VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Tautos mokykla

09 06. Tautos išlikimo tragedija (I dalis)

Vaidotas Bartkus

„Lietuvių tautos išlikimo dramą“ į daugiau nei ketvertą šimtų puslapių surašęs ir ne be Dano Kaukėno ir Petro Jonušo rankų pridėjimo  dailiai išleidęs Mokslų Akademijos narys emeritas prof. Romualdas Grigas dar prieš dešimtmetį pagerbtas Lietuvos Mokslo premija intelektualiajam Lietuvos skaitytojui pateikė neeilinę dovaną, kaip ir užduotį, sąlygotą tiek paties mokslininko erudicijos, įžvalgumo ir originalumo galių, tiek ir jo betarpiškos įvairių mokslų žinovų ir autoritetų aplinkos bei jų veikalų. Profesoriai A.Tyla ir E.Jovaiša, istorikas E.Meilus, pernelyg anksti, kaip ir kalbininkas J.Kazlauskas, mus palikęs religijotyrininkas G.Beresnevičius, fundamentalusis V.Kavolis, kurio netektis pasak užsieninės pažinties, taip pat, yra miglota, kitas mūsų praeities žvalgytojas, išniręs lyg kometa trejetu knygų minties galiūnas A.Bučys, dvarų teisės studija šįkart mus nudžiuginęs prof. A.Vaišvila, prof. A.Jokubaitis, dr. M.Kundrotas, dr. T.Baranauskas – tai tik keletas akademiko betarpiškų pašnekovų ar pakeleivių, o retsykiais ir  oponentų toje laiko mašinoje per erdvėlaikį, kuriame perskrosti ir patys skaudžiausi baltų bei Lietuvos istorijos tarpsniai, ar dėlioti tautos kokybinių virsmų laimėjimų ir pralaimėjimų akcentai. Bene pagrindinis knygos privalumas bus ir naujas, svarus indėlis į Lietuvos politinę filosofiją, tautotyrą ir istoriosofiją – mintijimą istorijos faktais ir kategorijomis kur kas platesniame nei ji pati lauke, kaip ir jos aštrus problemiškumas ir pagaulumas tuoj pat verčiantis bandyti tikslinti, gilinti išguldytą mintį ar nurodytą kryptį arba net bandyti ir prieštarauti. Dviem žodžiais tetariant, ši knyga – tai ir fundamentalus skiltuvas, kurstantis, visgi, ramboką mūsų oficialių istorikų ir viso sociumo tyrėjų darbų „laužą“, tai ir įvairiaspalvis panoraminis vitražas su mozaika, kviesiantis ne kartą geriau įsižiūrėti į vieno ar kito istorijos personažo rolę bei vaidmenį kaip ir vykusių ar tebevykstančių procesų tėkmę,  jų pobūdį.  

Neabejotinas sociologo profesionalumas visu gražumu atsiskleidžia knygos dalies, pavadintos „Pilietiškumo atvašynai“ skyriuje skirtame tautos kokybiniam virsmui: dar V.Kavolio deklaruotai krizės asmenybei ir jos portreto atmainoms. Tradicionalistas-etnokolektyvistas, „neolithuanus“ arba modernistas, „simuliakras“ – simuliantas, marginalas, „užribio klasės“ asmuo ir pagaliau jiems priešpastatyta „normatyvi“ asmenybė tai ne tik mūsų dabartinės Lietuvos visuomenės universalijų ir tarpstančių sluoksnių abstraktus apibūdinimas po kurio turėtų eiti žymiai platesnės sociologinės studijos bei apklausos – lietuvių savanorystės kolapsas tai ir valstybinė problema, tai ir intelektuali mįslė, verčianti atsigręžti, vėlgi, į paties autoriaus visai kitam laikmečiui priskirtas, mūsų patirto totalaus nuovargio ir išsekimo apraiškas. Piliečio – pilėno dualumas, nors ir nenagrinėtas mokesčio duoklės didikui pavidale ar „balsavimo“ už jį patį kardu, kuoka mūšyje aspektais, tarp šios knygos gausių naujoviškų puošmenų, iš karto atveria kitą horizontą ir būsimiems disertantams ir politikos istorikams  - iš pašaukimo.

