VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

03 22. Dėl dr. Loretos Vaicekauskienės 2011 m. sausio 26 d. interviu

Lietuvių kalbos instituto atsakymas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos ir Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos  2011 m. vasario 17 d. paklausimą

L. Vaicekauskienės mintys, išreikštos interviu, taip pat kitose pastarojo meto publikacijose apie lietuvių kalbos norminimą, vykdomus sociolingvistinius projektus ir jų idėjas (pvz., žurnale „Naujasis židinys-Aidai“, 2011 m. nr. 1, interviu Žinių radijui, 2011-01-31 ir kt.) yra asmeninė jos nuomonė. Tos mintys nebuvo atvirai pateiktos ir neišdiskutuotos nei jos vadovaujamame Kalbos kultūros skyriuje, nei Lietuvių kalbos instituto mokslo bendruomenėje ir neparemtos moksliniais argumentais, o pati nuomonė ne vienu atveju prieštarauja tradiciškai susiklosčiusioms nuostatoms dėl lietuvių kalbos norminimo ir puoselėjimo. Viešojoje erdvėje iki šiol nė vienas profesionalus kalbininkas nepareiškė pritarimo L. Vaicekauskienės pozicijai.

Būtina paaiškinti, kad Lietuvių kalbos instituto mokslininkai greta planinių darbų atlieka tyrimus ir pagal įvairius projektus. Už visuomenėje plačiai nuskambėjusio projekto „Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai“, kuriam vadovauja L. Vaicekauskienė, idėjas, rezultatus ir jų sklaidą tiesiogiai neatsako Kalbos kultūros skyrius (projekte dalyvauja ne visi šio padalinio mokslininkai).

Lietuvių kalbos institutas kaip vykdančioji institucija pagal projektų paraiškų teikimo tvarką įsipareigojo sudaryti projekto vykdytojams sąlygas projektui įgyvendinti ir teisės aktų nustatyta tvarka administruoti projektui skirtas valstybės biudžeto lėšas. Už tai, kad projektas būtų  įgyvendinamas, kartu ir už jo turinio mokslinę kokybę atsako jam finansavimą skyrusi Lietuvos mokslo taryba bei jos ekspertai, ir, žinoma, pati projekto vadovė.

Nors yra pareikšta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) nuomonė publikacijoje „Ar taisyklinga kalba nėra vertybė?“ (2011-01-27), norime papildomai atkreipti Jūsų ir visos visuomenės dėmesį į kelis simptomiškus per žiniasklaidą sukelto kalbos ideologinio vajaus, nukreipto prieš bendrinės lietuvių kalbos norminimo ir priežiūros politiką, dalykus.

L. Vaicekauskienės ir jos vadovaujamo projekto idėjoms skleisti suburtos grupės, kurią viešai palaiko ir kai kurie aukščiausio lygio politikai, laikysena norima įrodyti, kad būtina išplėsti ribas, kur turinti būti vartojama laisva, normų nevaržoma, tik asmeniniu skoniu pagrįsta kalba, šitaip susiaurinant bendrinei, t.y. sunormintai, kalbai pripažintas vartojimo sritis.

Su tokiu tikslu mėginama dabartinę kalbos politiką, kuri yra įtvirtinta Valstybinės kalbos įstatymu ir kitais dokumentais, parodyti kaip ydingą, neva nukreiptą prieš visuomenės interesus. Logika paprasta: žmonėms norima įteigti mintį, esą oficialiosios kalbos politikos vykdytojai mėgina išpūsti galimas grėsmes lietuvių kalbai, jos raidai ir šitaip pagrįsti kalbos priežiūros poreikį. Tačiau pačioje visuomenėje egzistuojantį lietuvių kalbos norminimo ir tvarkybos poreikį rodo faktas, kad pasirodžius minėtam interviu ir kitoms šios temos publikacijoms, į Lietuvių kalbos institutą skambino žmonės, sunerimę, ar tikrai jau oficialiai atsisakoma norminti ir prižiūrėti lietuvių kalbą.

Suprantama, kad nuo to, kaip suvoksime ir įvardysime dabartinę padėtį, priklausys ir mūsų veiksmai. Ar visi visuomenės kaitos procesai lietuvių kalbai dabar yra parankūs? Ar tikrai galime atsipalaiduoti, būti ramūs ir saugūs? Ar šiandien tautai gyvybiškai svarbus šūkis tegali būti „Stabdyk lietuvinimą!“ (Naujasis židinys-Aidai, 2010 m. nr. 5-6)? Manome, kad panašių teiginių palaikymas yra ne kas kita kaip siekimas pakirsti susiklosčiusią tautinės tapatybės sampratą.

