Tautos mokykla
07 30. Ko mums verta rašybos „europinė tradicija“
Prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas
Beatodairiškai siūlantys mums vartoti svetimvardžius originalia rašyba, turinčia lotyniško raidyno pagrindą, kalbininkai, teisininkai ir įvairūs publicistai yra įsitikinę, kad toks šių žodžių pateikimas – tai aukščiausia eropinės kultūros viršūnė, nuo kurios žvelgiant jų adaptavimas, t.y. pritaikymas prie savo kalbos rašybos ir morfologijos, vertas vien paniekos ir pašiepimo. Tačiau neskubėkime pasiduoti „progresyviųjų“ europinės kultūros adeptų sugestijai: pažiūrėkime iš arčiau, ko verta toji svetimvardžių „europinė tradicija“.
Nuostatą vartoti nepakeistus lotyniškos abėcėlės pagrindu rašomus tikrinius žodžius (o kai kurios kalbos ir bendrinius skolinius) tikriausiai ypač proteguoja atstovai tų kalbų, kurių raidynai labai mažai skiriasi nuo lotyniškos abėcėlės. Štai anglų, olandų ir prancūzų kalbų raidynai papildyti tik raidėmis j ir w, kurių nebuvo lotyniškame raidyne. O italų kalba net atsisakė dviejų raidžių (k ir y), kurias vartojo lotynų kalba.
Tad ką daro kalbos, kurios turi daugiau garsų negu lotynų kalba? Pavyzdžiui, lotynų kalboje nėra būdingų daugeliui kalbų priebalsių, lietuvių abėcėlėje žymimų raidėmis č, š, ž. Suprantama, lotynų kalba neturimiems garsams neturėjo nė raidžių. Kalbose garsų įvairovė gana didelė, o lotynų kalba jų gausa nepasižymėjo. Tad ėmusioms savo raidynus kurti kalboms čia būta tam tikrų problemų.
Šias problemas kalbos sprendė dviem pagrindiniais būdais. Visų pirma ėmė pavyzdį iš tos pačios lotynų kalbos praktikos viena raide žymėti du ar net daugiau garsų. Antai raidė c, ilgus amžius žymėjusi vieną garsą „k“, ilgainiui atsiradusiam iš „k“ tam tikroje pozicijoje garsui „c“ paliko tą pačią raidę c. Todėl raidė c susidvejino: prieš priešakinės eilės balsius ji reiškia garsą „c“ (plg. Cicero – Ciceronas), o prieš užpakalinės eilės balsius a, o, u – priebalsį „k“ (Cato – Katonas, Corinthus – Korintas, Cupido – Kupidonas). Priebalsis „k“ išliko ir prieš priebalsius: Cleopatra – Kleopatra, Creta – Kreta. Toks raidės c susidvejinimas lotynų kalbai buvo gana racionalus dalykas.
Panašiai padaryta italų kalboje: raidė c reiškia priebalsius „k“ ir „č“ (poeto pavardė Carducci tariama Karduči). Vokiečių rašyboje raidė s yra daugiareikšmė. Skiemens gale ji tariama „lietuviškai“ – kaip priebalsis „s“ (pvz., Hausfrau „namų šeimininkė“, Worms „Vormsas“).Prieš balses ją reikia tarti kaip skardųjį priebalsį „z“ (Nase „nosis“), o prieš priebalsius p ir t ji tariama kaip „š“ (sprechen „kalbėti“, stehen „stovėti“).
Pozicijos sąlygojamo skirtingo tarimo atvejų turime ir lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, mums nėra didelio reikalo atskiromis raidėmis žymėti ilguosius ir trumpuosius balsius „a“ ir „e“, kurių ilgis priklauso nuo kirčio, kaip žodžiuose namas – namai, senas – seni. Tačiau tais atvejais, kai turime iš an ir en kilusius balsius, kurie visada tariami ilgai, esame priversti jų ilgį žymėti - rašome nosines raides ą ir ę, pvz.: ąžuolas – ąžuolai, skęsta – skęstu. Rašome šąla, nes ir formose šąlu, šąli tariamas ilgasis balsis „a“, nerašome nosinių raidžių formose šalau, šalai ir šalo, nes pastarojoje formoje ilgio žymėti nereikia: tai atlieka kirtis.
