Švietimas ir mokslas
08 30. Pirmoji mokytoja ir pirmieji jos mokiniai
Dr. Kazys Serbenta
Nors praėjo 65-eri metai po pradinės mokyklos Suvalkijoje baigimo, tačiau įvyko buvusių jos mokinių susitikimas. Gaila, kad taip vėlai prisiminėme ir pagerbėme buvusius savo mokytojus, kurie pripildė su kaupu mūsų ateities skrynias, davė pradžią mokslams, kūrybai, rodė kelią į gyvenimą. Liaudies išmintis byloja: geriau vėliau, negu niekad! Todėl mane ir kitus tuometinės pradžios mokyklos mokinius suolo draugus ramina bent tai, jog šią skaudžią patirtį perduodame jaunimui. Dėl to buvusiems savo mokytojams sakome:
Mažai Jums dėkojom mes mokslo nebaigę.
Tad mokslus įveikę neturim tylėt.
Juk Jūs mus išmokėt tart pirmąją raidę,
Kaip reikia Tėvynę, gimtinę mylėt!
Nuoširdų dėkingumą išreiškėme mes, trys susitikimo dalyviai: Danutė Vosylienė - Kleizaitė, Juozas Vosylius ir aš, buvusiai pirmajai savo mokytojai Joanai Stadalytei - Starinskienei, gyvenančiai Marijampolėje. Dėl garbingo amžiaus ir sveikatos būklės ji negalėjo dalyvauti susitikime, vykusiame Žolinės šventės dieną netoli Selemos esančioje Vytauto ir Janinos Žemaičių sodyboje, kurioje anuomet laikinai veikė pradinė mokykla.
Mes ir kiti vaikai buvome pirmieji jos mokiniai buvusioje Kazliškių pradinėje mokykloje Nr. 2, tuometiniame Kazlų Rūdos rajone. Ši mokytoja savo nuostabius sveikinimus ir linkėjimus susitikimo dalyviams perdavė laišku, kreipdamasi: „Gerbiamieji pirmieji brangiausi mano mokiniai, Jūsų šeimų nariai ir artimieji!” Laišką surašė net 5-iuose puslapiuose! Nelengva buvo jį skaityti dėl graudaus jo turinio: mūsų mokytoja jautriai prisiminė anuos laikus ir siuntė nuoširdžius linkėjimus.
Tai buvo džiaugsmo iki ašarų akimirkos, galima sakyti, vėl nauja pirmosios mokytojos ir pirmųjų jos mokinių pažintis. Juk jau prabėgo daugiau nei pusė amžiaus po mūsų išsiskyrimo. Tuomet ji pati, būdama jaunutė panelė mokytoja, kaip mes ją tada vadinome, išleido mus, vaikus, toliau mokytis, kurti savo ateities.
O kaip kruopščiai ji buvo pasiruošusi mūsų priėmimui! Įteikė dovanas – knygas iš savo asmeninės bibliotekos, anų laikų nuotraukas iš albumų su užrašais, malonybiniais kreipiniais – mūsų vardais, kaip mus tada ji vadino. Mane ji vadino Kaziuku. Dabar pridūrė: Kaziukas – talentukas, nes aš buvau gabus jos mokinukas. Neapsakomai vertinga dovana – mokytojos išsaugota nuotrauka, kurioje prie mokyklos durų stovi ji pati – panelė mokytoja ir šalia pirmieji jos mokiniai pirmūnai: Danutė ir Kaziukas. Kaziukas basas, nes neturėjo batukų – trūko pinigėlių... Ši nuotrauka savotiška pokario laikotarpio relikvija.
Prie Kazliškių pradinės mokyklos Nr. 2 (iš kairės): mokinukė Danutė Kleizaitė, mokytoja Joana Stadalytė ir mokinukas Kaziukas Serbenta. 1950 m. rugsėjis
Vien iš nuotraukos matyti, kad mokytoja Joana – mokytoja iš prigimties. Kai apie tai pobūvio metu pamatęs nuotrauką pasakiau, ji prisipažino, kad dar būdama maža jau mokytojavo savo lėlėms. Todėl ir tėveliai neprieštaravo jos pasirinkimui – eiti pedagogo gyvenimo keliu. O šis kelias, visiems suprantama, ne vien rožėmis klotas. Juo eiti be galo sunku. Bet ji, tarsi švyturys, pasiaukojamu savo darbu kaimuose švietė, skynė kelią tiesai ir prasmingam mūsų gyvenimui. Ji pripažino, kad tais sunkiais pokario laikais mes, kaimo vaikai, buvome klusnūs, stengėmės mokytis, niekam nedaryti bloga, o ypač jai – mokytojai. Ji jautė mūsų meilę ir pagarbą savo mokytojai. Susitikimo jos namuose metu ji kartojo, kad mes buvome geri vaikai.
