Švietimas ir mokslas
09 05. Gaivi Žiežmarių praeities kultūros versmė
Dr. Kazys Račkauskas
Artėja Vasario 16-osios, atvėrusios Lietuvai vartus į laisvės kelią, šimtametė sukaktis. Žadinant pavergėjų ilgai slopintą tautinę savimonę, ugdant išsilavinusią, tėvynės labui aukotis nusiteikusią jaunąją kartą, didžiulį indėlį įnešė pamatinė švietimo bendruomenės dalis – pradinių mokyklų mokytojai. Pagal „Visuotinę lietuvių enciklopediją“, 1929–1930 m. Lietuvoje buvo 2386 pradinės mokyklos, jose – 3777 mokytojai (1926 m. buvo 65 progimnazijos ir 46 gimnazijos).
Tėviškės pažinimo paramos fondas kartu su Tėvynės pažinimo draugija nuo 1998 m. įgyvendina ilgalaikį faktų kaupimo projektą „Lietuvos pedagogų kultūros paveldas“. Savo atradimus tautotyros savanoriai skelbia leisdami knygas. Ateinančiais metais ketinama sudaryti ir išleisti pirminių biografinių žinių rinkinį „Tarpukario Lietuvos mokytojai“ (žinoma, jeigu pavyks sukaupti šviesuolių piniginių aukų). Čia keli epizodai iš 530 mokytojų biografijų rankraštyno.
Pirmieji tarpukario Žiežmarių mokytojai
Trakų apskr. Žiežmarių miestelyje jau XVI a. veikė parapinio tipo mokykla. Nuslopinusi 1863 m. sukilimą, carinė valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, nutautinimo tikslu steigė rusiškas mokyklas. Tokia valdinė mokykla 1864 m. įsteigta ir Žiežmariuose. Tėvai nenoromis leido į ją vaikus. Labiau pasikliovė slaptu daraktorių mokymu. Neramumų spaudžiama valdžia 1904 m. panaikino lietuviškos spaudos draudimą, pamažu lietuvių kalbą įsileido į rusiškas mokyklas.
Po Vasario 16-osios, keliant naujam gyvavimui Lietuvos valstybę, ūkį ir kultūrą, imtasi energingai pertvarkyti svetimųjų įsteigtas ir kurti naujas lietuviškas mokyklas. Siekta, kad pradinių mokyklų tinklas aprėptų visus šalies miestelius ir kaimus. Nors 1919–1920 m. nepriklausomybės kovų frontas siekė Žiežmarius, Švietimo ministerijos ir apskrities šviesuolių rūpesčiu miestelyje jau veikė lietuvių ir žydų pradinės bei vidurinė mokyklos.
Trakų apskr. pradžios mokyklų instruktorius (nuo 1923 m. inspektorius) Antanas Paltanavičius 1919 05 07 lankėsi Žiežmarių 1 komplekto 3 skyrių pradžios mokykloje. Buvo 11 mokinių: 3 berniukai ir 8 mergaitės (sąraše – 32 mokiniai). Mokslo metai pradėti 1918 10 01. Pamoka truko 45 min. I skyriaus mokiniai mokėsi iš „Lietuvio vaiko pradžiamokslio“, II – iš „Žiupsnelio“, III – iš P. Klimo „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“. Mokytoja Ona Empakoraitė, 24 metų, baigusi prad. mokyklą ir „Ryto“ draugijos kursus Vilniuje, mokytojavo trečius metus.
Vienai mokytojai dirbti su visais skyriais buvo labai sunku, todėl apskrities Švietimo komisija į Žiežmarius atsiuntė prad. mokyklos vedėju paskirtą Juozą Lukaševičių (Lukoševičius). Jis gimė 1897 01 24 Gyvių k., Veiverių vlsč., Marijampolės apskr. Baigęs prad. mokyklą lankė Veiverių mokytojų seminariją. O. Empakoraitę iškėlus į Palomenės mokyklą, Žiežmariuose neilgai antrąja mokytoja dirbo Petronė Šičkaitė.
