VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

09.20. Išlaisvinta vergovė, pavergta laisvė. Dominavimo ideologijos ir elgesys. Žodžiai.

Jonas Kaziškis

Jonas A.Patriubavičius

“ Et inde libertatis captare aurm, unse servitutem timendo, in eum statumrempublicam adduxerunt“. “Laukdami laisvės prošvaisčių iš ten, kur vertėsi vergovės šaltiniai, drebėdami, iš baimės, prieš juos ir privedė valstybę prie tokios padėties“, Niccolo Machiavelli, Rassuždenija o pervoi dekade Tita Livija, rusų k. psl. 209)

Kai valdo taip, kad atimtų laisvę

Jeigu yra gyvenančių prabangoje, vadinasi, yra ir skurdžių, vadinasi, nelygybė. Tai elementari tiesa, kad žmonės nelygūs (pasaulyje 1 proc. turčių valdo daugiau kaip pusę turtų): vieni gyvena rūmuose ir mokesčių nemoka, kiti rausiasi atliekų konteineriuose ir taip pat nemoka mokesčių. Tokia visuomenės sąranga egzistuoja nuo žilos senovės. Jeigu žmonės nelygūs, pavydi vieni kitiems, agresyvūs, pikti, tai kaip ir ką daryti, kad vieni kitų neišskerstų?

Senovės Graikijoje ir senovės Romoje (kurią dabar kopijuoja Europos Sąjunga) valdė kilmingieji. Žinoma, turčiai. Patys save įtikino, kad tai buvo jų prigimtinė teisė, paskui tapusi privilegija. Ir jie dominavo visose srityse. Paprasti piliečiai tik balsuodavo. Vyko nuolatinė kova tarp patricijų (kilmingųjų, nobilių) ir plebėjų (paprastų piliečių). Žinoma, buvo daug vergų, bet jie buvo tik darbiniai gyvuliai ir piliečių bei žmogaus teisių neturėjo ir kaip jie elgėsi (ar žudėsi, ar bėgo) nėra žinoma. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ir vergai turėjo teisę išsipirkti laisvę.

Senovės Romoje kartas nuo karto patricijai (kilmingieji), kurių interesus gynė Senatas, įgydavo absoliučią valdžią ir darėsi nepakenčiami. Buvo atvejų, kai piliečiai plebėjai atsisakydavo eiti į karą (grobikiškos kampanijos trukdavo neilgai: savaitę, dvi, nors Kartaginos apsuptis truko trejus metus), susirinkdavo ant Šventojo kalno ir protestuodami sėdėdavo (dabar anglai sako „sit-in“). Pagaliau piliečiai pareikalavo, kad ir jie turėtų instituciją, kuri atstovautų jų interesams. Taip atsirado Tribunatas, tribūnai.

 


 

Replika į šalį. Pas mus Lietuvoje Tribūnų funkcijas turėtų atlikti Seimo kontrolieriai, vadinamieji ombudsmenai, bet iš jų naudos kaip iš ožio pieno, nes neturi politinės valios ir galių, todėl nieko negali apginti, teikia tik skundų rinkimo paslaugas, bet piliečių teisių negina).


 Senovėje Tribūnai turėjo tiek pat, arba beveik tiek pat valdžios, kaip ir konsulai (ir tuos, ir anuos rinkdavo piliečiai plebėjai vieneriems metams), todėl piliečiai galėjo apskųsti valdžios atstovų veiksmus ir sulaukdavo teisingumo. Taip senovėje buvo sustyguoti valdžios svertai, kad būtų pusiausvyra, nė viena grupė nedominavo, neįsigalėdavo. Didžiausia laimė – tapti Romos piliečiu. Beje, Roma nedarė didelių kliūčių atėjūnams tapti piliečiais, manė, kad atėjūnai atneša idėjų, o jeigu dar jas ir įgyvendina – Romai gerai. (Beje, ES dabar tokį multikultūrizmą visaip skatina, kad ilgainiui neliktų mažų tautų. Kam ES to reikia, nes iššvaistoma daug energijos, sunku suvokti).

Vėliau, kai šita trapi pusiausvyra suiro, sugriovus Kartaginą, Roma žlugo. Iki tol buvo apytikrė socialinė taika, stabilumas, demokratija (kilmingųjų). Beje, valdantieji darė viską, kad piliečiai gyventų gana skurdžiai, tačiau ir senatorių prabanga nebadė akių. Piliečiai patenkinti ir laimingi, ir iš Romos nebėgdavo, jautėsi laisvi. Didžiausia bausmė buvo išvarymas iš miesto. Tačiau istorijos vektorius sukosi į monarchiją, t.y. absoliučią valdžią.

Vėliau, feodalizmo laikais (nuo 5 iki 15-ojo mūsų eros amžiaus) valdė karaliai su aristokratų svita, vadinasi, kunigaikščiai, hercogai ir kiti kilmingieji. Kaip sakoma, kadrai buvo tie patys, kaip ir Antikoje, ir jie sutelkė visą valdžią savo rankose ir dominavo visuomenėje. Valdė žemindami kitus sluoksnius, kaip sakoma liaudyje, jodami jiems ant sprando.

 


 

Šį tekstą skiriame savo anūkams, kurie studijuoja užsienyje, nes patyrėme, kad ir ten neišmoko paprasčiausių žodžių. Taip pat Seimo nariams, kurie nemoka angliškai, taip pat ir tiems, kurie mokėsi anglų kalbos, bet moka tik „hello“ (partinėse mokyklose to užteko). Patyrėme (iš interneto), kad daug žmonių nesuvokia, kas yra reali ir aiški politika („real clear politics“) ir mums tų žmonių gaila, kad nesupranta, jog juos apgaudinėja. Ir dar apgaudinėdami sako, sufleruoja jiems, kad jie neva nori, kad juos apgaudinėtų. Žiūrint faktams į nasrus (trečdalis Lietuvos gyventojų pabėgo iš šalies, kaltų nėra; savižudžių daugiausia Europoje, prevencijos ir psichinių ligų gydymo sistemos nėra, nes biudžete nėra pinigų; BVP per biudžetą perskirstomas mažiausia proporcija ES; visuotinio pajamų, turto ir išlaidų deklaravimo nėr, dėl to galima painioti turto ir nuosavybės sąvokas (nuosavybė, kurią gina Konstitucija, yra tik tas turtas, kuris įgytas teisingai, t.y. sumokėjus mokesčius); su korupcija nekovoja, nes nėra įstatymo, nustatančio, kas yra korupcinis veiksmas; nėra institucijos, kaip Antikorupcinė komisija, turinti teisminio persekiojimo teisę (paradoksas: tokią instituciją jau turi Ukraina – ne ES ir ne ESBO narė; ir t.t.), formuojasi įspūdis, kad Lietuvoje valstybės galias privatizavo kažkoks Poklius. O gal Lietuva tik serga Stokholmo sindromu? Tai ES turėtų gydyti. Ši liga būna tada, kai valdžia (politinė klasė) iškelia save aukščiau už tiesą ir ima dominuoti. Kad jau dominuoja, paprastai matosi iš to, jog liepia žmonėms ją garbinti. Ir kai žmonės, mieli rinkėjai ima garbinti, tada ir turime Stokholmo sindromą. Manome, kad susipažinę su elementariomis sąvokomis, kas yra laisvė, dominavimas, inferiorizacija (tikslingas žeminimas, siekiant pasinaudoti bejėgiška žmonių padėtimi) ir jų mechanizmais istorijos eigoje, padės mūsų žmonėms išsivaduoti iš pavergtos laisvės pančių.

