VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

01.27. Vilniaus arkikatedros Tremtinių koplyčioje – Švč. Mergelės Marijos skulptūra

Dr. Aldona Vasiliauskienė 

 

2018-ųjų metų Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros Bazilikos Tremtinių koplyčioje pašventinta išvakarėse čia pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra – Sibiro Madona.

Korbiko – Sibiro Madona

2010 m. iš Krasnojarsko krašto Mansko rajono Korbiko gyvenvietės tremtinių kapinių į Lietuvą buvo parvežta jau nykstanti unikali Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Beveik 2 m. aukščio skulptūrą, pagal  Švč. Mergelės Marijos atviruką  1955/56 (istoriografijoje vyrauja abi datos) metais iš pušies išskaptavo politinis kalinys Jonas Maldutis (1927–2012).

Pogrindinio Linkuvos gimnazistų laikraštėlio „Nepavergtos mintys“ leidėjai (meninio polinkio J. Maldutis laikraštėlį puošė savo piešiniais) buvo susekti ir nubausti kaip didžiausi nusikaltėliai: 1946 m. kovo 4 d. pagal 58 straipsnio punktus 1A ir 11  J. Madučiui skirta 10 metų lagerio ir 8 metai be teisių. Vaikinukošeimos nariai 1948 m. buvo ištremti į Korbiką.

 Atkalėjęs lageryje, nuo 1955/56 m. J. Maldutis bausmę tęsė tremtyje, prisijungęs prie šeimos.  Du paskutinius gyvenimo laisvėje dešimtmečius jis praleido Ukmergėje.

Korbiko gyvenvietės barakuose apgyvendinti ištremti lietuviai dirbo medkirčiais. Bažnyčios jie neturėjo ir negalėjo tikėtis turėti. Tad  J. Maldučio išdrožta Sibiro Madona praminta Dievo Motinos statula  tapo tremtiniams šventa, palaikė viltį ir tikėjimą. Ji buvosvarbi traukos vieta, įvairiomis progomis būrusi lietuvius melstis, artinusi prie savęs  ir vietinius gyventojus. Kadangi tremtiniai savo bažnyčios neturėjo, Sibiro Madona jiems buvo tapusi savitu altorėliu, maldų vieta. Stovėdama kapinėse šalia kryžių ji tarsi saugojo toli nuo Tėvynės besiilsinčių tautiečių ramybę.

Ši Marijos Maloningosios skulptūra tapo bendru paminklu ten laidojamiesiems, nesulaukusiems leidimogrįžti į Tėvynę

Mintys iš Rimvydo Racėno straipsnio.

Prieš metus, 2017 m. sausio 13 d. „XXI amžiuje“  išspausdintas  skulptūros pargabenimo į Lietuvą iniciatoriaus  tremtinio, Rimvydo Racėno straipsnis „Korbiko Madona“. Primintina, kad R. Racėnas  ekspedicijų į tremties vietas ir paminklų statymo organizatorius, penkių knygų  (2013 m. išleista 168 psl. knyga „Į mielą šalį Lietuvą“) ir daugiau nei penkiasdešimties publikacijų tremties tema autorius.

R. Racėnas minėtame straipsnyje  apie Korbiko  Madoną rašo:

Skulptūra buvo išdrožta profesionaliai,veidas spinduliavo meilės,užuojautos ir švelnaus liūdesio išraiška, visiškai atitinkančia tas savybes,kurios priskirtinos Mergelės Marijos epitetui „Maloningoji“. Aukšto meninio lygio ir didelio sakralinio įtaigumo skulptūra buvo nuolat lietuvių lankoma,prie jos meldžiamasi. Net ir tuomet,kai lietuviams buvo panaikinta tremtis ir jie išsivažinėjo,skulptūra nebuvo užmiršta,ją lankė ir prie jos meldėsi vietiniai žmonės. Tarp vietinių sklido įvairūs pasakojimai apie po maldų prie šios Švč. Dievo Motinos Marijos skulptūros patirtas įvairias malones. Matyt, skulptūros sakraliniu poveikiu galima paaiškinti ir tą faktą,kad lietuvių pradėtos kapinės vis dar tebefunkcionuoja,nors ir lietuvių,ir Korbiko jau nebeliko. Tik dabar jose pradėta laidoti vietinius aplinkinių kaimų gyventojus (2010 metų duomenys),nors jie kitur turi ir savo vietines kapines. Be to, kaip rašė dienraštis „Večernij Krasnojarsk“,Madoną lankydavo ir čia melsdavosi vietinės moterys,negalinčios susilaukti vaikų“.