Nuo 1920 10 03 J. Lukoševičių Švietimo komisija nukėlė į Žaslių prad. mokyklą, o Žiežmariuose jo vieton paskyrė energingą, patirties turinčią Oną Simokaitytę. Ji gimė 1893 02 11 Skriaudžių k., Marijampolės apskr. (teigė, kad jos tėvas Eliziejus Simokaitis buvo knygnešys). Baigusi prad. mokyklą, lankė „Saulės“ mokytojų kursų Kaune parengiamąją klasę. Prasidėjus I pasauliniam karui atsidūrė Vilniuje. Buvo Vaikų prieglaudos vedėja, lankė „Ryto“ draugijos pedagoginius kursus, paskui išsiųsta mokytojauti į Rūdiškes, Mijaugonis ir Žiežmarius.
Mokytoja O. Simokaitytė–Strazdienė
Instruktorius A. Paltanavičius 1921 04 14 vėl vizitavo Žiežmarių prad. mokyklą. I skyriuje buvo 12 berniukų ir 8 mergaitės, sąraše – 43 mokiniai. Kadangi mokyklai laiku nebuvo skirtos tinkamos patalpos (apskrities ir valsčiaus valdybos, 1919 m. pradėjusios steigti Žiežmarių vidurinę mokyklą, perdavė jai 1905 m. pradinei mokyklai statytą namą) nauji mokslo metai prasidėjo pavėluotai – 1920 11 18. Susipažinęs su mokymo eiga vizitatorius apyskaitoje rašė: „Kadangi dauguma mokinių sunkiai vartoja lietuvių kalbą, tatai reikalinga daryti su jais daugiau pasikalbėjimų apie jiems artimus daiktus, pratinti juos visa tai atpasakoti“. Tuo metu neilgai Žiežmariuose mokytojavo Stefanija Rimkevičiūtė-Rimdzienė.
Dar kartą 1921 12 10 žiemą A. Paltanavičius apsilankė Žiežmarių prad. mokykloje ir padarė liūdną išvadą: „Mokykla patalpinta privačiuose namuose, kurie galutinai dar iki šio laiko nesuremontuoti: nesudėti antri langai, duryse nebėra rankenų, krosnims trūksta juškų ir t.p.“ Mokyklos darbą dar labiau apsunkino tai, kad ištisą pusmetį čia mokytojavo vienui viena O. Simokaitytė. Apie nesibaigiančius darbo trukdžius ji siuntė vieną po kito nerimo kupinus raštus valsčiaus ir apskrities vadovams, Švietimo ministerijai, piktindamasi vietos valdininkų menku rūpinimusi švietimu.
E. M. Smetonaitės nepakantumo pamoka
Švietimo ministerijai pasiūlius Trakų apskr. Švietimo komisija nuo 1922 09 01 Žiežmarių prad. mokyklos vedėja paskyrė devyniolikmetę Eleną Mariją Smetonaitę (1903–1990), tik ką baigusią Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijos 2 kursus. Ji norėjo dirbti, svajojo tapti mokytoja ir padėti savo tėvams. Išvykdama į nepažįstamus Žiežmarius nerimavo: gražus, bet nutautintas Trakų kraštas, nualintas karo, kovų dėl nepriklausomybės, dalis okupuota Lenkijos. Bet nenujautė, kad susidurs su netikėtomis kliūtimis. Rugsėjo išvakarėse su motina atvykusi į Žiežmarius apstulbo. Valandų valandas teko stoviniuoti prie mokyklos, nes jai skirtame bute gyveno pašto valdininkas su šeima. Geruoju nieko nepešė. Įsiplieskė beprasmiškas ginčas, sutrikdęs mokyklos darbą. Išgyveno, kad jos tiesioginis viršininkas vietoj prašomos pagalbos bandė ją raminti su stipriosios buteliuku rankoje. Praradusi bet kokią viltį, jauna mokytoja 1922 10 19 parašė laišką dėdei Antanui Smetonai į Kauną.
Trumpas, dalykiškas mokytojos laiškas neužsigulėjo. Švietimo ministerija skubiai į Trakų apsk. nusiuntė mokyklų vizitatorių Antaną Škėmą. Įvykdęs užduotį spalio 28 d. jis rašė vadovybei, kad „Mokymo darbas mokykloje šiais mokslo metais dar nepradėtas. Pasirodo, kad skirtame mokytojai bute gyvena su šeima pašto valdininkas, valdininkui ir šeimai prisieina vaikščioti per mokyklos kambarį (klasę. – Aut.) ir tuo jis trukdo mokymo darbą.“ Dar pridūrė, kad instruktorius A. Paltanavičius savo kaltę dėl girtavimo pripažino.