Svarstydami apie grėsmes ir suvokdami mūsų valstybės, visuomenės ir tautos siekius bei tikslus, turime atsakyti į tokius klausimus:

1) ar kinta lietuvių kalbos vartojimo sritys, t.y. ar lietuvių kalbos iš įprastų jos vartojimo sričių nestumia kitos kalbos?

2) ar lietuvių kalbos vartotojai lietuvių kalbą laiko prestižine ir visaip prisideda prie jos puoselėjimo?

3)  ar ryškiai pastebimas anglų kalbos poveikis lietuvių kalbos žodynui ir gramatinei sistemai yra teigiamas?

4) ar besimokančiųjų lietuvių kalba skaičius didėja (ar bent lieka stabilus)?

5) ar išlaikomas toks pat jaunosios kartos raštingumo lygis, kokį yra pasiekę tėvai?

6) ar šių dienų išeivijoje augantis jaunimas turi tvirtas nuostatas ir sąlygas išlaikyti gimtąją kalbą, kaip kad to siekė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukusi karta?

Deja, į kai kuriuos iš šių klausimų šiandien galime atsakyti tik neigiamai. Naujausi sociolingvistiniai tyrimai, pavyzdžiui, Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remto projekto „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“ duomenys rodo, kad Lietuvoje gyvenančio jaunimo tautinės tapatybės savivoka menksta, daugėja „europiečių“ ir „pasaulio piliečių“ (plačiau žr. L. Kalėdienė. Viešoji nuomonė ir kalbų politika, „Kalbos kultūra“, t. 82, p. 287-293). Taigi realių grėsmių sunku nepastebėti. Jeigu apie jas atvirai kalbama, ar tai jau laikytina manipuliacijomis visuomenės nuomone?

Svarbu svarstyti, kaip veiksmingai atsverti tuos lietuvių kalbą neigiamai veikiančius procesus. Dabartinė kalbos politika Lietuvoje kaip tik ir yra nukreipta į lietuvių kalbos ugdymą ir puoselėjimą. Negalima nematyti valstybės pastangų stiprinti lietuvių kalbos galias: sukurta nauja lietuvių kalbos ugdymo mokyklose strategija, įkurta Lietuvių kalbos plėtros komisija, kuriai pavesta rūpintis, kaip užtikrinti Lietuvos tapatybės raidą ir ją stiprinti, kaip puoselėti lituanistinį paveldą ir ugdyti gimtąją kalbą.

Mūsų įsitikinimu, Lietuvoje vykdomai kalbos politikai, švietimui ir kitoms visuomenės veiklos sritims reguliuoti valstybės mastu negalima aklai taikyti nė vieno kitų šalių sukurto modelio. Pirmiausia reikia atsižvelgti  į lietuvių kalbos raidos ypatumus, į lietuvių kalbą vartojančių žmonių skaičių pasaulyje, tirti dabartinės kalbos būklę, aiškiai žinoti visuomenės poreikius. Kiekviena laisva tauta turi visišką teisę pati spręsti savo kalbos, jos raidos ir reguliavimo klausimus. Kitų šalių patirtis gali tik padėti geriau suprasti bendruosius dabartinių kalbų pokyčius ir jų sąveikos procesus.

Lietuvių kalba, ypač jos bendrinė, sunormintoji  atmaina, yra ir turi būti Lietuvoje gyvenančių tautų socialinės sanglaudos pagrindas, taip pat lietuvių, gyvenančių išeivijoje, vienas iš tautinės tapatybės raiškos būdų. Bendrinės kalbos normos funkcionuoja valstybės valdymo srityje kaip administracinės kalbos atmaina, taip pat švietimo ir mokslo sistemoje, žiniasklaidoje, o tarptautiniu mastu – ir kaip oficialioji lietuvių kalbos, vienos iš Europos Sąjungos kalbų, forma. Grožinės literatūros kūrėjams niekas neužkerta kelio rinkti tinkamiausią savo meninei raiškai kalbinę sistemą.

