Tautos mokykla
07 13. Požiūris į šiuolaikinę padėtį Lietuvoje
Lidija Veličkaitė
Filosofas, Kovo II-osios akto signataras Romualdas Ozolas ne kartą uždavęs klausimą,ar išliks Lietuvos tauta ir valstybė, pats ir atsako, kad su dabartine teisine ir politine sistema neišliks. Turime saugoti,o ne parduoti savo žemę, gerbti savo kalbą, neįsileidžiant jokių svetimybių, sulaikyti žmones nuo emigracijos. Ir niekas užmus pačius to nepadarys. Turime tai gerai įsisąmoninti. Pagaliau, kas gi būsime be lietuvių - savo tautos?
Lietuvos moterų lyga, susirinkusi birželio mėnesį, bandė padiskutuoti apie šiuolaikinę padėtį Lietuvoje. Renginyje dalyvavo prof. Antanas Tyla, prof. Romualdas Grigas, Tautinės sąjungos atstovai - Julius Panka ir Marius Kundrotas.
Prof. Antanas Tyla, kalbėdamas apie dabartinę padėtį, palygina ją su praeitimi, kuri labai panaši ir kaip buvo sprendžiamos tos problemos, kurios vėl atsirado pas mus. Per paskutinį tūkstantmetį lietuvių tauta sukūrė valstybę - Lietuvos Didžiają kunigaikštystę (LDK), kuri išmokė mūsų tautą gyventi valstybiškai ir vertinti valstybinę laisvę. Nors mūsų mentalitetas nuo XIII amž. buvo laužomas, keitėsi socialinės strutūros, bet valstybinės laisvės idėja ir noras turėti savo valstybę išliko. Todėl 1918 m. ir buvo atkurta valstybė. Daugiausia idealizuojame Vytauto Didžiojo laikus, vėliau jau Kazimiero Jogailaičio ir kitų kunigaikščių laikai neteikia tiek vilčių, ypač Aleksandro valdymas ir jo vedybos su Ivano III-čiojo dukra Elena, jos gyvenimas Lietuvoje. Po to sekė laikotarpis po Liublino unijos. Prof. A.Tyla tai įvardija kaip okupaciją ir suvereniteto likučių išlaikymą, nors tokio įvertinimo literatūroje nerasime. Maždaug trečdalį LDK teritorijos užsigrobė mūsų tuometinės valstybės bendrininkė - Lenkija. Teritorijos praradimas dar nieko, bet svarbiausia, ko netekome - tai Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rinkimų, jo pagerbimo Vilniaus katedroje. Aišku, kad turėjome Lietuvos statutą, atskirą Lietuvos kariuomenę, Lietuvos iždą, Lietuvos pareigūnus, Didžiojo kunigaikščio rūmus ir administraciją - visa LDK liko, bet be galvos, be renkamo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio. Ir tai darė įtaką per visą pounijinį Lietuvos laikotarpį. Žmonės, bajorija galvojo, kad jie tebeturi savo valstybę, ypač iki XVII amž. vidurio.Tuo laikotarpiu dėl maro, bado, karo epideminių ligų LDK neteko apie pusę gyventojų - politinio elito, kuris dar turėjo stiprias šaknis, susietas su šalies savarankiškumu. Todėl pakito bajorijos mentalitetas ir jau XVIII amž. pabaigoje jie pradėjo svyruoti, lyg norėdami atstatyti tvarką, jungtis prie Rusijos. Tačiau Rusija galėjo pasiūlyti tik vieną dalyką - tapti jos dalimi. 1918 m.vasario 16-osios Lietuvos valstybės atkūrimas, kaip ir 1990 m. kovo 11-osios buvo stebuklas. Neturėjome aplinkui nė vieno kaimyno, remiančio mūsų valstybingumo idėją. Tik viena Vokietija rėmė Vasario 16-osios aktą, jį pripažino, nors ir su išimtimis, bet vis tiek buvo nepriklausomos Lietuvos pusėje. Teko atremti sovietinės Rusijos agresiją, keletą Lenkijos puolimų, Želigovskio anekciją. Tik lietuvių narsumu ir kukliomis pajėgomis atsilaikyta. O tas narsumas - tai ištikimybė Lietuvos valstybei ir noras matyti ją laisvą.
