VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

11.28. Labai graži knyga

Aldona Paulauskienė

Kadaise, perskaitę gerą knygą, ir kitam pasakydavome: „Būtinai paskaityk, nes tai labai graži knyga“. Kam dabar pasakyti, kad Aldono Pupkio Lietuvių kalbos sąjūdis 1968 – 1988 m. (Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2016,  494 p.) - labai  graži knyga? Sovietiniais laikais, kad nenutrūktų bendrinės kalbos kūrimo ir saugojimo tradicija, prasidėjusi dar nepanaikinus spaudos draudimo (1901 m.), reikėjo mokėti dirbti. Juozas Balčikonis, sekdamas Jono Jablonskio pavyzdžiu, mokė skirti tai, kas sava ir gyva, nuo to, kas svetima ir nereikalinga. Žinojome, kad svetimų kalbų galima išmokti per palyginti trumpą laiką, o gimtosios būtina mokytis visą gyvenimą. Matėme žemdirbius, nustumtus nuo kruvinu prakaitu aplaistytos žemės ir supratome, kad kolektyvizacija ir urbanizacija spartins tarmių nykimą, o jose ir bendrinės kalbos gyvybės šaknys. Tad skubėjome užrašyti žodžius, posakius ne tik Lietuvių kalbos žodynui, bet ir kalbos mokslo darbams, sukaupti medžiagos tarmių tyrinėjimams, jų žodynams ir atlasui, tautosakos studijoms ir leidiniams. 

Kalėjime buvome laisvi, apsibrėžę viešosios (spaudos, radijo, televizijos, teatro, mokyklos)  kalbos sąvoką, o pagal centro požymius buvo nustatyti ir išstudijuoti penki stiliai – mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis ir meninis, padėti kalbos kultūros pagrindai.Pokariu profesionalių kalbininkų labai trūko. Tačiau pyragui iškilti daug mielių nereikia. Jų ir po karo dar buvo pasilikę labai gerų: Juozas Balčikonis, Kazys Ulvydas, Jurgis Lebedys, Vincas Mykolaitis - Putinas, Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė, gabūs ir patriotiškai nusiteikę prieškario mokytojai darbavosi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Iš jų išaugo ne vienas žymus mokslininkas.

Su lituanistikos mokslo augimu augo talentinga literatūros kūrėjų ir tautiškai nusiteikusios inteligentijos karta, visuotinis knygų troškimas. Geros knygos, tiek lietuvių autorių, tiek verstinės, leidžiamos dešimtimis ir šimtais tūkstančių egzempliorių, staiga dingdavo iš knygynų, nereikėjo jokių pristatymų. Puikiai prisimenu užsienio kalbų specialistų suplanuotą geriausios pasaulinės literatūros vertimų seriją, dėl kurios prenumeratos žmonės stovėjo ilgose eilėse. Juk mes iš prigimties godūs knygų ir šviesos, o žodis knygnešys kitose kalbose neturi atitikmens. Ne nuo gramatikos taisyklių mokymosi, o nuo gerų ir be kalbos klaidų išleistų  knygų skaitymo tauta darėsi raštinga. Kiekvienoje leidykloje, kiekvienoje laikraščių ir žurnalų redakcijoje dirbo ir redaktoriai, ir korektoriai. Net spaustuvėje buvo tikrinama, ar linotipininkas nepraleido kokios raidės ar skyrybos ženklo. Buvome bet kokia kaina pasiryžę išsaugoti svetimybių neužterštą protėvių ir tėvų kalbą. Todėl 1980 metaisMaskvos sociolingvistai stebėjosi, kad per ilgą laiką, net specialiai stengiantis, nepavykę nutautinti  Pabaltijo ir Užkaukazės respublikų.

