Religija
04 02. Dr. kun. Jono Steponavičiaus byla Lietuvos centriniame valstybės archyve
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Lietuvos centrinis valstybės archyvas saugo 1918–1940 m. ir nuo 1990 m. Lietuvos Respublikos, 1940–1990 m. Lietuvoje buvusių okupacinių institucijų, įstaigų ir organizacijų rašytinius dokumentus bei vaizdo ir garso dokumentus nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio iki šių dienų. Rašytinių dokumentų skyriuje (archyvas turi 9 pagrindinius skyrius) dokumentai suskirstyti į fondus. Švietimui skirtame 391 fonde, 7 apraše saugoma byla Nr. 5221 (sutrumpintai rašoma: LCVA. F. 391. Ap. 7. B. 5221), skirta dr. kun. Jonui Steponavičiui (1880 03 10–1906–1947 12 08). Byla nedidelė – 25 lapai, tačiau itin svarbi: čia esantys dokumentai patikslina dr. kun. J. Steponavičiaus biografinius faktus, atstato literatūroje jau įsigalėjusias klaidas dėl pedagoginio darbo Zarasuose ir Utenoje, praplečia jo biografiją.
Kun. dr. Jono Steponavičiaus ranka surašyta biografija „Curriculum vitae“. Faksimilės ir dokumentų kopijos iš LCVA, F. 391. Ap. 7. B. 5221
LCVA 391 fonde saugoma 6 apraše saugoma byla Nr. 17. Šios bylos 396 lapas – Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos 1931 m. vasario 16 d. aktas Nr. 126 apie dr. kun. Jono Steponavičiaus apdovanojimą LDK Gedimino ordinu (III laipsniu).
Dokumentų pristatymas
Detalizuosime LCVA 391 fonde, 7 apraše 5221 byloje saugomus dokumentus – jų 20 – apžvelgdami eilės tvarka esančia byloje.
1. Pirmasis dokumentas – dr. J. Steponavičiaus nuotrauka (kitoje pusėje atžyma, kad tai D. Daškevičiaus daryta fotografija) (L. 1 – nuotrauka).
2. Švietimo ministerijos kun. Steponavičiaus Jono tarnybos lapas (speciali forma), parašytas 1934 m. lapkričio 2 d. Užpildytos 2–4 lapai ir 5 l. ap. p. yra įrašas (3 lapai tušti ir nenumeruoti). Šiose formose įrašytas J. Steponavičiaus darbas Zarasuose, Utenoje ir vėl Zarasuose.
3.Trečias dokumentas – tai raštas Utenos valdžios gimnazijos direktoriui apie siunčiamą gimnazijos mokytojo kun. J. Steponavičiaus tarnybos lapo nuorašą (L. 5).
4.Kitas dokumentas – tai Utenos gimnazijos direktoriaus raštas Švietimo ministerijos Aukštesniojo Mokslo departamentui, prašant atsiųsti kun. J. Steponavičiaus tarnybos lapą (L. 7).
5. Penktas dokumentas – Švietimo ministerijos III Departamento direktoriaus Antano Daniliausko 1930 m. gegužės 20 d. pranešimas Nr. 8385 Zarasų komercijos mokyklos direktoriui J. Steponavičiui apie Leipcigo universiteto diplomo grąžinimą (L. 8).
6.Zarasų valdžios aukštesniosios Komercijos mokyklos raštas Švietimo ministerijos III Departamentui apie išsiunčiamą J. Steponavičiaus tarnybos lapą ir kitus dokumentus. 1929 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. 371 pasirašė mokyklos raštvedys K. Virbickas (L. 9).
7.Itin svarbus dokumentas – Daugailių bažnyčios klebono Kazimiero Kiršino 1929 m. spalio 31 d. padaryta Metrikos ištrauka Nr. 383, kur nurodoma, kad Konstancijos Sakalauskaitės ir Ignatijaus Steponavičiaus šeimoje 1880 m. kovo 10 d. gimęs sūnus buvo pakrikštytas Jonu. Raštininkas Kazlauskas (L. 10).
8.Abejose 11 lapo pusėse paties J. Steponavičiaus ranka 1929 m. lapkričio 8 d. Zarasuose parašytas „Curriculum vitae“, atstato jo gyvenimo aprašymuose esančias faktines klaidas.
