Tautos mokykla
04 08. Žvelgiant per praeities prizmę į Lietuvą
Masoninė ir paramasoninė Lietuva
Viktoras Jencius - Butautas
Kova dėl Vilniaus, prasidėjusi XIX pabaigoje, šiandien vėl tampa aktuali. Vilniaus lietuviškumo išsaugojimas turi būti aktualus ne tik Vilniuje gyvenantiems, bet ir visiems Lietuvos piliečiams. Kas bus su Vilniumi ateityje ir kokia bus Lietuva? Ar negrįšim artimiausiu laiku į XIX-ojo amžiaus pabaigą.
Partinėse rietenose paskendę kandidatai praranda atsakomybės jausmą ne tik prieš rinkėjus, bet ir prieš Lietuvos ateitį. Rietenos rinkimuose, noras įsilieti į kosmopolitines organizacijas tampa nevaldomas. Vieni tampa masonais, kiti „Rotary“ klubo nariais, užmiršdami esantys pirmiausia Lietuvos piliečiais.
Turime sutikti su tuo faktu, kad komunistų vienybė pastaruosius du dešimtmečius buvo pakeista į brolių masonų, „Rotary“ klubo narių, kitų paramasoninių ložių ir organizacijų vienybę, nors jų atstovai išsibarstė po įvairias partijas. Valdžioje esančių partijų pavadinimai kartais keičiasi, tačiau buvusios ir esamos vienybės priesaikos niekas nelinkęs laužyti. Todėl be vargo rajono tarybų lygmenyje susitaria socialdemokratai su konservatoriais, nežiūrint oficialiai deklaruojamo požiūrių esminio priešiškumo.
Šiandien nėra takoskyros tarp partijų, masoninių ir paramasoninių organizacijų. Viskas suplakama į vieną vietą tikslu išsaugoti sovietų dovanotą valdžią ir turtus, tuo pačiu pasmerkiant lietuvių tautą išnykimui, spartesniam nei bet kurios okupacijos metu.
<sk>Ar 2 procentai labdaros nesugriaus Lietuvos žemių vientisumo?
<text>Lietuvoje žmonės nepyksta ir atvirai šneka, kai savivaldybėse nuo Rokiškio iki Vilkaviškio ir nuo Klaipėdos iki Zarasų balsuojama už naujų „maksimų“ geriausiose miestų žemės plotuose statybą. Tie patys žmonės nekelia jokių emocijų, skirdami du procentus pajamų paramos gavėjams. Tie du procentai lyg ir nuramina, viskas atrodo gražu ir teisinga. Deja, būtent čia paslėpta didžiulė grėsmė Lietuvai, tai yra jos žemių vientisumui, demokratijos raidai. Žinių apie paramos gavėjus, kiek ir kas gavo paramos, nėra skelbiama plačiajai visuomenei. Paprastai apsiribojama pirmuoju dešimtuku ir bendra pinigine suma. Platesnė analizė kažkodėl neatliekama, matyt, tam esama priežasčių.
Ne per seniausiai Lietuvos lenkų sąjunga piketavo prie prezidentūros dėl naujo įstatymo, lietuvių kalbos dėstymo sustiprinimo lenkų mokyklose. Ir kodėl nepiketuoti, kai paramos gavėjų sąraše Vilniaus rajono Lietuvos lenkų sąjungos skyrius yra antras ir gavo 217 293 Lt. O kiek iš viso paramos gavo visos kitos kartu paėmus lenkiškos organizacijos - yra maža paslaptis.
Lietuvoje nėra jokios kitos tautinės organizacijos, taip gausiai remiamos valstybės atsisakytais paskirstyti pinigais, kuri taip atvirai reikštų nepasitenkinimą Lietuvos valstybės vykdoma politika ir ieškotų galingų užtarėjų anapus sienos. Kyla natūralus klausimas, kodėl valstybė jai priskirtas funkcijas perleido piliečiams, kurie atskirais atvejais pradėjo veikti prieš pačią valstybę. Juk visada reikia prisiminti laisvojo pasaulio ir postsovietinių visuomenių skirtumus, nes jų agentėliai toli gražu ne agentai 007.
Įdomu, ar parama, kurią į Lietuvą gauna lenkiškos organizacijos iš užsienio apmokestinama lygiai taip, kaip paaukoti pinigai likimo nuskriaustiems vaikams?
Artimiausioje ateityje reikėtų susimąstyti, ar verta žaisti demokratiją postsovietinėje visuomenėje, nes tie žaidimai gali baigtis neprognozuojamai... Kartais reikia labai nedaug, tiesiog keleto ryžtingų žmonių, ir viskas sustoja į savo vietas. Pažvelkime į praeitį ir pasisemkime ryžtingumo ir išminties.
Atgal
.jpg)