Thomas Hobbes‘as: „Žmogus sugedęs, kvailas ir agresyvus“

Didžiausias feodalizmo politikos teoretikas Thomas Hobbes‘as idealizavo dominavimą, t.y. elitizmą. Gyveno Anglijos pilietinio karo metus, po Restauracijos, todėl jo pažiūros buvo labai radikalios ir kategoriškos. Savo pagrindiniame veikale „Leviathan“ (kas tai yra žr. Andrejaus Zviagincevo to paties pavadinimo filmą, kuriam Holivudas nedavė Oskaro, nors pranašesnis už visus kitus, kartu sudėtus). Hobebes‘as išdėstė savo politinę sistemą, kuri, jo nuomone, garantuotų stabilumą ir užkirstų kelią anarchijai ir betvarkei. Pagal jį, teisinis nihilizmas (angl. „lawlessness“) pražūtingas visoms visuomenėms (čia jis buvo teisus, pakanka susidurti su Lietuvos tikrove), todėl reikalinga socialinė kontrolė.

Anot Hobbes“o, žmogus yra sugedęs: godus, agresyvus, žiaurus ir bailus, o jo prigimtis sustabarėjusi, nesikeičia. Todėl reikalinga drakoniška kieta, dominuojanti karaliaus ir kilmingųjų valdžia. Hobbes‘as suformulavo dėsnį, kad vienu metu negali būti kelių politinės valdžios šaltinių. Užtenka vieno suvereno, jam visi turį paklusti. Taip pat suverenui neprivalu primesti taisyklių, ką jis gali ir ko negali daryti su savo piliečiu, nes tokiu atveju atsirastų teisė kai kuriais atvejais nepaklusti absoliučiai valdžiai, o nepaklusnumui įteisinti reikėtų kitos jėgos, vadinasi, suvereno valdžia nebūtų absoliuti. (Pas mus suvereno atributų turi Konstitucinis Teismas, nerenkamas, skiriamas, kritikuoti negalima, tik klausyti).

Hobbes‘as užsimojo sukurti tikrą politikos mokslą, pagrįstą matematine logika. Mat tuo metu labai suklestėjo matematika, daug kas ja kliedėjo. Hobbes‘as su savo absoliučios valdžios apologetika ir matematiniais metodais padarė didelę įtaką vėlesnėms filosofų ir politikos teoretikų kartoms. Sakysime, V. Leninas įrodinėjo, kad istorijos mokslas yra toks pat tikslus kaip fizika, vadinasi, proletariatas laimės, nes istorijos dėsniai veikia kaip fizikos, pavyzdžiui tas, pagal kurį vanduo tam tikroje temperatūroje virsta ledu.

Žinoma, žinoma, ontogenezės (?) algoritmas veikia kaip kirvis (dėl to ir algoritmas). Ir dabar dominuojančios klasės ir grupės savo politiką, pagrįstą kitų klasių ir grupių žeminimu, sistemine inferiorizacija, t.y. pavogta iš kitų laisve, grindžia Hobbes‘o idėjomis, kad tik jos, dominuojančios klasės, žino ir moka, kaip žemesniuosius sluoksnius padaryti laimingus. Sakysime, Lietuvos politikai, beveik be išimties, ir buvę komunistai, ir vadinami dešinieji įsitikinę, kad trečdalio tautos išvarymas iš Tėvynės yra didelė laimė tiems pabėgėliams. Žr. vieno iškiliausių ir intelektualiausių mūsų epochos politikos veikėjų patarimą, kaip elgtis, jeigu tave prievartauja.

 Friedrich Wilhelm Nietzsche: „Pesimizmas yra narkotikas, vergo maistas“

Kitas filosofas ir politikos teoretikas, teisinęs dominavimo politiką, buvo Friedrich Wilhelm Nietzsche. (1844-1900), taip pat, kaip ir Hobse‘as, grindęs dominavimo teisėtumą ir būtinybę tvarkos visuomenėje palaikymo reikme.

„Pesimizmas yra vergo maistas“.

 


 

Ar jums neaišku, kaip dabar, Lietuvoje, valdant visokio plauko liberalams, daromi vergai? Piliečiai farširuojami pesimizmu per televizijas ir internetus, vergai gaminami konvejeriu. Taip pažeminti nesugeba reikalauti, kad jiems mokėtų tiek, kiek priklauso.


 Nietzsche padarė tokią įtaką politikai ir kultūrai, kad susuko galvas visiems įžymiems 19 ir 20 amžių politikams, filosofams, mokslininkams, rašytojams, muzikams ir kitiems – nuo Karlo Marxo ir Thomo Mano iki Sartre‘o. Iki šių dienų valdančiųjų ideologija ir praktika paremta jų idėjomis. Lietuvoje Nietzsche‘e veikalai mažai paplitę, kai kam dėl to ramiau (beje, rinktiniai raštai išleisti 30 tūkst. egzempliorių tiražu).

 Nietzsche siekė atgaivinti Antikos dvasią su jos antžmogio kultu. Savo pirmajame veikale (1872 m.) „Die Geburst der Tragedy aus der Geist dem Musik“ (liet. „Iš muzikos dvasios gimusi tragedija“) tai pabrėžė keliais riebiais brūkšniais. Šis veikalas papiktino akademikus, nes stilius buvo spalvingas, literatūrinis (be kita ko, autorius buvo ir poetas). Bet vėliau, 20 amžiuje, vienas britų klasikas pavadino šią knyga „pilna gilių ir fantastiškų („imaginative“) įžvalgų, kurios palieka ištisas mokslininkų kartas, besivelkančias su savo tyrimais paskui“. Kaip jau sakyta, siekdamas atgaivinti Antikos dvasią, šiame, pirmajame, veikale visaip šlovino Dionizo... kultą - su jo stipriomis aistromis, valia pakilti iki dievų.

 Savo karjeros pradžioje Nietzsche sekė Schopenhaueriu, kuris buvo sisteminis pesimistas, t.y. visur matė tik blogumus, bet, siekdamas analizuoti ir paaiškinti, jais nesidžiaugė: gailėjosi žmonių. Jaunystėje didelę įtaką Nitzsche‘i darė ir kompozitorius Richard‘as Wagner‘is, tikrai ne pesimistas, deja, antisemitas, kurio muzika, kaip suprantame, buvo pilna dionisiško gyvenimo džiaugsmo ir entuziazmo. Vienu tarpu abu genijai (filosofas-poetas ir filosofas-kompozitorius) buvo dideli draugai, paskui susipyko (apie tai žemiau).

 Nietzsche buvo silpnos sveikatos (sirgo sifiliu, manoma, apsikrėtė tarnaudamas sanitaru per Vokiečių-prancūzų karą 1871 m.). Atrodo, dėl to būti stipriu (antžmogiu) buvo asmeniškai suinteresuotas. Matyt, nekentė savęs, ypač savo kūno: taip galima pagalvoti pavarčius jo veiklą „ESS Homo“, kurio skaityti neįmanoma, toks nešvankus ir nepadorus. 1879 m. dėl blogos sveikatos atsisakęs profesoriaus pareigų Bazelio universitete (Šveicarija), jis kasmet parašydavo po knygą, kurios vėliau ir ėmė įkaitais visus Europos protus. Šiose knygose daug psichologinių pastebėjimų, todėl svarbios tyrinėjant kasdienį žmonių – dominuojančiųjų ir dominuojamųjų – elgesį. Stilius ir toliau išliko aforistinis, ne akademiškas. Bet geriausiai jo pasaulio suvokimą atskleidžia knyga, jo gulbės giesmė, „Also Sprach Zaratustra“ (liet. „Taip kalbėjo Zaratustra“), išleista 1883 – 1884 m. (visos dalys kartu 1892 m.) 1886 m išspausdinta „Jensuits von Gut und Bose“ (liet. „Už gėrio ir blogio ribos (ribų ?“) , 1887 m. „Zur Geneologie der Moral“ (liet. „Moralės geneologija“), 1888 parašė net tris knygas, tarp jų „Gotzen-Dammerung“ (liet. „Stabai sutemose“) ir nemaloniai atvirą šlykštaus žmogaus elgesio analizę „Ecce Homo“ (liet. „Esu žmogus“).