Skulptūros skleidžiama sakralinė aura, pasak R. Racėnas, gaubia kapines jau beveik 60 metų ir žmones traukia į šią vietą.  Kaip kitaip būtų galima paaiškinti tą faktą, kad lietuvių pradėtos kapinės, tremtiniams seniai išsiskirsčius ir gyvenvietės nebelikus, ne tik nesunyko, kaip nutiko su daugeliu kitų lietuvių kapinių, tremtiniams išvykus iš tremties vietų, bet vis dar tebefunkcionuoja. Jose tebelaidojami vietiniai aplinkinių kaimų gyventojai, nors tie kaimai turi ir savo vietines kapines, o kai kurie atvežami laidoti net iš už šimto kilometrų.  Tai išties unikalus reiškinys Sibiro platybėse.

Lietuviški kryžiai Korbiko kapinėse

Kapinės tebestovi apie 20 iš toli matomų aukštų lietuviškų kryžių, nudažytų tamsiai raudonai. Kadaise jie buvo nudažyti baltai (ir dabar keli tokie yra likę) ar palikti nedažyti. Tėvynėn išvykstantys lietuviai juos nudažė raudonai (šie dažai turi  konservuojančių savybių). Ant kryžių išraižyti gerai įskaitomi įrašai, kurie užfiksuoti Antano Sadecko išleistame albume „Negrįžusiems“ (Kaunas. 2001. P. 133-139).

Kaip rašo R.  Racėnas „Ši raudonų kryžių „giraitė“ daro išties sukrečiantį įspūdį tiek vasaros žalumos fone, tiek ir baltomis pusnimis pasidabinusios ilgos Sibiro žiemos metu. Netikėtai į kapines užsukęs žmogus jaučiasi patekęs į paslaptingą,mistišką vietą,keliančią pagaugais nueinančio šiurpulio jausmą“.

Korbiko kaimo nebeliko. Tremtinių palaikus artimieji parsivežė į Lietuvą. Daugiau pusę amžiaus stovėdama po atviru dangumi Sibiro Madona įgavo du svarbius faktorius: jos istorija „apaugo“ legendomis, o pati skulptūra ėmė irti – nykti.

Apie legendas

Autorei susidomėjus  Korbiko Madona, tremtinys dr. Jonas Rytis Puodžius atnešė du nukopijuotus  rusiško laikraščio straipsnius. Vienas 2003 m. spalio 10 d. „Večernyj Krasnojarsk“  (Vakarinis Krasnojarskas, nr. 69), kuriame žurnalistas Anatolijus Statejnovas rubrikoje „Legendų pėdsakais“ straipsnyje „Bereginia svet čužoho sčastja“, rašo, kad nežinia nuo kada  buvusiame kaimelyje Korbike gyveno čia atsikėlę lietuviai – jie buvo pagonys. Senai jų jau nebėra, tačiau išlikusios kapinės, kurias A. Statejnovas pirmąsyk  pamatė apie 1970 metus. Apie ten pastatytą skulptūrą jam papasakojo partijos komiteto narys Aleksiejus Vasiljevičius Andrijaševas.  Paminklas esą buvęs pastatytas  kadaise čia mirusiai  jaunai merginai, kurią labai pamilo iš karo sugrįžęs jaunuolis. Mergina irgi neliko abejinga. Buvo pasirengta vestuvėms, tačiau nuotaka per vestuves mirė. Netektįlabai išgyvendamas jaunuolis išskaptavo jos atvaizdą medyje. Kalbėta, kad jis atvažiuojąs kartą per metus, viską sutvarkąs, todėl ta skulptūra taip gražiai atrodanti. Ant šalia esančios pušies kažkas išraižė pagonišką vardą „Bereginia“, - taip vadino mergaitę. Legenda apie mergaitę plito Krasnojarsko krašte, tad Kobriko kapinės tapo svarbia dėmesio vieta.

Prie paminklo net iš Krasnojarsko atvyksta jaunavedžiai prisiekti amžiną meilę vienas kitam, paprašyti išsaugoti jų šeimos laimę. Atvyksta sergantys įvairiomis ligomis ir teigiama, kad sveikata pagerėja. Atvyksta, kaip jau minėta, jaunos moterys, neturinčios vaikų. Prie skulptūros meldžiamasi, uždegamos žvakelės, padedama gėlių...

