Religija
09 23. Nuogumas scenoje
Donaldas Strikulis
Nuodėmė
„Rojaus gražiausiame kampelyje, pačiame sodo viduryje augo gėrio ir blogio pažinimo medis. Tačiau Dievas uždraudė valgyti jo vaisius ir sakė: „Ta diena, kai tik paragausi jo vaisių, bus tavo mirties diena“. Bet gyvatė buvo klastinga, o moteris silpna ir lengvabūdė. Ir gyvatė įtikino moterį atsikąsti lemtingąjį obuolį, o toji davė ragauti savo vyrui. Kai tik paragavo šį vaisių, jiems atsivėrė akys. Jie suprato savo nuogumą ir sutrikę, droviai prisidengė figos lapeliais. Nuo tol nekaltybės amžius nuėjo negrįžtamai.
Tą lemtingą dieną, kai nukrito vidudienio karštis ir ilgi šešėliai nugulė sode, Dievas, kaip paprastai, išėjo pasivaikščioti po vakaro vėsą. Adomas ir Ieva išgirdo jo žingsnius, o galbūt šlamesį lapų, krintančių po Dievo kojomis (jei tik rojaus medžiai gali mesti lapus), ir nuskubėjo slėptis, nedrįsdami pasirodyti nuogais. Bet Dievas juos pakvietė ir sužinojęs, kad jie nepakluso jo įsakymui ir valgė gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių – baisiausiai užsirūstino. Prakeikė jis gyvatę ir amžiams priteisė ją šliaužioti savo kūnu, ryti žemės dulkes ir pyktis su visa žmogaus gimine; prakeikė jis žemę, skirdamas jai kančias ir sumaištį; prakeikė jis moterį, pasmerkęs ją gimdyti vaikus kančiose ir visada būti vyro valdine; prakeikė jis vyrą ir pasmerkė jį karčiu prakaitu užsidirbti gyvybės duoną, kol galų gale pats virstų dulke, iš kurios buvo sutvertas. Išbaigęs visas savo prakeiksmų atsargas, ūmus, bet geraširdis Dievas nusiramino ir net davė abiems nusikaltėliams odinius drabužius, vietoj pernelyg lengvų juostelių iš figos lapelių. Taip drovūs sutuoktiniai apsigaubė naujuoju apdaru ir, skverbdamiesi pro medžius, pasišalino.
Vakaruose jau geso saulėlydis ir šešėliai susiglaudė virš „prarasto rojaus.“ (Frazer J.G. Folklore in the old Testament. London. 1923.)
Pradžia
„Vestis virum facit“, - sakė Kvintilijanas. – „Rūbas daro žmogų“.
Molis, drėgna žemė, žolės bei augalų pynės – štai pirmieji žmogaus kūno apdangalai. Vėliau šis apdaras buvo dažomas įvairiais augaliniais dažais – ochra, karminu, indigu. Žmogaus kūnas įgavo savotišką estetinę išvaizdą. Ilgainiui netvirtas tokių dažų paviršius keičiamas tatuiruote. Nors kūno dažymas tarp kai kurių tautų buvo gana plačiai paplitęs ir išsilaikė net iki XX amžiaus pradžios. Rusijoje dar XIX amžiaus pabaigoje buitinis kūno dažymas buvo populiarus tarp Krymo ir Pavolgio valstiečių.
Kūno dažymą keitė tatuiruotė. Nors jau ankstyvųjų viduramžių laikais, krikščionybės plitimo ir tvirtėjimo matais, bažnyčia aršiai kovojo su šia pagoniška apeiga ir net buvo pasmerkta bažnyčios Taryboje, vykusioje 787 metais Nortkumberlende (Anglija).
