VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

07.02. Jurgis Kazlauskas (1): Kelias į kunigystę.

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje (nuo 1997 m.),  Kirdeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijoje (nuo 1997 m.), Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje (nuo 2009 m.) ir Kuktiškės Šv. Jono Krikštytojo parapijoje su koplyčia Kvykliuose (nuo 2015 m.) darbuojasi energingas kunigas Jurgis Kazlauskas, šįmet minintis ketvirtį amžiaus kunigystės.  Didžiausias kunigo J. Kazlauskas indėlis Lietuvos bažnyčios istorijai –sudegusios Labanoro bažnyčios atstatymas.

2005 m. kun. J. Kazlauskas tapo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu. Jis apdovanotas Utenos rajono savivaldybės simboliu (atminimo ženklu) „Utenai – 750“ (2011 m.), jam įteiktas Ignalinos rajono garbės policijos pažymėjimas (2012 m.).

Trys kunigai – Jurgiai Kazlauskai

Įdomu tai, kad Lietuvos kunigų sąrašuose,  kaip  pavyko straipsnio autorei išaiškinti, ne tik ta pačia pavarde, bet ir tuo pačiu Jurgio vardu žinomi trys kunigai. Du iš jų,– bažnyčių statytojai: vienas pastatė Švč. Trejybės bažnyčią Pakalniuose, kitas -  iš pelenųprikėlė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią

Pirmasis – kun. Jurgis Kazlauskas (1866–1891–miręs iki 1920 m.) –  1904 m. paskirtas dirbti į Ukmergės dekanatui priklausiusius Pakalnius (Leliūnų seniūnija, Utenos r.), Leliūnų Šv. Juozapo parapijos filiją (tuo metu Leliūnų klebonu  nuo 1899 m. dirbo kun. Antanas Masaitis). 

Remiantis archyvų dokumentais, išsiaiškinta, kad šioje vietovėje Pakalnių dvaro savininkas Antanas Kulieša prie vieškelio Utena – Alanta 1762 m. pastatė 7 x 14 m. dviejų bokštų, trijų altorių medinę bažnyčią. 1796 m. minima ir koplyčia, priklausiusi Utenos bažnyčiai. Jai sunykus 1906 m. kun. Jurgis Kazlauskas, parapijiečių remiamas, pastatė netradicinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčią. Fasado ir šoninių sienų langai aukšti, su gotiškomis akutėmis. Prieš duris – ornamentuoti prieangiai. Fasadinė siena siaura, be atidalyto frontono. Suolų atramos puoštos spiralėmis, kriaukle ir gėlių ornamentais.

1921 m. Pakalnių filija  (Leliūnų parapija) priklausė Utenos dekanatui. Leliūnuose  tuo metu klebonavo kan. kun. Antanas Masaitis (1868–1892–1938 02 21), čia dirbęs iki mirties.  Leliūnų filijos, Pakalnių kuratorius nuo 1920 metų buvo  kun. Jonas Baltušis (1851–1883–1937 10 08), 1928 m. iškeltas į Dusetas ir čia dirbęs iki mirties. 1920-ųjų metų data liudija, kad kun. J. Kazlauskas  jau buvo miręs.

1928 m. Pakalniai tapo parapija, kuri priklausė Anykščių dekanatui ir 1940 m. turėjo 2338 parapijiečius. 2000 m. balandžio 25 d. bažnyčia sudegė. Administratoriaus kun. Kosto Balsio iniciatyva bažnyčia atstatyta.

Kitas kun. Jurgis Kazlauskas (1906 10 03–1935 06 15–1944 09 06), gimė Talpūnų kaime, Žaslių valsčiuje (jo brolis Benediktas Kazlauskas (1909 01 24–1995 04 24) – filologijos mokslų daktaras, docentas).

Jurgis mokėsi Žasliuose, Kaišiadoryse. Baigęs 4 klases, įstojo į Kauno kunigų seminarijos parengiamąjį kursą. Todėl seminarijoje mokėsi 7 metus. 1935 m. birželio 15 d. įšventintas į kunigus. Deja, kunigu dirbo nepilnus devynerius metus –  jauną kunigą pasišaukė Aukščiausias.