Kitame straipsnyje Robertas Petersonas pasakoja apie lankymąsi  Korbiko kapinėse ir prie jų centre esančios skulptūros,  apie išskirtinai melodingą giedojimą – ir visi buvo šventiškai apsirengę:  „vyrai tamsiais kostiumais, moterys – ilgomis suknelėmis ir tamsiomis skarelėmis“. Šiame straipsnyje  rašoma, kad nedidelėse kapinėse buvo laidojami „specpereselency“  iš Lietuvos, o gyvenvietė pavadinta „Rajleszag“. Nors aišku: jokio rojaus prie miško (medžio apdirbimo) darbų nebuvo. Tad ir straipsnio pavadinimas „Rajleszag – k rajų otnošenija ne imeet“, autoriaus parinktas labai taikliai,

Abejuose straipsniuose rašoma apie unikalią skulptūrą, išdrožtą iš medžio, esančią aukštų kryžių apsuptyje, aptariami  skulptūros veido bruožai, rankos, drabužio klostes. Tad neatsitiktinai ją pradėjo vadinti nuostabiąja  Madona.

Nykstanti skulptūra

Ši skulptūra, kaip teigia R. Racėnas,  laikytina Lietuvos kultūros ir istorijos paveldu užsienyje. Praėjus daugeliui metų nuo pastatymo, ji stipriai sunyko ir artimiausiu metu būtų neišvengiamai žuvusi. Tad reikėjo ją išsaugoti.

Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijoje kilo sumanymas – skulptūrą pakeisti kopija, t. y. sukurti naują identišką meno kūrinį. Tam neprieštaravo skulptūros autorius J. Maldutis, tai leidžia daryti ir paveldo apsaugos nuostatai.

 „Lietuvos žiniose“ rašyta: „Skulptūrą rado 1989–2000 metais organizuotų ekspedicijų dalyviai. Tuomet Antanas Sadeckas fotografavo tremties vietas, tremtinių kapines ir išleido albumą „Negrįžusiems“. Albume įamžintos ir unikalios lietuvių kapinės Korbike. R. Racėnas į Sibirą vyko ne kartą. Tyrinėjo tremčių istoriją, jo iniciatyva pastatyti paminklai tremtiniams Rešiotuose, Igarkoje, Vorkutoje. Su ekspedicijų organizatorium Gintautu Alekna Korbike apsilankė 2008 metais. Ekspedicijų dalyviai, suprasdami, kokia Madona tapo brangi ir vietiniams Sibiro rusams, padarė  jos kopiją (iš ąžuolo). Autorius – skulptorius magistrantas Andrius Salys.“

Sibiro Madonos kelias į Lietuvą

R. Racėnas su tremtiniu Česlovu Mižutavičiumi kreipėsi į tuometinį Lietuvos Respublikos ambasadorių Rusijoje Antaną Vinkų. Jo dėka identiška buvusios skulptūros kopija – pamainas  iš Lietuvos į Maskvą keliavo diplomatiniu autobusiuku. Iš Maskvos į Krasnojarską skraidinta lėktuvu. Čia ją sutiko Krasnojarsko katalikų parapijos kunigas t. Antoniju, Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis,  Krasnojarsko lietuviai ir jų palikuonys – jie talkino Korbike, atliekant darbus. Skulptūra buvo įdėta į specialią dėžę ir įkelta į blogų kelių nebijantį visureigį. Prieš išvykstant į Korbiką Krasnojarsko televizijai apie Sibiro Madoną kalbėjo R. Racėnas. 

Korbiko kapinėse skulptūra pastatyta po specialiu stogeliu, o ant postamento pritvirtinta metalinė lentelė su įrašais rusų ir lietuvių kalbomis: „Švč. Mergele, melskis už mus!“

2010 m. rugsėjo 11 d. kopiją  kapinėse pašventino Krasnojarsko katalikų parapijos kunigas t. Antonijus. Pašventinus, sugiedotas Lietuvos himnas.

