Švietimas ir mokslas
04 02. „Renault FT“ istorija (pirma dalis)
Giedrius Kazlauskas
Sakoma, kad apie techniką galima kalbėti ar rašyti tik pilkus skaičius, statistiką ar pan. „Sausas dalykas“ čia. Bet ar tikrai? Pradėkime nuo…. nuo Renault FT dydžio? Ne. Pradėkime neįprastai – apie gyvą pasakojimą apie šį tanką…
Nes būtent vokiečių kareiviui B. Wacker’ui teko garbė vienam iš pirmųjų susidurti su šia kovine mašina.
„– 1918 metų pavasarį mūsų pajėgos (vokiečių pajėgos, aut. pastaba) perėjo į ryžtingą puolimą Vakarų fronte. Tikėjome pergale, nors giliai širdyje jaučiau, kad baigiame išsikvėpti. Tačiau tuo metu, gegužės pabaigoje, man rūpėjo kur kas svarbesni tos dienos įvykiai nei svajos apie galutinę pergalę. Taip išėjo, kad tuo metu atsidūrėme per 35 km nuo Paryžiaus prie Viler–Kotre miestelio. 1918 metų birželio 3 dieną didelio Reco miško laukymėje mūsų vadovybė metė į mūšį rezervinę 28–ją diviziją. Tai buvo smogiamoji divizija su padidintais etapais ir ginkluote, specialiai keletą mėnesių mokyta užnugaryje. Visi žinojome, kad šie vaikinai savo darbą padarys ir pralauš taip reikalingą spragą tolesniam veržimuisi į priešo užnugarį.
Nežiūrint į smarkų ir beprotišką prancūzų pasipriešinimą, vokiečių pėstininkai, nors ir nesmarkiai, bet stūmėsi į priekį. Tiesa, reiktų paminėti, kad patirdami didelių nuostolių. Be to, prancūzų gynyba laikėsi ir dėka stipraus artilerijos apšaudymo bei paramos iš oro… Bet mes stūmėmės, o tai, geriau nei lindėti apkasuose, purvyne, kur pilna šmirinėjančių žiurkių.
Bet štai apie 6.30 ryto įvyko tai, ko nesitikėjo niekas. Gana staigiai iš miško įsikišimo rytuose pasirodė penkios prancūzų nematytos kovos mašinos, kaip vėliau paaiškėjo – tankai. Kurį laiką sėdėjome išsižioję, bet du iš jų sustabdė mūsų atsitokėję minosvaidininkai, tačiau likę trys tęsė savo ataką. Gana greitai du iš jų sugebėjo prasiveržti į vokiečių pozicijų gilumą, bet buvo apsupti. Prieš juos, mums vokiečiams, teko mesti pėstininkų pulką ir du divizijos rezervo batalionus ir tik suvienytomis pastangomis mums pasisekė išvesti tankus iš rikiuotės, o jų ekipažą paimti į nelaisvę.“
Argi pasakojimas apie šį mūšį nesukrečia? Argi galima tikėtis ko nors geresnio, kaip su šešiais kareiviais, aptarnaujančiais tris kovines mašinas, pralaužti tokio patyrusio ir drąsaus priešo frontą kilometro ruože? Ar tuo pačiu nekelia siaubo mintis, kad keletas divizijos batalionų ir pėstininkų pulkas turėjo sutelkti visas pajėgas tam, kad įveiktų tris plienines dėžes?
Žinoma, gal kiek „persūdžiau“. Ar „persūdė“ savo atsiminimus sakantis vokiečių kareivis? Kad ir kaip ten būtų, tačiau vieną tikrai žinome, kad penki Renault FT sugebėjo kaip reikiant užgaišinti vokiečių puolamąsias pajėgas, kas be abejo reiškė, jog tankų panaudojimas ateities konfliktuose turės svarbią reikšmę.
Taipogi, galime konstatuoti, kad šiame mūšyje kovos krikštą gavo pirmieji, lengvieji prancūzų tankai „Renault FT“, kurie dar dažnai vadinami, kaip „Renault FT-17“. Šie tankai tapo vieni iš žymiausių tankų per visą jų gyvavimo istoriją. O jų dizainas (valdymo skyrius – priekyje, kovinis – viduryje, variklio – gale), galiausiai buvo pripažintas klasikiniu ir plačiai naudojamas iki šių dienų.