 Kaip rašo apie Nietzsche rašantys autoriai, sunku susisteminti keliais reikšmingais sakiniais nesisteminę filosofiją, reikia skaityti pačius veikalus. Pagrindinė Nietzche‘s idėja – žmogaus elgesį galima suvokti tik tikint, kad per savo gyvenimą vienintelis žmogau siekis – valdžia (įtaka), t.y. žmogus siekia dominuoti kitų atžvilgiu (žr. „Valia viešpatauti“). Vadinasi, iš pastarųjų atima jiems priklausančius išteklius, apriboja jų lūkesčius ir tai esą natūralu ir teisėta (tą patį teigia ir 21 amžiaus liberalai, sako prievartaujamieji turi stengtis patirti malonumą). Vieni valdo, kiti valdomieji, vadinasi, vergai ir vergvaldžiai, ir tai gerai, teisėta.


 Vienų moralę apsprendžia tai, kad jie dominuodami spaudžia (žemina, išnaudoja) kitus, o pastarųjų moralę apsprendžia tai, kad jie anų spaudžiami pasiduoda ir susitaiko su savo pažeminta padėtimi, nesižudo, kenčia. Kaip sakė intelektualiausias mūsų socialdemokratas ponas Česlovas Juršėnas, susitaiko su prievartavimu, tai priima kaip būtinybę ir net patiria malonumą. Tai labai reljefiškas ir tikslus dominavimo praktikos apibūdinimas


 Iš čia dvi moralės: vergų ir vergvaldžių. Iš čia ir normalus ir nenormalus elgesys. Tačiau tai nereiškia, kad Nietzsche propagavo grubios fizinės jėgos kultą, arba kad jis buvo vadinamosios vokiečių demoniškos dvasios reiškėjas, kaip rašė okupacinių laikų enciklopedistai ir filosofijos komentatoriai (anot šių nevykėlių, fašizmas ir nacizmas atsirado dėl to, kad buvo Nitzsche). Atvirkščiai: jis pašiepė tuo metu, kai gyveno, Vokietijos imperijoje kultivuojamą karinę ir politinę galias, kaip brutalios valdžios formas, kurių siekia nevykėliai politikai (konkrečiai jaunasis imperatorius), siekdami kompensuoti savo nevykėliškumą.

 O tikras žmogus, pagal Nietzschę, turįs siekti būti antžmogis savo paties atžvilgiu: tobulinti savo kūrybines galias, negailėti savęs, taip išreikšti savo meilę žmonijai ir taip daryti teigiamą įtaką. Tik stipriems žmonėms galima leisti valdyti kitus. O stiprus žmogus tik tas, kas neatsipalaiduoja visą gyvenimą: pradėti save drausminti nuo vaikystės ir nepasileisti iki pabaigos.


 „Kietakaktis Hitleris iškeitė Dievą į germanų rasės valią viešpatauti, bet tai duos kitų vaisių. Aplink Hitlerį spiečiasi ne dvasios aristokratai, kaip norėjo Nitschze, o blogiausi, atmatos, parvenu, ressentiment žmonės, kvėpuojantys pykčiu ir kerštu:‘ (Nikolai Berdiajev, rusų filosofas emigrantas, „Tiesa ir apreiškimas“ (rus. „Istina i otkrovenie“).


 Anot Nietzsche‘s, filosofas turi būti ir politikas, jo misija – mąstyti ir kurti, o idėjas paversti konkrečiais įstatymais, tokiu būdu savo antžmogiška galia tobulinti visuomenę. Savo aistrą valdyti žmogus (antžmogis) panaudoja kitų labui, o ne banaliems malonumams, kurie yra vergų ir prasčiokų tikslas. Nietzsche pirmasis iš 19 a. mąstytojų suformulavo sublimacijos idėją.

 Nietzsche kritikavo krikščionybę, kuri, anot jo, atsirado vergovės terpėje (tai tiesa), buvo kategoriškas, žinomas jo pareiškimas, kad religija mirusi (tai tapo dalies egzistencialistų platforma). Jis sakė, kad krikščionybė skeptiškai žiūri į šį pasaulį, į žmogaus kūną, į seksą, į kritišką protą, į visa, anot jo, kas sveika ir stipru. Žinomas, visų cituojamas Nietzsche‘s pareiškimas, kad visur kalbama apie krikščionišką meilę, bet, anot jo, „ankstyvieji krikščionys „mylėjo“ savo priešus netikra meile ir elgėsi negražiai: patys norėjo būti danguje ir iš ten stebėti, kaip jų priešai raitosi degdami pragaro ugnyse“. Pasak jo, krikščionys, sutinkamai su vergų morale, atsisakė Antikos vertybių, tai buvo vergų maištas prieš Antikos moralę.

 Kaip žinoma, senovės graikai diegė kilniaširdžių ir dosnių šeimininkų moralę, nors jų elitas ir to nesilaikė. Išvertus į dabarties kalbą tai reiškia, kad kilminguoju (nobiliu) reikia pasitikėti ir būti patenkintam tuo, ką jis duoda (jeigu prievartauja, reikia stengtis patirti malonumą). Pridursime, kad ir dabar šia teze savo dominavimą teisina visų spalvų liberalai: kai jie, valdantys gamybos priemones, gauna tiek pelno, kad jis bėga per pelno indų kraštus, tai kas per neapsižiūrėjimą nubėga, ir atitenka žemesnėms klasėms. Ir jos už tai turčius (šių laikų kvazi quasi aristokratai su savo prabangaus gyvenimo stiliumi) turi garbinti ir net nesvajoti apie geresnį gyvenimą po mirties.

 Nietzsche reiškė pretenzijas ir Šv. Pauliui, kuris, neva kovodamas su antikos morale, pavertė Jėzaus mokslą savo priešingybe: imta garbinti silpnybes, tokias kaip visų lygybė ir žmogaus teisės.

 Ir vis dėlto, Nietzsche buvo reakcionierius, nors ir ne bolševikine ar nacistine prasme. Kai sakė, kad žmogus turi peržengti gėrio ir blogio ribas („Jenseits von Gut und Bose“), jis turėjo omenyje, kad žmogus neturi būti piktas ir kerštingas, atsisakyti pykčių ir kerštų. Kitaip sakant, leisti savo gyvenimo šeimininkams apriboti jo oraus gyvenimo galimybes ir be kovos atiduoti viešpataujančiam, kad šis savo dominavimą galėtų pratęsti iki begalybės. Tai inferiorizacijos ir išnaudojimo pateisinimas. Toliau dar gražiau: negali būti vienos moralės, yra ir turi būti dviguba moralė – dominuojamųjų ir dominuojančiųjų. Tačiau čia pat apsisukęs Nietzsche pripažino, kad būtina bendras moralės kodas visiems. Viskas, visi pasiekimai, laisvė ir laimė priklauso nuo to, kaip žmogus laikosi tokio kodo taisyklių ir drausmės.

 Nors ir reakcionierius ir dominavimo, kaip pagrindinio tvarkos visuomenėje veiksnio, apologetas, Nietzsche nebuvo nacizmo ideologas. Tai nacizmo apologetai siekė padaryti vadinamosios vokiečių demonizmo kūrėju. Ir mus paveikusi (dar ir dabar veikianti) komunistinė propaganda melavo (ta prasme Nietzsche nepriimtinas ir iš komunizmo griuvėsių išsiritusiems liberalams). Taip, naciai buvo išleidę jo raštų antologijas, kuriose susistemino jiems naudingas idėjas, tačiau nė vienas nacis nepripažino savo mokytoju. Nietzsche ir pesimizmą (sic: visur negerai, visi blogi, žiūrėkite Lietuvos televizijų laidas), ir entuziazmą (tuojau išauš antro komunizmo aušra) laikė narkotikais, kurie trukdo žmogui tobulėti ir siekti idealų, kurie, anot jo, tobuliausiai įsikūnijo senovės Graikijoje.