Kun. J. Kazlauskas 1935–1937 m. vikaravo Kietaviškės Švč. Trejybės parapijoje (talkino klebonui Antanui Pakščiui, 1870–1897–1937 02 16), 1937–1938 m. buvo Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaras (talkino klebonui Stanislovui Šlamui, 1866 12 10–1898– po 1940 m.). Po trejų metų vikaravimo kun. Jurgis Kazlauskas 1938 m. buvo paskirtas Zibalų Šv. Jurgio parapijos klebonu. Čia jis dirbo šešerius metus – iki mirties – 1944 m. rugsėjo 6 d. Palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje.

Trečiasis kunigas Jurgis Kazlauskas gimė 1966 m. gruodžio 14 d.,į kunigus įšventintas 1993 m. gegužės 31 d. Tad šįmet mini ketvirtį amžiaus kunigystės.

Jurgio Kazlausko kelias į kunigystę: šeima,vaikystė

Kunigo senelis Jurgis Kazlauskas (1870–1943) su žmona Rozalija (Markevičiūte) turėjo apie 35 ha žemės Šafarnės kaime (Palomenės parapija, Kaišiadorių vyskupija; iki Palomenės miestelio buvo apie 4 km.). Ūkininkai Kazlauskai turėjo gausią šeimą, tačiau iš 13 vaikų išaugo tik aštuoni: septynios mergaitės ir sūnus Mykolas. Pastarasis buvo iš dvynukų, deja, Leonas mirė.

Kazlauskų sūnus Mykolas (1926 04 17–1988 08 24) ūkininkavo  tėvų ūkyje. 1951 m. vedė Janiną Tiškauskaitę (1930 05 02–2006 10 27). Užaugino devynis vaikus:

* Valę (Mickūnienę), gim. 1952 m. kovo 19 d.; su vyru Antanu (1945–2009) susilaukė trijų dukrų –  Živilės, Jolantos ir Astos;

* Romą (gimė 1953 m. rugsėjo 17 d.); su žmona Gražina  Jakštaite išaugino tris vaikus –   Jolitą,  Eugenijų (kun. Jurgio krikšto sūnus) ir Justiną;

* Algimantą (1956 06 04–2011 12 11); su žmona Virginija  Tatarūnaite  išaugino du vaikus –  Egidijų ir Paulių. Vyriausias  sūnus Egidijus (mons. Kęstučio krikšto sūnus) – taipogi kunigas. Jis pastoracinį darbą dirba Punske, teikia dvasinius patarnavimus Lenkijoje gyvenantiems lietuviams;

* Nijolę (gimė 1957 m. lapkričio 1 d.); augina du vaikus –  Evaldą ir Liną (kun. Jurgio krikšto dukra);

* Henriką (gimė 1959 m. spalio 9 d.);

* mons. Kęstutį (gimė 1961 m. balandžio 2 d.);

* Laimutę (Radziulevičienę), gim. 1963 m. rugsėjo 4 d.; su  vyru Gediminu  augina dukrą Moniką;

* kun. Jurgį (gimė 1966 m. gruodžio 14 d.);

*Alvydą  (gimė 1969 m. vasario 13 d.); su žmona Vida Aidukaite  augina du vaikus –  dukrą Gretą ir sūnų Benediktą.

Sovietmetis,Sibiras,sugrįžus į Lietuvą

Sovietinės okupacijos metais šeima labai nukentėjo. Apkaltintas politine veikla, buvo suimtas Mykolas Kazlauskas, ne vieną parą tardytas Kaišiadoryse ir paleistas. Kaip pasakojo kunigas Jurgis, iš Kaišiadorių į namus tėtis ėjo tris paras: neturėjo jėgų – buvo taip iškankintas. Maitinosi pakelės žolėmis, miegojo grioviuose. Sudėtingai pasiekė namus. Tačiau okupantai nepaliko Kazlauskų ramybėje – 1952 m. šeimą ištrėmė į Sibirą, Tomsko sritį.  Dukrelė Valytė buvo ką tik gimusi.