Bet kad jau straipsnis apie šį Renault FT tanką, tai nori nenori tenka pradėti nuo jo ištakų. O viskas prasidėjo apie 1915 m. gruodį, kada būsimasis „Prancūzijos tankų tėvas“, pulkininkas Ž. Etjenas pasiūlė Luji Reno – garsiam konstruktoriui ir stambiausios Prancūzijoje automobilių firmos savininkui – sukurti lengvąjį tanką. Kam reikėjo kurti šią mašiną? Matote, situacija fronte buvo… vaizdžiai tariant „kėbli“. Taip visų manytas greitas karas perėjo į apkasų, kuriuose kareiviai ėjo į atakas, gynėsi nuo priešų, valgė, miegojo ir galiausiai mirė. Reikėjo rasti išeiti pralaužti fronto liniją, kuri sustiprinta kulkosvaiždių lizdais, spygliuota viela, minomis ir dar bala žino kuo, tapo išties neįveikiama „siena“. Prie tanko kūrimo, galimai prisidėjo ir britų noras kurti panašią mašiną, o kur jau čia prancūzai nusileis? Visgi, Reno šio pasiūlymo apie mašinos kūrimą, pradžioje atsisakė, motyvuodamas patirties konstruojant panašias mašinas nebuvimu. Nepaisant to, kitais metais Reno gavo užsakymą tanko projektavimo darbams (matyt „pažintys“ padėjo Ž. Etjenui), tapusio bendro Reno ir Etjeno darbo vaisiumi, projektavimui. Tad jau 1916 m. gruodyje tankas buvo pristatytas specialios paskirties artilerijos Konsultaciniam komitetui, o pirmieji prototipai buvo bandomi 1917 m. vasario–kovo mėnesiais. Tačiau, oficialūs bandymai prasidėjo tik balandžio 10 d. Bet štai rezultatai nustebino visus – jie buvo puikūs, tad Konsultacinis komitetas tuoj pat užsakė pagaminti 1000 šių kovos mašinų. Be jokių ginčų ar svarstymu, kas tuomet buvo tikrai neįprasta žinant, kad daugelis vyresniųjų karininkų bei generolų buvo senos karo mokyklos atstovai, kuriems naujoves priimti sekėsi itin sunkiai.
Visos kovos mašinos turėjo būti apginkluotos 8 mm Gočkiso sistemos kulkosvaidžiais, bet Etjenas pasiūlė dalį tankų apginkluoti 37 mm patrankomis ir tikrai neprašovė su šiuo pasiūlymu.
Buvo manoma, kad „Renault“ gamykla Bilankuroje iki rugsėjo mėnesio pagamins 750 šių kovos mašinų, bet ši viltis žlugo dėl keletos gamybinių priežasčių. Viena iš jų buvo šarvų trūkumas. Lakštus teko užsakyti iš Anglijos, nes prancūzų gamyklos šarvus naujajam tankui pradėjo gaminti tik nuo 1917 m. spalio mėn. Gamyklinės problemos smarkiai paaštrėjo po birželio 20 d., kai užsakymas buvo padidintas iki 3500 kovos mašinų. Be to, visų jų reikėjo jau 1918 metų planuojamam pavasario galutiniam puolimui, tad dalį užsakymų teko atiduoti kitoms firmoms. „Renault“ turėjo pagaminti 1850, „Berliet“ – 800, „Shnaider“ – 600, o „Delloneau–Bellvill“ – 280 tankų. „Renault“ pirmus serijinius tankus išleido tik rugsėjo mėnesyje. Vienas jų tuoj pat buvo išsiųstas į JAV, kur buvo numatyta pagaminti 1200 šių mašinų. Iš kitų Prancūzijos firmų tankai išriedėjo tik 1918 metų viduryje.
Na, o dabar neišvengiamo „sausojo davinio“ apie šį tanką porcija. Pasirodo, kad šių tankų korpusas buvo kniedytas iš lygių lakštų ant fasoninių detalių ir kampučių karkaso. Važiuoklę sudarę keturi vežimėliai – vienas su trim, trys su dviem mažo diametro atraminiais ratais, sumontuotais tarp išilginių lonžeronų. Pakaba – blokuota, su lakštinėmis lingėmis. Šeši palaikantieji ratai, sujungti apkaba, kurios galas tvirtinosi šarnyru. Priekinis apkabos galas buvo uždėtas ant spyruoklės, kuri ir laikė vikšrą pastoviai įtemptą. Varantysis ratas tvirtinosi gale, o kreipiantysis, beje, pagamintas iš medžio su metaliniu lanku, priekyje. Pravažumo per apkasus padidinimui, tanko gale, galėjo būti prikabinama „uodega“. Žygio metu ant jos galėjo būti dedamas koks nors krovinys (pavyzdžiui, amunicija) arba sėdėti 2–4 pėstininkai, kurių neretai prisigrūsdavo kur kas daugiau.