Berašant apie praėjusius laikus, pasirodė 2017 metų Kultūros barų 10 numeris su dviem VLKK kaltinamaisiais straipsniais: Giedriaus Subačiaus Kamanos sakytinei kalbai (p. 25 – 27 ) ir Giedriaus Subačiaus ir Loretos Vaicekauskienės  Ar reikia valstybinės lietuvių kalbos bastilijos? (p. 54 – 60 ). Jie privertė susimąstyti, kas gi dabar mums atsitiko, kad ieškome be kaltės kaltų visur – ir kalbotyroje, ir literatūroje, ir politikoje? Gal tada, gerbiamieji, pradėkite plūsti kalbininkus nuo Jablonskio, Salio, Skardžiaus, nuo prieškarinės Gimtosios kalbos, Kalbos patarėjo visus, kurie tik dirbo gimtosios kalbos ir tautos labui, nes nieko kito ir sovietiniais laikais nedarėme, tik tęsėme pirmojoje XX a. pusėje  pradėtą darbą labai sunkiomis sovietinės okupacijos sąlygomis. 

Ar jau per sunku kalbininkams išstudijuoti lietuvių kalbos norminimo istoriją, kai prieinami ir Jono Jablonskio raštai, kai Arnoldo Piročkino išsamiai aprašytas jo gyvenimas ir veikla, kai yra keturi Antano Salio Raštų tomai, išleistiLietuviųKatalikų Mokslų Akademijos Romoje, ir Alberto Rosino sudaryti Prano Skardžiaus Rinktinių raštų penki tomai, išleisti Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto jau nepriklausomoje Lietuvoje VLKK lėšomis pagal Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996 – 2005 metų programą? Jeigu viską perskaityti sunku, galima apsiriboti Skardžiaus Rinktiniais raštais  ir bent pažvelgti į Antano Salio Raštų pirmojo tomo pavadinimą ir turinį, kad galėtumėt suvokti, jog beprasmiška dabar atsisakyti tradicinio bendrinės kalbos termino. Angliškai Salys rašė standard lithuanian, o lietuviškai – bendrinė lietuvių kalba. Niekobloga neatsitiks, jei ir jūs taip rašysite.

Šiemet nepriklausomybės atkūrimo minėjime Seime jo eminencija Sigitas Tamkevičius kalbėjo: „Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas“ (Delfi.lt 2017 kovo 11).

Dabar viskas galima. Todėl ir man galima sakyti, kad Giedrius Subačius neteisingai aiškina rašomosios kalbos skirtumą nuo šnekamosios, neišmano fonologijos, nežino, kad dviskaitos nykimas labai senas, užfiksuotas  1737 m. anoniminėje gramatikoje,  ir susijęs ne su santvarkų, o su gramatinio mąstymo kitimu, kad tarmėse jis vykęs nevienodai: rytinėje ir pietinėje Lietuvoje ilgiau laikėsi daiktavardžių dviskaita, o vakarinėje – įvardžių ir veiksmažodžių.  XX a. pradžioje dirbtinai norėta dviskaitą kaip savą pasilaikyti ir bendrinei kalbai, todėl ir spaudoje yra nemažai jos formų, ir   monetoje iškaldinta du litu. Užuot perskaitęs Lietuvių kalbos enciklopedijoje  skyrelį Abėcėlė, rašytą Vinco Urbučio, jo knygas Lietuvių kalbos išdavystė ir Pavardžių pradžiamokslis, prasimano, kad  Urbutis rašomosios kalbos net kalba nelaikęs. Ir netiesa, kad gimtosios kalbos klaidų niekas nedaro. Vidurinėse mokyklose mokoma kirčiuoti. Tai kodėl, išmokę kirčiuoti, viešajame gyvenime turėtume nepaisyti normų? O jei mokykla neišmoko nei kirčiuoti, nei pažinti kalbos normų, tai ką turime daryti, kad išmokytų to, ko tebereikalauja jos programos? Yra retorika, bet kaip išmokysi žmogų kalbėti, jei  mokiniai tikrinami tik testais ir nekviečiami atsakinėti žodžiu? Reikia praktikos. Vien iš vadovėlio neišmoksi važiuoti dviračiu.

