metų jubiliejumi. Šventuoju  jį paskelbė popiežius Pijus IX 1867 m.; lyginant datas – praėjus 265 metams, nuo karalaičio Kazimiero paskelbimo šventuoju.  Šie pateikti faktai  skatina žvilgterėti į Juozapato šventumo šaknis ir palyginti jį su Lietuvos šventuoju – karalaičiu Kazimieru. Palyginti keletą biografinių duomenų.

Šv. Kazimieras ir šv. Juozapatas: gyvenimo paralelės.

Šv. Kazimieras ir šv. Juozapatas  augo tikinčių tėvų šeimose. Tik šv. Kazimieras iš trylikos vaikų buvo antrasis sūnus, šv. Juozapatas  – vienintelis sūnus.  Abu troško mokslo žinių. Tačiau šv. Kazimierą mokė Karaliaus rūmuose pasamdyti mokytojai (didžiausią  įtaką jam turėjo kanauninkas Jonas Dlugošas);  šv. Juozapatas, mokėsi Vilniuje, įstojęs į vienuolyną, daug dėmesio skyrė saviugdai, mokėsi ir savarankiškai. Abu į Amžinybę iškeliavo anksti: Lietuvos šventasis mirė eidamas 26 metus, Ukrainos – nužudytas 43 metų.

Mokslo rezultatai:

Popiežiaus pasiuntiniui, atvykus į Lenkiją tartis Vengrijos sosto reikalais, trylikametis  Kazimieras atsakė ilga lotyniška kalba; 15-os metų kalbėjo Venecijos pasiuntiniui. Šis savo prisiminimuose užrašęs, kad Kazimieras pasakė „tiek kilnių žodžių, kiek jų galima pasakyti“. Diplomatas stebėjosi gilia Kazimiero pagarba mokytojui J. Dlugošui.

Juozapatas, jau įšventintas į diakonus (1604) ne tik giedojo Švč. Trejybės bažnyčioje, bet ir sakė labai dvasingus, jį išgarsinusius pamokslus, gebėdamas pritraukti į vienuolyną daug jaunuolių. Vis gausiau įstojant į vienuolyną, Juozapatas vadovavo naujokynui – jo mokslo ir saviugdos rezultatai – vienuolyno augimas ir subrendimas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui.

Darbas

Šv. Kazimieras. Nuo 1475 m. pradžios šešiolikametį Kazimierą ir jaunesnį broliuką Joną Albrechtą pasiėmė pats karalius – supažindinti su valstybės reikalais, pratinti valdyti. Tais metais karalaitis Kazimieras pirmąsyk apsilankė Lietuvoje. Kelionė tuo metu iš Krokuvos į Vilnių (apie 700 km.) trukdavo ne mažiau, o kartais net ilgiau mėnesio. 1478 metais – taigi jau dvidešimtmetis karalaitis Kazimieras vėl atvyksta į Lietuvą, o 1479 metais karalius Kazimieras, atvykęs į Vilnių, nutarė čia pasilikti ilgesnį laiką.

Tačiau 1481 m. pavasarį, tada karalaičiui buvo 23-eji – Vilniuje susekus stačiatikių kunigaikščių sąmokslą prieš Kazimierą ir jo sūnus, karalaitis Kazimieras pasiunčiamas į Lenkiją, kaip karaliaus vietininkas. Gyvendamas Rodome jaunasis Kazimieras rūpinosi Lenkijos administracijos, teismo, kariuomenės, kanceliarijos reikalais. Čia jis pasirodė kaip žymus valstybininkas. Radęs tėvo paliktų didelių valstybės skolų, bandė jas mažinti, nutraukdamas nereikalingas išlaidas, šalindamas eikvotojus, grobstytojus ir kur tik galima taupydamas lėšas. Taip jis išpirko dalį įskolintų karališkųjų dvarų. Buvo sąžiningas – stengėsi laiku sumokėti atlyginimus kariams – algininkams. Nedavė ramybės vagims ir plėšikams – pagautus griežtai bausdavo. Su valdininkais buvo teisingas ir paslaugus, tačiau netikusius dvariškius šalino – taip kėlė dvaro aplinkos moralę.

1485 metų pavasarį karalaitis Kazimieras atvyko pas tėvą į Vilnių. Čia, jau sirgdamas, jis dirbo kai kuriuos mirusio Lenkijos pakanclerio darbus: registravo kvitus, reikalingus tėvo patvirtinimo.

