Tautos mokykla
02 22. Nyksta Lietuvos kaimas – nyksta ir tauta
Vaclovas Volkus
Daug kas sunyko, daug kas dar nyksta,
Vargo kaimiečiai prie butelio mirksta.
Neliko pradinių, kultūros šventovių,
Prie merdinčio kaimo aš vienišas stoviu.
Buvusio 1919 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio Jono Skrorubsko už tarnybą gavusio iš Šėtos valsčiaus Žeimelių dvaro 10 ha žemės sūnus Vitalijus jau perkopęs savo gyvenimo 80-tuosius metus šiandieną su dviem savo talkininkaujančiais sūnumis, anūkais atgavęs tėvo žemę sėkmingai šeimininkauja 150 ha žemės plote. Matydamas Lietuvos kaimo problemas, skaudulius, man, „Lietuvos aido“ kaimo korespondentui, su skaudančia širdimi papasakojo nykstančio lietuviško kaimo problemas, jo kasdienius skaudulius. „Važiuoju“ sako Vitalijus „Žeimelius kertančiu žvyrkeliu. Matau priešais kelyje netelpantį, svirduliuojantį vyrą, į signalą nereaguojantį. Sustoju. Kas jis? O gi Skinulių Vidmantas, purvinas, apšepęs, 31 metų amžiaus kelių vaikų tėvas, gretimo kaimo gyventojas. Žiūriu į tą pasigailėjimo vertą žmogų, taip pat iš savo tėvo paveldėjusį 10 ha žemės, sakau: „Darbymetė, ką darbo neturi, kur tave nelabasis vedžioja“. O jis abejingai žiūrėdamas į mane savo paraudusiomis akimis porina „Užtenka, kolchoze prisidirbau. Gyvenu laisvoje Lietuvoje. Dabar demokratija. Koks tavo reikalas? Nesikišk į mano asmeninį gyvenimą. “Taip, valdžia mokina nesikišti kol panašūs nepadaro nusikaltimą“. „Ką su tokiu bekalbėti. Važiuoju ir mąstau“ prisimena Vitalijus. „Jo senelis taip pat buvo savanoris, gavęs 10 ha žemės, kurioje Smetonos metais su paaugusiu sūnumi Andriumi sėkmingai ūkininkavo. Tėvui mirus Andrius vedė, dukrą leido į mokslus, kuri apsigynė daktaro disertaciją. Mokslininkė. Sūnus Vytautas mokytis nesiruošė, ruošėsi paveldėti tėvo ūkį, bet politinės permainos – okupacija sugriovė planus, tapo kolūkiečiu, išaugino sūnų Vidmantą. Sūnus nerodė noro mokytis, griūnant kolūkiams atgavo tėvo žemę. Tingėjo ją dirbti, pradėjo girtauti, atseit esu laisvas, jokiems ponams nepriklausau, kaip noriu, taip gyvenu. Galiausiai neblaivus savo tėvų namuose sudegė“. Ir tai ne vienintelis atvejis mūsų apylinkėje.
Neapgaudinėkime savęs, neužsimerkime prieš realybę – kaimas sensta, vis daugiau namų stovi užkaltais langais, neišvažiavę, niekam tikę girtauja, dykaduoniauja, po visokia priedanga bando gyventi iš pašalpų. Tokių skinulių kaime labai daug. Tai žmonės be ateities. O ateitis – darbštūs, susidūrę su bedarbyste, biurokratizmu, nepagarba žmogui, emigruoja ištisomis šeimomis. Jie jau į Lietuvą nesugrįš. Juos iš savo tėvynės išvarė ne okupantai, o mūsų pačių kairių ir dešinių valdžios, socialinė neteisybę, nepagarba eiliniam žmogui- valdžioje atsidūrusių gobšumas, jų nebaudžiamumas, laukinio – liberalaus kapitalizmo negandos, kurias savo laiku yra aprašęs rusų rašytojas Maksimas Gorkis kūrinyje „Motina“.
Tauta maitinama pažadais – meluojama, visų mūsų biudžeto lėšomis už 10-15 litų paperkama. Štai partijos „Tvarka ir Teisingumas“ Seimo rinkimų programoje iškilmingai skelbiama, kad „Minimalią algą kelsime iki 1800 litų, o vidurkio atlyginimas kils iki 3600 litų, įvesime progresvynius mokesčius, sumažinsime šilumos ir elektros energijos kainas“ ir t.t.