Dėl trijų raidžių... Jau išleisti 25 tomai Visuotinės lietuvių enciklopedijos. Joje svetimieji asmenvardžiai užrašyti originalūs, o sulietuvinti skliaustuose, nors reikėtų atvirkščiai. Spaudoje chaosas, bet niekam tai nerūpi. Nuojauta sako, kad dabar VLKK renkama tik dėl Lietuvos piliečių lenkų pavardžių rašybos ir gyvenamųjų vietų sulenkinimo, o gal ir dėl lenkų autonomijos mažytėje Lietuvoje? Stebėkimės savo aklumu! Argi jau niekas Lietuvoje nemoka lenkiškai ir nemato, kad lenkų pavardėms reikia daugiau negu trijų raidžių ir dar ne tų, kad iš nuolat rodomų ir kalbamų tinka tik viena W?Ar sunku suvokti, kad lietuvių kalbos abėcėlė negali priimti visų svetimiesiems asmenvardžiams reikalingų raidžių? Ir dar, kodėl sunku  suprasti, kad kalba ir kalbininkai negali  kištis ten, kur turi dirbti tik diplomatai ir teisininkai?

Eugenijus Jovaiša rašo: „VLKK yra Seimui atskaitinga institucija ir turi patarnauti parlamentui, kad valstybinė kalba būtų aukščiau visko“ (Lietuvos žinios. 2017 05 12). Aukso žodžiai! Tačiau ji nebus aukščiau visko, kai mokslo reformų vykdytojai net neužsimena apie lituanistiką. Lituanistų darbai didžiausią reikšmę turi Lietuvai, todėl prestižiniais jie turi būti laikomi ir paskelbti Lietuvoje, o ne užsieniuose. Stasys Tumėnas apie tai ir rašo straipsnyje Good-bye Lituanistik(c)a? (Delfi, 2017 lapkričio 7 d.). Straipsnis gali nuskęsti spaudos jūroje, bet profesionali VLKK turėtų įrodyti ne tik Seimui, Vyriausybei, bet ir aukščiausiai instancijai – prezidentūrai, kad, norint išlaikyti valstybinę kalbą, neužterštą svetimybėmis, ir meilę savo kraštui, būtina gelbėti pirmiausia lituanistiką, apleistą jau visą ketvirtį amžiaus.

Nelengva buvo Aldonui Pupkiui savo knygą pristatyti kartu su Lietuvių kalbos ideologija. Todėl, pakalbintas Mildos Kniežaitės, su juntamu kartėliu aiškinosi: „Kitaip negalėjau. Ar kas nesutiko, peikė ar gyrė, man buvo vis tiek. Kalba – mano gyvenimas, mano duona, mano dienos ir naktys. Tik vienu tarpu užėjo mintis, kad esme pasidavę šiek tiek į taisymus. Sakau, numosiu ranka į juos ir eisiu į taisymų istoriją“ (Lietuvos žinios. Legendos. 2017 03 06).  Čia yra tiesos ir  netiesos po lygiai. Tiesa, kad jo darbas pareikalavo viso gyvenimo dienų ir naktų. Vyrai taip gali. Talentingiausias XX a. kalbininkas Aleksas Girdenis savo kolegoms yra pasakęs: „Mes turime gyventi ir dirbti taip, kad ir mūsų duonos darbas, ir laisvalaikio hobis būtų mokslas ir tik mokslas, kad didžiausią mūsų kasdienių rūpesčių dalį sudarytų ne buitiniai, o moksliniai rūpesčiai“ (iš 80-mečio jubiliejinės parodos stendo). Jonui Paulauskui taip pat viso gyvenimo rūpestis buvo žodynų rašymas, skaitymas, rengimas spaudai. Be darbo prie visų 20 Lietuvių kalbos žodyno tomų,jis yra parašęsnemažai kitų žodynų ir žodynėlių. 2017 m., praėjus 14 metų po jo mirties, Rasa Ruseckienė man padovanojo Snorri Sturluson Eddą, išverstą iš senosios islandų kalbos. Pratarmėje skaitau: „Sunkiai įsivaizduoju skaldų poezijos vertimą be vienos nuostabios knygos – iškilaus lietuvių leksikografo Jono Paulausko sudaryto Sisteminio lietuvių kalbos žodyno. Lenkiu galvą prieš jau Anapilin išėjusį kalbininką, sudėjusį į šią knygą gausius lietuvių leksikos lobius“. Pasijutau laiminga, jog kadaise galėjau ne tik neišvengiamų buitinių rūpesčių naštą pasiimti ant savo pečių, bet ir susitaupyti laiko, kad moksle per daug  neatsilikčiau nuo vyrų.