Kūno dažymas, tatuiruotė – tai tiesioginiai žmogaus kūno apdangalo pirmtakai. Tačiau ir atsiradus drabužiams iš pluoštinių medžiagų, jie liko rūbuose, atlikdami savotiškas iliuzines ir estetines funkcijas. Tatuiruočių piešiniai vėliau persikėlė į audinį. Taip senovės keltų įvairiaspalvis languotas piešinys tapo nacionaliniu škotų audinio raštu.
Senovės Egipte rūbai įgauna kiek kitokią, o dažnai ir simbolinę reikšmę. Jų kiekis, forma ir spalva priklausė nuo asmens socialinės padėties. Didelę reikšmę turėjo nuogumo kultas, paremtas žmogaus kūno estetiniu idealu. Ypač buvo vertinamas moters kūno grožis. Štai kaip aprašo Senovės Egipto moters kūno grožio idealą XIX amžiaus vokiečių egiptologas G.Ebers‘as: „Jos gyslose nebuvo nė lašo svetimtaučio kraujo. Tai liudijo rusvokas jos odos atspalvis ir lygus, šiltai skaistus veido raudonis. (...) Kraujo grynumą rodo jos tiesi nosis, kilnios formos kakta; lygūs, varno sparno spalvos šiurkštoki plaukai; grakščios rankos ir kojos, apjuostos apyrankėmis.“ Apie tai rašė ir H.Taine‘as.
Nuogo kūno rodymas – tai nebuvo nuodėmė. Žinomos ritualinės apeigos ir šokiai, kuriuose dalyvaudavo tūkstančiai nuogų egiptiečių – vyrų ir moterų. Garsioji Kleopatra savo mylimajam Antonijui pasirodė nuoga, tik su lotoso formos galvos apdangalu, simbolizuojančiu saulę ir apsupta daugybės nuogų merginų.
„Graikai sugeba nieko nedengti“, - sakė Plinijus. Drabužis jiems tėra tik pašalinis daiktas, kuris nė kiek nevaržo kūno ir kiekvienu metu gali būti numestas. Senovės Graikijoje vyro apdaras – trumpa, be rankovių tunika, moters – ilga, užkulnius siekianti tunika, per pečius padvigubinta ir nukarusi iki juosmens. Avėdavo sandalais. Nors Sokratas juos dėvėjo tik šventadieniais: daugumas vaikščiodavo basi ir vienplaukiai. Visus tuos drabužius galima nusiimti vienu rankos judesiu. Jie nesuveržia juosmens ir neslepia formų. Judant, tunikos klostėse nuolat švysčioja nuogas kūnas. Gimnazijose, stadionuose ar šokant šventuosius šokius, drabužiai visai nusivelkami. Nuogumas jų visiškai nestebina. Gėdingumas dar nepavirto perdėtu gėdos jausmu. „Žemindama ir nustumdama į šalį organus, turinčius mažiau taurią paskirtį, graikė nerausta dėl jų ir jų neslepia; apie juos mąstant, nekyla nei gėdos jausmas, nei šypsena. Jų pavadinimai nėra nei negražūs, nei viliojantys, nei moksliški; Homeras taria juos tokiu pat tonu, kaip ir kitų kūno dalių vardus.“ (Frazer J.G.)
Nuogo vyro kūnas tapo mėgiamiausiu dailininkų motyvu, kai atletui Orsipui nugalėti sutrukdė prijuostė ir jis liepė jas visiems nusimesti. Tai buvo 720 metais prieš Kristų.
Platonas sugretina jaunuolius su „gražiais, dievams pašvęstais žirgais, nepančiotais paleistais ganykloje pažiūrėti, ar jie patys, pagal savo instinktą – susiras išmintį“.
Norėdamas padrąsinti savo vyrus, karvedys Agesilajus kartą liepė nuogai išrengti belaisvius persus. Išvydę jų baltus ir suglebusius kūnus, „graikai netvėrė juokais ir, pilni paniekos savo priešams, žygiavo pirmyn.“
Moters kūnu graikai susidomėjo tik apie 400 metus prieš Kristų. To meto moteris – žemės, namų, vaikų saugotoja bei globėja, ir susijusi su jais natūraliais ryšiais, - graikų dievų pasaulyje turi viešpataujančią vietą. Atėnų šventyklos, Akropolis – viskas skirta Atėnei Paladei. Skulptūrinis antikinės moters tipas – tai motinos tipas.