9.Devintas dokumentas – Tarnybinis lapas: Švietimo ministerijos Zarasų valdžios Aukš. Komerc. Mokykl. Direktor. Dr. Steponavičius Jonas (taip sutrumpinta dokumente) (L. 12 – 13).
10.Kitame dokumente – Steponavičiaus Jono tarnybos lapo dokumentų sąrašas (L. 14).
11.Žinių lapas apie Utenos valstybinės gimnazijos mokytoją kun. dr. Steponavičių Joną 1936 m. rugsėjo 22 d. (L. 15).
12.Dvyliktas dokumentas – Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos III Departamento 1931 m. vasario 21 d. raštas Nr. 3753 Zarasų aukštesniosios Komercijos mokyklos direktoriui Jonui Steponavičiui apie siunčiamą pažymėjimą Nr. 2308 su 4 nuorašais ir visų dokumentų grąžinimą. Dokumentą pasirašė Departamento direktorius Antanas Daniliauskas ir Aukštesniųjų mokyklų inspektorius Stasys Kairiūkštis (L. 16).
13. 1930 m. rugsėjo 13 d. dokumentas Nr. 557 – J. Steponavičiaus pranešimas Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos III Departamentui apie laikinojo pažymėjimo pametimą (L. 17).
14. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos III Departamentas 1930 m. spalio 28 d. dokumentu Nr. 19007 prašo atsiųsti J. Steponavičiaus gimimo metriką (L. 19).
15. 1927 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos pažymėjimas Nr. 342 išrašytas J. Steponavičiui dėl aukštesniosios mokyklos mokytojo vardo ir teisės joje mokyti... (L. 20).
16. J. Steponavičiaus 1930 m. rugsėjo 1 d. raštas Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos III Departamentui Nr. 523 prašant atsiųsti pažymėjimo nuorašą (L. 21).
17. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos 1930 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. 15216 J. Steponavičiui prašant grąžinti laikinąjį pažymėjimą ir atsiųsti 8 lt už nuolatinio pažymėjimo (su nuorašais) spausdinimą (L. 22).
18. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos Mokytojų cenzo Tikrinimo komisijos 1927 m. gruodžio 15 d. nutarimas (L. 23).
19. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos 1931 m. sausio 20 d. J. Steponavičiui išduotas pažymėjimas Nr. 2308 (L. 24).
20. Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos 1931 m. sausio 20 d. J. Steponavičiui išduotas pažymėjimas Nr. 2308 - kopija (L. 25).
Kun. dr. Jono Steponavičiaus nuotrauka, esanti byloje
Dr. kun. J. Steponavičiaus veiklos kryptys
Dr. kun. J. Steponavičius – pirmasis Lietuvos švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas (1913 01 31–1915 04 14), buvęs karo kapelionu Kaukazo fronte (už veiklą Rusijos kariuomenėje 1916 m. apdovanotas Šv. Stanislovo 4 laipsnio ordinu), kaip aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys išrenkamas į Seimą: dalyvavo Steigiamojo, vėliau Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimų darbe (trečiajame Seime išrinktas antruoju vicepirmininku). 1927 m., atsisakęs aktyvios politinės veiklos, pasuko į labiausiai trokštamą darbą – pedagogiką: dirbo gimnazijose Zarasuose (1927–1934), Utenoje (1934–1941) ir vėl Zarasuose (1942–1944).
Apžvelgtos bylos dokumentai daugiausia skirti pirmajam darbo Zarasuose laikotarpiui (kadrų įskaitos lapuose nurodyti ir pedagoginio darbo pokyčiai Utenoje) ir tik vienas 1936 m. rugsėjo 22 d. dokumentas konkretizuoja jo veiklą Utenoje: žinių lapas apie Utenos valstybinės gimnazijos mokytoją kun. dr. Steponavičių Joną (L. 15).
Pedagoginė dr. kun. J. Steponavičiaus veikla Zarasuose.
Zarasuose J. Steponavičius išgarsėjo ne tik kaip dvasininkas, pedagogas, administratorius, visuomenininkas, bet ir statybininkas – statybos darbų organizatorius.
