VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

08.22. Kunigas Aleksandras Papučka Čekelių prisiminimuose

Dr. Aldona Vasiliauskienė 

Rimantas Čekelis  ir Laima Čekelytė – Sližienė

Rimantas Čekelis– vargonininkas, 2001 m. išleidęs knygą „Romos Katalikų Bažnyčios vargonininko vadovas“ (tai pirmas kruopštus ir ilgametis darbas, apibendrinantis lietuviškos bažnytinės muzikos raidą;  recenziją šiai knygą spaudoje publikavo dr. A. Vasiliauskienė). R. Čekelis,  trumpam iš Olandijos atvykęs į Lietuvą ir sužinojęs apie kun. A. Papučkos pagerbimą, atvyko į Kupreliškį, atsiveždamas iš Utenos savo seserį Laimą Sližienę ir iš Vilniaus dr. Aldoną Vasiliauskienę.

Pažintis Skiemonyse

Kun. Aleksandras Papučka Skiemonių Švč. Mergelės Marijos Aplankymo parapijoje dirbo klebonu 1950–1964 m. Tai pirmoji kunigo klebonavimo parapija.

Skiemoniškiai Čekeliai – Rimanto ir Laimos tėvai – dėkingi kunigui Aleksandrui Papučkai nuo jo darbo Skiemonyse laikų. Ištikus nelaimei – sudegė Čekelių namas –  pirmas pagalbos ranką ištiesė kunigas Aleksandras: atnešė „patalų“, paaukojo pinigų.  Nuo tada ir prasidėjo glaudus bendravimas, o kunigui išvykus – susirašinėjimas, jo lankymas visur, kur kunigas ėjo tarnystę. Laima su broliu Rimantu po studijų išvyko iš Skiemonių, o tėvai Skiemonyse gyveno iki mirties (1994).

Čekeliai – tėvai su vaikais – dažnai atvykdavo į Kupreliškį susitikti su kunigu. Kiekvienas susitikimas  jų šeimai suteikdavo džiaugsmo, stiprybės, paguodos potyrių. Kunigas Aleksandras mylėjo kiekvieną žmogų-tiek mažą vaiką, tiek suaugusiuosius. Mėgo juos stebinti  mažomis dovanėlėmis (saldainiu, žaislu, pinigėliu), dėmesiu, džiaugsmu, pagyrimu . Pas jį nuolat svečiuodavosi prieteliai  iš įvairiausių Lietuvos vietų. Visiems jis dalino meilę, palaikymą, atjautą – visiškai pamiršdamas save.

Pasakoja Laima Čekelytė – Sližienė

Laima Čekelytė – Sližienė pasakoja, kad dvasiniai saitai, užsimezgę su šiuo kilniu žmogumi prieš daugelį  metų, nenutrūko  ir po kunigo mirties, tęsiasi iki dabar. Kai reikia iškęsti skausmą, artimo netektį, kitus gyvenimo išbandymus, mes, dvasiniai bičiuliai, vėl grįžtame į Kupreliškį, prie kunigo Aleksandro kapo maldai. Čia semiamės stiprybės,  vėl atrasdami viltį, palaimą, paguodą , meilę ir dėkojame  gerajam Dievui už mūsų gyvenimo dovaną-kunigą Aleksandrą Papučką, kuris mus visus sujungė, vienija, globoja ir saugo.

Iš Rimanto Čekelio prisiminimų.

Rimantas Čekelis prisimena, kad kun. A. Papučka turėjo greitą reakciją – jis nebuvo lėtapėdis, viską darydavo judėjime:  greitai valgydavo, eidavo „allegretto“ – greitesniu nei vidutiniu tempu.

Kunigas jam yra pasakojęs apie du skiemoniškius, kuriuos Rimantas pažinojo. Sykį jie prisigėrę, vakare atėjo į kleboniją ir pasakė: „Renkis!  Važiuosi į Sibirą!“

Kunigas A. Papučka apsirengė, pasiėmė po ranka pasitaikiusią rankinę ir sako komunistams: „Gerai, važiuojam!“

Šie nesitikėdami tokios reakcijos, pasimetė  ir po ilgesnės tylos pasakė: „Šį kartą nevešim!“ ir apsisukę išėjo. Kunigas  iš pat pradžių suprato, kad girti komunistai atėjo jo pagąsdinti.

Birutės Žemaitytės knygos „Kunigas Aleksiukas. Pasakojimai apie kunigą Aleksandrą Papučką“ viršelis

Klausant atsiminimų apie kun. Aleksandrą  Papučką. Iš dešinės: Rimanatas Čekelis, dr. Aldona Vasiliauskienė ir  Tautvydas Adamonis

Rimantas Čekelis su žmona Laimute

Rimantas ir Laimutė Čekeliai Skapiškyje prie Koplytstulpio Dievo tarnui Mečislovui Reiniui

Kupreliškio parapijietės, įgyvendindamos  buvusio kun. Aleksandro Papučkos dosnumą, po šv. Mišių vyskupą, kunigus, knygos autorę Birutę Žemaitytę apdovanojo gėlių puokštėmis, išsakydami daug gražių žodžių

Kun. A. Papučka tikėjo Marijos Apsireiškimu – Janonių kaime ir šį įvykį propagavo.  Rimantui kunigas yra sakęs: „Romutė matė tokią Mariją, kokia yra Skiemonių altoriuje!“  R. Čekelis žino, kad Romutei išvykus iš Janonių, kunigas domėjosi tolimesniu jos gyvenimu.

