VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Tautos mokykla

04 03. Knyga kiekvienam mąstančiam žmogui

Algirdas Berkevičius

Tik ką pasirodė knyga „Egzekutorius“ (Armijos Krajovos žudiko išpažintis), kurią turėtų perskaityti kiekvienas mąstantis žmogus. Knygą iš lenkų kalbos vertė Artūras Andriušaitis.

Apie knygos autorių Stefaną Dąmbski taip rašoma: „S.Dombskis 1942-1945 metais buvo Armijos Krajovos diversinio dalinio, vykdžiusio egzekucijas, žudikas. Savo atsiminimus parašė emigracijoje JAV. Prieš pat juos baigdamas 1993 - aisiais nusižudė. Autorius tiksliai įvardijo savo tapimo monstru priežastį - šovinistinį Lenkijos jaunimo auklėjimą, nuo pat mažens diegusį neapykantą kitoms tautoms ir kitaip mąstantiems žmonėms. Ši knyga - tai rūstus perspėjimas ir šiandienos kontekste, įtaigus raginimas būti budriems ir neturėti iliuzijų.“

Pratarmėje lietuviškajam leidiniui gerb. Artūras Andriušaitis rašo: „...Vos tik pasirodė atsiminimų fragmentai, iš karto susilaukė įnirtingo Armijos Krajovos veteranų pasipiktinimo bei pasmerkimo. Protestavo Pasaulinė AK karių sąjunga, regioniniai Lenkijos AK veteranų skyriai. Išėjusi knyga sukėlė dar didesnį šių „kovotojų“ įsiūtį. Kodėl? Todėl, kad antraštinis Egzempliorius pirmą kartą atskleidžia tiesą apie Armijos Krajovos nusikaltimus.“

Armija Krajova buvo viena didžiausių karinių pasipriešinimo organizacijų Antrojo pasaulinio karo metais. Jos indėlis kovoje prieš Lenkiją okupavusius nacius - didelis. Tačiau organizacijos veiklą lydi daugybė prieštaravimų, o dažnai - ir nusikaltimų šleifas. Ypač kai kalbama apie AK veiklą tarpukario Lenkijos okupuotose teritorijose - Rytų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje.

Ar Armijos Krajovos veikla nusikaltimais išsiskyrė tik iki 1939 metų okupuotose Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemėse, ar Lenkijoje buvo kitaip? Egzekutoriaus atsiminimai leidžia teigti, kad labai panašūs procesai vyko visoje tarpukariu Lenkijos kontroliuotoje teritorijoje. Panašūs todėl, kad juos sukėlusios priežastys - tos pačios.

Apie ką mums pasakoja Egzekutorius? Jis labai dažnai mini „šūvį į pakaušį“ - tai tarsi įprasta „darbo“ priemonė. Ar tai kažko neprimena? Tai labai primena bolševikų ir nacių braižą. Taip pat šį braižą žinome iš 1919-1920 metų, kai lenkų agresoriai taip žudė karo belaisvius, ir iš 1939 metų, kai lygiai taip pat lenkų prižiūrėtojai šaudė iš Šv. Kryžiaus kalėjimo varomus kalinius.

Egzekutorius lyg su ironija pareiškia: „Dėl įdomumo sunaikinome visus Volksdeutsche...“ O juk tai buvo vokiečių tautybės buvę Lenkijos piliečiai. Kraują stingdo makabriškos ukrainiečių civilių gyventojų skerdynių scenos. Kankinių mirtis jų laukė vien dėl to, kad gimė ukrainiečiais, bet jie buvo ukrainiečių tautybės Lenkijos piliečiai. Argi tai ne etniniai valymai? Kaip tai panašu į 1944 metų liepos lietuvių žudynes vien už tai, kad jie buvo lietuviai...

Egzekutorius vaizdžiai aprašo AK bendradarbiavimą su komunistine Lenkijos milicija. Ar tai neprimena AK bendradarbiavimo su vokiečių, o paskui su sovietų okupantais Lietuvoje? Apginkluoti kovai su bolševikų partizanais, po to su savo naujaisiais sąjungininkais sovietais, 1944 metų vasarą griovę ir deginę Vilnių, galiausiai savo bolševikinių draugų likviduoti.