Didžiausias mokyklos direktoriaus dr. kun. J. Steponavičiaus darbas Zarasuose – Zarasų vidurinės mokyklos pertvarkymas į aukštesniąją komercijos mokyklą, naujos mokyklos pastatymas, kuri, dr. kun. J. Steponavičiui jau dirbant Utenoje, tapo klasikine gimnazija, pavadinta K. Būgos vardu.
1930 m. gegužės 11 d. buvo pašventintas pamatinis akmuo, per metus buvo išmūrytos sienos ir uždengtas stogas, o 1931/1932 m. m. mokykla pradėjo naujuose rūmuose (mūrinės dviejų aukštų mokyklos statyba ir įranga Lietuvos vyriausybei kainavo apie 400 000 litų). Mokykla turėjo visus moderniškiausius įrengimus: be patalpų klasėms buvo aktų-sporto salė, virtuvėlė, butas direktoriui, bibliotekėlė. Pastatas turėjo vandentiekį ir kanalizaciją, centrinį šildymą.
Pastačius gražius gimnazijos rūmus, direktoriaus J. Steponavičiaus pastangomis buvo išasfaltuota ir gatvė, nes vežimai, dardėdami „bruku“, kėlė didžiulį triukšmą, kuris buvo girdimas klasėse.
Dr. kun. J. Steponavičius, kaip Šaulių sąjungos Zarasuose pirmininkas, rūpinosi ir šios sąjungos reikalais, tapo Šaulių namų statybos komiteto pirmininku. Komiteto bei pirmininko pastangomis buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis namas šauliams.
1932 m. kun. Jono Steponavičiaus rūpesčiu ir nemažomis lėšomis, pagal inžinieriaus Felikso Bielinskio (1904 02 18–1986 02 13) projektą, Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčiai pristatytas bokštas iš plytų ir akmens, kuris gerai derinosi su visa bažnyčia.
Savo erudicija ir spalvinga asmenybe dr. kun. J. Steponavičius turėjo įtakos mokiniams, o visuomenėje buvo pažįstamas kaip paveikus kalbėtojas.
Dr. kun. J. Steponavičius – pedagogas Utenoje
1934 m. J. Steponavičius, atleistas iš pareigų ir nuo 1934 m. rugpjūčio 1 d. jo paties prašymu paskirtas Utenos valdžios gimnazijos mokytoju. Dirbo iki 1940 m.
Savo erudicija ir turtingu dvasiniu pasauliu dr. kun. J. Steponavičius turėjo didelės įtakos gimnazistams. Kaip pasakoja jo klasės auklėtinis, buvęs mokinys kun. Petras Tarulis (1916 05 01–1941 01 26–2002 04 24) „mokytojas per pamokas daug kalbėdavo apie Gėtę, Šilerį, Biurgerį, apsistodavo prie F. Hėbelio istorinių dramų, kartais ties P. Heizės kūryba. Mokytojas mus skatino siekti aukštesnio, būti kūrybiškiems, net genialiems. Kalbėdavo apie jaunimo, taigi ir mūsų, vidinį pasaulį, apie brandos audras, meilės grožį, kuklumą ir pavojus“.
Apie savo mokytoją prisiminimuose vaizdžiai, su gilia pagarba 1996 m. rašė miškininkas, ekonomistas, mokslininkas technologas, visuomenininkas Zenonas Prūsas (1921 06 05–2012 04 25): „Vokiečių kalbos jis mūsų kaip ir neišmokė, nes nemokė. Ne jam buvo dėstyti gramatiką. Bet per vokiečių kalbos pamokas jis mus supažindino su gausia vokiečių literatūra, filosofijos ir psichologijos mokslų pagrindais. Ypač mėgo Imanuelį Kantą. Buvo grynai jausmo, ne proto žmogus. Kaip ir Kantas, jis proto nevertino. Steponavičiaus pamokymai iš dalies mane lyg ir į bėdą įvarė. Jis dažnai kalbėdavo, kaip svarbu ugdyti valią. Tą jis ir savo pavyzdžiu rodė: žiemą, išsikirtęs ežere eketę, lįsdavo į tą eketę ir ten būdavo tol, kol ilgiau nebegalėdavo iškentėti. Jis pats atrodė labai sveikas: visuomet raudono veido, pilnas energijos. Pagalvojau: o gal ir gerai yra tas grūdinimasis!
