Tautos mokykla
03 13. Stribus reikėtų teisti ir po mirties
Lidija Kuodienė
Politinė kalinė
Skaičiau spaudoje apie naujai statomą filmą partizanų tema. Filmo autoriai labai jauni žmonės, jie nieko nežino apie tą laikmetį, tikriausiai tuo metu dar nebuvo gimę, todėl negali įsivaizduoti to gyvenimo iš pasakojimų ir skaitytų straipsnių. Reikia patiems viską išgyventi, tik tada galima atkurti. Jūs sakote, kad partizanai braidė po kraują tiesiogine to žodžio prasme. O stribai, Lietuvos išgamos, išdavikai, dėl kurių žuvo galybė partizanų, ar nebraidė po kraują? Dar daugiau. Partizanai žudė tik tuos išgamas, kurie išdavė tėvynę, o stribai žudė niekuo nekaltus žmones, vaikus ir senelius, ramiai gyvenančius savo namuose. Trėmė į Sibirą, ten masiškai žmonės mirė badu. Taip pat ir Vytauto Gavėno-Vampyro seserį, kuri nieko bendro neturėjo su broliu, o ramiai sau gyveno Kaune su vyru ir mažais vaikais, dirbo, kaip ir visi žmonės. Šią šeimą ištrėmė į Sibirą, ten du jos vaikai mirė badu. Ar tai ne žmogžudystė? Įsivaizduokit savo šeimą. Jūs ramiai gyvenate savo namuose su motina ir tėvu, ir štai ateina nieko bendro su jumis neturintys svetimi vyrai, suima, grubiai susodina į mašiną ir išveža į šaltą, tolimą kraštą, kuriame jūs abu mirštate nuo bado. Ar galite tai įsivaizduoti? Jūs abu esate dar labai jauni, tai viso šito nematėte, nepergyvenote, ir net negalite įsivaizduoti to baisaus siaubo, kurį patyrė tūkstančiai, ne šimtai, nieko nekaltų žmonių, kuriems atėmė gyvybę, sunaikino visą jų sunkiai uždirbtą turtą ir nukankino žiauriausiose sąlygose. Juk tik maža dalelė grįžo į Lietuvą, o dauguma taip ir liko gulėti amžino įšalo žemėje. Ir jūs drįstate juos smerkti. Jie paaukojo savo gyvybes, gindami tėvynę. Jie taip pat buvo jauni, gražūs, protingi ir norėjo gyventi. Jie nebuvo jokie pramuštgalviai, kaip jūs juos aprašote, ir lyginti negalima su dabartiniu jaunimu. Jie buvo patriotai ir be galo mylėjo savo tėvynę, negailėjo savo jaunystės ir gyvybės paaukoti dėl Lietuvos. Abejoju, ar dabar, jei kiltų pavojus Lietuvai, jūs eitumėte ją ginti? Tikriausiai ne. Per tą filme minimą sutuoktuvių balių žuvo tik keli Lietuvos išdavikai, tarnaujantys ne Lietuvai, o svetimtaučiams užgrobėjams. Stribai kartu su užgrobėjų kariuomene nužudė šimtus tūkstančių žmonių, apie tai reikia rašyti ir rodyti filmus.
Ir jei jūs, naujojo filmo autoriai, pavaizduosite stribus taip, kaip dabar galvojate, tai jus pačius tikrai pasmerks šimtai tūkstančių žmonių. Atsirado naujos istorijos kūrėjai, pasakys žmonės, nes dauguma jau yra pasipiktinę net tokiais ketinimais. Stribus reikia nuteisti ir po mirties, kad būsimos Lietuvos kartos žinotų, kas buvo kaltas.
1944-1953 m. Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras.
Lietuvos kančių memorialo fragmentas Kauno Petrašiūnų kapinėse
Ir vienas - lauke karys
Vacius Skaudviliškis
Ir vienas Jis - lauke karys,
Ką pažadės, tą padarys.
Kovoja vienas su visais
Ir šūkauja visais balsais.
Tikrovė jam kaip sapnas, miegas.
Jis tyras, kaip pirmasis sniegas.
Dorovės pavyzdys ir saugas.
Jis kiekvienam geriausias draugas.
Nelinksta ten, kur pučia vėjas.
Už tai mane jis - sužavėjęs.
Jis meno grožio pakerėtas.
Jam be gėlių nemielas svietas.
Daugybės bandymų pilotas,
Idealistas, patriotas.
Jis kunkuliuoja, kaip fontanas,
Juk tai - Bunevičius Antanas.
Prie tautos kančių memorialo
Nuo Baltijos kranto prie Laptevų jūros -
Likimų suplėšytų miniatiūros...
Visus, kas nekentė žiauraus okupanto,
Į nežinią vežė nuo Baltijos kranto.
Tolyn juos lydėjo ne rūtos, ne rožės –
Plieniniai durtuvai ir šautuvų buožės.
Mirgėjo sargybos raudoni „pagonai“,
Dundėjo tolyn gyvuliniai vagonai.
Geležinių grandinių supančioti buvo,
Toli nuo Tėvynes jie mirė ir žuvo...
Mes stovime čia, jų vaikai ir vaikaičiai...
Juk buvo jie žmonės, o liko tik skaičiai.
Kas buvo brangus ir kas buvo mums mielas,
Galbūt šiandien čia mus aplanko jų sielos.
Nerasdamos vietos jos visur klajoja.
Kai būna skaudu mums, kartu jos dejuoja.
Įkalintos pušys kaip gedulo fėjos.
Jos tyliai linguoja, kai papučia vėjas.
Liūdni, balti kryžiai, geležiniai retežiai...
Mums mena laikus, kai į Sibirą vežė.
Gyvenimas buvo visur išblaškytas.
Laikai jau kiti ir gyvenimas kitas.
Išblės laikui bėgant vargai ir žiaurumai.
Išliks atminty tik valdovai, jų rūmai.
Bet mes, kol dar esam, kol galim judėti,
Ateikime čia nors gėlytę padėti.
Uždekim žvakutę - gyvybės liepsnelę,
Sugrįžtančioms vėlėms pašvieskime kelią.
Atgal
.jpg)