Vilniuje kaip anksčiau Krokuvoje bei Rodome, Kazimieras rūpinosi vargingaisiais: šelpė apleistus, paliegusius, neturtingus, rėmė karaliaus Kazimiero įkurtus bernardinus.

Šv. Juozapatas – kelias į ordino sukūrimą.

Šv. Juozapato trylikos metų vienuolystė Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyne ir bažnyčioje (1604–1617) susieta su labai svarbiu įvykiu:  1609 m. karalius Zigmantas III Vaza karališkuoju ediktu Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną perdavė Graikų apeigų katalikams (iki tol ji oficialiai priklausė stačiatikiams). Tai sudarė sąlygas dirbusiems bažnyčoje ir vienuolyne plačiai įdiegti unitų tikslus. Būsimojo šventojo Juozapato veikla tampa sava ir priimtina didikams – jie stengiasi vienuolio veiklai sudaryti kuo palankesnes sąlygas.

Šlėkta Grigorijaus Triznos vienuolyną unitams 1613 m. padovanotame vienuolyne Bitene (netoli Slonimo) Juozapatas įsteigė naujokyną ( vienuilyną buvo pastatęs dukrai Efrozinai). Tais pačiais metais Smolensko kaštelionas Ivanas Meleška  Švč. Trejybės vienuolynui padovanojo Žirovicuose pastatytą vienuolyną ir Žirovicų kaimą.

1614 m. Juozapatas išrenkamas Vilniaus bazilijonų vienuolyno, kuriame tuo metu jau gyveno beveik 60 vienuolių, archimandritu (vyriausiuoju).

Kartu su Veljaminu Rutskiu 1617 m.,  Rutos dvare, prie Naugarduko sušaukia penkių bazilijonų vienuolynų vyresniuosius (Biteno, Minsko, Naugarduko, Vilniaus, Žirovicų) ir įkuria Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje. Tai pats svarbiausias Juozapato darbas neprarandantis aktualumo ir šiandieną, kai mes minime jo įkurto ordino 400 metų jubiliejų. Akcentuotina, kad tai vienintelis ordinas įkurtas Lietuvoje, kad jis tapo 1596 m. Brastos Bažnytinės unijos priimtų nutarimų įgyvendintoju.

Be plačios dvasinės veiklos, XVII a. pradžioje vienuoliai sugebėjo atnaujinti vienuolyną ir Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią, įrengti 7 altorius.

1617 metais Juozapatas buvo paskirtas Polocko arkivyskupu. Jis  aktyviai gynė ir tvirtino bendruomenes, kurios buvę stačiatikiškos, atkūrė vienybę su Roma.Šv. Juozapatas rūpinosi dvasiniu tikinčiųjų ir šventikų gyvenimu, parašė eilę kreipimųsi ir atšaukimų savo arkivyskupijos įvairių luomų krikščionims, kaip tobulinti savo pašaukimo gyvenimą pagal Kristaus mokymą. Būsimas šventasis aiškiai suprato, kokia svarbi Bažnyčios vienybė ir visuotinumas. 

Asmens bruožai:

Šv. Kazimieras. 1485 m. atvykęs į Vilnių Kazimieras sirgo tuo metu nepagydoma liga – plaučių džiova, kurios metu ypač padidėja lytinis juslingumas, o tvardymasis – skatina ligą...

Tačiau jis yra sakęs, kad„nežinąs jokios kitos gyvybės, jokios kitos sveikatos, kaip Viešpatį Kristų; kad su Juo visuomet galėtų būti, trokštąs sunykti ir nujaučiąs, kad šis troškimas netrukus išsipildysiąs“.

Kazimieras savo geležine valia, Dievo malonės pagalba, karališkai valdė save, savo kūną, savo maištaujančius jausmus. Tai herojiškai stiprios asmenybės pavyzdys! Jis uždega kiekvieną jaunuolį, vyrą ir moterį, kurie be nuolaidų kovoja už skaistumą ir nesitaiksto su kokiais nors sąžinės kompromisais. Šv. Kazimieras savo didvyriška laikysena aiškiai įrodė, jog šventumas yra galimas ir pasiekiamas!