Prof. A.Tylai skauda širdį, kad negerbiame savo 1918 m. atkurtos nepriklausomos valstybės. Pasidavę sovietinės istoriografijos vertinimui, vadiname ją tarpukario Lietuva, smetonmetis, Smetonos diktatūra, autoritarinis valdymas. O juk tai mūsų nepriklausoma valstybė - laisva Lietuva. Buvo situacija, kai į Seimą atėjo kairieji - liaudininkai. Tuojau prasidėjo aršus pamario ir pietvakarinio Lietuvos pasienio nutautinimas. Pradėta nesiskaityti su Lietuvos generolais, numušant jiems kepures, o tai reiškė paniekinimą ne tik uniformos, bet ir Lietuvos. Tokia situacija ilgai tęstis negalėjo ir ji baigėsi 1926 m. gruodžio perversmu, kuris atnaujino Lietuvą 14-kai metų. Švietimas tiek tada, tiek dabar yra mūsų gyvybinė arterija, kurią reikia saugoti visomis galiomis, visu mūsų protu, kad išsaugotume tautą ir nenustumtume jos nuo valstybės vairo. Lietuvos vyriausybė per tuos metus sugebėjo išauklėti tokį patriotinį jaunimą, kuris paskui 10 metų su ginklu priešinosi sovietinei okupacijai. Prof A.Tylai dabartinė mūsų situacija primena 1926 metų vasarą ir rudenį. Rinkimus jis vadina ne Lietuvos, o tarptautiniais, nes jų ypač laukia Lenkija. Visos dabartinės vyriausybės iniciatyvų ir problemų sprendimas, jų baikotavimas per žiniasklaidą, publicistiką ir per visokius forumus , kaip rašo ,,Valstiečių laikraštis“, yra remiamos Rusijos pinigais.Taigi jau dvi valstybės laukia mūsų rinkimų. Ir vėl svarbiausia, kaip ir 1926 m., kas paims į savo rankas švietimą. Kartą, jau šiuo nepriklausomybės laikotarpiu, buvo atimtas švietimo tvarkymas iš buvusio švietimo ministro akademiko Zigmo Zinkevičiaus. Gal per uoliai ministras rūpinosi lietuvybės reikalais Rytų Lietuvoje. Taip elgiamasi ir dabar - patriotizmas ir Tėvynės meilė nediegiama. Profesorius dar kartą pabrėžia, kad švietimo politika šiuo metu yra arterija, kuri jungia galvą ir kūną Lietuvos valstybės ir labai svarbu, kas bus švietimo ministras. Visi galime prisidėti savo atėjimu balsuoti. Kiekvieno lietuvio pareiga atsivesti savo kaimynus ir balsuoti tik už lietuvybę ir tautiškumą pripažįstančias partijas.
Prof. Romualdas Grigas pabrėžia, kad mūsų valstybė, nežiūrint 22 metų, yra serganti. Tamsiausiu laikotarpiu jis vadina karalių Vazų gyvenimo ir valdymo laikotarpį, pradedant 1587 m. ir baigiant 1655 m., kai Vilnius, užpultas rusų ir Ukrainos kazokų, buvo žiauriai naikinamas - viskas plėšiama, netgi kupolai, stogai ir vežama į Maskvą. To laikotarpio valdovai pretendavo būti ne tik Lietuvos, Lenkijos, bet ir Švedijos sosto neatsisakė iki 1635 m., neatsisakė ir carų sosto Maskvoje.