Tankuose buvo montuojami karbiuratoriniai „Renault“ tipo varikliai. Šaulys stovėdavo arba sėdėdavo brezentinėje kilpoje, kuri vėliau buvo pakeista reguliuojama pagal aukštį kėde. Bokštas su atidaromu ventiliacijos gaubtu sukosi rankiniu būdu. Buvo montuojami apvalūs lieti arba aštuonkampiai kniedyti bokštai. Tuo tarpu vairuotojas sėdėdavo tanko priekyje. Pilnoje kovinėje parengtyje, šiame tanke galėjo būti net iki 200 skeveldrinių, 25 šarvamušiai ir 12 šrapnelinių šovinių arba 4800 kulkosvaidžio šovinių, kurie tvirtinosi prie kovinio skyriaus sienų ir dugno. Išties nemažas važiuojantis ginklų sandėlis…
Iki karo pabaigos (1918 m., lapkričio 11 d.) pagaminti 3.177 tankai iš bendro 7.800 vienetų užsakymo. Tuo būdu šie tankai tapo pačiu masiškiausiu ir daugiausiai kovose naudotu Pirmo pasaulinio karo tanku. Oficialiai nuo 1917-05-31 iki 1918-11-11 jie 3.292 kartus susidūrė su priešu. Mūšių metu buvo prarastos 444 kovos mašinos.
JAV armija tapo pirmąja užsienio armija, gavusia 514 Prancūzijoje pagamintų tankų į kuriuos vėliau montavo 43 AG „Buda“ variklius, kol galiausiai 1940 metais dalį pardavė Kanadai bei Anglijai.
1919 birželyje Italija taip pat gavo tris FT tankus, bet dėl detalių tiekimo problemų iš Prancūzijos, galiausiai patys sukonstravo savo tautos tanką „Fiat–3000“. Lyginant su „prancūziškuoju“ prototipu, „itališkasis“ buvo daug lengvesnis ir greitesnis. Be to, turėjo tobulesnę važiuoklę ir galingesnį variklį. Šie jų tankai kariavo Etiopijoje, Graikijoje, Albanijoje, Jugoslavijoje ir Sicilijoje 1943 metais.
Taipogi šių tankų padalinys, 1918 m., spalio 18 d., buvo išlaipintas Odesoje, kur pirmą kartą buvo panaudotas prieš Raudonąją Armiją 1919.02.07. Keletą iš jų pavyko užgrobti raudonarmiečiams. Vienas jų buvo išardytas Sormovo gamykloje ir pasitarnavo „Reno Ruskij“ prototipo kūrimui. Raudonojoje Armijoje Pilietinio karo pabaigoje buvo 11 šarvuotų autotankų būrių, kurių parkas buvo papildomas beveik vien tik trofėjinėmis mašinomis.
Plačiausiai po Pirmojo pasaulinio karo „Renault R–17 FT“ tankai buvo panaudoti Tarybų Rusijo–Lenkijos kare. 1920 metais Prancūzija Lenkijai perdavė tankų dalinį, kurį sudarė 72 mašinos su patrankomis ir 48 su kulkosvaidžiais. Iš jų suformuota I Lenkijos tankų pulkas, kuris ir kovėsi su Raudonąją Armija Lenkijoje ir Ukrainoje. Lenkai prarado 19 tankų (7 tapo raudonarmiečių trofėjais, kiti – sunaikinti). Vėliau Lenkija dar gavo nedidelį kiekį FT–17 tankų ir 1930–jų metų viduryje iš viso jų turėjo 174.
Be Lenkijos, 32 „Renault R–17 FT“ tankus, 1919 metais gavo ir Suomija, o 1924 metais, 12 vnt., įsigijo Estija. Metais atgal, 1923 metais, 12 vnt šių tankų nusipirko ir Lietuva. Beje, buvo ir gana nemažai šio tanko modifikacijų, tačiau apie viską – kitoje dalyje…
Atgal
.jpg)