Netrukus E. M. Smetonaitė nusiuntė Švietimo ministerijai prašymą. Ji rašė: „Kadangi čia mokykla dar nesutvarkyta, o aš norėčiau pasidarbuoti, todėl prašau perkelti mane į Jonavą“. Ministerija jos prašymo šįsyk nepatenkino, bet iš esmės reagavo. Po poros savaičių nuo 1922 11 15 A. Paltanavičių nukėlė į Vilkijos vidurinę mokyklą mokytoju. Skaudi, bet daugeliui įsidėmėtina buvo jaunos mokyklos vedėjos reiklumo pamoka. A. Paltanavičius buvo sumanus ir patyręs švietimo vadybininkas. Laikinai Trakų apskr. pradžios mokyklų instruktoriaus pareigos buvo patikėtos žinomam Kaišiadorių pedagogui Jonui Jurkūnui.
E. M. Smetonaitė buvo Lietuvos prezidento A. Smetonos (1874–1944) vyresnio brolio Motiejaus Smetonos (1864–1943) duktė. Gimė 1903 07 14 tėvams gyvenant Liepojoje. Šeimai sugrįžus į Lietuvą, gyveno Kretingoje, Vilniuje ir vėl Kretingoje. Atvykusi iš Žemaitijos 1920 m. įstojo į „Saulės“ mokytojų seminariją Kaune. 1922 m. buvo paskirta Žiežmarių prad. mokyklos vedėja. Įveikusi pirmąsias nemalonias pedagoginio darbo kliūtis, vėl atgavo žvalią nuotaiką, džiaugėsi kasdien mokydama žiežmariečių vaikus, bendraudama su jaunimu. Ji buvo kukli, santūri, draugiška.
Elena Marija Smetonaitė, 1922
Nuo 1923 m. rugsėjo 1 d. išsikėlė į Jonavos mokyklą. 1927 m. rudenį paskirta Kauno m. Nr. 47 pradžios mokyklos vedėja. Ištekėjo už majoro Stasio Raštikio (1896–1985) – būsimo generolo, Lietuvos kariuomenės vado. Susilaukė dukterų Laimutės, Meilutės Marijos ir Aldonos. Jų šeimos laimę sugriovė sovietų okupacija. E. M. Raštikienę 1941 m. areštavo. Reikalavo išduoti savo vyrą generolą. Dukreles, Elenos Marijos tėvus, brolius Adomą ir Antaną, S. Raštikio brolį ir kitus artimuosius ištrėmė. Vienerių metų Raštikių dukrelė Aldutė, Motiejus Smetona, jo sūnus dailininkas Adomas mirė Sibire. Elena Marija su vyru S. Raštikiu karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus.
Šviesuolių gyvenimo ir veiklos pėdsakai
Su Žiežmariais 1923 m. vasarą atsisveikino mokyklos vedėja E. M. Smetonaitė ir mokytoja O. Simokaitytė-Strazdienė, išsikėlusi į Radviliškį. Nuo rugsėjo 1 d. čia atvyko naujas aštuoniolikmetis vedėjas Edvardas Medišauskas, gimęs 1905 10 15, baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, ir porą metų vyresnė mokytoja Monika Kairytė, baigusi Anykščių vidurinę mokyklą.
Stiprėjant Lietuvos valstybei, kilo gyvenimo lygis ir Trakų apskrityje. Didėjo Žiežmarių prad. nr.1 (nr. 2 buvo žydų prad. mokykla) mokyklos mokinių ir mokytojų skaičius. 1934 m. mokykloje dirbo vedėjas Juozas Keraitis, 31 m., baigęs mokytojų seminariją. Mokytojavo Marija Plungytė, 32 m., išlaikiusi prie Švietimo ministerijos cenzui įgyti egzaminus, Antanas Demindavičius, 25 m., ir Anastazija Miliūnaitė, 23 m., abu baigė mokytojų seminarijas. 1939 m. mokykla buvo jau 6 skyrių: vedėjas Bronius Navasaitis, mokytojai Jadvyga Navasaitienė, Delfina Norvilaitė, Aurelija Onaitienė, Marija Plungytė ir Ona Gelažienė.
