Švietimas ir mokslas
02 03. Kodėl mokslininkai turi apkabinti humanitarus?
Prof. Jonas Grigas
XX amžiaus mokslo atradimai pagerino žmonių gyvenimo kokybę ir praplėtė mūsų žinias nuo subatominių dalelių iki Visatos pakraščių. Mokslas atskleidė, kaip veikia gamtos dėsniai iki pat mūsų minčių ir kaip gamtos reiškiniai yra tarpusavyje susiję. Tačiau visų problemų vien mokslas išspręsti negali. Mokslas čia suprantamas anglosaksų science prasme, nors Lietuvoje mokslas maišomas su kitomis žmonių veiklos sritimis, o kai kas mokslu vadina ir muziką. Ir giliausios mokslo žinios neišspręs tokių pasaulio iššūkių, kaip klimato kaita, gėlo vandens išeikvojimas, žuvų mažėjimas vandenynuose, miškų mažėjimas, oro ir vandens tarša, genetiškai modifikuotų organizmų plitimas (kurie tarsi padidina pavojingų ligų skaičių dešimtis kartų), didėjantys sunkumai pamaitinti apie 7,5 mlrd. pasaulio gyventojų, jei nesugebėsime suprasti ir gerbti kultūrinių skirtumų ir mokslo metodo.
Galima prisiminti keletą pavyzdžių. Neseniai kilęs pasaulyje ir pasiekęs net Lietuvą sambrūzdis prieš vaikų skiepijimą po to, kai britų žurnalas „The Lancet“ 1998 metais paskelbė straipsnį apie skiepų sukeliamą autizmą. Apgaulė pačių britų buvo išaiškinta, straipsnį paskelbęs gydytojas neteko licenzijos. Bet tik pernai žurnalas „The Journal of Pediatrics“ galutinai demaskavo skiepų ryšį su autizmu. Per tą laiką tėvų, nenorinčių skiepyti savo vaikus skaičius buvo labai padidėjęs tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje ir daug vaikų nukentėjo. Ir tik dėl žmonių riboto supratimo.
Panašiai visuomenė sunkiai priima genetiškai modifikuotus organizmus, globalinį klimato kitimą, elektromagnetinės ir cheminės taršos pavojus ir kitus mokslo, medicinos ir visuomenės sveikatos bei kultūros reiškinius dėl priežasčių, kurios yra už mokslo karalystės ribų. Ir tai yra ne visuomenės kaltė — tai mokslininkų kaltė. Tai mokslininkai nesugeba pakankamai paaiškinti visuomenei mokslinio žinių kūrybos metodo, jų darbų recenzavimo sistemos ir mokslinių tyrimų savitaisymų prigimties.
Kad nepasiekiame pažangos prieš klaidinančios informacijos kompanijas, paremtas pseudomokslu ar politiniais bei savanaudiško verslo tikslais, lemia kažkas daugiau nei mokslinių duomenų tikrumas. O lemia tai, kad mes nesugebame bendrauti ir vieni kitų suprasti. Mokslininkams reikia ne tik paaiškinti, ką jie daro, bet taip pat daug aiškiau ir įtikinamiau socialiai, kultūriškai ir emocionaliai įtikinti visuomenę, kodėl jų darbai yra svarbūs. Reikia suprasti mokslinės ir humanitarinės kultūros skirtumus, kurie veda prie neteisingo mokslo supratimo ar net baimės.
Dažnai mes taip pat nesugebame gerbti nuomonių, kurios skiriasi nuo mūsų. Tai labiausiai matosi internetinių portalų komentaruose. Bet mokslas yra iteracijų procesas iš žingsnelių pirmyn ir atgal ir kartais paskelbiame savo šališką, tendencingą nuomonę. Nesutarimus kartais gimdo nevienareikšmiai mokslinių tyrimų rezultatai kokiu nors klausimu, bet dažniausiai skirtingos nuomonės dėl tų pačių rezultatų. Aiškiausias pavyzdys yra mobilių telefonų spinduliuotės neigiamas poveikis. Yra tiek daug įvairių šalių mokslininkų ilgalaikių tyrimų rezultatų, rodančių, kad naudojimasis mobiliaisiais telefonais, ypač vaikų, gali sukelti smegenų auglius ir kitas ligas. Tačiau pasitaiko ir nevienareikšmių tyrimų rezultatų, ypač finansuojamų daugiamilijardinį pelną gaunančių telekomunikacijų kompanijų, kurios siekia, kad žmonės nežinotų tiesos ir daugiau kalbėtų tokiais telefonais ir kurtų joms pelną. Yra ir suinteresuotų žmonių, išlaikomų telekomunikacijų kompanijų. Todėl mokslinių žurnalų neskaitančiai visuomenei dažnai yra sunku susigaudyti, kuo galima tikėti ir kuo ne.