 Suvokęs, kad begalinis entuziazmas yra narkotikas, Nietzsche nutraukė ryšius su Richard‘u Wagner‘i u, kurio muzika buvo geniali, bet pilna patriotizmo ir entuziazmo. Kaip žinoma, dabartiniai liberalizmo idealai ir dvigubi jų standartai (kad nereikia atsakomybės ir atskaitomybės) sužlugdė šiuolaikinę Graikiją. Bet tai atsitiko todėl, kad dabartinė Graikija, kaip ir visa ES, nesilaikė ir nesilaikys Nietzsche‘s perspėjimų ir leis liberaliems antžmogiams naudotis savo godumu siekti banalių, o ne dieviškų tikslų.

 Nietzsche sakė: „Reikia saugoti save ir nepasiduoti, tai aukščiausia nepriklausomybės forma“ (Rinktiniai raštai, II tomas, psl. 67 , rusų kalba). Vis tik Nietzsche buvo aristokratas.

 Kaip ten bebūtų, Nietzcshe‘s mokymas apie nuolatinį veržimąsi dominuoti, t.y. dominavimą kaip normą reikalingai visuomenės tvarkai palaikyti, ir dabar nepaseno, nors ir taikomas ne taip, kaip nurodinėjo pats Nietzsche. Mes ir dabar matome, kaip paplitusi dviguba moralė, kaip dominuojančiųjų sugalvoti rasistiniai argumentai apriboja teisingumą, kaip įžūliai triumfuoja nelygybė ir kaip keistai elgiasi žmonės, kuriems apribotos oraus gyvenimo galimybės, tai yra atimta laisvė. Ir dar sukurta ideologija, kad dėl to kaltas ne atskirų grupių ir galingų jėgų, t.y. mažumos, turinčių savo slaptą „agendą“ (angl. darbotvarkę) dominavimas, o patys pažemintieji.

Imanuelis Kantas (1724 – 1804)

Lietuvių tautos draugas, beveik tautietis (parašė prakalbą Kristijono Donelaičio metams, artimas ir geografiškai: gimė ir visą ilgą gyvenimą pragyveno po Baltijos dangumi), yra save, tarsi pagal Nietzsche‘s receptą (sic. Nietzsche gyveno vėliau, po Kanto), sukūręs antžmogiu filosofijoje. Visą gyvenimą save drausmino, kad pasiektų tikslą – pastūmėti dogmatinėje aplinkoje gimusią filosofiją į tą vietą, kuri jai priklausė.

 Kai pritrūko pinigų filosofijos studijoms, dirbo Kaliningrado srities dvarininkų ir pasiturinčiųjų vaikų mokytoju. Matyt, dėl tos praktikos jo pedagoginės idėjos aktualios ir šviežios. Mus dominančius klausimus – žmogaus, laisvės, dvigubos moralės – nagrinėjo, kaip čia pasakius, makro lygmenyje. Pavyzdžiui, teigė, kad vadinamieji a priori sprendimai gali būti sintetiniai, jeigu daromi remiantis visuotiniais moralės dėsniais, kuriuos galima laikyti Dievo duotais.

I.Kanto etika pagrįsta įsitikinimu, kad moralu tai, kam pritaria protas. Protas siunčia komandas, kurias I.Kantas vadino kategorijomis. Veiklus žmogus imasi veiksmų, kai jam įsako pareiga, kurią diktuoja protas. Hipotetinis imperatyvas duoda komandą užsibrėžtam tikslui pasiekti (politics), o kategorinis imperatyvas diktuoja tokią veiksmų eigą (policy), kuri yra teisinga ir reikalinga. Moralės pagrindas yra šis kategorinis imperatyvas: „Elkis taip, kad elgesys tavo valia taptų tarsi gamtos dėsnis“, t.y. asmeninis elgesys turi būti visuotinis. Iš esmės I.Kantas buvo agnostikas, bet religijos neatmetė dėl praktinių sumetimų.

Karl Marx

Didelį indėlį į dabarties supratimą apie laisvę, nelygybę, dominavimą ir inferiorizaciją įnešė Karlas Marx‘as. Max Weber sakė, kad filosofijos ir filosofo originalumas, giluma ir vertybė priklauso nuo jo santykio su Marxu ir Nietzscze. Pas mus dar gaji bolševikinė tradicija laikyti Marx‘ą visų dvidešimto amžiaus baisybių iniciatoriumi. Iš tikrųjų jo mokymas, išdėstytas „Das Kapital“ yra grynai teorinis, I.Kantas sakytų „grynas protas“ (buržuazija turi būti dėkinga, kad Marx‘as ją perspėjo, kad nereikia užsimiršti ir ilgai būti socialiai nejautriems), tai teorinis absoliutizmas (kaip ir Hegelio, o gal pagal Hegelį). O praktiniu absoliutizmu Marxo absoliutizmas tapo pasidarbavus Vladimirui Leninui, bolševikams, žymiausias iš jų Josifas Stalinas.

 Taip, žinoma, Marx‘as atskleidė išnaudojimo mechanizmus ir klasių kovos esmę. Čia jo mokslas, kuris nepaseno ir, matyt, niekada nepasens, mums svarbus, nes labai reljefiškai ir visiems suprantamai atskleidžia ir dominavimo esmę.

 Dominuojantys kapitalistai valdo kaip antžmogiai (nuo Nitzsche‘s antžmogio tas skirtumas, kad kapitalistai neturi jokio aristokratizmo), nes jiems priklauso gamybos priemonės. Ką nori, tą daro. Dabar, ir čia, mes matome, kaip kapitalistai nevykdo savo pareigos teikti visuomenei darbo paslaugą, t.y. būti materialinės kultūros kūrėjais. Ši misija seniai išmesta į šiukšlyną. Jiems svarbu tik pelnas, pinigai, per kuriuos jie atima iš žmonių galimybes į laisvą ir orų gyvenimą.

 Jeigu neiškentę padarysime šuolį į šią dieną, matysime, jog prieita iki to, kad kapitalistai masiškai vykdo vadinamąjį autsorsingą (angl „outsourcing“), t.y. perkelia gamybą (fabrikus) į trečiojo pasaulio šalis. Kai bankininkai, spekuliuodami savo sugalvotais „produktais“ (hedge fondai, antrinės obligacijos ir t.t.), 2008 m sukėlė pasaulinę finansų krizę, dėl kurios nukentėjome visi, Vakarų vyriausybės prispausdino pinigų ir gelbėjo bankus. O kai žmogelis du mėnesius negali grąžinti kredito, jam niekas nepadeda ir bankas pasiima jo namą.

 Pavyzdys iš Monthly Almanac“....

 Bankui leista dominuoti, jis kreditą suteikia be jokio užstato, nors dažnai disponuoja tik kapitalu, o ne pinigais. Ir kreditus (savo kapitalo pagrindu, neturėdamas pinigų) dalija be jokio užstato, t.y. niekuo nerizikuoja.