Ir ką Jūs, brangūs tautiečiai, galvojate? Atsirado neišmanėlių. Žmonės balsavo. Tos partijos atstovai pateko į Seimą, net du tapo ministrais, ministrų pavaduotojais, Seime atsakingais su 10 000 tūkstantinėmis algomis.
Vis skundžiamasi „nėra pinigų, trūksta jų“. Uždaromos kaimo mokyklos, kultūros – švietimo, sveikatos įstaigos. Užsidaro kaimo gyventojus aptarnaujantys UABai. Kas neduoda pelno – uždaroma. Gęsta paskutiniai kaimo šviesos žiburėliai. Išvyksta inteligentija. Perspektyvus jaunimas emigruoja. Likęs nerandantis sau vietos, be siekių, nerodo noro dirbti, girtauja, neduoda ramybės kaime gyvenantiems senukams, su rusišku „mat...“ švaistosi, kaip minėtas Skinulis – ir kiti panašūs. Seniūnijos klerkai, formalūs kaimo seniūnaičiai, popieriuje egzistuojančios kaimo bendruomenės kaimo nykimo akivaizdoje – neįgalios, plaukia pasroviui. Trūksta net reklamai, ką nors gražesnio parodyt.
„Vis pinigų nėra“. Netiesa, pinigų užtenka nuolat besipučiančiai biurokratijai, lengvabūdiškai, be atsakomybės švaistomos lėšos, grobstomas valstybės iždas. Viskas prasideda nuo galvos. Štai paskutiniais metais Lietuvos širdyje, Seimo kanceliarijoje, atseit jos vadovų nuolatinėje kontrolėje, principingų teisėsaugininkų dėka išaiškinta 441 tūkstantis litų trūkumas. Teisėjų kolegija nustatė, kad kasininkė R. Petkelienė, jos draugė O. Golunskaitė darbo aplinkos ponams ir poniutėms skolino pinigus paprasčiausio popieriaus lapuose surašydavo skolos raštelius. Keista, nieks kelių metų bėgyje Seimo, jo kanceliarijos vadovai tai „nepastebėjo“. Už 441 tūkstantį litų išgrobstymą tos dvi moterys buvo nuteistos po du metus kalėti! Jos turės solidariai padengti 373 tūkstančių litų padarytą žalą, o likusią sumą iki 441 tūkstančio – 68 tūkstančius litų turės grąžinti kasininkė R. Petkelienė. Kadangi minimos moterys tokių pinigų neturi „turės gyventi it dirbti apie porą šimtų metų“ kol grąžins teismo priteistą žalą. Viršininkai ir viršininkėliai, auditoriai „kontroliavę ir nepastebėję“ kas vyksta Seimo kanceliarijos gretimuose kabinetuose, vadovų panosėje prisidengė paslaptinga tyla, galbūt ir už teisėsaugos rankų ribų... Ką jau bekalbėti apie žemesnių valdžios pakopose vis išlendančias panašias istorijas, kurias tauta sužino dėka nepriklausomos, akylios žiniasklaidos.
„Pinigų nėra“ rūpintis kaimu, traukti jį iš degradacijos, nykimo liūno, skatinti bent kokią šviesesnę viltį varganų žmonių širdyse. netiesa. Pinigų yra, jų užtenka nepamatuotam valdžios aparato didinimui, neatsakingam išlaidavimui, net „patyliukais prisidurti“ Seniai yra žinoma - kad varnas varnui akies nekerta.