Pavasarį šeštoje klasėje pradėjau eiti į ežerėlį maudytis vos ledams nuėjus. Bet mano metodas buvo kiek kitoks, negu Steponavičiaus: perplaukti į kitą ežerėlio pusę ir iš ten, pamėlynavusiam nuo šalčio atgal grįžti. Tą rutiną panaudojau tik keletą kartų, bet to užteko. Per visą vasarą labai blogai jaučiausi. Rudenį, grįžęs į gimnaziją, nuėjau pas gimnazijos gydytoją, kuris rado labai stiprų inkstų uždegimą. Išsigydžiau gulėdamas namuose ir per tris savaites badaudamas (pusė keptos bulvės ir stiklinė vandens per parą)“.
Atsipalaidavęs nuo administracinių direktoriaus pareigų, mokytojaudamas Utenoje, rado laiko grįžti į savo mėgiamą psichologiją, susidomėjo parapsichologiniais klausimais. Tai ir atspindi jo Utenoj išleisti Psichologiški essė: I. Organinė psichologija 1937 m. (70 psl.) ir 1939 m. (64 psl.); II. Psichologija, jos objektas ir metodas 1938 m. (82 psl.). Trečioji dalis apie „jutimus“ liko rankraštyje, nes išleidimą sutrukdė karas.
Okupacijos
1941–1942 m. vokiečių okupacijos metu, dr. J. Steponavičius gerai mokėdamas vokiečių kalbą buvo paskirtas laikinu Utenos miesto burmistru, 1943–1944 m. – Zarasų apskrities viršininku. Artėjant sovietinei armijai dr. kun. J. Steponavičius 1944 m. liepos 7 d. su grupele ginkluotų vyrų pasitraukė iš Zarasų link Žemaitijos. Jis tapo vienu Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) įkūrėjų (liepos pabaiga), sudarytos vadovybės štabe: TAR vadu išrinktas politiniu patarėju. Pralaimėjus mūšyje prie Sedos pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje dirbo įvairius ūkinius darbus. Mirė Vokietijoje Vangene 1947 m. gruodžio 8 d. Ten ir palaidotas.
Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos pažymėjimas Nr. 2308, išduotas dr. kun. J. Steponavičiui 1931 m. sausio 20 d.
Dr. kun. Jono Steponavičiaus įvertinimas, vardo įamžinimas
Dr. kun. Jono Steponavičiaus aktyvi pedagoginė ir visuomeninė veikla neliko nepastebėta: 1928 m. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu, o 1931 m. vasario 16 d. Lietuvos Prezidento dekretu jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
Dr. kun. Jono Steponavičiaus tėviškėje Zokorių vienkiemyje, kur gimė kunigas, filosofijos daktaras daug prisidėjęs prie bažnyčios įkūrimo Degučiuose, 1996 metais rugsėjo 21 d. buvo atidengtas stogastulpis, sukurtas iš Zarasų krašto kilusio tautodailininko Jono Tvardausko. Koplytstulpį pašventino kun. Remigijus Kavaliauskas, kartu meldėsi ir mons. Petras Baltuška (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13).
Dr. kun. Jonas Steponavičius 2002 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), o 2007 m. kovo 2 d. jis pripažintas kariu savanoriu ir 2007 m. balandžio 6 d. suteiktas (po mirties) vyr. leitenanto laipsnis.
2012 m. Zarasų dekanato dekano kun. Remigijaus Kavaliausko iniciatyva parengta knyga „Zarasų parapijos istorija“ (knygos sudarytojas kun. R. Kavaliauskas), kurioje pirmąsyk pateikta šio straipsnio autorės plati dr. kun. Jono Steponavičiaus biografija.
2013 m. sausio 31 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje konferencijoje „Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ – 100“, vienas pranešimas buvo skirtas pirmajam „Ryto“ draugijos pirmininkui J. Steponavičiui (pranešimą parengė straipsnio autorė).
Lietuvos nacionalinis istorijos laikraštis „Voruta“ spausdina straipsnio autorės parengtą plačią medžiagą, skirtą dr. kun. J. Steponavičiui.
„Lietuvos Aidas“ pirmąsyk publikuodamas dar nedetalizuotą LCVA bylą prisideda prie dr. kun. J. Steponavičiaus vardo garsinimo.
Atgal
.jpg)