Egzekutorius gėrisi klasta apgaunant priešą - tai aprašoma Pilmano sušaudymo epizode.

Tikslas pateisina priemones. Kaip mums tai gerai pažįstama iš visos santykių su Lenkija istorijos.

Egzekutorius rašo apie pasibaisėtiną beatodairiškumą ir žiaurumą, vykdant vadovybės įsakymus. Lygiai taip pat AK galvažudžiai elgėsi Lietuvoje.

Egzekutorius atskleidžia ir dar vieną mums Lietuvoje gerai žinomą aspektą - aktyvų bažnyčios dalyvavimą AK veikloje. Pabaisa kunigo mantija privertė jį nužudyti savo vaikystės draugą. Fanatikams negaliojo Aukščiausiojo įsakymai - kaip mums tai gerai pažįstama iš lenkų „apaštalavimo“ mūsų žemėje.

Autorius pabrėžia, kad AK nusikaltimai nebuvo kažkokių pavienių sadistų veiksmai - jis nurodo, jog tai buvo daroma su visišku AK vadovybės pritarimu.

Kai Stefanas įstojo į AK, jis buvo vaikas - vos 16-os metų. Jis rašo, kad tokių kaip jis buvo absoliuti dauguma. Štai kokius „karius“, išauklėtus fanatizmo dvasia, jų vadai siųsdavo žudyti žmonių „Lenkijos“ vardan.

S.Dombskis rašo: „Pasibaigus karui daugelį metų bandžiau analizuoti save patį ir galiausiai pripažinau, jog tokį žvėriškumo laipsnį pasiekiau daugiausia dėl mano auklėjimo vaikystėje - perdėtai patriotinėje atmosferoje.“ Kaip stebėtinai šis prisipažinimas koreliuoja su kitu, dar gerokai iki karo parašytu prancūzo Rene Martelio tekstu: „Jau kelinti metai esame priversti būti Lenkijos imperialistinių idėjų atgijimo liudininkais. Tai yra ta pati psichozė, ta pati kitų tautų niekinimo ir naikinimo dvasia, tas pats klaidų ir kvailysčių svaigulys – ką mūsų seneliai švelniai vadino „nesaikingumu“. Vienas labiausiai aliarmuojančių simptomų Lenkijoje yra intelektualinis ir moralinis jaunuomenės nuodijimas knygomis ir vadovėliais, kurie, persunkti 1enkų tautos didybės manijomis, sistemingai ardo vaiko sielą, skiepydami jam neapykantos jausmą.“

Autorius stebėtinai tiksliai įvardijo savo tapimo monstru priežastį - šovinistinį Lenkijos jaunimo auklėjimą, nuo pat mažens diegusį neapykantą kitoms tautoms ir kitaip mąstantiems žmonėms.

Ar šiandieninė Lenkija pasikeitė? Matant „kresų“ pasiutpolkę, nežabotą agresyvų kišimąsi į kitų suverenių valstybių vidaus reikalus, atvirai antivalstybinių organizacijų tose šalyse rėmimą, šovinistinę ir revanšistinę retoriką, sklindančią iš jos oficialių aukščiausiųjų pareigūnų lūpų, beatodairišką tautinių mažumų persekiojimą, barbarišką jų istorijos ir kultūros paminklų naikinimą, ciniškai kalbant apie „demokratijos rojų“ toje šalyje, makiavelinį savo jaunosios kartos nuodijimą suklastota istorija, fariziejišką bažnyčios naudojimą savo šovinistinėse machinacijose - tegul kiekvienas pats sau atsako į šį klausimą.

Ši knyga - tai rūstus perspėjimas, įtaigus raginimas būti budriems ir neturėti iliuzijų.

Štai kas parašyta knygos pratarmėje. Apie tai pamąstykime. Juk tai ir mūsų išlikimo klausimas. Perskaičius šią knygą kitaip atrodo ir Draučių kaimo tragedija, kai buvo iššaudyti kaimo lietuviai.

 

N/Krajova – Knygos viršelis

 

Atgal