Lietuvių ir lenkų kariuomenė kovėsi su švedais ir rusais, kol pagaliau švedai sudarė sutartį su rusais, ir lietuviai liko vieni. Šiuo laikotarpiu prasidėjo masinė raganų medžioklė, deginant senelius, motinas, vaikus, kurie žinodavo kažkokią gydomąją žolelę. Niekas nesiskaitė su tauta, dar prisidėjo maras, badmečiai. Vienu laikotarpiu LDK valdovais buvo du - Aleksejus Michailovičius - rusų ir Jonas Kamizieras Vaza - lietuvių. Dėl dviejų kunigaikščių spaudimo iš abiejų pusių buvome sunaikinti. Ir šitas sunaikinimas paliko tokį baisų dalyką, kad atsirado smūtkelis - rūpintojėlis, kaip kančios simbolis. Liaudis buvo suniekinta. Apie lietuvybę niekas negalvojo.
Pereinant prie šių dienų prof. R.Grigas pirmąja išdavyste vadina švietimo ir mokslo sistemą. Šiai sistemai vadovauja šimtaprocentinis multikultūrininkas, pasaulio pilietis. Tokia nelaimė gręsia ir Vilniaus universitetui, nes buvęs rektorius neparuošė sau pamainos ir jo vietą gali užimti žmonės, kurie mūsų tautai nepriimtini. Profesorius baiminasi dėl sunaikinto kaimo, nes Europos Sąjunga (ES) daro viską, kad tik žmonės nieko nedirbtų. O juk mes esame žemės ūkio kraštas, juo labiau ir darbo kaime netrūktų. Kai tik buvo išrinktas Europos Sąjungos prezidentas (dabar vadinamas - Europos tarybos pirmininkas), jis pasakė, kad mažos tautos ir valstybės jokios perspektyvos neturi. Kalbėdamas apie emigraciją, prof. R.Grigas sako, kad ją lemia visai ne ekonominės priežastys. Didžiausia spraga yra mokyklose, kurios neugdo prisirišimo prie savo tėvų, žemės, savo tėviškės.
Politologas Marius Kundrotas pastebi, kad žymus pasaulio tautotyrininkas Entonas D.Smitas (Anthony D.Smith) tautą pirmiausia apibrėžia kaip istorinę bendruomenę, po to jau eina kultūra, pagaliau politika ir teisė. Dar Stalinas yra pasakęs - atimk iš tautos istorinę atmintį ir būsi sunaikinęs tautą. Šiandien matome labai sėkmingus bandymus tą daryti, suniekinant 1926 metų Lietuvą, 1941 metų sukilimą ir netgi partizanus, leidžiant juos smerkiančias knygiūkštes. Nuo 1926 metų, per 14 metų buvo išugdyta nauja patriotinė karta, kuri paskui ėjo į sukilimus, ėjo į miškus partizanauti, kuri išeivijoje kėlė tautos dvasią. M.Kundrotas apgailestauja, kad į laisvą Lietuvą iš užsienio grįžo vienetai patriotų, tokių kaip Vilius Bražėnas. Kaip pastebi politologas - užteko vieno generolo kepurės nuvožimo, kad 14 metų būtų pakeista Lietuva. Dabartinėje Lietuvoje valstybės vardu reikia tris kartus išprievartauti mažą mergaitę, kad kažkas pradėtų bruzdėti. Ir tik tada, kai judėjimas išsiplėtė į visuotinį , prisiminta, kad policijos pareigūnai barbariškai nužudė vieną žymiausių Lietuvos ir turbūt Europos mokslininkų Gintarą Beresnevičių, prisiminta ir aukšto saugumo darbuotojo plk. Vytauto Pociūno byla, kuris pasak jo bendražygių atskleidė aukšto lygio aferas saugumo ir politinėse institucijose.