Visuomenės nepakankamas mokslo supratimas riboja mokslininkų darbo efektyvumą bei galimybę kaupti finansinę ir politinę paramą žinių kūrybai. Todėl kenčia galimybės generuoti žinias ir spręsti problemas. Mokslo žinių sklaida, visuomenės mokslinio raštingumo kėlimu Lietuvoje nesuinteresuota nei žiniasklaida, nei patys mokslininkai. Leidyklos masiškai spausdina abejotinos vertės verstinius romanus, bet įpiršti mokslo populiarinimo rankraštį beveik neįmanoma. Televizija į radijo laidas mieliau kviečia būrėjas, raganas, ekstrasensus ar bioenergetikus nei mokslininkus. Mokslininkai neatlyginami už žinių sklaidą, nors dainininkams ar muzikantams už jų kūrinių naudojimą atlyginama. Be to, bendravimą su visuomene kai kas laiko tarsi gėdingu reiškiniu, signalu, kad su visuomene bendraujantis mokslininkas yra nerimtas. Todėl daugelis protingų mokslininkų pasirenka tikresnį ir saugesnį kelią skelbti savo mokslinių tyrimų rezultatus tik profesiniuose žurnaluose ir kalbėti tik mokslinėse konferencijose juos suprantantiems specialistams. Taip Lietuvoje ši negera atskirtis tarp mokslo ir visuomenės didėja. Daugelyje kitų šalių taip nėra. Dauguma mokslininkų dėl humanitarinio išsilavinimo stokos nesugeba suprantamai paaiškinti ne mokslininkams, ką jie daro ir kodėl jų darbas yra svarbus.Tai turėtų daryti žurnalistai, bet jie ne visada susikalba su mokslininkais dėl mokslinio išsilavinimo stokos, o žurnalistikos institutai mokslo žurnalistų neruošia.
Birutė Kemažaitė laikraštyje „Karštas komentaras“ rašė: „Kokia Lietuvai nauda iš tų protingų mokslininkų, kada jie, matydami, kaip savanaudžiai skurdina tautą ir apiplėšia valstybę, nieko nedaro, o ramiai tūno kampe? Vieną dieną tie Lietuvos garsintojai atsisukę pamatys, kad lietuvių tautos, nei valstybės jau nėra. Tų protingųjų neveiklumas ir yra pats kalčiausias dėl Lietuvoje esančio blogio. Kodėl tie sugebantys, protingieji nesudaro savo partijos ir patys nesiveržia į valdžią, o ją užleidžia savanaudžiams ir nemokšoms?! Ko jiems trūksta? Tautinio susipratimo, drąsos, veržlumo? Ko?“ Mokslininkams netrūksta nei tautinio supratimo, nei drąsos ir veržlumo. Lietuvos mokslininkai savo darbais garsina Lietuvą pasaulyje intelektualiuose sluoksniuose geriau nei sportininkai, tik visuomenei reiktų apie tai pasidomėti.Mokslininkų misija yra šviesti visuomenę, o ne veržtis į valdžią.
Tačiau mokslininkams nederėtų užsidaryti mokslo institutuose ir universitetuose, bet derėtų aiškinti žmonėms, kas yra mokslas, kaip mokslo žinios kuriamos ir kaip jos keičia pasaulio supratimą ir gyvenimo kokybę. Mokslo išradimai dažnai turi dvi puses − šviesią ir tamsią − bet žmonės dažniausiai žino tik šviesiąją ir beatodairiškai lenda į technologinių naujovių kadagyną, kuris kartais skaudžiai subado. Skleisti mokslo žinias yra viena iš mokslininko ir žiniasklaidos pareigų.
Kad mokslo ir technologijų valdomame pasaulyje mokslininkai daugiau bendrautų su visuomene, reikia abipusio noro. Reikia moksliškai šviesti visuomenę ir gerinti mokslininkų humanitarinį išsilavinimą. Norint pakelti visuomenės mokslinį išprusimą, reikia pradėti nuo mokyklos ir universitetų. Mūsų tautinė mokykla, sumažinusi gamtamokslinių disciplinų valandų skaičių mažai reikšmingų dalykų sąskaita, žengė atgal. Sparčiausiai besivystančiose Rytų ir kitose šalyse gamtamokslinės disciplinos yra svarbiausios. Kaip parodė 15 metų moksleivių tarptautinis tyrimas PISA, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai lietuviųyra žemesni ir už pasaulinį vidurkį, ir už kaimynų estų, lenkų bei latvių rezultatus. Todėl būtina mokyti jaunimą, kurie nebus mokslininkai, loginį mąstymą ugdančios matematikos, fizikos, chemijos, suprasti mokslinį metodą ir sugebėjimą analizuoti, sintezuoti ir kritiškai vertinti tai, ką jiems sako ekspertai. Turėdami platesnį supratimą mes galėsime visuomenei geriau paaiškinti, ką Lietuvos mokslininkai daro universitetuose ir valstybiniuose mokslo institutuose, kad visuomenė geriau suprastų, kam kasmet moksliniams tyrimams naudojami šimtai milijonų mokesčių mokėtojų litų.O mokslines disciplinas universitetuose studijuojančiam jaunimui akivaizdžiai trūksta humanitarinio išsilavinimo. Žinoma, mokslas turi mažai bendro su istorija ar socialiniais mokslais. Iškalba nėra mokslas. Mokslas turi savo kultūrą, tačiau mokslininkas privalo suprasti ir priimti humanitarų kultūrą, kad galėtų su jais bendrauti. Tik apkabinus humanitarus, t. y. studijuojant menus, muziką, literatūrą, istoriją ir kitus humanitarinius bei socialinius dalykus geriau suprasime žmogiškuosius dalykus, kurių nesuteikia fizinių ar biologinių mokslų studijos.
Atgal
.jpg)