Knygoje pažerta dešimtys sakinių ir pastraipų su citatomis, kuriais mėgausis kiekvienas tautinės minties puoselėtojas. Pateiksiu bent vieną ­iš jų: “Tėvynės pajauta gali būti formali – apibrėžta ta teritorija, kuri nužymėta pasienio stulpais. Betgi, egzistuoja ir kita, įvidinta. Ta, kuri padeda asmeniui įveikti vienkartinio, subuitinto gyvenimo supratimą, kuri žmogaus egzistenciją užpildo prasminėmis vertybėmis – dvasiniais saitais  susaisto į bendrą tautos ir valstybės tinklainę.“ Išskirtinio dėmesio vertos ir rusų genijų – F.Dostojevskio, grafo L.Tolstojaus lietuviškų šaknų atodangos – pirmasis ir jo broliai dažnai kartodavę esą lietuviai¸ mano žiniomis,  iš LDK teritorijos, Dostojevo kaimo buvę, visgi, mūsiškiais  tik kultūrinio paveldo prasme,  o ne lenkai. Jų atsiribojimas nuo tikrosios -  Murza kilties yra sietinas su nežabotu azijatišku vieno pirmatakų žiaurumu, dėl kurio jis pats baudžiauninkų buvęs užmuštas.  Gi nemirtingo epinio veikalo „Karo ir taikos“ kūrėjas yra pagal prosenelį kilęs iš Indrių giminės.   Pateikta iš Pilsudo dvaro „žmudinu-litvinu“  Varšuvoje vadinto J.Pilsudskio tikroji pavardė Giniotas bei kvestionuota atpasakojamoji jo antilietuvybė. Tik po J.Pilsudskio mirties gi prasidėjo ir lietuviškų mokyklų, draugijų uždarinėjimai. Taigi, lietuvių tauta pasak Vydūno esanti intelektualų ir rusams, ukrainiečiams baltarusiams, lenkams yra tiesiog dosniai padovanojusi neįkainojamų vertybių. Pridurkime dar ir J.Basanavičiaus bulgariškąjį laikotarpį, dėkuiDie pasibaigusį lietuviškuoju.  Iškalbinga šiuo požiūriu ir prof.R.Grigo jaunystės studijų Maskvoje „Balticum“ klubo, kur susidūrė skirtingos kultūros, veikla.  

Autorius užėmęs neutraloką religijotyrinę plokštumą yra palankus baltiško tikėjimo gamtojautai ir gan kritiškas krikščionybės raidos atžvilgiu visiškai pagrįstai, kadangi ji pati tobulėdama iki šių dienų humaniškųjų pozicijų buvo praėjusi skaudžių išbandymų ir paklydimų laikotarpius, visų pirma, sietinus su inkvizicija ir mūsuose  iš svetur, profesoriaus žodžiais lyg gripas atklydusia, ir apie du šimtus metų trukusia raganų medžioklės psichoze su kraupiomis egzekucijomis. Kita vertus, daug nelaimių Lietuvai atnešusi kryžiuočių ekspansija bei polonizacija irgi vyko ne be bažnyčios įtakų, o imantis dar ir istorijos teisėjo bei sąmatininko vaidmens tai apeiti būtų paprasčiausiai neobjektyvu, taigi - nemoksliška. Prof.R.Grigas dar kartą užmena mįslę dėl kai kurių Lietuvos didikų pasinešimo į rytų stačiatikybę. Kad tai buvo iš dalies sąlygota didikų dinastijų santuokų, siekiant giminysčių saitais sudaryti stipresnės koalicijos prieš kitus grobikus galimybę nurodo ne vienas autorius, tačiau svarbu suprasti ir bažnytinės rytų bei vakarų tradicijų skirtumus. Mūsuose apeigos tai rimties, bandymo protu aprėpti nesuvokiama ir užslėpto religinio jausmo rimties visuotina būsena, kuri prasiskleidžia tik ramybės palinkėjimo momentu. Pravoslavų tikėjimo centrų cerkvėse visa tai pirmiausia iš labiau pietietiško, nei mūsų šiaurietiško, slaviškojo charakterio  išplaukiantis atviro emocionalumo betarpiškai bendraujant su šventiku aktas, dažniausia lydimas ir subtiliai pakurstomas nuostabų harmonijų muzikinės aplinkos, po kurio, atrodo, dangaus vartai negali neprasiverti ir neišgirsti karščiausių maldų. Jų popai skirtingai nuo mūsų kunigų tebesuvaržytų 1022m. popiežiaus Benedikto VIII sprendimo turi šeimas, o visa tai galėjo patraukti emocionalesnės sandaros žmogų  į stačiatikybę arba susilaukti bent jau mūsiško kilniaširdžio palankumo bei tolerancijos rytų valdovams turint ir ekspansinių religinių politikos tikslų. Nesu  teologinių tiesų kaip Pr.1,1-31  28. „Dievas juos palaimino ir tarė: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją...“   gvildentojas , tačiau minimas daugiau nei prieš tūkstantį metų priimtas senstelėjęs pragmatiškas bažnyčios sprendimas, matyt, siekęs sukoncentruoti kunigus vien dvasiškiems dalykams yra diskutuotinas ir dėl pasikeitusių materialinių bei komunikacinių sąlygų, kaip ir dėl praktinio valstybės  poreikio - mūsų bažnyčios tam tikro senėjimo ir sąlyginės nykros jaunuomenėje bei dėl naujo išskirtinės prabos dvasiškių luomo sluoksnio poreikių mūsų pašlijusioje visuomenėje, nes vaikai išugdyti šioje dirvoje būtų neabejotinai kitų aukštesnių ir pasiaukojimo ir kūrybiškumo  nuostatų bei galių. Pagaliau, norintiems atsidėti vien maldai ir šventumo paieškai yra vienuolijos.