Netiesa, kad į visus peikimus ir gyrimus Aldonas  mojęs ranka ir vėliau tik vienu tarpu užėjusi  mintis rašyti taisymų istoriją. Esu įsitikinusi, kad jis, pasitraukęs iš Eksperimentinės fonetikos laboratorijos vadovo pareigų, turėjo detalų veiklos planą į labai tolimą ateitį ir, be tų archyvų, po kuriuos naršėsi mėšlavabaliai, ieškantys sovietinės ideologijos kvapų, turėjo dar ir savąjį. Tai rodo labai kruopščiai surinkti faktai, programos, kalbos, diskusijos, laikraščių iškarpos, neužmirštas nė vienas žmogus, nė vienas jo darbas ar pasakytas žodis. Tos informacijos ne tik niekas kitas, bet ir jis pats nebūtų sugebėjęs pateikti be archyvo ir dienoraščio. Rašydamas apie mano darbą Tarybinės moters  kolektyve, jis ne tik nurodo, kas rašė straipsnius, bet ir kiek jų parašė, prisiminė, kad 1980 m. esu Tarybinės moters redakcijosrūpesčiu apdovanota Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Garbės raštu (p. 93). Paklaustas, iš kur jis tai žinąs, atsakė: „Pati pasigyrei“. Nesigyriau niekam, bet jam turbūt esu pasigyrusi, nes jo dirbamas spaudos darbas man kėlė didelę nuostabą. Iš pirmojo sekcijos susirinkimo protokolo išspausdinto vieno lapelio buvo išaugintas žurnalas Mūsų kalba, jau turėjomeKalbos praktikos patarimus (1976 m.), vadovėlį Kalbos kultūros pagrindai (1980).

 Tarybinės moters redakcijoje rūpinausi ne tik straipsniais, bet ir siekiau, kad pačiame žurnale neliktų kalbos negerovių. Su vyriausiąja redaktore Birute Boreišiene nusprendėme, kad, pasirodžius naujam žurnalo numeriui, išrinksiu dar pasitaikančias klaidas, sudarysiu atvirą kartoteką ir kartą per mėnesį rengsime atsakymų į klausimus popietę su arbatėle. Į ją rinkdavosi ne tik žurnalistai, straipsnių autoriai, bet ir kiti redakcijos žmonės. Būdavo net linksma: daktarė humoreskų autorė Filomena Taunytė mokėjo pajuokauti. Retkarčiais iš Dotnuvos atvykdavo Žemdirbystės institutodirektorius Antanas Būdvytis, įdomus ir protingas žmogus. Čia sužinojau, kaip CK kontroliavo spaudą. Boreišienė stengėsi pakelti žurnalo intelektinį lygį ir padaryti jį panašų į vokiečių FÜR DICH, bet leidimo negavo. O štai Aldonas Pupkis sugebėjo, žinoma, per tam tikrą laiką iš vieno susirinkimo protokolo išspausdinto lapelio išrutulioti  žurnalą Mūsų kalba.