 Apsvaigę dėl nebaudžiamumo ir antžmogio sindromo, kai kurie bankininkai elgiasi kaip gyvuliai (Pasaulio banko prezidento Strauss Chano istorija). K.Marxas, jeigu prisikeltų, pats nustebtų, koks buvo genialus. Jis sakė: kad laisvoji rinka ir buržuazinė visuomenė vystėsi „prievartaujant atskirus žmones ir ištisas tautas, verčiant jas eiti kraujo ir purvo, skurdo ir pažeminimų kelius“. Pasak Marxo, „kapitalas savarankiškas ir nepriklausomas, o dirbantysis yra beveidis ir neturi jokios saviraiškos laisvės“ (K.Marks ir F.Engels. Raštai, III tomas, psl. 410, rusų kalba“). Dar vienas Markso pastebėjimas: „viena era nuo kitos skiriasi tik tuo, kad nagaika (rus. plet‘) įsivaizduoja esanti geniali“.

Egzistencialistai

 Egzistencializmo, filosofijos srovės, atsiradusios devynioliktame ir įtakojusios protus dvidešimtame amžiuje, didžiausias nuopelnas tas, kad inventorizavo žmogaus, gyvenusio šiame civilizacijos tarpsnyje, problemas.

 Pagal juos, žmogus yra laisva, bet uždara (kaip indas, angl.finite) ir neatspari (angl. contingent) būtybė, egzistuojanti pasaulyje, kuris neturi tikslo, eina velniai žino kur. Pasaulis žmogui svetimas ir šitą naštą velka visi žmonės (skamba kaip bet kokio jungo pateisinimas: nieko nebus, taip jau buvo, ir bus, toks mentalitetas ir pan. banalybės). Tai visuotinio pesimizmo filosofija, verčianti jo entuziastus iš koto.

 Vienas iš patraukliausių ir guviausių egzistencialistų, bet tragiško likimo Albert Camus (Kamiu, g.1913) šį pesimizmą apibūdino kaip absurdą (angl. „The Absurd“) ir suvedė į vadinamąją absurdo doktriną (įdomiausia, kad A.Camus savo gyvenimu patvirtino egzistencijos absurdą: jis žuvo avarijoje 1953 m., taip ir neišvystęs savo idėjų pozityvia kryptimi).

 Absurdai arba prieštaravimai (angl. „contradictions“) atsirandą iš konflikto, kai žmogus su visais lūkesčiais, viltimis ir troškimais įmetamas į egzistencinę realybę, kuri yra beprasmė. (Tik ne kapitalistams: jiems pelnas ir pinigai – visų prasmių prasmė.) Jam belieka nusižudyti.

 Egzistencializmas nėra sisteminis, tai yra tarsi filosofijos koliažas, kurį sukūrė daug filosofų ir filosofuojančių poetų ir rašytojų. Kai kuriuos čia išvardijame; Karl Jaspers (g. 1883), Martin Heidegger, (g. 1889), Franz Kafka (1883 – 1924) Nikolai Berdejev (rusas, g.1874 – 1948), Simone de Beavoir (prancūzė, rašytoja).

Erich Fromm

Mums ypač svarbus vokiečių ir filosofas, sako, irgi egzistencialistas, ir psichologas Erichas Frommm‘as (g.1900), nes daug vietos skyrė elgesio psichologijai (tai ir šitų tekstų tema), ir atrodo, daug ką atrado. Pagrindinis veikalas – („Escape from Freedom“ – angl. „Bėgimas nuo laisvės“).

 Anot. E.Fromm‘o, žmogus jausis laisvas ir laimingas, jeigu socialinė, ekonominė ir politinė aplinka patenkina bent penkias jo egzistencijos reikmes.

1.Žmogaus ryšio su žmogumi reikmė, t.y. reikmė priklausyti (angl. „belonging“) kokiai nors grupei, sąjungai, judėjimui, sąjūdžiui. Jeigu žmogaus tokio natūralaus ryšio nėra, žmogus pakrinka, jis nesiorientuoja socialinėje aplinkoje, griebiasi kompensacinio elgesio, t.y. jam išauga ragai, kurie padeda išlikti, bet ir stumia į susvetimėjimą, kai žmogus, jausdamas, kad nėra toks, kaip kiti, ima blaškytis tarp gyvenimo ir savižudybės. Ši pirmoji reikmė – žmogaus ryšio su kitu žmogumi – gali būti patenkinama imantis dominavimo, vadinasi, kitų žeminimo. Tai vadinamas mazochistinis sindromas. Bet žmogaus ryšys su žmogumi gali būti pagrįstas ir meile, tada viskas tvarkoje.

2.Antroji: transcendencijos reikmė. Ši skiria žmogų nuo gyvulių, išveda žmogų už biologinės egzistencijos ribų.. Rodo, kad žmoguje yra dieviškumo kibirkštis, kuri įskelia liepsną. Tai poreikis kurti, realizuoti save kūryboje, tobulinti pasaulį. Gali būti ir regresinė ir pasireikšti destrukcinėje veikloje (nusikaltimais). Šiuo atveju kalbama apie sadistinį sindromą

3. Intymumo, prisirišimo prie ko nors gyvo ar negyvo, meilės reikmė. Jeigu tokio ryšio nėra, atsiranda destrukcinis elgesys, pasireiškiantis daiktų, seksualinių partnerių kaupimu. Taip pat pedofilija ir kitais nukrypimais. Žr. Ted Bundy istoriją. Reikmė būti individualybe, išskirti iš masės, būti saviverčiu /savaverčiu/ žmogumi, džiaugtis nepriklausomybe, pirmauti, būti unikaliu (pasaulio čempionu). Jeigu ši reikmė nepatenkinama, žmogaus elgesys su kitais žmonėmis darosi komformistinis, t.y. elgiasi kaip turguje (ko trūkstas nusiperka, duodamas kyšius).

4.Reikmė turėti vertybių orientacijos sistemą, kuri leidžia žmogui būti laimingu, žinant, kad nepažeidžia kitų laisvės ir netrukdo jiems siekti laimės. Ši reikmė įgyvendinama per pasaulio, artimo (gamtos) ir tolimo, meilę.

E.Fromm‘as čia suregistravo visas povandenines uolas ir duobes, kuriose atsidurs kapitalizmas, jeigu nepradės kurti sistemos su žmogišku veidu. Socializmas (beje, kai kas E.Fromm‘ą kaltina prisišliejus prie marksizmo) turėjo daugiau šansų sukurti sistemą su žmogišku veidu, bet juo nepasinaudojo, nes sprendė ir papildomus, imperialistinius, uždavinius, kurie sukėlė moralinį ir socialinį chaosą.

Dabar gyvename vadinamojo elektroninio rojaus laikais, tai skaitytojui nesunku susirasti visų čia prabėgomis paminėtų autorių, filosofų ir autoritetų veikalus, pasiskaityti, ir išspręsti šį mūsų tekstų kryžiažodį.

Soren Kierkegor

 Turint omenyje mūsų temą (kaip vienos visuomenėje dominuojančios grupės pikti veiksmai paverčia kitų grupių gyvenimą egzistencijos našta), mums labai svarbus danų mąstytojas ir rašytojas, egzistencializmo pradininkas Soren‘as Kierkegaard‘as. (iš rusiško Kjerkegor). Jis suformulavo ir sprendė vadinamąją baimės problemą. Savo veikale „Begrebet Angest“ (dan. „Baimės sąvoka“ ) Kierkegaard atskleidė, kaip dominuojančios jėgos naudojasi šiuo baisu instrumentu žemesniosioms klasėms, silpnoms grupėms (didžiosios tautos mažosioms tautoms) valdyti, kad atimtų iš jų orumą ir paverstų jeigu ne mėsos gabalais, tai bent dvasiniais luošiais.