Ne kartą mąsčiau apie buvusį tuometinį mokymą, vaikų auklėjimą be dabartinių „vaikų teisių“ ir mintyse palyginau su šių dienų mokyklos realijomis, mokinių ir mokytojų santykiais. Tokie palyginimai atskleidžia pribloškiančius skirtumus ir tiesiog stebina.
Manau, privalau, nors galbūt ne vietoje ir ne laiku, paskelbti girdėtą nūdienos mokinių pokalbį Vilniuje, autobusų stotelėje: „Ta mūs matematikos mokytoja tikra kvailė. Vakar sakė, kad penki plius penki yra dešimt, o šiandien ji tauškia, kad trys plius septyni yra dešimt.“ Tai ne anekdotas. Galima sakyti, kad tai yra madingo mokinių mokymo „informacinių technologijų“ ir „proto atostogavimo“ padarinys.
Dėl to, nepaisydami sentimentų, mes privalome ypač gerbti, prisiminti savo buvusius brangius mokytojus ne tik jubiliejų ar kitokių švenčių progomis.
Mūsų mokytoja Joana buvo mums išties tikra mokytoja. Ji buvo mėgstama ne tik mokinių, bet ir jų tėvų. Ją dažnai kviesdavo į svečius kaimų vienkiemiuose per įvairias šventes. Tada buvo didelė garbė turėti savo namuose viešnią – mokytoją Joaną. Ji visuomet stengdavosi rasti tam laiko ir galimybių. Mūsų panelė mokytoja ne tik vizituodavo mokinių tėvus iš profesinės pareigos – kad galėtų geriau vaikus auklėti, bet ir dalyvaudavo susitikimuose taip pat su mokinių tėvų kitais šeimos nariais.
Mokytojos pedagoginis taktiškumas, žmogiška šiluma ją lydėjo 50 metų kaimų ir Marijampolės mokyklose. Už gerą darbą ji daug kartų paskatinta įvairiais valstybiniais apdovanojimais, buvusių mokinių ir jų tėvų nuolatinėmis padėkomis – iki šių dienų.
Ypač džiugina jos atida mums po jos aplankymo. Padovanotus jai mano sukurtų susitikimo progai dviejų dainų tekstus – vieną iš jų su rėmeliais, perrištą tautine juostele, kitą ir turėtas albumuose mūsų nuotraukas ji taip pat įdėjo į rėmelius, kartu su kitomis mūsų kukliomis dovanėlėmis išdėliojo ant liaudiška staltiese papuošto stalo pavėsinėje, kurioje mes prieš keletą dienų svečiavomės. Pasikvietė fotografą, kuris ją su visais tais jai brangiais daiktais nufotografavo. Nuotraukas su ant jų užrašytais prisiminimais apie mūsų susitikimą ir kaimynų įspūdžius apie mūsų dovanėles bei dainų tekstus jau visiems mums atsiuntė.
Mokytoja Joana Starinskienė - Stadalytė savo pavėsinėje prie jai brangių atminimo apie savo pirmuosius mokinius ženklų. 2014 m. rugpjūtis
Tai sukėlė naujų emocijų, paskatino tolimesnei abipusei nuoširdžiai draugystei.
Yra žinoma, kad ši kūrybinga mokytoja, kaip iškili, daug vargo ir negandų patyrusi asmenybė, visą darbo laiką atkakliai siekė kilnaus savo tikslo – išugdyti savo mokinius dorais žmonėmis, gerais savo šalies piliečiais, patriotais. Ji netgi viršijo savo išgales. Jos tvirta valia, sukurtas gėris įkvėpė daugybę jos auklėtinių skleisti tikrąją tautinę kultūrą ne tik gimtojoj Suvalkijoj, kituose šalies kampeliuose, bet ir išeivių lietuvių bendrijose. Jos buvę mokiniai tapo kunigais, gydytojais, teisininkais ir kitų profesijų garbingais specialistais, kurie jos pavyzdžiu nuolat puoselėja visokeriopą pažangą.
Todėl mes, taip pat buvę jos pirmieji mokiniai: Onutė Vokietaitytė, Justinas Vokietaitis, Albina Kelmonaitė, Natalija Lazaraitė ir kiti, reiškiame garbiajai Mokytojai nuoširdų dėkingumą ne tik rugsėjo 1-osios proga, bet apskritai už suteiktas mums pirmąsias galimybes pažinti gamtą ir pasaulį. Atsiprašome už ilgai trukusį tylėjimą.
Linkime Jums, šaunioji Mokytoja, geros sveikatos, Dievo palaimos.
Tariame: iki artimiausių kitų malonių susitikimų!
Linkiu visiems, visiems nepamiršti buvusių savo mokytojų. Manau, kad šiuo atveju laikraščio skaitytojai pritars mums visiems neįkainojamas vertybes padovanojusiems mokytojams skirtam posmeliui:
Visiems švietėjams ačiū
Už suteiktas žinias.
Jūs pildėte mums dosniai
Gyvenimo skrynias!
Su Rugsėjo 1-ąja, mielieji Mokytojai!
Atgal
.jpg)