Graikų religijoje svarbų vaidmenį atlieka meilės dievas Erosas. „Meilė nenugalima kovoje,“ - sakė Sofoklis. – „Meilė, žeidžianti turtingus ir galingus, perskrodžia jūrą ir klajoja po kaimo lūšnas. Ir, nėra nė vieno tarp nemariųjų dievų, nė vieno tarp jaunų žmonių, - kuris nuo meilės pabėgtų.“ Vieniems Erosas – visuotinis dievas, tvarkos ir harmonijos pasaulyje – garantas. Kitiems – tik jauniausias dievas, nes senatvė meilę išskiria. Erosas – pagrindinis religinių švenčių, procesijų personažas. Atėnuose, Dioniso garbei skirtoje procesijoje, buvo nešamas falas (gr. „phallos“), „kuris pats, kaip dievas kviečiamas“. Jaunos mergaitės, drąsiai nusimetusios tunikas, kurios ir taip, vos ne vos pridengdavo moteriškas grožybes; patyrusios bakchantės, garsiai šaukdamos tą gerai pažįstamą vaisingumo simbolį - falą ir suteikdamos savo kūnams iššaukiančias pozas, - pradėdavo erotinius meilės šokius žymiai anksčiau, nei procesija pasiekdavo bakchanalijos vietą.
Tokioje šokio procesijoje, jaunuoliai ir merginos judėjo savotiška „grandinėle“, primenančia vėrinį, kurį vėliau labai vaizdingai atkūrė Lukianas: „Vėrinys“ – tai bendras besikaitaliojančių grandinėlėje jaunuolių ir merginų šokis, primenantis vėrinį: dainuojantį ratelį veda jaunuolis, atlikdamas energingus šokio judesius, kurie jam vėliau padės kovose; už jo mergina, lyg pamokomai rodydama, kaip [padoriai] vesti dainuojančią ir šokančią grandinėlę ir kaip švelniai susipina kuklumo ir narsumo grandinė. Pas juos priimta šokio metu apnuoginti jaunus kūnus.“ (Lukianas. Apie šokį.)
Tačiau neįtikėtina, bet šokiai, kurie anksčiau užimdavo svarbią vietą vaidinimuose, prarado savo svarbą. Juose pamažu blėso anksčiau jiems būdingas žaismingumas, linksmumas ir net juokingumas. Anot Platono, šokis, tas „rimto šokio reginys“, privalo atskleisti „gražių kūnų judesius ir dvasios didvyriškumą“. O besiblaikstantis „plonas“, kuris, anot vieno antikos poeto, “toks plonutėlis, toks vaiskus, tarytum tyras pavasario oras“, ar „chitonas“, vos ne vos bepridengiantis kūną, tik dar labiau paryškindavo ne itin padorius šokėjų judesius ir gestus.
