VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

04 01. Lietuvių kalbos tvarkymas ar darkymas

Lidija Veličkaitė

Įsijungęs į Lietuvių kalbos dienoms skirtų renginių programą, parengtą gimtosios kalbos sklaidai ir autoritetui didinti, Vinco Krėvės–Mickevičiaus memorialinis butas – muziejus (vadovas Vladas Turčinavičius) 2016 m. kovo 9 d. pakvietė į renginį „Tvarkom ar darkom? Kalbos aktualijos“. Kadangi renginys vyko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos – Kovo 11–osios išvakarėse, muziejaus vadovas pakvietė renginį pradėti Lietuvos himnu. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Grigienė, pasveikinusi į renginį susirinkusius svečius su artėjančia švente, pristatė pirmo ir antro kurso pradedančias dainuoti studentes, kurios lietuviškomis dainomis suteikė vakarui šventišką nuotaiką.

Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro Eksperimentinės fonetikos grupės vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jolita Urbanavičienė pateikė vakaro svečiams naujausius, 2014 m. darytus, Vilniaus miestiečių kalbos tyrimus. Kalbininkams pasirodė labai įdomi vilniečių kalba ir netgi šiuo metu vyksta suintensyvėjusi diskusija, kas gi yra Vilniaus kalba. Ar tai bendrinė kalba, ar tai yra atskira kalbos atmaina? Ši diskusija prasidėjo nuo kalbininkės dr. Elenos Grinaveckienės ir prof. habil. dr. Vytauto Vitkausko parengto Vilniaus miesto gyventojų tekstų rinkinio, kuris pasirodė XX a. pabaigoje.  Šiame rinkinyje jie sakė, kad Vilniaus miesto kalbą galima vadinti Vilniaus m. lietuvių bendrine gyvąja kalba. Jie iš dalies buvo teisūs, nes pateikė senųjų Vilniaus inteligentų kalbą, kuri buvo labai  siauros srities. Vėliau į diskusiją įsijungęs kalbininkas dr. Jonas Klimavičius teigė, kad negalima tvirtinti, jog Vilniuje ar Kaune būtų ištisai vartojama tik bendrinė kalba. Kalbininko dr. Aldono Pupkio nuomone, didžiųjų miestų kalba yra savarankiška kalbos atmaina, ir ji nėra vienalytė, nes vartojama ir profesinė kalba, ir žargonas, ir sociodialektai. 2005 m. išėjo didžiulė A. Pupkio knyga, kurioje jis rašo, kad pats laikas tirti mūsų miesto kalbą, nes Lietuvoje jau susiformavo didžiųjų miestų kalbos. Jos susiformuoja tada, kai tą kalbą vartoja jau 3–5 miestiečių karta. Prieš keletą metų doc. dr. Loreta Vaicekauskienė suintensyvino vilniečių kalbos tyrimą. Ji teikė tokį postmodernųjį požiūrį į vilniečių kalbą ir kėlė prielaidą, kad Vilniuje gyvena daug aukštą socialinį statusą turinčių žmonių ir sostinė jau yra kaip kalbinis šalies orientyras, toks pat kaip bet kurioje kitoje valstybėje. Vilniaus kalba išlaikė prestižinį šnekamosios kalbos potencialą ir laikoma bendrine kalba de facto. Šiam požiūriui dar reikėtų atlikti daugiau tyrimų.

Kalbininkas Kazimieras Garšva

Vykdant 2014 m. tyrimus buvo laikomasi nuomonės, kad vilniečių kalba yra savarankiška, nekodifikuota miesto kalba, bet ne bendrinė kalba. Ji tiesiog gali turėti privatumo ir neoficialumo požymių, yra vilniečių kalbinės tapatybės išraiška. Vilniečių buvo klausiama, ar jie kalba bendrine kalba, ar kažkokia kita atmaina. Daugelis apklaustųjų teigė, kad jie kalba bendrine kalba, tik realiame gyvenime su daugybe visokių šiukšlių. Kitas informantas sakė, kad stengiasi kalbėti literatūriškai, taisyklingai, nors taip pat vartoja daug skolinių.