Knyga pradedama prūsų tragedijos gvildenimu, kaip ir Rytprūsių siaubais baigiantis II pasauliniam. Išskirtinis dėmesys yra skiriamas lietuvių tautai lemtingiems „siaubo šėlsmo ir jų šešėlių“  17-18a., kurių studijų įvairiais pjūviais  autorius primygtinai reikalauja iš akademinės visuomenės. Cituojami mūsų šviesuolio pamačiusio neišvengiamą katastrofą  A.Volano laiškai didikams. Įdomus šviežias ekskursas į dabartį – trumpai užėmusio Rusijos valstybės tarybos vadovo vaidmenį Anatolijaus Burbulio įtaka geraširdžiam sibiriečiui Borisui Jelcinui, rusams trumpam atstojant nuo Lietuvos ir pripažįstant ją.  Vis dėlto, šiomis dienomis dėl Rusjos kariuomenės išėjimo 20mečio minėjimo pasirodę įvairios interpretacijos ir vertinimai šiek tiek dvelkia ir vienpusiškumu, kurias gražiai papildo aptariamas A.Burbulio vaidmuo. B.Jelcinas neblogai suprato, kad siekiant išvengti naujo pilietinio karo valstybėje, kur maisto tebuvo tik keletui savaičių, ir norint valdyti bent dešimtmetį, beliko paklusti vakarams, kurių karinis interesas dėl labiausiai militarizuotos visoje Europoje Karaliaučiaus srities aplinkos ir lėmė lietuvių sąjūdžio palaikymą. Žinoma, netgi tame lygmenyje neabejotinas ir pasaulio „politikos šachmatų čempiono“ – prof.V.Landsbergio vaidmuo. Jaunystėje oficialiose varžybose prie lentos įveikęs būsimą pasaulio šachmatų čempioną Tigraną Petrosianą po trejų dešimčių metų tiksliai sužaidęs „pėstininkais“ - tautiečiais „užmatavo“ ir patį M.Gorbačiovą. Nepakankamas gi jo politikos rikių ir bokštų paslankumas liko knygoje nepaliestas, o be jų vieno profesoriaus nepasitenkinimas antrojo veiksmais lieka šiek tiek „pakibęs“ ore.  Politikos idealistai, diletantai ekonomikoje ir apsvaigę nuo laikinos pergalės savanaudžiai prisiplakėliai, kaip ir autoritarizmo apraiškos – „viską už mus padarys jei ne p Dievas, tai V.Landsbergis – tikrai“ atvedė mūsų valstybę, pagaliau į ten kur esame: nacionalinę katastrofą su trečdaliu darbingiausių pabėgėlių, sunkia valstybės skola, kaimo nykra, viduriniojo sluoksnio neišsirituliavimu, kultūros išskydimu į elitinę bei liumpenų. Taigi, mūsų išlaisvėjime stebuklui vietos rasime ne itin daug – tai ekonominių, karinių ir istorinių realijų bei trumpam plykstelėjusios tautos valios išraiška.