Kartu būtina pabrėžti, kad nė viena valstybės institucija Lietuvoje nereguliuoja privačiosios kalbos. Tai jau kiekvieno žmogaus pasirinkimo ir bendrosios kultūros reikalas. Todėl niekas nesikėsina nei į troleibuso ar traukinio keleivių, nei į turgaus prekiautojų ir pirkėjų, nei į interneto komentuotojų, tinklaraštininkų ar namų (buitinę) kalbą. Net Seimo nariams, kadangi jie yra ne valstybės pareigūnai, o žmonių renkami politikai, tiesiogiai netaikomi žiniasklaidai, mokyklai ar teisės aktų kalbai privalomi kalbos taisyklingumo reikalavimai. Kokį kada pasirinkti kalbėjimo būdą, lemia paties žmogaus susivokimas, situacijos supratimas ir pastangos laikytis priimtų kalbos normų. Iš jaunimo taip pat niekas negali atimti jo kalbos, jo sakytinio ar rašytinio žargono, – natūralus noras turėti bendraamžius vienijantį raiškos būdą yra visiškai suprantamas. Tačiau iš jaunimo negalima atimti ir siekio mokytis bendrinės kalbos, kurios prireiks plačiau įsitraukus į viešąjį visuomenės gyvenimą.

Bendrinė lietuvių kalba jau yra tiek stipri, kad jos sistema, nors ir paremta vienos tarmės pagrindu, pajėgia savarankiškai funkcionuoti ir kisti. Kalbos norminimas suteikia šiam kitimui nuosaikumo ir pusiausvyros, antraip turėtume ne visai tautai ir valstybei reikalingą bendravimo  ir kultūrinės raiškos priemonę, o asmeninių skonių ir išraiškos sąjauką.

Kalbos norminimo poreikis ( tai rodo visa bendrinės lietuvių kalbos norminimo istorija) kyla iš pačios tautos ir visuomenės interesų, todėl kalbėti apie kažkieno valios primetimą nėra teisinga. Pastaraisiais metais atsiranda gražių iniciatyvų, į kurias savanoriškai įsitraukia visuomenė ir skatinamas dalyvauti jaunimas: rašomas nacionalinis diktantas, ne pirmus metus vyksta nacionalinis moksleivių konkursas „Švari kalba – švari galva“, šiemet įgyvendinta puiki dailyraščio konkurso idėja. Lietuvių literatūros vertėjų sąjunga ir atskiros leidyklos rūpinasi leidžiamų knygų kalbos kokybe, dar nuo 2003 m. aktyviai bendradarbiauja ir su Lietuvių kalbos institutu, ir su kitų kalbos institucijų mokslininkais, stengdamosi kelti vertėjų ir kalbos redaktorių kvalifikaciją.

Pritariame paklausime išdėstytai nuomonei, taip pat minėtoje publikacijoje išreikštai VLKK pozicijai. Dalis Loretos Vaicekauskienės interviu paskelbtų samprotavimų gali sudaryti įspūdį, kad dabartinės įteisintos bendrinės lietuvių kalbos normos          yra abejotinos („dažnai idealiomis ir prestižinėmis paskelbtos norminės formos žmonėms nėra idealas, nes jų vartosenoje negirdėti“), o kalbos norminimu ir priežiūra besirūpinančių institucijų veikla prieštaraujanti visuomenės interesams.

Lietuvių kalbos instituto darbai rodo, kad bendrinės lietuvių kalbos norminimo teoriniai ir taikomieji tyrimai laikomi svarbia veiklos sritimi. Pagal Vyriausybės patvirtintas veiklos kryptis, be kitų darbų, tiriama dabartinė lietuvių kalbos vartosena (administracinė, žiniasklaidos, verstinės literatūros, įvairių interneto žanrų kalba), kalbos normų raida ir naujai atsirandantys reiškiniai, tvarkoma terminija. Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos pokyčiai nagrinėjami pastaraisiais metais išleistose mokslo monografijose: R. Vladarskienės „Sintaksinių priemonių ypatybės valstybės dokumentų kalboje“, P. Kniūkštos „Administracinė kalba ir jos vartosena“, J. Girčienės „Naujųjų skolinių atitikmenys: struktūra ir vartosena“, L. Vaicekauskienės „Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai: kalbos politika ir vartosena“, R. Miliūnaitės „Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai“ ir kt.

