Tautos mokykla
07 17. Žengiu studijuoti geografijos. Antra dalis
Petras Balionis
Rašiniui parašyti buvo skirtos keturios valandos. Aš parašiau šiek tiek anksčiau, negu buvo skirta. Pažymius sužinojome tik per atsakinėjimą žodžiu.
Kitą dieną laikėme specialybės egzaminą – geografiją. Egzaminavo pats fakulteto dekanas doc. Jurgis Stabinis. Kvietė po vieną į savo kabinetą. Mane pakvietė pirmą. Liepė atsisėsti ir pateikė klausimą. Turėjau atsakinėti be jokio pasiruošimo. Gimnazijoje atsakinėjant pamoką ar egzaminą turėjome stovėti. Aš iš įpratimo atsistojau. Man liepė sėdėti. Man buvo pateiktas klausimas – Gudija. Baltarusiją dekanas J. Stabinis, kiek prisimenu, visada vadino Gudija. Apie Gudiją aš gerai žinojau. Paminėjau gamtines sąlygas, ūkį, pasakojau ypač apie žemės ūkį, pažymėjau, kad gudai daug augina linų, bulvių, kuriomis šeriamos kiaulės. Nurodžiau didžiausius miestus - Minską, Vitebską, Gardiną ir kt. Tarp jų minėjau ir Krėvą, kurioje 1382 m. buvo nužudytas Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis. Pabrėžiau, kad Gudija ilgą laiką buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sudėtyje. Supratau, kad egzaminuotojui tai patiko. Jis mano atsakinėjimą pertraukė ir pateikė vieną kitą klausimą iš fizinės geografijos. Taip egzaminas baigėsi. Net nustebau, kad taip trumpai mane klausinėjo. Pagaliau paklausė, iš kokių knygų ruošiausi stojamiesiems egzaminams. Paminėjau prancūzų geografo Martono pavardę. 1948 m. buvo išversta jo knygos „Fizinės geografijos pagrindai“ du tomai. Šią knygą buvau nusipirkęs ir perskaitęs. Dekanas J. Stabinis nustebo ir pasakė maždaug taip: „Šios knygos dar studentai neskaitė, o tu jau skaitei.“ Nežinau, ar jis mane pagyrė, ar papeikė. Tačiau pažymį parašė gerą.
Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą žodžiu laikiau jau kitą dieną po geografijos egzamino. Egzaminavo tie patys dėstytojai J. Laurinaitis ir V. Maknys. Bilietų irgi nebuvo. Man buvo pateikti du klausimai - Vaižganto kūryba ir apie J. Janonį. Apie Vaižgantą aš gerai žinojau, nes gimnazijoje jo gyvenimas ir kūryba buvo plačiai nagrinėjama. Buvau perskaitęs jo „Pragiedrulius“, „Dėdes ir dėdienes“, „Rimai ir Nerimai“. Vos pradėjau atsakinėti, V. Maknys mane pertraukė ir liepė atsakinėti apie J. Janonį. Paminėjau J. Janonio gimimo metus, skurdžią vaikystę ir tragišką žūtį ir vėl mano atsakinėjimą nutraukė. Pateikė keletą klausimų iš gramatikos ir sintaksės. Po to J. Maknys padiktavo sakinį ir liepė jį išnagrinėti. Koks sutapimas! Tokį patį sakinį 1944 m. ketvirtos klasės egzaminų metu man padiktavo gimnazijos direktorius Stasys Barzdukas. Tik dabar reikėjo dar sukirčiuoti. Sakinį išnagrinėjau gerai. Jokių pastabų negavau, o mano sukirčiuotus žodžius net pagyrė. Po to V. Maknys manęs paklausė, kokią mokyklą baigiau ir kas man dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Pasakiau, kad esu baigęs Alytaus I gimnaziją ir išvardinau man dėsčiusius mokytojus, o jų buvo penki. Tada jis pasakė maždaug taip: “Turėjai gerus mokytojus.“ Kiek žinojau, V. Maknys (ankstesnė pavardė - Maknickas) 1927 m. baigė Alytaus gimnaziją. Tai buvo gimnazijos pirmos laidos abiturientas. Po universiteto baigimo kelis metus dirbo Alytaus gimnazijoje ir dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Buvę jo mokiniai jį prisiminė kaip reiklų ir griežtą mokytoją.