Naujaisiais duomenimis, daugiau nei pusė vilniečių – 55 proc. yra gimę ne Vilniuje. Įdomiausia tai, kad toks beveik nepakitęs mobilumo procentas – 53 proc. užfiksuotas ir XIX a. pabaigoje. Vykdant tyrimus buvo gana sunku rasti informantų, nes reikėjo surasti lietuvį nuo 18 m. iki 75 m. amžiaus, kuris yra nebe pirmos kartos vilnietis. Kad žmogus atsipalaiduotų ir kalbėtų taip, kaip jis kalba kasdienybėje, interviu trukdavo apie valandą. Buvo įrašoma po lygiai moterų ir vyrų, kuo įvairesnio statuso, išsilavinimo ir profesijų. Iš įrašų buvo tiriami vilniečių  kirčiavimo polinkiai, kaip juos lemia lytis, išsilavinimas, amžius ir ar vilniečio kirčiavimui įtaką daro rytų aukštaičių tarmė, nes Vilnius yra rytų aukštaičių patarmės plote. Dr. Jolita Urbanavičienė teigė, kad tyrimas buvo susijęs su priešpaskutinio skiemens taisykle, kuri nustato daugiau nei pusės visų lietuvių kalbos žodžių kirčiavimą. Ši taisyklė nusako kirčio šokinėjimą tarp paskutinio ir priešpaskutinio skiemens. Ir jei mokėsi šią taisyklę, tai didžiąją dalį lietuvių kalbos žodžių kirčiuosi taisyklingai. Tyrimu norėta nustatyti, ar informantai kirčiuodami laikosi šio dėsnio, ar nesilaiko. Pasirodo, kad vilniečių kalba kirčiavimo požiūriu nėra vienalytė –  jaunesnioji ir vidurinė karta kirčiuoja panašiai, daugiausia laikydamiesi šios taisyklės (apie 60 proc. ištirtų atvejų), o vyresnioji karta šiai taisyklei paklūsta rečiau (apie 40 proc. ištirtų atvejų). Pasirodo, vyresnioji karta buvo pirmos kartos vilniečiai, tad teko grįžti prie tarmių, nes daugelis informantų buvo atsikėlę iš rytų aukštaičių ploto. Jei kam įdomu platesnė šių tyrimų analizė, galima paieškoti internete adresu: „www. taikomoji kalbotyra.lt, (2014 m. Nr 6) “.

Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyriausiajam mokslo darbuotojui dr. Kazimierui Garšvai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Kovo 11–osios šventės išvakarėse vykstantis pokalbis yra labai prasmingas dėl to, kad 1990 m. Kovo 11–osios aktas pratęsė 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą. Pastarajame buvo pasakyta, kad atkuriama Lietuvos Respublika etninėse lietuvių žemėse, kuriose nuo seno buvo kalbama lietuviškai ir nutraukiami visi ryšiai, kurie buvo su kitomis tautomis ir valstybėmis. Pašnekovas priminė kalbėjusius lietuviškai tarp Maskvos ir Varšuvos, kur iki šiol teka upė Upa ir yra miestas Možaiskas (nuo žodžio „mažas“) ir dar apie 1000 lietuviškų vietovardžių. Jei pažiūrėsime į žemėlapį ir pamatysime gretimuose su Baltarusija rajonuose nuo Breslaujos iki Gardino vietovių pavadinimus, nereikės jokių komentarų apie jų kilmę.