Sibire Kazlauskams gimė du sūnūs –  Romas ir Algimantas.

Po ketverių tremties metų, 1956 m. rugsėjo 28 d., Kazlauskai sugrįžo į Lietuvą, į Šafarnės kaimą (nuo Palomenės 3–4 kilometrai). Grįžus iš Sibiro, tėtis dirbo kolūkyje, melioracijoje. Vykstant melioracijai ir Kazlauskų šeimą keliant iš vienkiemio į Palomenę, tėvelis čia 1976 m. pasistatė namą ir į jį persikėlė. Motina šeimininkavo namuose  – prižiūrėjo vaikus. Lietuvoje jiems gimė dar šeši vaikai – iš jų du būsimieji dvasininkai.

1993 m. Šventajam Tėvui atvykus į Lietuvą, kunigų mama ir močiutė iškilmingų šv. Mišių metu, kurios vyko Vilniaus Vingio parke, Popiežiui nešė dovanų – simbolinį duonos kepalą. Kun. Kęstutis, lydėjęs motiną šioje iškilmingoje ir atsakingoje misijoje, yra sakęs: „Mama labai jaudinosi. Bet kai ji priėjo prie Popiežiaus, visas jos jaudulys dingo. Apgobė kažkokia šiluma, nesuvokiamas gėris. Popiežius mamai dovanojo rožinį. Tai mamos gyvenime buvo didžiausia dovana, kurią ji labiausiai  brangino ir saugojo“.

Kun. Jurgio mokslai, sovietinė armija

1973 m. Jurgis Kazlauskas pradėjo lankyti Palomenės aštuonmetės mokyklos (Kaišiadorių raj.) pirmąją klasę.

Baigęs mokyklą, įstojo į Jonavos 34-tą profesinę mokyklą. Čia įsigijo staliaus specialybę.

Baigus mokslus ir suėjus aštuoniolikai metų, 1985 m. spalio mėnesį buvo pašauktas į privalomą tarnybą sovietinėje armijoje. Tarnavo pėstininkų mašinos vairuotoju Kazachstane, Semipalatinsko srityje (netoli Kinijos sienos). Demobilizuotas 1987 m. lapkričio mėnesį, sugrįžo į namus. Brolis Kęstutis jau buvo baigęs Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune.

Grįžęs iš armijos, jaunuolis iki vasaros dirbo privalomus darbus kolūkyje, o 1988 m. vasarą stojo į seminariją.

Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune, kunigų tradicijos

Kaip pasakoja kunigas Jurgis,  jis jau nuo vaikystės troško būti kunigas. Palomenės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje priėmęs Pirmąją Šv. Komuniją, pradėjo patarnauti šv. Mišioms – buvo „klapčiukas“. Kartu su juo patarnaudavo  dar 4 klasės draugai. Priešiškai nusisteikusių mokytojų nebuvo, jie buvo tolerantiški. Ir patys mokytojai kartais ateidavo į bažnyčią arba važiuodavo melstis kur toliau. Kraštas buvo labai pamaldus.

Palomenės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje tuo metu klebonavo kun. Jonas Zubrus SJ (gim. 1924 m. gegužės 6 d., įšventintas į kunigus 1957 m. balandžio 17 d.), vėliau kunigai keitėsi. Nors buvo aršus sovietmetis, bet kun. J. Zubraus SJ nepakluso įvairiems  religinės  veiklos draudimams. Jurgiui grįžus iš armijos, klebonu jau dirbo kun. Vladislovas Avižienis (gim. 1939 m. sausio 22 d., įšventintas į kunigus 1976 m. rugsėjo 19 d.). Jis ir parašė Jurgiui Kazlauskui rekomendaciją – Testimonium – stojimui į seminariją. Brolis – kun. Kęstutis padrąsino Jurgio apsisprendimą kunigystei.

