Tautos mokykla
03 23. Nepamirškime savo didvyrių
Gediminas Zelvaras
Kiek atvėsus Kovo 11-osios aistroms, kupinoms džiaugsmingų dainų bei uolumu trykštančių šūkių šalies gatvėse ar šventiško sutikimo jaukiame namų ratelyje, galima prisiminti ir tuos žmones, kurie įgalino pačios Kovo 11-osios įvykimą, nes tautoms ir valstybėms nepriklausomybę iškovoja ne medžiai ar uolos, o valingi ir sąmoningi laisvų žmonių veiksmai.
Turbūt ne vieną kartą esame girdėję tokius žodžius: „Sąjūdis atnešė Lietuvai laisvę“ arba „Sąjūdis suteikė mums nepriklausomybę“. Šie atvirai ir drąsiai išsakomi teiginiai nors ir yra teisingi, bet tik sąlyginai. Sąlyginai todėl, kad jei nebūtų parengta tinkama dirva mūsų šalies žmonių sąmonėje, šlovingas „Sąjūdžio“ žygis į nepriklausomybę nebūtų buvęs įmanomas.
Kas gi priruošė šią dirvą? Tai kompleksinis reiškinys. Galima paminėti ir pokario partizanų kovą bei pasiaukojimą, vykusį visos Lietuvos mastu 1945-1953 metais ir „Lietuvos laisvės lygą“ su disidentu Antanu Terlecku priešakyje, taip pat to paties Antano Terlecko, Juliaus Sasnausko ir kitų Pabaltijo disidentų pasirašytą „45 pabaltijiečių memorandumą“, nukreiptą prieš Molotovo-Ribentropo paktą. Tai vis tokie drąsūs ir ryžtingi politinio pobūdžio veiksmai, verti prisiminimo ir įvertinimo.
Bet būta ir kitokio pobūdžio veiksmų. Tai buvo religiniai veiksmai, turėję lemiamos reikšmės mūsų šalies išsilaisvinimui iš geležinių imperijos gniaužtų. Turima galvoje ne kas kita, o 1972-1989 metais leista ir platinta „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“. „Kronika“ buvo drąsus pavergtos tautos žingsnis, išreiškęs jos religinį apsisprendimą tarnauti ne Stalinui ar Brežnevui, bet Dievui, o drąsūs monsinjoro Alfonso Svarinsko, vyskupo Sigito Tamkevičiaus, sesės Nijolės Sadūnaitės, kunigo Jono Zdebskio, Genovaitės Navickaitės, Vlado Lapienio ir kitų veiksmai sudarė sąlygas religiniam žodžiui plisti tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų.
Nenuostabu, kad leidinys buvo persekiojamas, o jo platintojai bausti kaip tarybiniai nusikaltėliai. Reikalas tas, kad katalikų religijos skelbiama žmogaus ir pasaulio samprata buvo pavojinga alternatyva bolševikinei ideologijai. Žmogus - kaip Dievo kūrinys, o ne kaip marksistinė socialinių santykių visuma - buvo didelis kliuvinys sovietinės propagandos įsigalėjimui katalikiškoje lietuvio sąmonėje.
Net ir šiandien yra bandoma perrašyti Lietuvos istorija – teigiama, jog ne nacionalinės ir demokratinės Lietuvos valstybės reikėjo siekti, o tik demokratinės. Net ir tarp šiandieninių krikščionių, kalbančių apie krikščionybės sklaidą Lietuvoje, sąmoningai ar ne, yra bandoma apeiti „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ reikšmę bei prasmę, sudarant įspūdį, kad tokios (atseit kronikos) net nebuvo. Negalima leisti, kad „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ indėlis į nepriklausomą Lietuvos valstybę būtų pamirštas. Ši užmarštis leidžia įvairaus plauko veikėjams manipuliuoti piliečių sąmone ir iškreipti tikruosius iki šalies nepriklausomybės gyvenusių žmonių siekius.
Drįstu teigti, kad religinis „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ žodis buvo stiprus impulsas, pažadinęs lietuvių tautą dar kartą pakilti kovai už nepriklausomybę. Tokiu būdu atsiskleidžia ir iškovotos laisvės prasmė: tarnauti Dievui ir žmogui, kalbant gimtąja kalba, gyvenant, kuriant ir dirbant savo protėvių žemėje.
Atgal
.jpg)