Tačiau kai kurioms kalboms tokio garsų žymėjimo nepakako: jos turėjo garsų, kurių negalėta sieti su vieta ir kirčiu. Tada imdavo tokius garsus, kuriems fiksuoti nebūta lotyniškų raidžių, žymėti raidžių junginiais. Pavyzdžiui, lenkų kalboje priebalsiai „č“ ir „š“ nepriklauso nuo vietos, tad jiems reikšti imtos vartoti grupės raidžių cz ir sz. Vokiečių kalboje „š“ priebalsis eina ne tik prieš „p“ ir „t“. Tad reikėjo išrasti būdą ir kitiems atvejams: imta vartoti raidę s su raidėmis ch. Šis junginys beveik nuosekliai tariamas kaip „š“ (Schiller – Šileris). Sudurtiniuose žodžiuose ir skoliniuose gali būti s-ch ar sk.
Kalbos, kurdamos savo rašybą, ne visada atsižvelgia į kitų kalbų rašybos patirtį. Todėl labai dažnai tie patys raidžių junginiai jose vartojami skirtingiems garsams. Antai mums daugiau ar mažiau įprastas vokiečių junginys sch olandų kalboje žodžio ir sudurtinio žodžio dėmens gale žymi priebalsį „s“, o kitais atvejais -du atskirus priebalsius „s“ ir „ch“ (Schinveld – liet. tarsim ir rašysim Schinveldas). Skirtingai nuo lenkų sz ir s, vengrų rašyboje s tariamas kaip priebalsis „š“, o junginys sz – kaip priebalsis „s“, pavyzdžiui, vengrų vietovardis Sarkad lietuviškai rašytinas ir tartinas Šarkadas, o vengrų vietovė Szob – Sob.
Ypač sunku skirti anglų ir prancūzų kalbų raidžių junginių tarimą. Dalis jų sutampa, bet daug ir nesutampa. Sakykim, anglų kalboje raidžių junginys ch reiškia net keturis garsus: „š“ (Charlotte „Šarlotė“), „č“ (Chauser „Čoseris“), „dž“ (Woolwich „Vulvidžas“) ir „ch“ (Loch Lochy „Loch Lochis“ Škotijos ežeras). Tuo tarpu prancūzų kalboje junginys ch žymi tik du priebalsius – „š“ (Charles „Šarlis“) ir „k“ (Christophe „Kristofas“). Be to, čia nepateikiame abiejose kalbose pasitaikančių junginio ch tarimo išimčių. O kur dar kitų raidžių tarimo variantai!
Nemaža kalbų savo garsams pasirinko antrąjį būdą. Ne ypač brangindamos lotynų kalbos abėcėlės vientisumą, ėmė ją papildyti lotyniškų raidžių modifikacijomis ar net originaliomis raidėmis (tuo išsiskiria islandų kalba). Lotyniškos raidės paprastai gauna tam tikrų priedų, vadinamųjų diakritinių ženklų. Tai įvairūs kableliai, brūkšneliai, taškeliai, paukščiukai. Štai pačioje XV a, pradžioje čekų visuomenės ir religijos veikėjas Janas Husas ant raidžių c, s ir z uždėjo paukščiukus, kad patogiai būtų žymimi jo gimtojoje kalboje ypač gausūs priebalsiai „č“, „š“ ir „ž“. Vėliau šias J. Huso raides perėmė ne tik lietuviai, bet taip pat chorvatai, slovakai, slovėnai ir latviai. Kitos kalbos lotyniškas raides prisitaikė savaip. Sunku čia būtų net išvardyti visus variantus. Tuo sunkiau būtų visus tuos variantus vartoti praktikoje, jei mėgintume įgyvendinti gerbiamojo p. A. Smetonos rekomendaciją „rašyti lotyniško pagrindo pavardes taip, kaip jos iš tiesų atrodo“ (išskirta cituojant. – A.P.) Ką tada daryti?
Dalis kalbų, kurios neturi raidžių su diakritiniais ženklais, ėmė gana sutartinai tuos ženklus numėtyti arba raides keisti savų raidžių junginiais. Šios praktikos ryškių pavyzdžių duoda atsidūrusių JAV lietuvių pavardžių rašyba: Šidlauskas virto Sidlausku, Kašuba – Kasuba. Bačiūnas imdavo rašytis Bachunas, Šalva – Shallva, Šimanskis – Shimanskis. Kas ne kas bandė išsaugoti savo pavardės tarimą taikydamiesi prie anglų rašybos: Jurėnas rašėsi Yurenas, Janka – virto Yanka, nes anglams raidė j reiškė visai kitą garsą.