Petras Balionis
Mane kiek neramino rusų kalbos egzaminas. Aš žinojau, kad mano rusų kalbos žinios silpnokos, palyginti su kitų stojančiųjų, ypač iš Rytų Lietuvos, žiniomis. Bet tikėjau savo laime. Rašėme diktantą. Diktavo dėstytoja rusė. Jos kalba mums lietuviams nelabai buvo aiški. Pažymį sužinojau, kai atsakinėjau rusų kalbą žodžiu. Stojančiuosius egzaminavo jau pagyvenusi malonaus veido dėstytoja rusė. Egzaminai iš vidurinės mokyklos vadovėlio. Man pasiūlė paskaityti straipsnelį „Akula” („Ryklys“), kurį aš labai gerai mokėjau dar iš gimnazijos laikų. Gerai perskaičiau, atsakiau į pateiktus klausimus. Dėstytoja net pagyrė, bet pasakė, kad diktantas parašytas prastokai. Bendras pažymys buvo keturi. Taigi man laimė čia nusišypsojo.
Liko tik vienas istorijos egzaminas. Istoriją, mano nuomone, gerai mokėjau. Po rusų kalbos egzamino pastebėjau, kad kitoje auditorijoje stojantieji laikė istorijos egzaminą. Priėjęs prie tos auditorijos durų, palaukiau kol išėjo paskutinis studentas, įsmukau į auditoriją ir kreipiausi į dėstytoją, prašydamas, kad mane išegzaminuotų. Dėstytoja paklausė: „Kodėl ne su savo grupe?“ Jai paaiškinau, kad neturiu, kur gyventi. Dėstytoja mane išklausė ir pateikė du klausimus – Dekabristų sukilimas ir Denikino žygis. Šias temas aš gerai žinojau. Dėstytoja vis mane pertraukdavo ir vis pateikdavo papildomų klausimų. Vienas klausimas buvo - „Kaip Leninas atsiliepė apie dekabristų sukilimą?“ Atsakiau: „Tai buvo pirmas ginkluotas sukilimas prieš carizmą.“ Tuo egzaminas ir baigėsi. Jis truko apie penkias minutes. Mane labai nustebino, kodėl taip trumpai. Visus pateiktus klausimus atsakiau gerai. Pastabų negavau. Įvertino geru pažymiu. Mane egzaminavo dėstytoja Petrauskaitė, vėliau rašėsi Petrovskaja.
Laikas jau buvo vėlokas. Priėmimo komisija nedirbo. Kitos dienos rytą atėjau į priėmimo komisiją ir įteikiau egzaminų lapelį. Man buvo pasakyta rytoj ateiti į kanceliariją, kur man išduos atitinkamus dokumentus. Taip aš visą dieną buvau laisvas. Vaikštinėjau po miestą. Man buvo labai keista, kad mažai sutiktų žmonių kalbėjo lietuviškai. Matėsi daug žydų ir rusų. Centrinėje universalinėje parduotuvėje visi pardavėjai buvo žydai ir kalbėjo tik rusiškai. Iš kur jie? Juk vokiečių okupacijos metais jie beveik visi išžudyti.