Tada daktaro disertacija buvo įžymus įvykis. Iš Lietuvos moterų kalbininkių ją apgyniau pirmoji. Katedroje viešpatavo tyla, o Tarybinė moteris didžiavosi: parūpino ne tik minėtąjį Garbės raštą, bet ir sumanė padaryti spalvotą nuotrauką su studentais žurnalo viršeliui. Kai viskas jau buvo parengta spaudai, sužinota, kad esu nepartinė, o viršelyje nepartiniai galėjo būti tik vaikai. Taip atsirado Tarybinės moters žurnalepirma ir vienintelė spalvota įklija. Taigi viskas spaudoje buvo kontroliuojama iki smulkmenų. Ir tada pamaniau, kaip tas Aldonas gali pralįsti pro siauriausius plyšelius. Kažkur buvau skaičiusi, jog sraigė gali peršliaužti peilio ašmenimis ir neįsipjauti pilvo, tai ir pasakiau jam: „Tu esi sraigė, galinti peršliaužti peilio ašmenimis ir nepersipjauti pilvo“. Tada jis neįsižeidė, tik nusišypsojo. Bet buvo atvejų, kai mano tiesūs pasakymai ardė jo planus. Turiu galvoje laiką, kai svarstėme Kalbos praktikos patarimų tekstą dar tik tarpusavyje. Perskaičiusi Jono Žemaičio tekstą, paklausiau: „Draugas Žemaiti, kodėl jūs apsiėmėt rašyti, jei žinojote, kad nepajėgsite?“. Ir ne aš kalta. Gal Aldonas kitiems buvo pasakęs, kad Žemaitis pakviestas iš Leokadijos Diržinskaitės (Piliušenko) „dvaro“ kaip politinis perkūnsargis, bet aš nežinojau. Tai kas, kad jis tvarkė ten kanceliarinių raštų kalbą, bet rašyti kalbos patarimų teksto nemokėjo. Tada Žemaičio  dalį Aldonas pasidalijo su Vitu Labučiu, o  pavardė vis tiek autorių kolektyve išliko.

 Aldono knygoje parašyta, kad poreikis susirūpinti kalbos praktika atsiradęs dėl susidariusio neproporcingai didelio atotrūkio tarp teorinės kalbotyros ir kasdienės vartosenos (p. 10). Jeigu teorinės kalbotyros sąvoka Lietuvos kalbininkų sąmonėje būtų apėmusi ne tik istorinę kalbotyrą, bet ir dabartinės kalbos mokslą,  nebūtų susidaręs atotrūkis tarp teorijos ir praktikos. Reikėjo kalbos taisymus glaudžiausiai sieti su dabartinės kalbos tyrimais. Aš taip ir dariau, bet ar gali varlė pūstis prieš jautį? Buvau jau pasimokiusi iš Ferdinando de Sosiūro (Saussure) Bendrosios kalbotyros kurso, pirmąkart jo mokinių išleisto 1916 m., paskui kartoto ir prancūzų, ir kitomis kalbomis. Europa jau suprato, kad istorinė kalbotyra garbingai atliko savo misiją ir kad jau atėjęs laikas kalbą tirti kaip sistemą, kaip šachmatų partiją, kur ir vienas neteisingas ėjimas gali būti reikšmingas.

Dėstydama dabartinės lietuvių kalbos kursą universitete, laikiausi Sosiūro nurodytos krypties. Toks darbas leido pasididžiuoti pasiekimais, bet keldavo ir baimę, nes nuolat jaučiau sekiojantį vaiduoklį, o ir jo balsą išgirsdavau. Kartą Tiesos redakcijos koridoriuje pamačiau  sienlaikraštį, pavadintą Tiesietis, ir perpaskaitą žurnalistams pasakiau, kad su priesaga -ietis nereikėtų daryti asmenis reiškiančių žodžių iš kolektyvų ir organizacijų pavadinimų, nes ji tinka asmenims tik pagal gyvenamąją vietą, pvz., vilnietis, kaunietis, šiaulietis. Kaip išimtį turbūt reikėtų palikti jau  tradiciją turinčius sportininkų pavadinimus žalgiriečiai, kibirkštietės, nors jie taip pat vertiniai iš rusų kalbos.