Negaliu apeiti ir kitame buvusio Šėtos valsčiaus dabar seniūnijos seną Kaplių gyvenvietę. Šėtos bažnyčios 1751 metų parapijos krikšto, santuokos, mirties metrikų knygose paminėti Kaplių dvaro savininkai – kilmingi GD Mykolas ir Karolis Koplevskiai (GD lot. generalis dominus, liet. valdovas – bajoras. taip buvo atžymima metrikuose kilmingų asmenų socialinė kilmė). Tuo pačiu vardu minimas ir Kaplių kaimas. Dvaro, kaimo žemės driekėsi Obelies upelio, kelio Kėdainiai – Šėta apsuptyje. Gyvenvietė turėjo savo kapines. Besidomintiems Šėtos vietove priminsiu, kad tuometinėje Šėtos parapijoje (jos ribos nesikeitė iki šių laikų) nuo 1750 iki 1760 metų, 10-ties metų bėgyje vidutiniškai gimdavo 130 vaikų. Nuo 1808 iki 1818 metų mirčių metinis vidurkis buvo 75 žmonės. Prieauglis apie 45. Šių dienų skaičiai kelia siaubą. Išmirštame.
Istorijos bėgyje žemės reformomis buvo apkarpytas Kaplių dvaras, kaimas išsikėlė į viensėdijas. Žmonės buvo sėslūs, sunkiai dirbo, ramiai gyveno iki 1940 metų okupacijos. Sovietiniais metais kaimo žmogaus gyvenimas buvo sutrikdytas. Kaplių dvaro sodyboje įsikūrė MTS, kuri vėlesniais metais peraugo į Kaplių profesinę technikos mokyklą. Mokykloje mokėsi apie 500 moksleivių vietinių ir atvykusių iš gretimų rajonų. Šalia plataus profilio mechanizatoriaus, vairuotojo specialybės, mokiniams buvo sudarytos sąlygos baigti vidurinę mokyklą. Sunykusio dvaro vietoje išaugo moderni mokymo bazė – pastatai su teorinio ir praktinio mokymo klasėmis, mechaninėmis dirbtuvėmis, moksleivių bendrabučiais, gyvenamieji namai mokytojams, meistrams, darbininkams su visais komunaliniais patogumais, ūkinėmis patalpomis. Buvo išasfaltuoti kiemai, šaligatviai, kelias iki Kėdainiai – Šėta magistralės.
Kaplių gyventoja, buvusi mokytoja, vėliau šios apylinkės viršaitė, seniūnijos seniūnė, dabar pensininkė Genovaitė Žukauskaitė, ilgametis MTS, vėliau besikuriančios mokyklos ūkvedys – pensininkas Jonas Kvietkauskas pergyvena „Maras mus apniko“. Šiandieną dėl „pinigų nėra“ gyvenvietė su visa mokyklos aptarnavimo baze sunyko. Mokymo, gamybiniai pastatai liko vaiduokliais. „Nešvarios sąžinės žmonės“, - sako aktyvi visuomenininkė G.Žukauskaitė, - pastatai niokojami, dažnai susiduriame kaip ir Žemelių ūkininko papasakotais kaimo nuolatiniais vaizdeliais.“
Kapliuose neliko pradinės mokyklos, neliko kultūros namų, neliko bibliotekos, felčerinio punkto, pašto skyriaus, išsikraustė inteligentija, darbštūs eiliniai – emigruoja. Tokio pat likimo susilaukė ir Šėtos seniūnijos Pagirių gyvenvietė. Čia nebeliko ne tik vidurinės, bet ir pradinės keturklasės mokyklos. Iš neseniai statytos mokyklos, bendrabučių dvelkia agonija – merdėjimas. Į visuomenininkės G. Žukauskaitės daugkartinius „SOS“ įvairios valdžios nereaguoja.
“Pinigų nėra”. Griūna ir nyksta lietuviškas kaimas, ne tik jo materialinis, bet ir dvasinis paveldas, davęs mūsų tautai žymių IX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos atgimimo, švietimo – kultūros, valstybininkų atstovus. Pinigų yra. Jų užtenka Prezidentūrai, Seimui, Vykdomai valdžiai, jos pavaldžioms institucijoms, biurokratiniam aparatui be pagrindo plėstis, be atsakomybės švaistytis, „netgi pasipelnyti“, nematyti tos materialinės prarajos tarp saujelės valdančiųjų ir nepritekliaus, galo su galu vos suduriančių tėvynainių.
Ką šiandien pasakytų mūsų valdžioms tie 21 tūkstantis lietuviško kaimo bernelių žuvusių partizaninėje kovoje su okupantais, jų talkininkais už laisvą, nepriklausomą Lietuvą. Ar už tokią ir tokių valdomą Lietuvą jie žuvo?
Atgal
.jpg)