Išvažiuojant iš namų mama pasiūlė aplankyti Aušros vartus. Apie Aušros vartus aš daug žinojau, ypač apie Švenč. Mergelės Marijos stebuklais garsėjantį paveikslą. Vienoje iš populiariausių kaime dainuojamų dainų buvo minimi Aušros vartai. „ ... Gedimino pilyje trispalvę iškelsim ir prie Aušros Vartų karštai pasimelsim ...“. Aušros Vartai buvo visai netoli nuo Pedagoginio instituto. Atėjęs prie Aušros vartų kairėje pusėje pamačiau atdaras duris, pro kurias įeidavo ir išeidavo žmonės. Įėjau ir aš. Palipęs laiptais netikėtai atsidūriau prie stebuklais garsėjančio paveikslo. Buvau taip arti prie jo. Labai keistai pasijutau, nežinojau net kaip. Prie jo buvo pakabintų daug votų. Pilna besimeldžiančių žmonių, daug jaunimo, nemažai būsimų studentų. Atsiklaupiau ir aš... Vieni meldėsi lenkiškai, kiti lietuviškai, visi pusgarsiai. Vieni pasimeldę išeidavo, kiti ateidavo. Kiek pasimeldęs nulipau žemyn. Čia dvi moterys pardavinėjo šventus paveikslėlius. Norėjau ir aš nupirkti mamai vieną kitą paveikslėlį. Ji buvo labai pamaldi. Maldaknygėje nemažai jų turėjo. Norėjau šią kolekciją jai papildyti. Priėjęs prie pardavėjų, pradėjau jas kalbinti. Jos kalbėjo lenkiškai, o aš lietuviškai. Mes vieni kitų nesupratome. Bet štai priėjo labai malonaus inteligentiško veido žmogus ir mane pakalbino. Pamaniau - tokio veido žmogus gali būti Vilniaus lietuvis. Toks jis ir buvo. Paklausė manęs, ko aš iš šių moterų noriu. Atsakiau, kad noriu nusipirkti porą paveikslėlių, bet jos brangiai prašo, o aš tiek pinigų neturiu. Jis, priėjęs prie moterų, jas lenkiškai pakalbino. Moterys atsistojo ir pagarbiai jam nusilenkė. Supratau, kad tai kunigas, nes jos, su manim kalbėdamos, neatsistojo. Jis parinko penkis paveikslėlius, išsitraukė piniginę ir už juos sumokėjo. Paveikslėlius jis pasiūlė man. Pasidarė labai nepatogu. Prieš tai tokios paslaugos man niekas nebuvo nesuteikęs. Naujasis mano pažįstamas trumpai pasakė: „Imk“. Ir aš nedrąsiai paėmiau. Paskui aš ir tas malonus nepažįstamasis įsikalbėjome. Jis paklausė, kaip pakliuvau į Vilnių. Jam papasakojau, kad jau išlaikęs stojamuosius egzaminus į Pedagoginį institutą ir esu rytdienos studentas ir rytoj išvažiuoju į Alytų. Jis man patarė nueiti prie baltų stulpų ir laukti mašinų, nes beveik visos mašinos važiuojančios į Alytų, važiuoja pro baltuosius stulpus. Jis paaiškino, kaip man juos rasti, sakė, kad ten dauguma žmonių, važiuojančių Alytaus kryptimi, susirenka. Mes pavaikščiojome po Rotušės aikštę. Manęs paklausinėjo, kaip man patinka Vilnius. Atsakiau, kad nelabai, miestas labai klaidus, siauros gatvės, daug rusų ir žydų, o brolių lietuvių nedaug. Aš jam paaiškinau, kad mes mokykloje su mokytoju dainuodavome „ ... ten broliai mūs laukia erelio suspausti, belaukdami mūsų pražiūro akis ...