Visuomenėje populiarūs instituto mokslininkų darbai: „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, N. Sližienės ir A. Valeckienės „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, P. Kniūkštos kartu su kitais bendradarbiais parengti ir ne vieno leidimo sulaukę „Kanceliarinės kalbos patarimai“, mokyklai skirti    „Lietuvių kalbo žinynas“, „Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas“, V. Vitkausko „Lietuvių kalbos tarties  žodynas“, autorių kolektyvo su kitų institucijų mokslininkais parengta „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, norminamasis „Vietovardžių žodynas“ ir kt. Tai veikalai, kurie fiksuoja dabartinės bendrinės lietuvių kalbos normų sistemą ir teikia visuomenei kalbos vartojimo rekomendacijų.

Institute rengiamas norminamasis „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, bendradarbiaujama su VLKK (pavyzdžiui, išleista dalis „Kalbos patarimų“ serijos; pati L. Vaicekauskienė vadovavo šios komisijos rengtam projektui tirti  naujųjų svetimžodžių vartoseną ir kt.). Kalbos vartojimo klausimais nuolat konsultuojama visuomenė. Nuo 1961 m. leidžiamas žurnalas „Kalbos kultūra“ ir vėliau nuo jo atsišakojęs žurnalas „Terminologija“. Nuo 1993 m. kasmet kartu su Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra rengiamos Jono Jablonskio  vardu pavadintos konferencijos, kuriose svarstomos kalbos norminimo teorijos ir praktikos problemos, supažindinama su naujausiais dabartines vartosenos tyrimais, nagrinėjami kalbos ir visuomenės santykiai. Visuomenei skirta gretutinė Lietuvių kalbos instituto interneto svetainė  www.kalbosnamai.lt.

Minčių, kad bendrinės kalbos normas reikia nustatyti lanksčiau ir labiau atsižvelgti  į vartosenos polinkius, yra ne kartą reiškę naujųjų kalbos ideologų dabar atžangiais ir sustabarėjusiais laikomi kalbos norminimo klasikai. Dabartiniai kalbos normintojai stengiasi eiti lankstesnių normų kryptimi, kartu pripažįsta, kad reikėtų suaktyvinti bendrinės kalbos normų sklaidą, kalbos rekomendacijas pateikti visuomenei suprantamesniais būdais. Kokiomis priemonėmis Lietuvoje įgyvendinti tokias kalbos politikos nuostatas, diskusija tikrai būtina. Ji pradėta, tik, kaip ir daugeliui mūsų žiniasklaidoje kylančių diskusijų, jai trūksta pagarbos oponentams. Trūksta ir paprasčiausio bendrinės kalbos raidos istorijos ir kalbos dėsnių išmanymo, ir moksliškai pagrįstos argumentacijos (jeigu kaip argumentas, teisinantis visišką kalbos laisvę, pateikiamas teiginys „mes juk puikiai susikalbame“). Panašiomis publikacijomis norima nubraukti tai, kas buvo kurta iki šiol, nes asmens laisvė iškeliama aukščiau už tautos ir valstybės interesus, o demokratija suprantama kaip žmogaus teisė be atsakomybės.

Lietuvių kalbos institutas mano, kad šiuo sudėtingu socialinių permainų ir vertybių perkainojimo metu ypač svarbu, kad taisyklinga, lanksti, stilinga ir nuolat atsinaujinanti lietuvių kalba būtų ta grandis, kuri jungia visą įvairiatarmę, įvairiakalbę Lietuvos visuomenę ir mūsų išeiviją.

***

PS. Rengiant ir svarstant šį atsakymą dalyvavo Lietuvių kalbos instituto (toliau – LKI) mokslo tarybos nariai: dr. (HP) Rita Miliūnaitė, dr. Albina Auksoriūtė, dr. Rasuolė Vladarskienė, prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, dr. Asta Leskauskaitė, dr. Vilija Sakalauskienė, doc. dr. Jolanta Zabarskaitė, prof. Grasilda Blažienė, taip pat Instituto Skaitmeninių kalbos išteklių laboratorijos vadovė dr. Daiva Vaišnienė.

Atsakymas su LKI direktorės doc. dr. J. Zabarskaitės lydraščiu pasiųstas Vilniaus m. savivaldybės tarybos VKRVK pirmininkui Seimo nariui Gintarui Songailai, LKGS pirmininkei Jūratei Voloskevičienei ir LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui Valentinui Stundžiui. Atsakyme minimą VLKK publikaciją „Ar taisyklinga kalba nėra vertybė?“ „Lietuvos Aidas“ paskelbė 2011 m. vasario 2 d. numeryje (nr. 25-27, p. 6).

LA informacija

Atgal