Taip savo pavardes kaitaliojo ne vieni lietuviai: čia būta bendro visoms kalboms principo, taikomo anglų, prancūzų ir kitose kalbose, kurios vengė pažeisti savo rašybos hegemoniją ir nelabai rūpinosi aiškiai fiksuoti tartį. Pavyzdžiui, anglų ir prancūzų kalbos dėl istorinės raidos yra atsidūrusios tokioje padėtyje, jog joms beveik patogiau nepaisyti svetimvardžio garsinės raiškos. Anglų rašybą, iš mandagumo vadinamą tradicine, iš esmės tiktų priskirti kinų ar senovės egiptiečių rašto kategorijai. Ji artima hieroglifiniam raštui. Todėl net šmaikštaujama, kad anglai rašą „arklys“, o skaitą „karvė“. Anglų rašyba sukelia baisiai daug sunkumų patiems anglams, bet jie neturi išeities – negali jos keisti, kaip to nedaro nė kinai. Tačiau apie sunkumus, kurie kyla anglams ir kitoms tautoms dėl sustabarėjusios rašybos, mūsų „vakarietininkai“ sąmoningai tyli: jiems akis bado tik keli lietuvių rašybos sunkumai. Jeigu, anot jų, (su)prastintume lietuvių rašybą, koks didelis būtų kultūros laimėjimas. Ir kartu jie bruka mums hieroglifais tampančius svetimvardžius.
Taigi dabar, kai prieš akis turime dviem pagrindiniais būdais grindžiamas „europinės tradicijos“ rašybas, spręskime, ar pagrįstai paniekiname svetimvardžių fonetizuotą rašybą lietuvių kalboje.
Mūsų laikų spaudos technika nesunkiai leidžia vartoti kitų kalbų originalius žodžius ne tik parašytus lotyniškomis raidėmis pagal anglų kalbos principus, bet ir raidėmis, turinčiomis diakritinius ženklus. Tik ar tai garantuoja, kad svetimvardžiai bus mūsų kalboje vartojami taip, kaip jie „iš tiesų atrodo“, tiksliau sakant, kaip jie skamba? Svetimvardžio vartojimas kitoje kalboje suponuoja ne vien jo rašybos išlaikymą, bet ir įmanomai artimą originalui tarimą.
O gal vardažodžio garsinė raiška toks menkas dalykas, jog galima jos nepaisyti, ją atmesti? Kas drįstų tai tvirtinti? Juk visas mūsų mąstymas formuojasi ir vyksta garsiniu pagrindu. Kūdikis, pradėdamas kalbėti ir mąstyti, ilgus metus žodžių ir sakinių nerašo, tik juos girdi ir taria. Kai žodis neturi garsinio apvalkalo, tai normaliai girdintis ir tariantis žmogus jo savo smegenyse tikriausiai nė nefiksuoja: jo neįsimena!Jeigu kas organizuotų apklausą, tai nesunkiai įsitikintų, kad daugumas lietuvių, skaitančių tekstus su originaliaisiais svetimvardžiais, juos tiesiog praleidžia. Galbūt ilgainiui žmonės išmoksta fiksuoti smegenyse neįprastos rašybos svetimvardžių vaizdus, nesusietus su garsiniu pagrindu, ir juos paskui atgaminti. Juk žmogaus smegenų galimybės nepaprastai didelės, bet kol tai įgundama, kiek daug informacijos prarandama, kiek tam tenka padėti pastangų, aukoti laiko ir energijos.