Atėnajas (gr. Athėnaios) Naukratas (apie 200 pr. Kr.) savo vienintelėje išlikusiame kūrinyje „Deinosophistai“ labai įdomiai aprašo to meto įvairių tautų šokius. Atėnajas pavaizduoja „filosofų puotą“: 30 (?!) svečių – poetai, gydytojai, teisininkai ... kelias dienas be perstojo gurkšnoja vyną ir šnekučiuojasi įvairiausiomis temomis – apie muziką, politiką, valgius, gėrimą ... ir šokius. Atėnajus aprašo įvairių tautų šokius: lakoniškų lakediniečių, atspindinčių snieguoto Taigeto kalno papėdės ramią gyvenseną, karingųjų kretiečių ... ir seniausiųjų Graikijos gyventojų ir pagrindinių graikų kultūros kūrėjų, genialiųjų jonėnų šokius. Lukiano minimas jonėnų šokis buvo pats erotiškiausias atikos laikų šokis. Puotų metu šį šokį atlikdavo tiek jaunuoliai, tiek heteros, kurios šio šokio metu kūno judesiais ir gestais galėdavo atskleisti visas savo kūno grožybes bei „žavumus“ ir, visų pirma , kojų grožį ir lieknumą. Manoma, kad šis jonėnų šokis nebuvo kažkoks-tai kultinis, ar iškilmingas šokis. Jis buvo linksmas, džiaugsmingas ir šiek tiek ištvirkęs. Jame buvo labai daug striptizo elementų. Tai patvirtina ir pats Lukianas. Štai kaip jis atkuria heterų šokį savo „Heterų pokalbiuose“: „... Taidė, pakilo ir šokti pradėjo pirmoji, aukštai keldama, apnuogindama ir rodydama savo kojas, lyg jos vienos gražiausios kojos būtų. Kai ji baigė... Detėjus ja gėrėjos ir girt pradėjo: žavėjosi jos grakštumu ir judesių darna su muzika, kitaros skambesiais; jos kojų lieknumu ir tūkstančiu mažiausių kūno virpesių...
Taidė, lyg su pašaipa man mestelėjo. „Jeigu kas, - sušuko ji, - nesigėdija, kad jo kojos liesos ir negražios, tegul pakyla ir sušoka“.
Tačiau heteros (gr. hetaira – draugė, bičiulė, meilužė) – išsilavinusios, netekėjusios ir ganėtinai laisvo elgesio, nepriklausomai gyvenančios moterys, - nebūtinai tik linksmindavo ar prekiaudavo savo kūnu, o veikiau guosdavo, prusindavo savo partnerius.
Graikai, kaip vėliau ir romėnai, „traukdavo“ užstalės dainas – skolijas. Tai buvo įvairiausio pobūdžio dainos. Suprantama, kad pirmiausia tai buvo skolijos apie mitinių personažų didvyriškumą ir amžininkų drąsą kovose. Bet žinomos ir skolijos, kuriose moterys užima toli gražu ne paskutinę vietą. Poetas ir dainius, kilmingos giminės atstovas iš Lesbo salos - Alkajus (gr. Alkaios, VII a.pr. Kr.), - tarp daugybės savo parašytų poleminių politinių eilių, himnų dievams, parašė ir nuotaikingų užstalės dainų ir aistringų meilės skolijų.
Taip pat buvo labai populiarios ir erotinės skolijos. Jas rašė Aristofanas, Eschilas, Euridipas ir kiti dramaturgai.
“Cras amet, gui nunguam amavit; guigue amavit, cras amet!” – “Ryt temyli tas, kas meilės dar nejuto; kas mylėjo, irgi ryt temyli!”, - pasakė nežinomas poetas.
Didžiųjų Panatėjajų (gr. Panathenaia), svarbiausios visų atėniečių šventės Atėnės garbei metu, kаs keturi metai, rugsėjo mėnesio pradžioje, vykdavo ritualinės dievų lankymo procesijos. Ištisas tris dienas vykdavo įvairūs žaidimai, deklamacijos, giesmių, fleitų ir citrų varžybos. Apsinuoginę jaunuolių chorai šokdavo senovinę piriką, stadionuose vykdavo nuogo kūno mankštos, imtynės, kumščių kovos ir pankratijonas. Ketvirtą dieną vykdavo eitynės iki Erechtijono Atėnų akropolyje – aukščiausios graikų šventyklos, kurioje augo alyvmedis ir iš kurio kilo visi žmonės. Tarp jų ir didysis atėniečių pranokėjas ir Atėnų karalius Erechtėjas (gr. Erechtheus), - vardas reiškiąs vaisingąją dirvą ir kuris, išdygęs iš žemės, apsireikšdavo visiškai nuogas. Šventykloje buvo kelios patalpos ir šventenybės: Atėnės ir Poseidono šventa vieta, kurioje Poseidonas trišakiu suskaldė uolą, atikiečių protėvio, Erechtėjo aukuras ir mitinio pirmojo Atėnų karaliaus Kekropo (gr. Kekrops) – pusiau žmogaus, pusiau žalčio kapas. Kekropas buvo teisėjas Poseidono ir Atėnės ginče dėl miesto įkūrimo.