Našlėms, mažiems našlaičiams, nelaimių prislėgtiesiems jis buvo ne tik gynėjas, ne tik globėjas, bet tiesiog tėvas, sūnus ir brolis“ – rašė pirmasis Kazimiero biografas vysk. Zacharijas Ferreris, minėdamas ir didelį maldingumą – atėjęs melstis į katedrą ir radęs užrakintą, melsdavosi suklupęs prie durų.

Šv. Juozapatas

2015 m.  vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilykas) OSBM, iš Romos nuolatiniam saugojimui atvežė šv. Juozapato relikviją. Palaiminęs su relikvija jis sakė: „Šv. Juozapato dvasinis palikimas visada buvo gyvas Vilniuje, dabar šv. Juozapatas sugrįžo į Vilnių ir jis veikia mus stipresniu, regimu būdu – per relikviją“.

Paminėjus vyskupą Irinėjų, dera pabrėžti, kad kartu su šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejumi, vyskupas Irinėjus mini paskyrimo į Romą dešimtmetį. 2007 m. Popiežius jį paskyrė  Šventojo Tėvo kanauninku. Popiežiaus kvietimu atvykęs į Romą, buvo paskirtas Švč. Mergelės Marijos Madžiorės bazilikos (Basilica di Santa Maria Maggiore) kanauninku.

Vyskupas Irinėjus pamoksle atskleidė šv. Juozapato charakterį, jo gyvenimą bei veiklą, kelią į šventumą.

Šventasis Juozapatas – labiausiai šventas mūsų tautoje ir Kristaus Bažnyčioje – didysis Ukrainos Voluinės žemės sūnus, siekęs krikščionių vienybės, dėl kurios jis praliejo savo kraują ir atidavė gyvybę. Meilės ugnis Dievui ir nemirtingoms žmonių sieloms – uždegė jo širdį dar vaikystėje. Tapęs dvasininku, vėliau vyskupu, jis tarnaudamas Dievui ir artimui, sudegė kaip žvakė. Jo vyskupiškas  ir buvo viso gyvenimo šūkis. „Tegul visi būna viena“ (Jn 17,21).  Labiausiai įtikimiausias šventojo Juozapato šventumo liudijimas –pats Dievas, po jo mirties išgarsinęs Juozapatą įvairiais stebuklais. Stebuklai prasidėjo iškart po jo kankiniškos mirties.

 Jo apaštalinėje veikloje labiausiai sėkmingi instrumentai –malda, gyvas žodis ir asmeninio gyvenimo pavyzdys. Šventasis Juozapatas apaštalavo ne tik malda ir  gyvu bei užrašytu žodžiu, bet ir savo gyvenimo asmeniniu pavyzdžiu. Pats praktikavo tai, ko mokė kitus. Net priešai negalėjo jam nieko prikišti. Jis turėjo visiems atvirą širdį, ir visus apglėbė savo meile. Jis visada visiems buvo pasiekiamas, visada nusižeminęs, nuolankus, visada atsiprašydavo. Džiaugsmingai priimdavo savo priešus, džiaugsmingai jiems atleisdavo ir už juos meldėsi. Kai priešai jį vadino „sielų medžiotoju“, jis atsakė „Duok, Dieve, kad aš visas Jūsų sielas užburčiau ir palydėčiau į dangų“.

 Savo meile jis labiausiai apglobė beturčius, vargšus, neįgalius, nuskriaustuosius,  našlaičius, našlius ir našles. Kai jis iš Vilniaus igumeno buvo paskirtas Polocko arkivyskupu, tai jį išlydėdami neturtingi žmonės, graudžiai verkė savo globėjo ir tėvo.

Ne tik mūsų Bažnyčia – sakė vyskupas bazilijonas Irinėjus,-  bet ir visa Katalikų Bažnyčia jį vertina, jį garbina, į jį meldžiasi, jo garbei stato šventoves, o jo palaikai ilsisi katalikiško pasaulio širdyje – Šventojo Petro Bazilikoje (2013-aisiais paminėtas jo palaikų perkėlimo į Vatikaną 50-metis), dėl to esame dėkingi popiežiui Jonui XXIII.

Šventasis Juozapatas –pirmasis ukrainiečių šventasis, kanonizuotas Katalikų Bažnyčios.  Šventasis Juozapatas, savo trumpu, pilnu karštos meilės Dievui gyvenimu, ilsėdamasis, Romoje, visoms mūsų kartoms liudija teisingo gyvenimo kelią. Liudija, ko mes turime siekti, liudija, kad mūsų jėga ir pergalė bažnytinėje – dvasinėje ir tautinėje vienybėje yra Pasaulinė Bažnyčia.