Dr. K. Garšva, tik ką atėjęs iš Seime vykusios konferencijos, skirtos vietovardžiams išsaugoti. Konferencijoje buvo siūloma išsaugoti kaimų pavadinimus, nes, jiems nykstant, per 50 m. išbraukta apie 8000 kaimų pavadinimų. Nors ir nėra gyventojų, siūloma vis tiek tą vietovę žymėti buvusio kaimo pavadinimu. Priešingu atveju gali atsirasti tiesiog naujas pavadinimas, bet jau dirbtinis. Taip jau atsitiko Kaliningrado srityje – nauji pavadinimai, neturintys jokio ryšio su istorija. Yra išleisti Lietuvos vietovardžių žodyno du tomai, kur nuo A iki C galima rasti ne tik vietovardžius, bet ir miškelių bei balų pavadinimus. Vykusiose trijose konferencijose Seime buvo aptariamos ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos vietovardžiai, asmenvardžiai ir buvo siūloma laikytis vienodos politikos dėl baltų kalbų, nes iš aštuonių buvusių baltų kalbų beliko tik dvi – lietuvių ir latvių. 1939 m., kai Vilnius džiaugsmingai buvo grąžintas Lietuvai, buvo sudaryta 12 kalbininkų komisija, kuri važinėjo po visas apylinkes ir klausinėjo vietinių gyventojų, kaip nuo seno vadinasi viena ar kita vietovė. Ir kalbininkas Antanas Salys išleido autentiškų vietovardžių ir pavardžių žodyną. Jis išspausdintas Romoje 1970 m. Žodyno dviejuose tomuose suregistruotos iki 1940 m. vietinių gyventojų visos pavardės, nurodyta pavardės forma, kokioje parapijoje ir kiek šeimų gyventa. Visos pavardės surašytos pagal lietuvių kalbos abėcėlę, kuri formavosi 500 metų. „Aušros“ laikais atsisakyta svetimų raidžių ir 1905 m. patvirtinta kalbininko Jono Jablonskio sudarytoje gramatikoje. Dr. K. Garšva moka kalbėti ir skaityti kaimyninių valstybių kalbomis, bet jei į mūsų abėcėlę būtų įrašyta 150 naujų raidžių, kaip darbuotojai sugebės jas išmokti. Dabar yra dviejų kalbininkų oficialūs atsiliepimai: vienas Lietuvių kalbos instituto, kuris siūlo palikti tą pačią rašybą ir kitas – Valstybinės kalbos komisijos, kuri taip pat siūlo išlaikyti tą pačią rašybą, bet su dviem išimtimis. Dabar atvažiuojantys užsieniečiai, kurie gauna Lietuvos pilietybę, – gali pavardę rašyti pagal užsieniečio pasą, taip pat ir sutuoktinis(ė) pirmame paso puslapyje. „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“  iniciatyvinė grupė pasiūlė rašyti užsieniečio pavardę antrame paso puslapyje. K. Garšva teigia, kad niekur pasaulyje nėra tokio dalyko, kad atvykęs užsienietis diktuotų savo valią.

Dr. Jolita Urbanavičienė. Ryšardo Maceikianeco nuotrauka

Mūsų pavardžių apie 80 proc. nėra baltiškos kilmės, o vietovardžiai yra lietuviški. Dr. K. Garšva sako, kad tai įvyko todėl, kad vietoves praminė čia gyvenę žmonės, tačiau vardus ir pavardes krikšto metu kunigas užrašė lenkiškai. Tie 20 proc. pavardžių yra pravardinės kilmės, tokios kaip Kubilius, Vanagas, Vilkas, Kiškis.

Lietuvos kalbininkas prof. dr. Vitas Labutis, priminęs vakaro temą „Tvarkom ar darkom?“ liepė atsigręžti į mūsų žmonių referendumu priimtą Lietuvos Konstituciją, kurios 14 straipsnyje įrašyta: „Valstybinė kalba yra lietuvių kalba.“ Konstitucijos specialistai yra nustatę, kad pirmieji septyniolika straipsnių gali būti pakeisti tik referendumu. Todėl nei Seimo nariai, nei kažkas kitas negali kitaip elgtis. Už valstybinę lietuvių kalbą pasisakė 80 proc. žmonių, tad jei naujame referendume pasisakytų kitaip, tik tada galima būtų pradėti kalbėti. Valstybinė kalba yra privaloma viešajame gyvenime, o kasdienėje kalboje galima kalbėtis bet kokia kalba – rusiškai, lenkiškai, prancūziškai, tarmiškai, netgi žargonu. Neuždrausta ir melstis bet kuria kalba. Kalbininkas V. Labutis esąs J. Balčikonio mokinys ir taip pat laikosi griežto požiūrio į bendrinės kalbos sunorminimą. Kalba yra ne vien bendravimo priemonė, tai tik viena jos funkcija. Kalboje atsispindi pasaulėžiūra, tradicijos, žmonių dvasia.  Profesorius sako, kad dabar didžiausias ginčas vyksta dėl asmens dokumentuose rašomų pavardžių. Visi dokumentai yra valstybiniai. Valstybė negali išduoti dokumento, kuris prieštarauja Konstitucijai. Į Konstitucinį teismą buvo kreiptasi tris kartus ir visus tris kartus Konstitucinis teismas pasakė, kad ten, kur yra bendrinės kalbos veikimo laukas, yra viešasis gyvenimas, todėl pasai ir visi dokumentai yra susiję su valstybe. Jei kas mano, kad Lietuvos valstybės nėra, tada galima elgtis kitaip, bet tik asmeniškai. JAV gyvena apie 10 milijonų lenkų, bet jie iš valstybės nesitiki jokių nuolaidų dokumentuose. Prancūzai labai gina savo kalbą ir aršiai kovoja prieš anglicizmus, Europos Sąjungos posėdžiuose neišgirsi jų kitaip kalbant kaip prancūziškai. Kol kas Europos Sąjungoje visos kalbos lygiateisės. Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas (David Cameron) yra pareiškęs, kad jų šalis pasitrauks iš Europos Sąjungos, jei ji neatsisakys būti viena unitarine (kaip valstybe) Europa.