Procesija nešdavusi Erechtijono Atėnei naują drabužį, kurį austi ir siuvinėti galėdavo tik kilmingos mergelės. Procesiją stebėdavo Olimpo dievai, stebintys, kaip pagerbiama Atėnė.
Graikų teatras – tai ne tik religinių apeigų atlikimas, daugiau ar mažiau susijęs su erotika.
Pirmieji graikų teatro pastatai – „theatron“, - atsirado VI amžiuje prieš Kristų. Teatronai – milžiniški amfiteatrai, supo stačiakampę aikštelę – pakylą - „skene“ ir apvalią (vėliau pusiau apvalią) erdvę teatro centre, tarp scenos ir publikos, – „orchestrą“, - skirtą chorui.
Teatronai buvo statomi pačiose gražiausiose senosios Graikijos vietose, tapdami neatsiejama juos supančio peizažo dalimi.
Didžiųjų graikų dramaturgų – Sofoklio, Eschilo, Aristofano ir daugelio kitų, laikmečiu, kai graikų teatras pasiekė savo apogėjų, moterų vaidmenis atlikdavo vyrai. Bet jau Frinichas (gr. Phrynichos; V a. pr. Kr.) pirmasis į sceną įvedė moteris. Gerai žinoma furijų choro scena Eschilo „Eumenidėse“, kai furijos, vos prisidengusios juodomis permatomomis tunikomis, su apnuogintomis krūtinėmis ir su deglais rankose, - „mirtinai gąsdino vaikus ir iššaukdavo priešlaikinius gimdymus žiūrovių tarpe“.
Tačiau be viešų vaidinimų, vykusių milžiniškuose amfiteatruose ir talpinančiuose tūkstančius žiūrovų, turtingų atėniečių namuose vykdavo savotiški uždari vakarai – įvairios šventės ir vaidinimai. Jų dauguma buvo grynai erotinio pobūdžio. Šiuose vaidinimuose, pagrindinius vaidmenis atlikdavo heteros.
Heteros graikų visuomenėje užėmė gana svarbią vietą. Yra žinoma, kad net Sokratas ėmė šokių pamokas pas aistringąją heterą Aspaziją Miletietę (gr. Aspasia), iš kurios, nors ji buvo išprususi ir protinga, labai šaipėsi antikiniai komediografai. Hetera Glikera, arba Glikerija („Saldutė“), buvo poeto Menandro meilužė; Laidė Korintietė – filosofo Diogeno draugė; Frinė, - lemtingoji skulptorių numylėtinė, kurią dėl nepaprasto grožio Praksitelis įamžino savo skulptūroje. Hetera Frinė tapo bene pirmąja moterimi, juridiškai nukentėjusi dėl viešų (pornografinių?!) nusirenginėjimų. Per didžiąsias graikų religines šventes Frinė išeidavo iš namų, nusimesdavo savo tuniką ant šventyklos laiptelių ir, lyg slėpdama nuogumą puikias ilgais tamsiais plaukais, lydima įaudrintos ir pilnos aistros minios, ėjo prie jūros. Po ritualinio maudymosi ji priguldavo ant smėlio ir leisdavo visiems gėrėtis jos kūnu. Glotni oda, žaižaruojantys vandens lašeliai plaukuose, tamprios kūno linijos, - visa tai seksualiai veikdavo stebinčius vyrus. Ji buvo apkaltinta religiniu nusižengimu ir perduota teismui. Per kaltinamojo kalbą, Frinės gynėjas, garsus oratorius Hipereidas, pasipiktinęs kaltintojo oratoriniais gebėjimais, priėjo prie žaviosios heteros ir nuplėšė jos tuniką. Žiūrovai ir teisėjai tiesiog neteko žado: prieš juos stovėjo pati dieviškoji Afroditė! Frinė buvo išteisinta: vardan kūno grožio, harmonijos ir formų tobulumo, kas buvo labiausiai vertinama graikų visuomenėje!