M.Kundrotas priminė laikus, kai kūrėsi partizaninis judėjimas ir kiek ten buvo išdavysčių. Pateikęs porą pavyzdžių apie išdavikus H.Deksnį ir J.Markulį, jis siūlo susimąstyti, kas vyksta šiandien. Iš vienos pusės matome ekskomunistų partiją, pasivadinusią socialdemokratais, Darbo, pasak televizijos laidos vedėjos ,,svarščiko“ partiją ir, matyt, galutinai nusiėmusį kaukę Rolandą Paksą. Šitokia partnerystė -A.Butkevičiaus, V.Uspaschiko ir R.Pakso partijųpateikiama mums prieš rinkimus. Iš kitos pusės kuriasi judėjimas ,,Už teisingumą“. M.Kundrotas stebisi, kad jo priešakyje -Darius Kuolys. Tai žmogus, kuris sunaikino akademiką Zigmą Zinkevičių -švietimo ministrą, sunaikino jo tautinės mokyklos koncepsiją. Tai žmogus, kuris ilgai vadovavo pasaulinio lygio aferisto, vieno iš pagrindinių globalistų veikėjo Džordžo Sorošo (George Soros) įkurtam Atviros Lietuvos fondui, kuris skleidė Lietuvoje ,,atviros" pilietinės, o tai reiškia kosmopolitinės tautos modelį. Etninės tautos modelį atvirai ir niekinamai vadino atgyvena ir anachronizmu. Ir šiandien šis žmogus kai kurių naivumu, o kai kam ir racionaliai suplanavus, yra keliamas šio alternatyvaus rezistencinio šiuolaikiško partizaniško judėjimo lyderiu. Šių dienųsituacijoje M.Kundrotas mato du pavojus. Pirma -paimsim ir nugalėsime, viskas labai paprasta, užsidegsime energija, po to eilinį kartą nusivilsime. Kitas pavojus -pasakyti, kad nieko neišeis, tai gal nieko nedarom. Apgailestaujama ir dėl Tėvynės Sąjungos -Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS - LKD), kurioje yra labai gerų padorių žmonių, bet šiuo metu pasigendama tų moralinių vertybių, kurias ši partija deklaravo. Kai kurie šios partijos veikėjai nuklydo į blogąją pusę, tik neaišku ar sąmoningai, ar suklaidinti tam tikrų jėgų. Baugina ir tai, kad buvęs TS - LKD miesto meras sudarinėjo koalicijas su Lenkų rinkimų akcija, įteisino homoseksualų ir bolševikų paradus.
M.Kundroto įsitikinimu, padėtį Lietuvoje gali pakeisti tik labai konsoliduotas politinis judėjimas su labai aiškiai išreikšta tautine linija. Tai nereiškia, kad šiame judėjime kiekybiškai vyrautų tautininkai, bet kokybiškai tai netgi būtina. Nes dažnai judėjimuose yra daug žmonių be aiškios ideologinės apibrėžties, tada ideologiją diktuoja tie, kas ją turi. Šių metų pabaigoje pamatysime Seimą iš įvairių politinių jėgų, o kas paims viršų, priklausys nuo mūsų visų susitelkimo ir nepasidavimo jokiems neaiškiems pažadams. Tikėkimės, kad nesulauksime situacijos iki 1926 m. perversmo, kai, išrinkus kairiuosius ir pritrūkus mandatų iki koalicijos, pakviesti tautinių mažumų atstovai šokdino visą koaliciją.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka pastebi, kad žmonės bijo balsuoti už mažesnes partijas, tikėdami, kad jų balsas pradings. Tai yra didžiausias sisteminių partijų ginklas, naudojamas prieš mažas partijas. Dar prisideda ir vadinami sisteminiai politologai prognozuodami šioms partijoms mažus laimėjimo procentus. Jei žmonės nebūtų gąsdinami, tautinės partijos tikrai gautų daugiau rinkėjų balsų. Praėjusiais metais tautinis jaunimas organizavo eitynes, paminėdamas 1941 m. birželio 23 d. sukilimo 70 -ąsias metines, bet, kadangi jos praėjo ramiai, žiniasklaidos tai nesudomino ir jos tiesiog buvo užmaskuotos lyg jų nebuvo. Šiais metais eitynes sujungtos su akcija, pašiepiančia skulptūras, esančias ant Žaliojo tilto, kodėl jos čia 22 metus stovi ir neiškeliauja į savo tėvynę. Tautininkai sunerimę miesto valdžios sprendimu iškelti Pilies gatvės pabaigoje esančiame Sirvydo skvere gražiuose kioskeliuose įsitaisiusius tautodailininkus ir jų vietoje lietuviams pateikti kebabinį turgų. Tokia miesto valdžios užgaida nepatinka tautininkams ir jie stengsis kebabų į tautodailę nekeisti. Kuo pavirs mūsų senamiestis einant nuo Gedimino kalno pilies link Aušros Vartų?!