O Sibiro Madona 2010 metų rudenį iš Maskvos Vilnių pasiekė vėlgi  diplomatiniu autobusiuku. Minint pirmųjų tremčių 70-metį (2011),  Sibiro Madona  trumpai eksponuota Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Minėtą istorinę kelionę filmavo Saulius Sidaras. Sukurtas 5, 20 min trukmės dokumentinis filmas, kuris buvo parodytas Seime.  Besidomintys jį gali pamatyti internete. Prieiga:  https://www.youtube.com/watch?v=-8V5GO8YpPo&t=77s   „Korbikas. Šv. Mergelė Marija. 2010“. «Корбик. 2014»

Vilniaus  Arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje. Kairėje pusėje – Sibiro Madona, dešinėje – Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio bareljefas 

Sėdi politinio kalinio Jono Maldučio vaikaitė Paulyna Žuravliovaitė su vyru Mantu Ožiu. Už jų viduryje sėdi skulptūros parvežimo į Lietuvą iniciatoriaus Rimvydas Racėnas 

Sibiro Madonos autoriaus politinio kalinio Jono Maldučio vaikaičiai: Paulyna Žuravliovaitė (dešinėje) ir  Gendrutis Žuravliovases 

Sibiro Madonos skulptūros šventinimas. Dešinėje arkivyskupas Gintaras Grušas, kairėje – arkivysk . Polas Ričardas Galageris 

Korbiko – Sibiro Madona domisi Skapiškio pagrindinės mokyklos pedagogai. Iš kairės: mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė,  Rita Kiaulėnienė, Sigutė Sriubiškienė ir Regina Stanienė 

Žinotina, kad šio dokumentinio filmuko negalima sutapatinti su meniniu filmu – psichologine drama „Sibiro Madona“ (režisierė Inesa Kurklietytė) . „Sibiro Madonos“ pagrindas – tikri dokumentiniai faktai. Istorijos pradžia – 1941 m. birželio 14 d. ir siaubingas Kremliaus projektas, pagal kurį numatytas 22214 lietuvių įkalinimas Sibiro gulaguose. Filmo leitmotyvas  - „Sibiro Madonos“ kūrėjus įkvėpusi istorija apie tremtinį dailininką, kurio darbas iš Sibiro pasiekė lietuvių koplyčią Čikagoje. Šiam filmui paruošiamieji darbai pradėti dar 2007 m. Lietuvos valdžia, filmo pradžioje skyrusi pusę milijono litų, nebesurado lėšų galutiniams jo darbams...  Filmo „Sibiro Madona" siužetas ir kūrimo aplinkybės buvo plačiai aptartos žiniasklaidoje, tačiau  negavus finansavimo, filmo kūrimas sustabdytas.

Bukletas šventei

2018 m. sausio 13-ajai – šiai  prasmingai šventei Lietuvos nacionalinis muziejus keturiomis kalbomis (lietuvių, lenkų, anglų ir  rusų), išleido tremtinio Rimvydo Racėno parengtą lankstinuką. Jame glaustai priminta  Sibiro Madonos istorija. Lankstinuke rašoma: „Krasnojarsko krašto Korbiko gyvenvietės tremtinių kapinėse, apsupta lietuviškų kryžių, tarsi sergėdama jų rimtį, ilgus metus stovėjo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, tapusi stipria dvasine jungtimi su Tėvyne Lietuva, kur nuo seno Dievo Motinos buvo meldžiama Viešpaties globos ir užtarimo. Ji ir čia, tolimame Sibire, tapo vilties ir tikėjimo švyturiu, nelengvame tremtinių gyvenime“.

Skulptūros autoriaus giminaičiai

Ne vienerius metus užsitęsė Lietuvos nacionalinio muziejaus rūpesčiu vykdyta skulptūros restauracija. Itin svarbią – Sausio 13-osios –  Laisvės dieną Sibiro Madonos skulptūra po vakaro šv. Mišių buvo pašventinta. Gaila, kad šios šventės nebesulaukė skulptūros autorius Jonas Maldutis, tačiau jį atstovavo autoriaus vaikaičiai: Gendrutis Žuravliovas ir Paulyna Žuravliovaitė su vyru Mantu Ožiu. Prieš šv. Mišias prie skulptūros su vėliavomis Garbės sargyboje sustojo Stanislovas Ulinskas (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių  bendrija) ir Algirdas Arlauskas (Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrija).

Šv. Mišios

Šv. Mišias aukojo Vatikano valstybės sekretorius reikalams su kitomis šalimis arkivyskupas Polas Ričardas Galageris (Paul Richard Gallagher) kartu su apaštaliniu nuncijumi arkivyskupu dr. Pedru Lopezu Kvintana (Pedro Lopez Quintana), arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu, vyskupu augziliaru Arūnu Poniškaičiu, vyskupu  augziliaru Dariumi Trijoniu, Vilniaus arkikatedros kunigais.

Arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, pristatydamas svečią iš Vatikano  arkivysk. Polą Ričardą Galagerį, pabrėžė, kad svečio iš Vatikano dalyvavimas šiose Mišiose, besimeldžiant už ateities laisvę – tai Popiežiaus Lietuvos palaikymo liudijimas.

Arkivyskupas G. Grušas gausiai  Arkikatedroje susirinkusiems tikintiesiems padėjo melstis lietuvių kalba, klausant lotyniškai aukojamas Mišias...

Keletas pamokslo minčių

Pamokslo metu arkivysk. Polas Ričardas Galageris, kalbėdamas apie Sausio 13-osios įvykius pažymėjo, „jūs lietuviai pasauliui paliudijot tiesą, taikiai siekdami laisvės ir ją pasiekėte. Jūs buvote pasiryžę aukotis dėl laisvės, tikėjimo, jūs siekėte ne vien nepriklausomybės, bet ir laisvės, kuri gimsta iš tiesos. 1991 m. visą pasaulį apskriejo sukrečiantys vaizdai – žmonės su malda stovi prieš tankus... Šventasis Jonas Paulius II lankydamasis Antakalnio kapinėse pasakė: „Tikėjimas padėjo atsispirti prieš tamsos jėgas!“ Šiandieną ir aš turėjau galimybę apsilankyti Antakalnio kapinėse, o šių Mišių metu dėkoju Dievui  kartu su jumis melsdamasis – jūs išlaikėte tikėjimą ir per sunkų okupacijos metą.  Vienas iš tokių kentėtojų už tikėjimą – palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Teofilius – tai Evangelijos liudytojas.  Šios dienos Evangelijoje Jėzus pašaukia muitininką Matą: „Sek paskui mane!” Dievas pasirenka žmogų dar tada, kai jis pažeistas nuodėmės, kviečia su gailestinga meile ir palieka jam laisvą pasirinkimą: šią meilę priimti ar jos atsisakyti. Dievo kvietimas nėra priverstinis. Melagingas pažadas sovietmečiu „žmogų padaryti laisvą“, atnešė tik pavergimą, jis ir šiandieną veikia.

Vienintelė tikra laisvė yra žmogaus širdyje. Tikrąją laisvę įgyvendino Kristus per Kryžių ir Prisikėlimą.

Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ir Trakų Dievo Motinos vainikavimo 300 metų jubiliejų, linkiu, kad veikliais darbais liudytumėte tikėjimą“.

Sibiro Madona – Tremtinių koplyčios „gyventoja“

Po šv. Mišių vyskupų ir kunigų procesija atėjo į Tremtinių koplyčią, kur arkivysk. Polas Ričardas Galageris pašventino Sibiro Madoną.

Sugiedojus Lietuvos himną,  giesmę „Marija, Marija...“ tikintieji ėjo individualiai melstis ar nusilenkti Sibiro Madonai...

Dabar Lietuvos kultūros ir istorijos paveldu užsienyje laikytai Madonai galės nusilenkti ne tik tremtiniai, bet ir visi lankantieji Tremtinių koplyčią, nuo dabar Korbiko – Sibiro Madona jau pilnateisė Tremtinių koplyčios „gyventoja“.

Tikėkime, kad ne tik Sibiro Madonos skulptūra, bet Tremtinių koplyčioje esantys  Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio bei arkivyskupo Julijono Steponavičiaus atminimą liudijantys bareljefai paskatins tikinčiuosius gausesnėms maldoms.

 

 

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

n/aldo  – Vilniaus  Arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje. Kairėje pusėje – Sibiro Madona, dešinėje – Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio bareljefas

 

n/aldo1 -  Sėdi politinio kalinio Jono Maldučio vaikaitė Paulyna Žuravliovaitė su vyru Mantu Ožiu. Už jų viduryje sėdi skulptūros parvežimo į Lietuvą iniciatoriaus Rimvydas Racėnas

 

n/aldo2  – Sibiro Madonos autoriaus politinio kalinio Jono Maldučio vaikaičiai: Paulyna Žuravliovaitė (dešinėje) ir  Gendrutis Žuravliovas

 

n/aldo3  – Sibiro Madonos skulptūros šventinimas. Dešinėje arkivyskupas Gintaras Grušas, kairėje – arkivysk . Polas Ričardas Galageris

 

n/aldo4 – Korbiko – Sibiro Madona domisi Skapiškio pagrindinės mokyklos pedagogai. Iš kairės: mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė,  Rita Kiaulėnienė, Sigutė Sriubiškienė ir Regina Stanienė

 

 

 

 

Atgal