Romos teatras ne tik perėmė visas graikų teatro ir švenčių „linksmybes“, bet ir stipriai peržengė visas egzistavusias tuometinės estetikos ir etikos ribas. Atelanose (lot. fabula Atellana, pagal Atelos miestą) – liaudiškuose farsuose, dažniausiai buvo atkuriamos šiurkščiai komiškos, dažniausiai gerokai vulgarios scenos iš kasdienio, buitinio gyvenimo su nesikeičiančiais charakteriniais personažais.
Šiose atelanose apsinuoginusios moterys taip pat užėmė svarbią vietą. Spalvingose - deivei Florai garbinti skirtose šventėse, gražuolės merginos savo šokiuose atvirai demonstravo seksualines pozas ir nedviprasmiškus gestus. Tokius pasirodymus ypač mėgdavo Romos imperatoriai. O kai kurie atelanų aktoriai – mimai gaudavo svarbius valstybinius postus. Bet aktorės – šokėjos (skirtingai negu graikų laikais) buvo parenkamos iš vergių ar pagrobtų po mūšių merginų. Keista – jomis žavėjosi ir... niekino!?
Vėliau atelanas išstūmė pantomima ir iki mūsų dienų išliko tik pavadinimai ir nedideli fragmentai.
Romos pantomima buvo žymiai žemesnio meninio lygio, nei graikų vaidinimai. Juose buvo daugiau bufonados, tiesmukiškumo ir ypač pasireiškė grubumas. Kartais net būdavo pasišaipoma iš nacionalinių didvyrių ir net dievų. Moterų drabužiai – tai permatoma drobė, anot Senokos „išausta iš oro“. Visa tai šokėjas vertė iki smulkmenų išmokti ir meniškai perteikti judesių ir gestų reikšmę. Pats vaidinimas – tai, skambant fleitų muzikai, sugebėti subtiliai nusimesti permatomas tunikas ir šiuo savo šokiu sukelti žiūrovų erotines aistras ir geidulius. Tai buvo šiuolaikinio striptizo pradžia!
Pamažu tokie reginiai visiškai išstūmė rimtąją dramą ir persipynė su cirko vaidinimais. Imperatorius Domicianas net vertė apsinuoginusias merginas cirko arenoje kovoti su neūžaugomis, su žvėrimis ir pan.
Romos imperijos žlugimą lydėjo moralinis visuomenės ištvirkimas.
Įdomi XIX amžiaus prancūzų istoriko ir filosofo Žiulio Mišlė (Jules Michelet, 1798-1874) mintis, kad Romos imperija žlugo ne dėl tarpusavio karų, ne dėl vergijos ir net ne dėl įdingų papročių, o dėl „iškilusių dvasinių skirtumų tarp vyrų ir moterų“. („Banquet“. 1854).
V mūsų eros amžiuje imperatorius Justinianas uždraudė tokius vaidinimus ir net įsakė visiems mimams užsidėti trumpus apdangalus ant juosmens. Betgi, ir imperatoriaus Justiniano žmona buvo garsioji hetera Teodora!
Ilgainiui, jau įsigalėjus krikščionybei, sceninis nuogumas buvo stipriai persekiojamas ir antikinio scenos meno tradicijos sunyko.
Atsirado asketiškos misterijos ir mirakliai!
Atgal
.jpg)