Šventasis Juozapatas buvo ekumenizmo šauklys – pradininkas. Gimęs Ukrainos žemėje, dvasiškai subrendo Lietuvos žemėse, savo dvasinį žygdarbį užbaigė Baltarusijos žemėje, o jo palaikai ilsisi  Romoje – Katalikiško pasaulio širdyje – ir arčiausiai Šventojo Petro kapo.

Savo šūkiui pasirinkęs žodžius „Tegul visi būna viena“. Ir už šią vienybę su Dievu 1623 metų lapkričio 12 d. (senuoju stiliumi) po maldų visą naktį, šventasis Juozapatas sutinka kankinišką mirtį. Vizitacijos Vitebske metu jis nužudomas – žiauriai nukankinamas, prieš bažnyčios vienybę kovojusių priešų. Jo kūną įmetė į Dauguvą. Išlikę legendos pasakoja apie stebuklingą Dievo pagalbą surasti kūną bei tai, kad šis ilgai išliko nesugedęs – tikintieji tai priėmė kaip asmens šventumo paliudijimą.  Juozapatas, paaukodamas savo teisų gyvenimą ir savo nekaltą sielą, atsiliepė į Kristaus žodžius „Kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas“ už tiesą ir tikėjimą „Tikiu vieną šventą visuotinę Apaštalinę Bažnyčią“.

Šv. Juozapato nukankinimo diena – lapkričio 12 d. – švenčiama visose unitų bažnyčiose, o vienuoliams bazilijonams tai viena iš svarbiausių švenčių. Šv. Kazimiero mirties diena – kovo 4 d. visoje Lietuvoje buvo laikoma ne tik bažnytine, bet ir valstybine diena.

Atminimo įamžinimas.

Šv. Juozapato ir šv. Kazimiero vardais tituluotos bažnyčios, pastatytos skulptūros, nupešti paveikslai, parašytos knygos, sukurti poezijos posmai, giesmės ir kiti šventųjų vardus įamžinantys veiksniai. Jų vardais krikštijami vaikai, vienuoliai renkasi vienuolinius vardus.

Vienuoliai bazilijonai Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną įvardiję Šv. Juozapato bazilijonų ordinu, o lietuviai turi 1907 m. Čikagoje įkūrtą Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregaciją (diecezinę) (įkūrėja – Garbingoji Dievo tarnaitė motina Marija (Kazimiera Kaupaitė) LSSC).

Antverpeno (Belgija) miesto centre Dievo Motinos koplyčioje XVII am. pabaigoje buvo įsteigta šv. Kazimiero brolija; Venesueloje yra miestelis San Casimiro – vienintelė vietovė pasaulyje turinti mūsų šventojo vardą.1948 m. birželio 11 d. Šventasis Tėvas Pijus XII šv. Kazimierą paskyrė ypatingu Lietuvos jaunimo globėju. Ši bulė ilgą laiką kabėjo Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios kairėje pusėje netoli altoriaus, kuriame Šv. Kazimiero palaikai.

Išsaugotas atsiminimas, kad 1863-64 metų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimo prieš Rusijos imperijos priespaudą dalyviai, kurių dauguma buvo iš Lenkijos ir Lietuvos, savo dangiškuoju globėjų pasirinko Šv. Juozapatą.

Šv. Juozapato ir šv. Kazimiero vardų įamžinimui detalizuoti reikalingas ne vienas atskiras straipsnis.

2013 m.  Vatikane,  Šventojo Petro Bazilikoje, minint šv. Juozapato palaikų perkėlimo 50-metį popiežius Pranciškus sakė: „su džiaugsmu vienijuosi su jumis šioje piligrimystėje prie Juozapato, vyskupo ir kankinio, kapo...  Jo atminimas liudija mums apie šventųjų bendrystę, apie gyvenimo bendrystę tarp tų, kurie priklauso Kristui. Kiekvienas mūsų gyvenimo aspektas tebūna įkvėptas troškimo kartu kurti, bendradarbiauti, mokytis vieniems iš kitų, liudyti tikėjimą.

 

Nuotraukos iš dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo ir interneto

 

Atgal