Kunigas labai mėgo rožančių – nešiojosi dešinėje sutanos kišenėje ir nuolat meldėsi. Rožinį visada kalbėdavo prieš miegą. Klebonijoje jo rašomajame stale, kaip pasakoja Rimantas, buvo naujos maldaknygės ir rožančiai. Rožančių, pasitaikius progai mėgdavo dovanoti, vieną jų yra padovanojęs ir Rimantui.

Kun. A. Papučka išvykstantį Rimantą palydėdavo į autobusų stotį, o atvažiuojant autobusui „nejučia“  į kišenę įkišdavo pinigėlių (10 rub., o kartais ir 25 rub.). Jaunuoliui tai buvo didelis džiaugsmas.

Šeimininkė Pranutė – skiemonietė – skaniai ruošdavo maistą, o jai buvo nelengva, nes lankytojų ir  svečių srautas buvo didelis, o klebonas – vaišingas. Už tai kunigas nieko ir nesutaupė – įvairiomis formomis jo „sankaupos“ atitekdavo svečiams, lankytojams.

Rimanto tėvą Juozapą  Čekelį (Juozapas – tai kun. A. Papučkos mylimas šeimos globėjas) kunigas vardadienio proga pasveikindavo atviruku, be to, Čekeliai gaudavo religinio turinio pasveikinimus su šv. Velykomis ir šv. Kalėdomis –fotografijas – atvirukus.

Rimantas Čekelis už „ antitarybinę veiklą ir propagandą“  LTSR Aukščiausiojo teismo pagal 68 str. buvo nuteistas 3 metams lagerio. Bausmę 1973–1976 m. atliko Mordovijoje ir Uralo srityje. Grįžęs į Lietuvą pusę metų be Anykščių rajono milicijos leidimo negalėjo išvažiuoti iš Skiemonių.  Pasibaigus priežiūrai, nuvyko pas  kun. A. Papučką į Kupreliškį.  Iš čia su kun. A. Papučka važiavo į Nemunėlio Radviliškį aplankyti ištremto vysk. Vincento Sladkevičiaus  (1920 08 20–1944 03 25–1957 12 25–2000 05 28). Būsimasis kardinolas Rimantui padovanojo iš Romos atvežtą rožančių.

Kupreliškyje kun. A.  Papučka, grįžusiam iš lagerio Rimantui pasiūlė stoti į pogrindinę kunigų seminariją – taigi kunigas gerai žinojo apie tokios seminarijos veiklą.

Rimantas Čekelis priminė dar vieną kunigo Aleksandro nuopelną Tėvynei – jis saugojo klebonijoje Lietuvos katalikų bažnyčios Kronikos leidinius ir Rimantui, jau pabuvojusiam sovietiniuose lageriuose, nebijojo parodyti slėptuvės.

Kun. A. Papučka  Rimantą  nuvežė ir į Dilių kapines (už Kupreliškio). Čia kunigas parodė didelį akmenį, ant kurio, pagal padavimą,  kun. Antanas Strazdelis sukūrė giesmę „Pulkim ant kelių“.

Atvažiavęs į Kupreliškį Rimantas kartu su kunigu ir kitais tuo metu viešėjusiais svečiais eidavo maudytis į ežerą. Nakvodavo visi su  šeimininku  ant šieno.

Vakarais apie devintą valandą klausydavo Vatikano radijo– niekada nepraleisdavo tokių laidų. Šiam radijui, skirtingai nuo  „Amerikos balso“ ar  „Laisvės radijo“ nebuvo tokių trukdžių. 

Pokalbiuose kunigas niekada neskirstė žmonių į tikinčius ir ateistus, su visais jis norėjo bendrauti, jam kiekvienas buvo Dievo vaikas.

Kartą  Rimantui atvykus į Kupreliškį, kunigas pradėjo kalbėti apie savo norą:  jis parodė vietą kapinėse, kur troško būti palaidotas.  Paklausus, kodėl nenori būti palaidotas šventoriuje, atsakęs, kad norįs būti tarp paprastų parapijiečių ir palaidotas kaip visi – neišskirtinai. Rimantas džiaugiasi, kad kun. A. Papučkos noras buvo išpildytas.

Gyvendamas Siesikuose pas kun. Gerardą  Dundą SJ  (1914 07 20–1946 06 18–1996 04 15)  Rimantas sužinojo apie kunigo Aleksandro Papučkos  mirtį. Jis ir kartu su kun. G. Dunda  nuvyko į laidotuves Kupreliškyje. Rimantas pasakoja, kad  jau miestelio pradžioje pamatė, kad bus problema pastatyti automobilį – į bažnyčią atsisveikinti su savo mylimu kunigu plūdo marios žmonių.

Šie Čekelių – Rimanto ir Laimos Čekelytės – Sližienė pasakojimai gražiai įsipina į jau išspausdintų knygoje „Kunigas Aleksiukas. Pasakojimai apie kunigą Aleksandrą Papučką“ prisiminimų pluoštą, jį papildo ir praplečia.   Reikia manyti yra ir daugiau su kun. Aleksandru Papučka bendravusių, jį puikiai atsimenančių žmonių. Tad būtina kuo greičiau užrašyti  kiekvieną pasakojimą.

 

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

 

 

Atgal