Kolūkių pavadinimai – ne vietovardžiai, todėl svetimi mums iš jų padaryti asmenų pavadinimai, ypač iš dviejų žodžių:  leninkeliečiai (: Lenino keliu), raudonžvaigždiečiai (: Raudonoji žvaigždė), negerai padarytas ir tiesietis (:Tiesa). Po pietų skambutis iš Valstybės saugumo komiteto, pranešantis, kad Tiesa ir Komjaunimo tiesa nekritikuotini laikraščiai. Vaiduoklis pamokė, kad žinočiau ir kitiems pasakyčiau: Tiesos ir Komjaunimo tiesos kritikuoti negalima! Tiesos kalba buvo pavyzdinga, spausdino ji ir kalbininkų straipsnius, o dviem kalbomis ėjusi Komjaunimo tiesa turėjo net pastovų kalbos skyrelį (p. 90). Su kolūkiais išnyko ir nevykę dariniai, o darybos tendencija  taip gaji, kad dažnai ir dabar girdime tvarkiečiai, darbiečiai, švietimiečiai ir kt. Vos tik suskilo socialdemokratų partija, o jau spaudoje turime žodį socdarbiečiai. Ir nėra kam patarti, kad sovietinis paveldas neterštų valstybinės lietuvių kalbos.

Vilniaus universitete atsiradus stažuotojų iš užsienio, kuriems rūpėjo dabartinė lietuvių kalba, man teko vadovauti jų stažuotėms. Įdomu: asistentei paskirta vadovauti Glazgo universiteto profesoriaus Viktoro Holtumo stažuotei! Mano paskaitų klausė amerikietis Viljamas R. Šmolstygas (William R. Schmalstieg), ispanė Carmen Caro, japonė Eiko Sakurai, korėjietė Neli Kim, latvis Pėteris Vanagas, lenkė Kristina Kovalik (Krystyna Kowalik), rusas Aleksejus Andronovas ir kt. Su vokiečiu Jochenu Range (Jono Palionio globotiniu) vaikščiojome po Druskininkų apylinkes, rinkdami medžiagą Druskininkų tarmės žodynui. Vaiduoklis neleido jo kartu su studentais vežtis traukiniu:  turėjo būti  palydėtas į lėktuvą iš Vilniaus į Druskininkus, o  ten mano pasitiktas. Iš rankų į rankas jis turėjo būti pargabentas ir į Vilnių.

Gyvas bendravimas su vaiduokliu baigėsi anekdotiškai. 1986 m. rudens semestruiį stažuotę atvyko olandas Wimas van der Grunendalas (-is?). Netrukus skambutis: „Jums skambina Jurijus iš Valstybės saugumo komiteto. Norėčiau su jumis susitikti“. Tą akimirką prisiminiau Jono Kazlausko dingimą ir sakau: „Galime susitikti po pietų Katedroje, ten turiu konsultaciją“. - „ Katedra ne ta vieta“. „Tada siūlau knygyną Litera“. (Vis arčiau žmonių...). Litera tiko. Paklausiau, ar pažins mane. Jis pasisakė pažįstąs. Taigi susitikome, nusivedė į centrinius rūmus, atsirakino kabinetą, nuvilko paltą, pats nusivilko, užrakino duris iš vidaus ir atsisėdo už rašomojo stalo, o mane pasodino interesantų kėdėje.  Palengvėjo tik tada, kai paklausė, ar negalėčiau pasekti, kaip mano stažuotojas leidžia laisvalaikį, su kuo susitinka. „Mano užduotis –  tik mokslo darbas, konsultacijos, o ne vaikščiojimas su juo į pasilinksminimus. Galiu duoti tik Užsienio skyriui teikiamų mokslinio darbo ataskaitų kopijas“. Išgirdus tik tokį mano pasižadėjimą, vaiduoklio veido išraiška nerodė pasitenkinimo. Jis suprato papildomos informacijos negausiąs, nes VU užsienio skyrius buvo jų įstaiga.

