Švietimas ir mokslas

03 27. „Dora“

Giedrius Kazlauskas

Antrasis pasaulinis karas neapsėjo be gigantiškų ginklų. Ir nors atrodo, kad istorija visus turėjo pamokyti, kad „didelis pabūklas – ne visada gerai“, atrodo, kad nauja karta tą pamoką turi išmokti vėl iš naujo. Taip atsitiko ir su Vokietija. Mat 1941 m. Vokietijoje buvo pagaminta gigantiška, geležinkelio bėgiais važinėjanti bei 80 cm (800 mm) kalibrą turinti patranka, kurią kareiviai meiliai vadino „Doros“ vardu (Tokį vardą šis pabūklas gavo nuo vyriausiojo inžinieriaus, kurio žmona buvo vardu Dora). Turime paminėti iš šios „mergaitės“ dvynį brolį „Gustavą“, kuris buvo pagamintas kiek vėliau.

Pirminė šio pabūklo idėja buvo ta, kad pabūklas ypač galingais šūviais turėjo triuškinti fortifikuotus priešo įtvirtinimus, bunkerius ar net tapti svarbiausiu miestų apgulties ginklu. Nenuostabu, kad nacistinės Vokietijos valdžiai ypač norėjosi šį pabūklą kuo greičiau išbandyti tikromis mūšio sąlygomis ir taip jau atsitiko, kad tais pačiais metais, po sėkmingų bandymų poligone (1941 m.), „Dora“ buvo pasiųsta į Rytų frontą, o tiksliau – Krymą. Čia ji turėjo palaikyti Sevastopolio šturmą.

Tiesa, tokio milžiniško pabūklo pervežimas, paruošimas kovos veiksmams, pabūklo šoviniai ar net pridengiamosios grupės išlaikymas (pabūklą saugojo kelios sargybos kuopos bei priešlėktuvinės apsaugos daliniai) kainavo gana daug pinigų (vien šio pabūklo statyba atsiejo 7 milijonus reichsmarkių. Nepamirškite, kad tuomet valiutos kursas buvo kitoks nei dabar…). Be to, šiam pabūklui netiko ir Rytų fronte ar tiksliau SSRS naudoti geležinkelių bėgiai. Tad reikėjo tiesti savas vėžes, o tai kainavo vėlgi papildomus pinigus + visuomet spaudė greitai bėgantis laikas. Kitaip tariant – karas nelauks.

Užtrukdavo ir pasirengimas šaudymui. Mat „Dorą“ neužteko vien tik užtaisyti. Pasirodo pradžioje ją reikėjo surinkti į vieną pabūklą, mat bėgiais keliaudavo ne „visos sudėties“. Kai kurios šio pabūklo dalys, kad būtų patogiau transportuoti, būdavo išardomos. Tad kol vėl viskas būdavo paruošta – užtrukdavo kelias savaites. Apskritai, visam šio pabūklo aptarnavimui reikėdavo net 250 karių (be apsaugos kuopų ar priešlėktuvinės baterijos, o kur dar maskuotės kuopa, transporto batalionas, lauko virtuvė, kelios dešimtys civilių inžinierių ar kitų reikalingų žmonių…)!

O kiek gi svėrė šis monstras? Nei daug, ne mažai – 1,350 tonų. Tokio svorio pabūklas sugebėdavo iššauti net 7 tonų svorio sviedinius, kurie galėjo pasiekti taikinius esančius už 40 km nuo pačios patrankos.

Sviedinys veikdamas šūvio jėgos ir nuskriejęs tokį atstumą, sugebėdavo pramušti, aišku jeigu pataikydavo, 1 metro storio metalinę ar net iki 7 metrų storio betoninę konstrukciją. Tiesa, nors šio pabūklo griaunamoji jėga ir buvo milžiniška, bet pataikymo tikimybė gana maža, todėl orientuotis į kažkokį mažą taikinį buvo tikras „nervų“ gadinimas. Tad šaudant buvo juokaujama, „kad sviedinys nukris maždaug kažkur…. daugmaž kelių kilometrų spinduliu nuo numatyto sunaikinti taikinio“. O ir šaudymo intensyvumas buvo mažas. Mat per 1 valandą tegalėdavo iššauti tik 2 šūvius, o po 300 šūvių tekdavo keisti 32 metrų vamzdį, mat jis neatlaikydavo šūvio metu patiriamų apkrovų. Tai kam toks pabūklas reikalingas? Tikėtina, kad tai buvo daugiau psichologinio poveikio ginklas, kurio dėka, savų kareivių moralė bei kovingumas pakildavo, kai buvo žinoma, jog juos per puolimą palaikys „Dora“, o priešams atvirkštinis variantas – siaubas ir demoralizavimas, kai sužinodavo, jog juos apšaudo „Dora“. Nepamirškime, kad propagandos tikslais buvo „apdirbami“ ir Vokietijos civiliai gyventojai, kurie tikrai turėjo didžiuotis, kad jų šalis turi tokį didelį ir galingą pabūklą, kuris gali sunaikinti stiprius priešo įtvirtinimus.

Pabaigai norėtųsi pridurti, kad po Sevastopolio apgulties „Dora“ buvo panaudota ir Leningrado blokadoje. Vėliau, net ir malšinant Varšuvos sukilimą.

Buvo planuota ir tai, jog šis pabūklas galėtų būti panaudotas ir apšaudant Didžiosios Britanijos pakrantes. Tam reikalui esą reikėtų reaktyvinių sviedinių. Labai gerai, kad šie planai taip ir liko planais, kurie taip niekada ir nebuvo įgyvendinti, nes galėjo atnešti aibę civilių mirčių.

Galiausia „Dora“ savo gyvenimą baigė 1945 metais, kai susprogdintus jos likučius aptiko amerikiečių kariuomenės daliniai. „Dora“ iššovė 78 kartus…

Pabūklo „Dora“ techninės charakteristikos:

Masė kovos parengtyje – 1,350 tonų

Neparengto šaudymui pabūklo masė – 317 tonų

Visos platformos ilgis – 47,3 metrai

Platformos plotis – 7,1 m

Platformos aukštis – 11,6 m

Pabūklo kalibras – 80 cm (800 mm)

Patrankos vamzdžio ilgis – 32,5 m

Pradinis sviedinio greitis – 720-820 m/s

Šaudymo kampas – iki 65°

Pabūklo šaudymo greitis – 1 šūvis kas 20 minučių