 


 Langas (Negalime susilaikyti nenumetę replikos į šalį. Lietuvoje baime naudojamasi kaip akmens amžiaus lopeta: vis gąsdinama, kad pabrangs šildymas, kad žmonės nesulauks bulviakasio, kad neturės ką valgyti ir rausis šiukšlynuose, kad ateis rusai. O televizija dar rodo ir rodo vaizdus: vos gyva senutė valgo Maltos sriubą, matyti, kad neturi dantų; tikra vargšė. Štai „Panorama“ parodė, kad Odos ir veneros ligų centras neturi pinigų benamiams nuprausti, tai dabar utėlėti benamiai lįs į troleibusus ir užkrės pedofilija. Dar „Panorama“ liejo krokodilo ašaras, kad ugniagesiai neturi uniformų, o 1500 policininkų išėjo iš tarnybos, nes jiems mažai moka. Ir publika, mūsų mieli rinkėjai, vis nesupranta, ko tokiais vaizdais ir tokiomis krokodilų ašaromis siekiama. Čia obalsis (angl. message) toks, mus gąsdina: jeigu mūsų nerinksite, tai ir jūs turėsite utėlių. Mes nesuprantame, kodėl jaunimas neprotestuoja, kodėl neprotestuoja kaip Egipte, jeigu jiems valdžios vyrai rengia utėlėtą ateitį. Kodėl pas mus dar, per tiek metų, neatsirado tokio kaip prancūzas Abe Pierre? Arba De Gaulle, arb Golda Meir. Ir kodėl mūsų publika, mieli rinkėjai, nereikalauja, kad būtų įvesta europietiška, Anglijoje veikianti dar nuo 1389 m., mokesčių sistema, tokia, kuri garantuoja pakankamą biudžeto surinkimą: t.y. visuotinis nuosavybės ir turto deklaravimas, progresiniai mokesčiai, nekilnojamojo turto mokestis, korupcijos sutramdymas (kad korupcija nebūtų ekonomikos ramsčiu, tokiu kaip JAV yra QE finansų sistema).


Sukilęs prieš Hegelio idealistinį absoliutizmą ir Liuteronų Bažnyčioje įsigalėjusį formalizmą (Bažnyčia draudė ištvirkauti), Kierkegarrd sakė, kad žmogus turi pasirinkti (Either/Or) ir pats priimti sprendimą: jeigu pasirenka estetinį (taip jis vadino) sprendimą, tai galutinis sprendimas, ir pats už tai atsako; jeigu pasirenka etinį sprendimą, tai save atiduoda Dievo valiai. Panašias mintis daug anksčiau plėtojo Blaise Pascal: žinomas mokslininkas (1623- 1662): žmogus ir didis, ir menkas, ir turi rinktis tarp daiktų ir Dievo.

Čia mes norime, kiek leis jėgos, atskleisti įvairius įvairaus žmogaus, eilinio žmogaus mielų rinkėjų pažeminimo mechanizmus, paprastų žmonių kančias dėl to, kad jiems apribota laisvė. Ir atsakyti į klausimą: kas bendro inferiorizuotųjų elgesyje ir kodėl tiek daug bendro tarp tokių, atrodo, skirtingai pažemintų grupių: iš geto išėjusio žydo, iš rasizmo kalėjimo išėjusio negro (toliau, kad nepiktintume totalaus ideologinio dominavimo siekiančių liberalų, sakysime „afro-amerikietis), homoseksualo (toliau naudosime, nes jie to nori, terminą „gėjus“), okupuoto palestiniečio, prie savo identiteto vergiškai prisirišusio romo (čigono) ir į laisvę išėjusio Lietuvio, kurį rašysime iš didžiosios raidės, elgesio kasdieniame gyvenime. Nuostabu, kad visos šios grupės elgiasi beveik identiškai – vienas prie vieno. Kodėl?

Atsiprašymai

Atsiprašome dėl dažnų aliuzijų į dabarties Lietuvos realijas. Čia, siekdami gyvesnio pasakojimo, sekame vienu iš Vilniaus V.Kapsuko universiteto dėstytojų, Jono Kazlausko, metodu, kuris mums dėstė lotynų kalbą. Kalbėdamas apie Antiką, gretindavo Lietuvos okupacijos laikų realijas su Antikos taip, kad atrodytų, jog senovėje buvo geriau negu Tarybų Lietuvoje, žengiančioje komunizmo keliu. Budrūs teisės neakivaizdininkai, būsimi prokurorai ir teisėjai, skundė dėstytoją organams (šis atsilygino tuo, kad lotynų kalbą išlaikydavo tik trečiame kurse, kai reikėjo atsiskaityti antrame semestre), tačiau jam pasisekė: nerepresavo. Tai, kad ir vėl turime (praėjus tiek laiko, formaliai pasikeitus santvarkai, naudoti gerbiamo lotynisto metodą) gretinti tolimus faktus ir kitas realijas, byloja, jog Lietuva netoli nužengė nuo okupacijos laikų: išėjo iš kalėjimo, bet į laisvę neatėjo.

Replikos į šalį

Tai buvo, kaip sako Šekspyras, replika į šalį. Kad nebūtų nuobodu ir pilka, todėl pridėsime (kursyvu) spalvų iš gyvenimo atsitikimų ir pavyzdžių. Beje, tai jau pradėjome daryti. Tačiau visgi negalime apsieiti be sociologijos (elgesio sociologijos) terminų, kurie yra visuotinai priimti. Dar pateiksime ir bendrus liberalų ideologų plačiai vartojamus terminus, kurių plačioji publika, mieli rinkėjai, niekaip nesugeba įsisąmoninti.

Pavyzdžiui, nė vienas Seimo narys nežino, kuo skiriasi politics ir policy, angliški žodžiai, į lietuvių kalbą verčiami kaip politika, bet savo prasme yra priešingybės. Kaip rašo „The Financial Times, kai politics virsta policy, jau galas, tai jau amen valstybei.

 


 

Lietuva pagal ES direktyvas ir pagal savo politinės klasės užmačias naikina šeimos ūkį. Daug žemės sutelkta agrooligarchų rankose. Tai ar verta stebėtis, kad provincija virsta dykyne? The Economist (Londono) rašo, Lenkijoje to nėra: anot žurnalo, Lenkijos kaimo peizažas – kaip kokia Šopeno muzika: banguoja laukai, kalvos, kalnai ir kalneliai, o sodybų stogai tame fone raudonuoja kaip kokie Šopeno akordai. Lietuvos politinė klasė pasuko visai ne tuo keliu, kurį renkasi ir didžiosios šalys, sakysime Kinija, patyrusi, kad didelės fermos, kiaulininkystės kompleksai gresia žmonėms, kai, siekiant pelno, dėl perteklinio antibiotikų naudojimo, bakterijos, tapę atsparios antibiotikams, pasklinda tarp žmonių. Be to, Lietuvoje koncentruojant žemę oligarchų rankose užkertamos galimybės vidutiniam žemės ūkio verslui, dėl to kaimuose nėra kas veikti, nes iš kaimiečių atimta žemė, padaryta spekuliacijos objektu. Taip nebuvo net po baudžiavos panaikinimo, kai baudžiauninkai buvo aprūpinti žeme. O kadangi dabar Lietuvoje nėra visuotinio pajamų deklaravimo, tai net politinės klasės lyderiai nežino, kiek turi žemės. Per vadinamąją žemės reformą dominavo reformų biurokratai, kurie aprūpino žeme save ir draugus. Apsukrūs (kabutėse) žmonės su individualios veiklos liudijimais, supirkinėjo ne tik žemes, bet ir į jas suteikiančius teisę dokumentus. Ir notarai tokius sandėrius tvirtino. Iš kur tie verslininkai gavo pinigų tiems sandėriams apmokėti, niekam nerūpėjo ir nerūpi, nes nėra visuotinio turto, pajamų ir išlaidų deklaravimo. Štai kaip buvo išvaromi žmonės iš Lietuvos. Susidaro įspūdis, kad žemės reformą reikia pradėti iš naujo. Dabar, vietoje to, ragina pabėgusius giedoti tautišką giesmę. Galima, žinoma, giedoti, bet nuo to mūsų kaime jokio Šopeno, kaip Lenkijoje, neatsiras.