Pora mėnesių vaiduoklis nesirodė ir buvo užmirštas. Džiaugiausi, kai Ivanas Duridanovas pakvietė mane į Sofiją oponuoti  doktorantės Katinos Bončevos disertaciją. Ją taip pat net du kartus  buvau konsultavusi, nes gretino bulgarų ir lietuvių kalbų veiksmažodžio laikus. Nuėjau į Užsienio reikalų ministeriją komandiruotės. Ten buvo patarta vykti pagal kvietimą. Bulgarai už viską sumokėsią, nes vykstant su komandiruote, reikėsią recenziją siųsti į Maskvą cenzūrai, o ji galinti ir nepraleisti. Taip yra neišvažiavusi Elena Červinskienė į Londoną, o Vytautas Mažiulis grąžintas iš Maskvos, nepasiekęs Paryžiaus.

Kartą per pietus paskambino vaiduoklis Jurijus. Pamaniau, kad skambina mano daktaro disertacijos oponentas Jurijus Stepanovas. Paklausiau, ar jis skambina iš Vilniaus. Gavusi teigiamą atsakymą, pakviečiau pietų. Išgirdęs kvietimą papietauti, vilniškis Jurijus sumišo: „Jūs mane su kuo nors painiojate?“   „Maniau, kad mano kolega iš Maskvos atvyko į Vilnių“. Iškart ragelyje pasigirdo pypsėjimas. Turbūt jis pamanė, kad Paulauskienė jau su protu susipykusi. Aldonas dar žada rašyti atsiminimus. Nejaugi, dirbant tokį darbą, niekas nepersekiojo?

1984 m. rudens semestre sumanyta apsvarstyti lituanistinių katedrų darbą ideologiniu požiūriu. Buvo lankomos ir paskaitos. Į mano paskaitą atėjo kolega Bronius Raguotis (abu dėstėme žurnalistams). Po paskaitos padėkojo ir pasisakė esąs įpareigotas stebėti mano paskaitų politinį lygį, bet daugiau netrukdysiąs, nes nematąs reikalo. Gal po kokio mėnesio buvau pakviesta iš paskaitos su visais  studentais į 92 auditoriją, kur  kalbėsiąs Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras Henrikas Zabulis.

Pirmiausia jis kritikavo literatus, ypač Viktoriją Daujotytę dėl jos parašyto Motiejaus Gustaičio  Sielos akordams netikusioįvado. Paskui visa jėga užgriuvo kalbininkus: vadino juos nacionalistais, kai nacionalizmas esantis didžiausia kupra. Koneveikė ir auklėjo kuprotuosius.  Po ministro kalbos dekanas Aleksas Girdenis suteikė žodį auditorijai. Visi tylėjo, bet mano situacija buvo tokia, kad negalėjau tylėti, nenorėjau likti kuprota studentų akivaizdoje. Todėl, net nemanydama, kad sukelsiu tokį ministro įtūžį, pasakiau: „Gerbiamas ministre, esate klasikinės kalbotyros specialistas. Turėtumėt žinoti, kad senovės Graikija buvo didelė imperija, o graikai, patyrę, kad imperijos pakraščiuose barbarų (svetimšalių) kalbos engia jų kalbą, kalbotyros centrus iš Atėnų perkėlė į Aleksandriją. Lietuva maža valstybė. Jos ne pakraščius, o visą plotą  dengia dvikalbystė, lietuvių kalba patiria didžiulę rusų kalbos įtaką. Natūralūs kalbų santykiai – ne politika, ir mūsų šventa pareiga ginti mažos tautos kalbą ne tik kaip gimtąją, bet ir kaip didžiai reikšmingą visam pasauliui.“