“ O kur tie broliai, kurie mūs laukė Jis atsakė, kad vienas su manimi kalbasi. Ir kartu paaiškino, kad dauguma jų sulenkėjo, dalis į užsienį išvažiavo, bijodami represijų. Lenkai labai lietuvius lenkino, uždarinėjo lietuviškas mokyklas, lenkino per bažnyčias. Bet tikri lietuviai nepasidavė. Aš jam priminiau, kad prieškarinės Lietuvos laikraščiuose buvo daug rašoma apie Vilniaus skautų vado Prano Žižmaro žygdarbį.. Pasirodo, kad mano pašnekovas jį gerai pažinojo. Jam buvo malonu iš manęs išgirsti. Iš jo lūpų daug apie jį sužinojau. Mes vos netapome draugais. Jis patarė man užlipti ant Gedimino kalno ir pažvelgti į Vilnių. Taip mes gražiai išsiskyrėme. Aš pasukau į Gedimino kalną, jis pasuko savais keliais. Priėjęs prie Gedimino kalno, pamačiau keletą jaunų žmonių taku lipančių į kalną. Pakui juos pasukau ir aš. Užlipau ant kalno. Įėjome į pilį, kuri buvo labai apgriauta. Visur mėtėsi sudaužytos plytos. Užlipau laiptais į pilies viršūnę. Man atsivėrė neužmirštamas vaizdas. Pasirodė, koks didelis ir gražus Vilnius. Nesimatė nei krašto, nei galo, o kiek bažnyčių. Bandžiau suskaityti bokštus, bet vis susimaišiau. Kairėje pusėje matėsi ant kito kalno trys kryžiai. Apačioje ant bažnyčios trys skulptūros. Pietinėje pusėje tolumoje matėsi kažkokio pastato griuvėsiai ar nebaigta statyba. Viskas mane stebino ir džiugino. Mintyse įsivaizdavau, kad čia vaikštinėjo Algirdas, Vytautas, Žygimantas Augustas..., o dabar stoviu aš. Ir kaip aš tada pykau ant lenkų, Pilsudskio, Želigovskio, kad jie pasinaudojo klasta, užėmė ir 20 metų valdė mūsų sostinę Vilnių. Tokio didingo miesto buvo netekusi Lietuva. Norėjau ilgiau pabūti Gedimino pilies bokšte, bet mano bendrakeleiviai greitai nuėjo. Girdėjau, kaip vienas iš jų kalbėjo „Rokiškis ne arti“. Vienam likti buvo nejauku. Nulipau ir aš. Vilnius paliko man didelį įspūdį ir džiaugiausi, kad jame gyvensiu ištisus keturis metus.
Mūsų kaimynas, buvęs Lietuvos kariuomenės 1918-1920 m. savanoris, kariavęs su lenkais prie Turgelių ir Širvintų ir buvojęs Vilniuje, pasakodavo įvairiausių pasakų apie Vilnių – būtų ir nebūtų. Pavyzdžiui, jis pasakojo, kad nuo Vilniaus iki Trakų buvo iškastas tunelis. Nežinau, ar kas tuo tikėjo. Jis vis kartojo, kad Vilnius yra sudaunas miestas. Pažvelgęs į Vilnių pirmą kartą, ir aš pagalvojau, kad Vilnius yra „sudaunas“ miestas.
Ypač mane suintrigavo tolumoje matyta didingo pastato nebaigta statyba. Vėliau sužinojau, kad buvo pradėta 1913 m. statyti parapijinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Ją suprojektavo žymus architektas A. Vivulskis. 1914-1918 m. karo metais statyba sustojo. 1919 m. vėl buvo tęsiama bažnyčios statyba. Bet greitai mirė A.Vivulskis. Bažnyčios statyba vėl sustojo. Nebuvo uždengtas stogas. Tačiau nuo 1930 m. bažnyčioje vyko pamaldos. Karo metu bažnyčia buvo uždaryta. Pokario metais (1963) ją rekonstravus, buvo perstatyta į Statybininkų rūmus.
Apžiūrėjęs Vilnių, kitą dieną ryte jau buvau Pedagoginiame institute, kanceliarijoje man išdavė dvi pažymas. Vieną, kad esu priimtas į Instituto geografijos specialybę, kitą - pristatyti kariniam komisariatui dėl išregistravimo, nes buvau karo prievolininkas. Ilgai nieko nelaukęs, nuėjau prie baltų stulpų, kur laukiau mašinos į Alytų. Čia jau laukė dvi moterys. Gal už valandos atvažiavo sena karo laikų trofėjinė mašina, kuri važiavo į Alytų. Taip grįžau į namus jau kaip studentas. Namuose mane sutiko su džiaugsmu, bet pats didelio pasitenkinimo nejaučiau.
Atgal
.jpg)