Žodžiai

Čia pateikiamas tų sociologijos žodžių, kurie būtini dominavimui ir pažeminimui suprasti, žodynas, ne pagal alfabetą, bet pagal suradimo ir pateikimo eilę ir laiką. Tai darome dar ir todėl, kad skaitytojas iš karto su visais jais susipažintų. Tikimės, kad nuobodulio nebus perdaug.

Dominavimas (angl. „domination“ ), sisteminis vienos žmonių grupės veikimas (per politines Ponzi schemas, per institucijas, per spaudą, meną) siekiant turimus visuomenės išteklius (kurių užtektų visiems, kad galėtų oriai gyventi), pasisavinti savo padėčiai įtvirtinti; žemesnių grupių skriaudimo (atimant jiems priklausančius pagal prigimtinę teisę išteklius, apribojant teises, taip pat teisę į gyvybę ir t.t.) mechanizmas ir procesas, keliantys pažemintiesiems kančias, kartais pasąmonėje, kurios išorėje pasireiškia savižudišku elgesiu (nebūtinai baigiasi savižudybe).

Inferiorizacija – sisteminis silpnesniųjų žeminimas, žmonių stumdymas kaip automobilių garaže; angl inferior – žemesnis, pažemintas, atsilikęs.

Politika (angl. politics) – visada naujas reformų kursas siekiant pakeisti visuomenės vystymosi kryptį arba blogą situaciją į geresnę, turint tikslą, inventorizavus esamas visuomenėje piktžaizdes, pagerinti visų visuomenės grupių padėtį. Politika būna tada, kai laikomasi tęstinumo ir siekiama (ir pasiekiama) rezultatų. Be rezultatų nėra jokios politikos.

Pseudopolitika – (angl. policy) politinis procesas, techninis politics įgyvendinimas; dažnai iš anksto nesuderintas, todėl įmanoma viską apversti aukštyn kojomis ir naująjį kursą paversti ne vystymosi krypčiai pakeisti, o naujam pragarui sukurti, naujai laisvei, kuri ir vėl apibūdinama kaip įsisąmonintas būtinumas. Akivaizdžiausias pavyzdys – fašizmo triumfas muzikaliojoje Vokietijoje, kai siekis išsikapanoti iš socialinio chaoso privedė prie katastrofos.

Pozityvioji diskriminacija (angl.affirmative action) privilegija, padedanti nusikratyti (ne iš karto) inferiorizacijos pasekmes; dažniausiai teikiama atgailaujančios valstybės, siekiant reabilituoti anksčiau pažemintąją visuomenės grupę, kastą, rasę, tautą, kad šios susilygintų su privilegijas pasigrobusiomis grupėmis, etc. Buvo taikoma negrams JAV, kai jie save dar nevadino afroamerikeičiais.

„Laisvė nuo“ (pagal I.Kantą, regresyvi) bėgimas nuo tikrovės, atsakomybės, pareigų; apibūdinama destrukciniu elgesiu, kai paminamas moralinis imperatyvas, vadovaujamasi vadinamuoju estetiniu imperatyvu; vergavimas banaliems instinktams, kad komfortas būtų aukščiau už moralę, laisvosios rinkos idealas.

 „Laisvė dėl“ – (pagal I.Kantą, progresyvi) apibūdinama suma galimybių ir lūkesčių, kurie lieka žmogui veikiant, kai vadovaujamasi kategoriniu imperatyvu.

Alaino Dallesso doktrina – sąmokslo, viena iš dominavimą pateisinančių teorijų, atsiradusi per II pasaulinį karą; su buvusiu CŽV vadu neturinti nieko bendra, bet tikrovėje matoma.

 Valdžia

 Drausmė - draudimai, palaikantys sistemą, be kurių sistema suirtų

 Prievarta - įstatymai ir taisyklės visuomenei drausminti, t.y. gėriui apsaugoti. Dažnai dominuojančiųjų grupių, klasių ar kastų privatizuojama ir panaudojama dominavimusi įamžinti. Mirties eskadronai – kraštutinė priemonė.

 Smurtas (agresija) - sisteminė prievarta kerštui realizuoti, blogiui įtvirtinti.

 Teorija – sisteminis išdėstymas, reiškinio aprašymas siekiant paaiškinti, kaip tiriamas reiškinys plėtosis. Pagrįsta santykiais ir tikrovės dalykais, kurie mums atrodo žinomi ir suprantami. Pavyzdžiui, debesuotas dangus, vadinasi, lis. Arba: jeigu žaidžia Chelsea, stadionas bus pilnas ir visi gerai uždirbs. Teorijos gali būti blogos ir geros, tai priklauso nuo to, kaip nuspėja ateitį. Kai teorija suformatuojama taip, kad gali būti matematiškai ir kitaip patikrinta, turime modelį, kuris, manoma, yra tikrovės pakaitalas. Lengviau ir pigiau eksperimentuoti su modeliu negu su tikrove. Teorijų pavyzdžiai: rasizmas, komunizmas, socializmas, liberalizmas. Ekonomikoje: pinigų teorija ir Keinezio (Keynesian) teorija, nusakančios ryšius tarp finansų ir realios ekonomikos sektorių.

 Elitas, elitizmas, elitizmo teorija

 Pliuralizmas

 Demokratija

 Demokratijos veidmainystė


Šlapios kelnės

Dabar žadėti faktai iš gyvenimo

 Pirmas

 Vasarą, sekmadienio vakarą, saulė dar nenusileido, grupė draugų sėdi už stalo po obelimi, geria vyną ir dainuoja patriotines dainas. Linksmybei vadovauja šeimininko sūnus, atrodo, guvus naujos kartos atstovas. Susirinko žmonės vienas su kitu mažai pažįstami, bet gerai su šeimininku. Buvo keli rusai ar lenkai. Pasakojami atsitikimai, apkalbami pažįstami, elitas, politikai ir viršininkai. Šmaikštaujama. Kartais visi juokiasi. Gal čia vyksta toks susipažinimo turnyras, kai varžomasi dėl dėmesio. Tai natūralu, kad žmonės nori save parodyti kuo geriau. Vienas svečias, rodos, valdininkas, pasakoja, kad draugavęs su neseniai įkurto Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Lietuvoje diplomatu. Vieną kartą vaikščiojant po Vilnių, mūsų svečias paklausęs kiną, kas jį Lietuvoje, kol čia tarnavo, labiausiai nustebino. Kinas sakė, kad jį labiausiai pritrenkė vienas atsitikimas. Ėjęs kinas gatve, sutikęs dar ne seną, gerai apsirengusį, žilstelėjusį, su barzda praeivį, matyt, aukštaūgį lietuvį (apie 180 cm.). Kinas sakęs, kad jie yra žemaūgiai, tai toks ūgis jiems kelia pavydą. Bet kinas ne dėl pavydo įsidėmėjo praeivį, o dėl visai ko kita. Lietuvis buvęs girtas, o jo kelnės išdavikiškai šlapios. Tai kiną labiausiai nustebino, jis nesuprantąs kaip galima šitaip prisigerti. Kinams tai nesuprantama. Baigdamas, mūsų vakaro svečias pridūrė: „Pagalvojau, gal aš čia buvau. Kaip toje dainoje „Kak molody my byli“, mes dažnai patys savęs nepažįstame“. Ponai nusijuokė, kažkas pasakė keletą alternatyvių pagiriamųjų žodžių mūsų valdžiai, kuri nedrįsta paskelbti karo į išsigimimą tautą traukiančiam alkoholizmui. Visi pritarė. Vienas rusas, to vakaro dalyvis, gal norėdamas susilpninti ano pasakojimo blogą įspūdį, kad jaunystėje gyvenęs Charbine (dabar tas miestas kitaip vadinasi), tai jį labai nustebinęs kinų paprotys spjaudyti, ne ryja kas nereikalinga, o išspjauna. Visas miestas, anot jo, apšnerkštas seilėmis. Viskas gerai, pasirodo, ir kinai turi trūkumų, nors ir ne tokių šlapių kaip lietuviai.