Kalba prof. Vitas Labutis. Ryšardo Maceikianeco nuotrauka

Prof. V. Labutis paminėjo prof. Algį Norvilą, dirbusį Čikagos Lojolos universitete (Loyola University Chicago) ir parašiusį knygą „Tauta, kalba ir tapatybė“. Gerai pažindamas Amerikoje gyvenančius lietuvius, jis rašo, kad trečia lietuvių karta jau nutautėja ir netenka kalbos. Tad, jei Lietuva per 25 m. jau neteko ketvirtadalio gyventojų, pavojus lietuvių kalbai, pasak prof. V. Labučio, baisus. Kitą autentiškos lietuvių kalbos puoselėtoją, praeitų metų liepos m. palikusį šį pasaulį, profesorius įvardijo prof. Vincą Urbutį. Po kalbininko Juozo Balčikonio prof. V. Urbutis buvo pats principingiausias lietuvių kalbininkas, nedarantis niekur jokių nuolaidų. Ir šitų nuolaidų, kurias siūlo „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“ iniciatyvinė grupė – rašyti pavardes originalo kalba kitame paso puslapyje, jis nepripažino. V. Urbutis buvo didelis mokslininkas – baltistas, žodžių darybos specialistas. Jis rašė skyrius visoms akademinėms gramatikoms – pirmajai Kazio Ulvydo ir antrajai – Vytauto Ambrazo. K. Ulvydas net nedrįso V. Urbučio skyriaus redaguoti. V. Urbučio knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“, pasak prof. V. Labučio, – skamba klaikiai, nors parašyta ironišku tonu. Kita V. Urbučio knyga „Pavardžių pradžiamokslis“ išleista nedideliu tiražu. Profesorius siūlo surasti finansuotoją, kad padaugintų šios knygos tiražą. V. Urbutis, nors ir sunkiai sirgdamas, dirbo iki paskutinių gyvenimo dienų. Paskutinis jo darbo objektas buvo – 10 tomų „Visų Lenkijoje gyvenančių žmonių pavardžių žodynas“. V. Urbutis spėjo perskaityti du tomus, parašytus lenkų kalba, sakydamas: „Čia yra mums, lietuviams, aukso kasyklos“. Tame žodyne daugybė, įvairiais pavidalais užrašytų lietuviškų pavardžių: Dūda, Dūdelė, Dūdela. V. Urbutis sakydavo, kad mes lenkams negalime jokių priekaištų daryti, jie savo valstybėje gali daryti ką nori. Mes savo valstybėje taip pat turime elgtis atsakingai ir kovoti už savo kalbą.

Renginyje buvo nemažai klausimų pranešėjams dėl vilniečiams darytos apklausos tikslingumo, pasidomėta, ar nedaroma tyrimų dėl mišrių šeimų kalbos, taip pat dėl pavardžių galūnių rašymo. Renginio iniciatorius V. Turčinavičius pranešėjus apdovanojo 2013 m. Lietuvoje išleista Vinco Krėvės apysakų, atsiminimų, atsitikimų knygele „Pagunda“, skirta Klaipėdos krašto atgavimo 90–mečiui paminėti.

Atgal