Seminarijoje klieriką Jurgį imponavo visi dėstytojai. Tai buvo unikalu. Dabar klebonas J. Kazlauskas pačiais gražiausiais žodžiais prisimena juos, gebėjusius, kunigo žodžiais tariant, „atidaryti  mūsų mąstymą, kad gebėtume pozityviai kurti Lietuvos ateitį, rodė pavyzdį savo gražiu kilniu gyvenimu“.

Prie Saldutiškio Šv. Antano Paduviečio bažnyčios su klebonu kun. Jurgiu Kazlausku (viduryje) Dešinėje stovi „Versmės“ leidžiamos serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijos „Saldutiškis“ (monografijoje bus straipsnis ir apie kun. Jurgį Kazlauską) redaktorė Jūratė Baltrukaitienė, kairėje – straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė

Keturiose parapijose dirbantis, ketvirtį amžiaus kunigystę paminėjęs, klebonas Jurgis Kazlauskas. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Labai pamokomą pavyzdį atminty paliko kun. Algirdas  Turčinskas (dėstė pastoracinę teologiją). Kun. J. Kazlauskas pasakoja: „ Buvau susilaužęs koją, gulėjau ligoninėje. Dėstytojas kun. Algirdas Turčinskas – labai šviesus žmogus –  liepdavo savo šeimininkei paruošti maisto, o kurso draugui sakydavo paimti jį ir nunešti man į ligoninę. Negaliu pamiršti tokio dėmesio ir meilės žmogui. Klebonas pasakoja toliau: „Pasirodo kun. Turčinskas buvo kilęs iš Labanoro krašto, o  dabar aš dirbu Labanore – tai nuostabios tik vienam Aukščiausiajam žinomos sąšaukos“.

Kurso globėja – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė

Jurgio Kazlausko kurso seminaristai savo globėja pasirinko Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę (dar vadinamą Šv. Teresėlę – Mažąja) (1873 01 02–1897 09 30). Kažkas iš Jurgio kurso jos garbei parašė žodžius, kitas – sukūrė melodiją. Kun. Jurgis labai gražiai gieda šią giesmę Šv. Teresėlei:

Mažoji Teresėle,

Mes – Tavo broliai jaunesni.

Globoki mus kiekvieną,

Užtvindyk rožių lietumi.

 

Ne kartą puolę,

Susitepę sielos skaisčios rūbus.

Dažnai mes kęsti atsisakom

Gyvenimo siųstus skausmus.

 

Pagalbos prašome Globėją,

Padėk iškęst vargus,

Savo malda,globa ir meile,

Kaip rožėm puoški mūs kryžius.

 

Tarpdiecezinę kunigų seminariją 1993 m. baigė 33 kunigai, atvykę čia studijuoti  iš visų Lietuvos vyskupijų. Penki –  iš Kaišiadorių vyskupijos. 1993 m. gegužės 31 d. į kunigus visus juos įšventino Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis. Tad šįmet, kaip jau  minėta, 1993 metais įšventintieji į kunigus mini savo tarnystės Dievui ir žmonėms 25-erius metus.

Kurso draugai turi gražią tradiciją kasmet pasimelsti kartu vienoje ar kitoje parapijoje, prisiminti seminarijoje praleistus metus, papasakoti apie savo parapijas, pasitarti...

Todėl kas pavasarį – įšventimo į kunigystę dieną ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, kurso globėjos dieną (1925 m. gegužės 29 d. kanonizuota, o jos šventė paskelbta spalio 1 d.) –  organizuojami  tradiciniai kurso draugų susitikimai.  Šiais susitikimais buvę kursantai gali ne tik džiaugtis,  bet ir didžiuotis, nes tokių tradicijų kiti baigusieji seminariją neturi. Tai itin prasminga tradicija. Kunigas Jurgis džiaugiasi, kad jis tokius susitikimus jau organizavęs visose parapijose. Jie  svarbūs keliais aspektais:  pirmiausia – kunigai išlaiko bendrystę, antra – daro didžiulį dvasinį poveikį  parapijiečiams: žmonės susipažįsta su daugeliu kunigų, turi galimybę kartu melstis, pabendrauti.

 

 

 

 

 

 
Atgal