Neseniai, tik praėjusiųmetų gruodžio 17 dieną atsikūrusi Tautininkų sąjunga išgyvena formavimosi etapą. Nors pati partija sena, turinti tradicijas ir ideologiją, bet kūrimosi stadijas turi praeiti. Po ilgų ginčų ir diskusijų partija baigia ruošti savo rinkimų programą, stengiasi, kad ji būtų kokybiška ir patraukli, ir liepos mėnesį žada pateikti rinkėjams. Tai teisingumas ir teisėtvarka, kurioje būtų ivestas visuomenės būtinas dalyvavimas teismuose, kad jie nebūtų uždara sistema.Atsisakant šauktinių į kariuomenę, sunaikinta krašto apsauga. Spaudžiami ES išparduoti žemę, kad paskui ją brangiai supirktume, arba, jos neturėdami, dirbtume kaip baudžiauninkai ar samdomi darbuotojai danų kiaulidėse.Toliau socialinė apsauga, darbo problemos. Žmonės gal nevažiuotų taip masiškai, jei būtų kuriamos darbo vietos, ypač kaime. Reikalinga atstatyti tarptautinius santykius, kad taptume save gerbianti valstybė, o ne pataikaujanti Lenkijai ar kitai šaliai. Reikiamą vietą turi užimti švietimas, kultūra. Ne vamzdžiai Neries pakrantėje, ne gugenheimai, o reikia pastatyti savo šalį reprezentuojančius patriotinius filmus. Estai ir latviai sugebėjo tai padaryti, pastatė filmus apie XX amž. kovas, o mes nesugebėjome. Nors esame dėkingi tiems menininkams, kurie už menkai skirtas lėšas kažką tai padarė.
Skaitydamas Mykolo Riomerio dienoraštį, J.Panka mato vadinamąją dabartinę Lietuvos lenkų tragediją. Pats M.Riomeris kilęs iš lenkų šeimos, dienoraštį rašęs lenkiškai, vėliau išmokęs gerai kalbėti lietuviškai. Turime būti jam dėkingi už jo suformuotą teisinę sistemą, tuo laikotarpiu Lietuvoje jis buvo praktiškai pagrindinis teisininkas.Jis mylėjo Lietuvą, laikė save lietuviu plačiąja prasme. Bet šeima jo nesuprato, tėvas jį labai smerkė.Tarp kitko dabartinis Lenkijos prezidentas B.Komarovskis yra jo giminaitis. B.Komarovskio prosenelė yra M.Riomerio sesuo. J.Panka, kalbėdamas su Lietuvoje gyvenančių lenkų jaunimu, gražiai kalbančiu lietuviškai, pastebi, kad jie save laiko visų pirma Lenkijos piliečiais. Jie reiškia lietuviams pretenzijas, kad mes patriotai ir neleidžiame jiems, Lenkijos patriotams, kalbėti savo kalba. Taigi turime lenkus Lietuvoje, o ne Lietuvos lenkus.
Besiklausydami prelegentų, daugelis susirinkusiųjų įsitraukė į diskusijas, prisimindami a.a. Vilių Bražėną, kuris mokė pamiršti kad yra kairė ir dešinė. Dabar reikia naudoti kitus pavadinimus. Tai yra tautininkai nacionalistai ir kitoje pusėje -globalistai. To neturime užmiršti, nes globalizmas -pasaulinis totalitarinis valdžios užgrobimas, tamsios nemoralios baudžiauninkų klasės kūrimas. Joje nebūtų vietos nei ligoniams, nei seneliams, net pensininkams. Tam pasiekti reikia sunaikinti šeimą, sunaikinti tautą, jos moralę. Ar mes norime matyti tamsų pasaulį su pilkomis gėlėmis, su viena materialistine religija, be jokio tautiškumo, jokios pareigos tautai?! Paimkime V.Bražėno mums parašytas ir paliktas knygas, skaitykime ir mąstykime.
Atgal
.jpg)