 


 

Lietuvoje daug prasigėrusių žmonių, kuriems dar ir žmogaus teisės atimtos, ir jie kankinasi ir dėl priklausomybės, ir dėl atimtų teisių. Tokie dvigubai pažeminti žmonės labai pavojingi šalia jų gyvenantiems kaimynams ir dargi nepažįstamiems piliečiams. Mažuose miesteliuose ir kaimuose dominuoja buvusieji aktyvūs žmonės, sukūrę ekonomines struktūras. Jie dabar, kaip sakė vienas liberalas, šoka savo ekonominį tango dviese. Priklausomybę turintiems žmonėms pagalba, prevencija, gydymas neteikiami, nes norima, kad jų visada būtų, nes aktyvistai ekonomikai reikalingi. Už alaus butelį nudirba aukščiau stovintiesiems visus darbus. Tokį Valdą ar Vaidą pirmoje dienos pusėje galima pasodinti ant traktoriaus ir per kelias valandas suars kelis hektarus. Ir labai pigiai. Daug kas tokių žmonių negaili (taip visuomenėje įtvirtinamas žiaurumas), smerkia dėl nevykėlio gyvenimo, bet tai tik pusė tiesos arba visai netiesa. Ir tokiems žmonėms reikia mokėti tiek, kiek priklauso, tada ir paprastiems darbininkams mokės tiek kiek priklauso (ir nereikės bėgti iš Lietuvos). Dar anoje, prezidento A. Smetonos Lietuvoje, bernai, mergos, nereguliarius ar atsitiktinius darbus dirbantys piliečiai turėjo vadinamąjį darbo pasą. Jame buvo įrašoma pas ką dirbo, kiek dirbo, ir kokį užmokestį gavo. Tokią sistemą buvo įvedusi Marijampolės apskrities valdžia.


 Paskui tą vakarą baigėsi vynas. Kažkas atnešė dar butelį. Pildamas svečio, kuris save apšmeižė (lyg ir prisipažino, kad ten gal buvo jis) bokalą, šeimininko sūnus, tas guvus jaunuolis, tarė taip, kad visi girdėtų: „Žiūrėk, tik neapsišlapink. Arba palauk vakaro, kai bus tamsu“. Vėl visi nusijuokė, bet nepiktai. Tuo balius pasibaigė. Einant namo, paklausiau poną, kam jis save apšmeižė, nes niekada nemačiau jo išgėrusio. Ponas H. sakė, jis norėjęs sužinoti, kas yra kas. Tai buvo tik eksperimentas, patvirtinęs, kad kiekvienoje kompanijoje yra žmonių, kurių pagrindinis instinktas – bet kokioje situacijoje dominuoti, kitus pažeminti. Sakė, pas šį daktarą jis nenorėtų gydytis. Ir dar pridūrė: kaip fizikas pagal išsilavinimą, dar kartą įsitikino, kad signalas, pasiųstas iš vieno šaltinio, į jį ir sugrįžta.

 Vėliau, pakartoję eksperimentą kitose vietose, patyrėme, kad toks elgesys universalus: galite ir patys tokį eksperimentą padaryti. Pavyzdžiui, turgelyje susidėjęs bulves į vežimėlį sakykite (jeigu atrodote ar esate senas): „Tai dabar jau nešiu muilą“. Ir pamatysite kaip juoksis bulvių perpardavinėtojas, kaip visi bus patenkinti, kad save pažeminote.


Antras: Komfortas prieš moralę

Praėjo kiek laiko, metai ar du. Šeimininkas, pas kurį tą vakarą dainavo patriotines dainas, mirė, nors sūnus ir daktaras. Taip ir turėjo būti, nes buvo nuostabu, kad su tiek ligų dar gyvena. Laidotuvėse kalbą sakė vienas žmogus, kuriam Z. buvo geras. Pasakojo, kad kai sugrįžo iš tremties, niekas jo nenorėjo priimti į darbą. Z. tuo metu buvo vieno tiriamojo instituto direktorius, mokslų kandidatas. Nuėjo į tą institutą ir direktorius jį priėmė inžinieriumi. Tokiu būdu jį išgelbėjęs. Paskui, kai inžinierius dėkojo savo viršininkui už tokį neįprastą gerumą (okupacijos laikais nedaug kas drįsdavo padėti tremtiniams, vengė nemalonumų, nerizikavo), ponas Z sakė: „Niekai, tuo metu, kai tave priėmiau, tokių pas mane jau buvo šeši“. Ir čia, prie kapo duobės, paskutinį kartą dėkodamas geradariui, inžinierius tremtinys painiojosi, nerado žodžių ir pagaliau apsiverkė. Kalba užsitęsė, laidotuvininkai atrodė nepatenkinti. Buvo ruduo, šalta dar nebuvo.

 Paskui mes trise važiavome namo. Vienas iš mūsų, kuris sėdėjo šalia manęs (dabar ir jį Sutvėrėjas jau pasiėmė), tarė: „Viskas gerai, gražiai palaidojome Z. Dabar jau pailsės nuo ligų. Bet kam reikėjo tos politikos prie kapo duobės?“ Sakau, kad čia ne politika, o moralė. Ne kiekvieną dieną laidojame žmogų, kuris elgėsi žmoniškai, kaip liepė I.Kantas, tai galima buvo ir išklausyti.

 Mano bendrakeleiviai tylėjo. Buvo liūdna, ne tik dėl to, kad po laidotuvių. Nes neatsakyta į klausimą, kaip ir kam gyventi, jei komfortas aukščiau už moralę. Jeigu komforto neužmiršta net ir per laidotuves.


Tegu šį tekstą apvainikuoja telefono skambutis, kurio sulaukėme jį berašydami. Vienas vaikinas, vardu N.K. iš Kauno rajono, mums papasakojo, kaip ieškojo darbo ir kaip jį apmovė. Pagal skelbimą internete paskambino vienai firmai, kuri įdarbina sodų ir sodybų priežiūros darbams. Sako, taip, suteiksime darbą, bet pirmiau turime patikrinti, ar mokate dirbti: genėti medžių šakas, pjauti žolę trimeriu, suvirinti metalinę tvorą ir t.t. Susitarė, kad sutartą dieną vaikinas N.K., atvyks į firmą, o ši jį nuveš į darbo vietą. Nuvežė. Vaikinas dirbo visą dieną vienoje sodyboje prie Vilniaus. Tvarkė aplinką ir sutvarkė, be to, pamatė, kokių prašmatnių dvarų esama aplink Vilnių. Pretenzijos buvo mažareikšmės: vilos savininkas norėjo, kad ta obelis būtų dar daugiau apgenėta, tada, girdi, obuoliai būsią didesni. Klausiame svarbiausio dalyko:, kiek už tai eurų gavo (jeigu būtų dirbęs Anglijoje, ten už valandą moka 10 svarų). Sako, nieko. Čia juk buvęs tik kvalifikacijos patikrinimas. Sakome, kad šitaip ta firma kasdien gali įdarbinti po kelis žmones, jie nudirbs darbus, matyt, už tai jai užmokės, o darbininkams – nieko. Šiaip jau žinome, ne iš interneto, kad tas vaikinas iš Kauno rajono N.K gana įžūlus, bet pasipriešinti išmoningai prieš jį panaudotam ekonominiam smurtui net nemėgino. Taip save pažemino, o šios situacijos viešpačiai iš to gavo naudos.

 

Atgal