VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

02 10. Kada XXI amžiaus Lietuvos milijonieriai prilygs kilmingų bočių dvasinei brandai

Vaclovas Volkus

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) mecenavimo – fundatorystės pradžia galima laikyti Gedimino laikus, kada buvo statomos pirmosios vienuolių dominikonų ir pranciškonų bažnyčios, o prie jų - vienuolynai. Ši tradicija tęsėsi vėlesniais Lietuvos valdovų ir didikų laikais. Buvo skiriama žemė ne tik sakralinių pastatų statybai, bet ir lėšos jų meniniams įrenginiams, aprūpinant liturginiais reikmenimis, meno vertybėmis.

Mecenavimo idėja plito ir pasaulietinėje erdvėje, statant gynybinius įrengimus, kitus įvairios paskirties objektus, materialiai remiant dailės ir meno kūrėjus – statybininkus, architektus, skulptorius, tapytojus, muzikantus, tautodailininkus. Tai buvo didikų, bajorų, kunigų garbės reikalas – žmonių idealistų, tautos kultūrininkų, dvasinės brandos požymis. Be tų žmonių neturėtume M. K. Čiurlionio, S. Daukanto, V.Kudirkos ir daugelio kitų iš prastuomenės kilusių ir Lietuvą garsinančių žmonių. Be tų žmonių neturėtume nesenstančios meninės vertės išlikusių paminklų – bažnyčių, vienuolynų ansamblių, parkų, dvarų, šiandieną sudarančių Lietuvos paveldo aukso fondą.

Pavarčius 1993 metais autorių K.Misiaus ir R.Šinkūno knygą „Lietuvos katalikų bažnyčios“, pamatome, kad vien tik Kėdainių dekanate esančių penkiolikos bažnyčių mecenatais – fundatoriais buvo Kėdainių žemių dvarininkai Kniukštos, Zavišos, Mlečkos, Astikai – Radvilos, Zubielai, Kognoviekiai. Milvydai, Gintautai, Rostovskiai, Šilingai, kai kurias jų - Šaravų, Josvainių, Kėdainių šv. Juozapo bažnyčias - statėsi parapijos tikintieji su vietos dvarininkų pagalba. Dauguma šių kulto pastatų išliko po barbariškų kelių šimtmečių Rusijos antpuolių – plėšimų, deginimų, pasibaigusių 123 metus trukusia okupacija. Tuo laikotarpiu paveldo gynimas, jo gelbėjimas nuo sunykimo, išsaugojant jo materialinį ir dvasinį veidą ateinančiom kartom, buvo šventa pareiga. Daugelis išlikusių sakralinės paskirties pastatų, dvarų šiandieną yra saugomi įstatymais kaip liaudies architektūros ir meno paminklai.

1918 metais ginklo dėka atgavus nepriklausomybę, nežiūrint okupantų nualinto ir apiplėšto krašto problemų, trūkstant išsilavinusių žmonių, trūkstant lėšų, mecenatų, į valdžią atėjusieji idealistai (ko nepasakyti apie dabartinius mūsų valdžioje esančius žmones) daug padarė, gydydami karų padarytas žaizdas. Buvo pasirūpinta naujų sakralinės, kultūros ir administracinės paskirties pastatų, paminklų statybomis. Didelį patriotinį indėlį įnešė mokytojai, ugdant jaunų lietuvių kartą patriotizmo dvasia. Istorinio paveldo išsaugojimas, didžių asmenybių, įnešusių į tautos aruodą materialinius ir dvasinius lobius, pagerbimas buvo neatsiejama ugdymo dalimi, tai priešingybė, be didesnių išimčių sovietiniams mokytojams, pro mokyklų langus stebėjusiems Lietuvos atgimimo Sąjūdžio aktyvistų veiklą.

Antrojo pasaulinio karo metu šį kartą rusų bolševikams įsiveržus į Lietuvą, ją okupavus 50-čiai metų, okupantai azijietišku žiaurumu naikino kas lietuviška – tautinius objektus, sąmoningus piliečius. Remdamiesi parankiniais, ugdė leniniečius-mankurtus. Vyresnės kartos lietuviai, buvę „smetoninių“ laikų mokytojai prisimena tuos raudonojo maro dešimtmečius.

Lietuva, per XX amžių patyrusi daugelį praradimų, 1990 m. kovo mėn. 11 d. brangia kaina antrąjį kartą atgavo nepriklausomybę. Buvę okupacinės valdžios kolaborantai, ūkio, kultūros ir švietimo sferos, įvairaus rango politrukai, nors jų ir nedaug buvo, bet išliko visose gyvenimo srityse, o jų ir jų išugdytų atžalų užteko iki šių dienų. Daugelis šių asmenų praradę tautinę savimonę ir savigarbą, netekę ryšio su tauta, nesuvokia kultūros pavelto reikšmės tautos gyvenime. Nužmogėjimas, gobšumas visuose lygiuose, kova dėl valdžios lovio, korupcija ir nebaudžiamumas tapo XXI amžiaus Lietuvos skausmu. Pagal apklausas Lietuvoje teliko 10-15 procentų pasitikinčiųjų valdžia.

Šv. Tomas Akvinietis mokė: „Valdymas tampa neteisingas tuo, kada valdovai paniekina bendrą visuomenės gėrį, siekia gėrio sau“. Šiandieną valdžia į kultūros paveldo įstaigas, vertybių apsaugą žiūri kaip į komercinius dalykus. Jei neduoda pelno ar naudos, tai negauna ir lėšų investicijoms. Iš mecenatų – rėmėjų pasišaipoma. Daugumai valdžios ir firmų atstovams - tai lėšų švaistymas. Čia ir pasireiškia tokių žmonių dvasinė tuštybė, kuriems rūpi tik malonumai, išlaidavimas, daiktų garbinimas. Dar prieš 2 tūkstančius metų Evangelijoje pasakyta: „Ne vien duona žmogus gyvas.“

Ne viskas prarasta. Šalia blogio, tamsos lietuvių tauta turtinga gėrio ir šviesos klodais. Mecenavimas dar gyvas. Apie jį kalba Vilniuje atstatomiems Valdovų rūmams žmonių ir vadovų dovanotos kelių šimtmečių senumo istorinės vertybės – skulptūros, paveikslai, gobelenai, baldai. Žingsnis po žingsnio Valdovų rūmai tampa vis ryškesniu Lietuvos valstybės simboliu, kultūros paveldo židiniu. Baisu, kada šalia gėrio, aukos vardan Lietuvos, atsiranda valdžios institucijose niekšų, savanaudžių, kurie bando „pasišildyti“ savo purvinas rankas. Taurių žmonių gėrio ir aukos sąskaita kuria savo asmeninę gerovę. Tuo blogiau, kad su jais taikstosi mūsų Temidė.

Valdžioms būdinga, lazdele mostelėjus, surasti lėšų išpūstam ir brangiai apmokamam Seimui, ne mažiau išlaidiems valstybės klerkams finansuoti, be atsakomybės mokesčių mokėtojų milijonais švaistytis, atsiranda lėšų Seimo nariams pažadukams – tautos mulkintojams paremti. Vieną kartą turės atsirasti lėšų pasipriešinimo didvyrių atminimui įamžinti, kultūros paveldo objektams finansuoti, jiems atstatyti, mokyklų tinklui išlaikyti. Daug kam privalu suvokti ir Lietuvos himno prasmę, šventai vykdyti jo priesakus – dorybės, dvasinės kultūros ir meilės Lietuvai.

Atgal