 Ministras tiesiog ėmė šaukti ant manęs: „Drauge Paulauskiene, jums ne teisintis reikia, o atgailauti!“  Kad Paulauskienę su Pupkiu į miltus sumalsiantis, jis ne auditorijai drėbė, o šūkavo dekanate (p.433). Po to visa fakulteto valdžia man priekaištavo, kad negerai pakalbėjau, o man atrodė, kad tylėti būtų buvęs nusikaltimas. Tik vienas Bonifacas Stundžia paguodė: „Jam dar daugiau reikėjo“, gal prisiminęs, kaip 1975 m. jau parengta ginti į miltus buvo sumalta Juozo Girdzijausko  daktaro disertacija. Po ultimatumo arba neginti disertacijos, arba išeiti iš universiteto  Girdzijauskas disertaciją apgynė tik 1983 m.

Mūsų ėjimas į laisvę buvo  nuoseklus. Pirmasis žingsnis į Baltijos kelią turbūt buvo 1979 m. tarptautinis ir visos Lietuvos Vilniaus universiteto 400 metų minėjimas, kuriam puikiai pasirengta: suremontuoti apšepę pastatai, parašyta Vilniaus universiteto istorija, suorganizuota turininga šventė ir eitynės per miestą, stebimos dešimčių tūkstančių vilniečių ir Vilniaus svečių. Todėl 1984 metais jau turbūt susidoroti su mumis nebuvo taip lengva. Baigiamasis lituanistinių katedrų svarstymas vyko VU mokslinės tarybos posėdyje. Kadangi ir aš jau buvau tos tarybos narė, tai katedros vedėjas išleido griežtai įsakydamas ten nieko nekalbėti. Bet ir nereikėjo. Ataskaitinį pranešimą paskaitė istorikas Robertas Žiugžda, o labai įspūdingą kalbą pasakė didelį autoritetą turintis filosofas Eugenijus Meškauskas. Po jo kalbos apibendrinamąjį žodį tarė rektorius Jonas Kubilius ir pasakė, kad byla baigta. Taip ir liko Viktorija Daujotytė, Aldona Paulauskienė, Aldonas Pupkis ir mūsų fakulteto vadovai nesumalti į miltus.

Monografiją Lietuvių kalbos sąjūdis 1968 – 1988 m. parašė kruopštus metraštininkas. Jis  labai detaliai informuoja, kas ką darė ir kalbėjo konferencijose, bet nevertina, neprasikiša, o dėl faktų  mokslinio objektyvumo ir save vadina trečiuoju asmeniu, bet nepasako, ką dabar veikia sąjūdžio pabaigoje įkurta savarankiška Lietuvių kalbos draugija. Gal ji veikia kur pogrindyje? Jei rimtai dirbtų, tai su VLKK būtų didelė jėga, sauganti lietuvybę ir ugdanti patriotizmą.  Gimtoji kalba prieš karą buvo pasiekusi 15 000 egzempliorių tiražą, Mūsų kalba turėjo 1000 ir 2000 egzempliorių, o dabartinė Gimtoji kalba išspaudžia vos 330. 

Apie gramatinio mąstymo skurdą ir neįveikiamas rašybos bei skyrybos klaidas žadu parašyti atskirai. Dabar pasakysiu tik tiek, kad, įsigiję nuostabiausių šiuolaikinių mokymo priemonių (net iš Japonijos angliškai kalbantį ugdymo tikslams robotą) ir interaktyvią lentą, kurioje tiesiog pirštu galima rašyti, parodome, jog be klaidos nemokame parašyti net dviejų mokinių sveikinimo žodžių: nežinome, kad kreipinį reikia skirti kableliu, ir rašome Sveiki mokiniai, nežinome, kad, džiaugiantis tiesiog idealia mokymo priemone, po pasveikinimo dar būtinas ir šauktukas. Tai tikriausiai geresnė buvo mano mokyklos paprasta juoda lenta ir kreida...

 

 

 

Atgal