Svetimvardžių garsinės ir raidinės vienybės poreikis ypač iškyla tada, kai reikia išgirstą svetimvardį užrašyti. O mūsų laikais tai nepaprastai aktualu. Juk gyvą žodį reprodukuojanti technika kasdien pažeria dešimtis ir šimtus svetimvardžių. Šiandien daug žmonių neskaito laikraščių, žurnalų, net knygų, bet valandų valandas sėdi prie televizorių ir radijo imtuvų. Pridėkime dar paskaitas, pasitarimus, instruktažus, konferencijas. Čia visur sklinda svetimvardžiai garsime forma. Ir kur paprastas žmogus ras jį sudominusį svetimvardį, jei spausdintuose šaltiniuose bus rašoma taip, kaip amerikiečių „Lietuvių enciklopedijoje“? Labai praverstų, jei veržlūs sociolingvistikos propaguotojai susiprastų patyrinėti, kaip ne kokie mažaraščiai, bet aukštąsias ar bent vidurines mokyklas (gimnazijas) baigę mūsų žmonės minėtoje enciklopedijoje susirastų italų kompozitoriaus Kerubinio ar lenkų kompozitoriaus Šopeno pavardes, švedų vietovardį Šerhamnas ar net gerai žinomą Šveicarijos miestą Ženevą. Tokiais atvejais kaip tik labiausiai iškyla reikalas kritiškai pažiūrėti į svetimvardžių „europietiškos tradicijos“ tikimą mūsų gyvenimui.
Kas be ko, svetimvardžiai originalia rašyba turi tam tikrų pranašumų. Visų pirma, turint reikalo tik su spausdintais tekstais, visur išlaikomas tapatumas. O kiek ironiškai pažvelgus, norisi sakyti, kad toji rašyba užsienio snobų ir linkusių savo pavardę fetišizuoti žmonių akyse reprezentuotų lietuvių kultūros lygį. O svarbiausia būtų tai, kad visokiems publicistams, žurnalistams originliųjų svetimvardžių vartojimas nepaprastai lengvina darbą: perrašant užsienio spaudoje ar kituose šaltiniuose randamą omformaciją, nereikia sukti galvos dėl jų pritaikymo prie lietuvių kalbos rašybos ir morfologijos.
Taigi, pateikti pavyzdžiai ir samprotavimai, rodos, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad originalioji svetimvardžių rašyba kasdienėje vartosenoje kelia nemaža sunkumų. Jos šalininkai galėtų sakyti, kad ir lietuviška perraša jų nestokoja. Su tuo derėtų sutikti. Iš tikrųjų perraša reikalauja ne tik papildomų pastangų nustatant svetimvardžių tautinę priklausomybę ir rašybos bei tarties santykį, bet taip pat trikdo parašytų svetimvardžių identifikaciją su originalais. Tačiau identifikuoti lietuviškos perrašos svetimvardžius su autentiškais variantais prireikia kur kas rečiau, negu vartojame paprastame gyvenime. Todėl, rodos, pirmenybę derėtų teikti lietuviškai rašomiems svetimvardžiams, vartojamiems masiškai. Prie šio siūlymo prisidėtų dar kiti motyvai. Iš jų pirmiausia reikėtų paminėti, kad dažnai tenka svetimvardį sukirčiuoti: originaliai parašyto svetimvardžio ar apskritai svetimžodžio kirčio mūsų žinynai lietuviškais kirčio ženklais nežymi: jį nurodo po skiemeniu padėdami brūkšnelį (plg. Pasaulio vietovardžiai: Europa).
Vartojant svetimvardžių perrašą, identifikacijos problema gana paprastai išsprendžiama. Sprendimą kadaise yra nurodę tremtyje išleistame leidinyje prof. dr. Pr. Skardžius, St. Barzdukas ir J.M. Laurinaitis:“Vadovėliuose, moksliniuose veikaluose ar šiaip platesnei visuomenei skiriamuose leidiniuose patartina pat pradžioje šalia transkribuojamų vardų skliausteliuose nurodyti ir atitinkamas originalines lytis, pvz.: Baironas (Byron), Dekartas (Descartes)... ir kt.“ (Lietuvių kalbos vadovas. – Lietuvių tremtinių bendruomenė, 1950. – P.90).
Kas ne kas iš „vakarietininkų“ mėgina prie originalių lyčių skliausteliuose įrašyti lietuvišką atitikmenį, bet tai nesuteikia „europine tradicija“ parašytiems svetimvardžiams kažkokio pranašumo prieš perrašą. Viena, didesniame tekste retkarčiais pasikartojančio svetimvardžio tarimą vis tiek sunku įsiminti. O antra, sakomojoje televizijos, radijo ar paskaitos kalboje kitos kalbos vardažodžiui nepridėsi skliausteliuose jo rašytinės formos. Taigi tebelieka sunkumas susieti garsinį žodį su jo rašytiniu atitikmeniu.
Atgal
.jpg)