Viena ryškiausių tarpukario šio miestelio ir Trakų apskr. švietimo bendruomenės asmenybių laikytinas Konstantinas Bajerčius (1903–1946). Talentingas pedagogas, publicistas, literatas, mąstytojas, rezistentas. Kilęs iš Šakių apskr., pradėjo mokytojo kelią Raseinių apskr. Kaišiadorių krašte buvo trijų prad. mokyklų vedėjas: Grėbliaučiškių 1923–1924 m., Gegužinės 1924–1927 m. ir Žiežmarių – nuo 1927 10 01 iki 1928 09 01. Įtaigiai mokė vaikus, bendravo su jaunimu, žadino meninę saviraišką, skiepijo patriotizmą, rinko liaudies kūrybą. Buvo nepakantus negerovėms, neišvengė konfliktų su valdžia. Dirbdamas pedagoginį darbą Alytuje įsijungė į pogrindinę antisovietinę kovą, buvo enkavėdistų suimtas ir nužudytas.
Konstantinas Bajerčius (1903–1946)
Lyg vakarė žvaigždė danguje spindi mokytojos Onos Valančiūnaitės-Gelažienės gyvenimas ir žygdarbiai. Ji gimė 1904 04 13 Stakų k., Kriukų vlsč., Šiaulių apskr. Lankė Kretingos dvejų metų mokytojų kursus, mokėsi Tauragės mokytojų seminarijoje. Mokytojavo Raseinių apskr., 1931 m. susituokė su Ignu Gelažiumi. 1936-1937 m. dirbo Žaslių vlsč. Paparčių, 1937–1938 m. Ilgakiemio, o 1938–1941 m. Žiežmarių prad. mokyklos Kertauninkų komplekte. Buvo veikli Šaulių sąjungos narė, būrio ir moterų skyriaus vadė, apdovanota Šaulių žvaigždės medaliu. Išsikėlusi į Šiaulių apskr. 1941–1948 m. vadovavo Gilaičių, Pakapės ir Gruzdžių vlsč. Mimaičių prad. mokykloms. Pokariu įsijungė į antisovietinį pasipriešinimą slapyvarde „Liudimanta“, „Varguolė“, vadovavo valsčiaus partizanų grupei. 1948 07 23 mokykloje enkavėdistų suimta. Kalinta. Ypatingojo pasitarimo nuteista 25 metams lagerio.
Vertingų žinių apie mokytojų indėlį į miestelio kultūrą pateikė J. Briliauskas ir G. Tamošiūnas knygoje „Žiežmariai“ (1998). Šių eilučių autoriaus monografijoje „Čižiūnų židinio šviesa“ (2014) minimas ne vienas mokytojas, kilęs iš Žiežmarių arba čia dirbęs. Dabartinė žiežmarietė mokytoja Onutė Račiūnienė, pateikusi prisiminimų apie pirmuosius savo mokslo metus gimtajame Čižiūnų krašte, nežinojo, kad jos mokytoja Angelė Veličkienė-Zuzevičiūtė buvo kilusi iš Žiežmarių, ilgai mokytojavo Vievio vlsč., dalyvavo antisovietiniame pasipriešinime, pokariu buvo suimta ir įkalinta.
Mokytoja O. Valančiūnaitė–Gelažienė
Ilgai paslapties skraistė gaubė devynerius metus Žiežmariuose mokytojavusios Bronislavos Dimbelytės-Butkevičienės praeitį (kilusi iš Dimbelių k., Ignalinos r.). Jos broliai žuvo, tėvai mirė tremtyje, o du ignaliniečiai savo knygose rašė, kad ir B. Dimbelytė 1945 m. žuvo partizanaudama. Rengiant spaudai knygą apie Čižiūnų ir Trakų krašto švietimo raidą paaiškėjo, kad ji sugebėjo pabėgti nuo persekiotojų, 1945 m. pradėjo mokytojauti Čižiūnuose, o vėliau – ir Žiežmariuose. Sukūrė šeimą. Sulaukusi 85 metų 2011 m. atgulė amžino poilsio.
Žiežmarių bendruomenės praeities kultūros aruode gausu šiandienos jaunimui sektinų šviesuolių darbų ir prasmingo gyvenimo pavyzdžių. Svarbu, kad miestelio gimnazijos, bibliotekos ir kultūros centro darbuotojai kuo plačiau atvertų tą atminties lobyną.
Atgal
.jpg)