Trumpai palietęs neabejotinus knygos privalumus pereisiu prie aštresnės polemikos, juolab gerbiamas profesorius, matyt, ir bus turėjęs savo raštais budinti tokį naujo aktyvaus polilogo radimosi tikslą – žadinti mintį tiesos paieškose, kuri tėra įmanoma rašytinėse dvikovose, kuriose, beje, dar nepretenduoju į pergalę su nenumaldoma laiko tėkme: gerai jei toks išskirtinis, netgi mįslingokas veikalas susiguli mintyse gal per metus, skaičius jį ir varčius ne vieną dešimtį kartų, bet ne savaitę iškart po spaustuvės. Vienok, svarbiausia suvokti, kad raktą į tautos išlikimo dramą, arba kaip jau ne aš pats traktuoju – ištikusią Lietuvą katastrofą ir tragediją tegalima suvokti ne vien istoriosofijos, bet, būtinai, ir ikiistoriosofijos ir net  etnologosofijos sferose. Gink, Dieve, nekaltinu akademiko ignoravus ar bent neužgriebus dar ir šių pakankamai ūkanotų dirvonų, nes jis konstatuoja – „Į nebūtį nugrimzdo ne šiaip baltų kultūra. Nugrimzdo visa šio superetnoso civilizacija.“ Vienok, be polemizavimo su stipriausio mūsų akmens amžiaus žinovo darbščiojo ir kieto žemaičio prof.Alg.Girininko, protinančio netgi angalakalbius, tyrinėtojo nesibodinčio ir genetikų veikalų bei metusio iššūkį ištisai sovietmetyje tarpusiai baltų-virvelininkų, o ne autochtonų archeologų-etnologų mokyklai, priveikusio ir žinomą suomių tyrėją Kalevi Wiik, neįmanoma adekvačiai apibūdinti paties sumariškiausios istorijos tėkmės ir krypties pobūdžio.  Prof.Alg.Girininko kruopščiai ištyrusio senąsias mezolitines kultūras baltų – vietinių žmonių nuo poledynmečio, t.y. baltų - autochtonų atradimas bus mokslui ir tautotyrai epochiniu, jei taps deramai įvertintu visuomenės ir paremtas naujomis adekvatesnėmis kitiems mokslams paleolingvistinėmis studijomis, kuriose – nors „štilis“ verk. Negi sudėtinga įžvelgti Z.Zinkevičiaus „Lietuvių tautos kilmėje“ pateiktame mezolito relikte išlikusiame estų gintaro pavadinime „helmes“ – gelmis, t.y. iš gelmių atitikmenį ar aisčių gintare – „glesyje“ – kad tai gilusis? Šio archeologo stiprybė tame, kad jis atsikratė jau 200 metų nuo F.Boppo einančios stagnacinės indoeuropiečių medžio kilties schemos ir suvokė, kad kalbinės bendrybės formavosi žymiai sudėtingiau netgi žymiai ankstesniais laikais nei virvelininkų kultūros skverbtis pas mus tapatinama su baltais, t.y. atėjūnais. „arijais“ ir dar kuo norite. Neįmanoma superetnos šaknis apčiuopti ir  be kruopščiojo etnolingvisto ne tik suregistravusio didžiumą senųjų pavadinimų ir kilčių aiškinimų, bet ir itin praplėtusio jų kontekstą asociatyviomis įžvalgomis prof. S.Karaliūno darbų minėjimo ar net kritikos, nes  tautos išlikimo problematika be jų nepasiekia mūsų ištakų – būtino atskaitos taško lyginant buvusią situaciją su buvusia. Prof.Alg.Girininkas ir „Baltų archeologijos“ žurnalo 10 numeryje, pasirodžiusiame dar 1995 m.  bei savo monografijose, skirtose baltų kultūros ištakoms  - paskutinioji 2011 m., taikydamas ir mokslinį kultūrų tąsos bei perimamumo principą įrodė, kad šiaurės Europoje dar  poledynmetyje, t.y. mezolite  susiformavo trys beveik lygiaverčiai plotais bet ne resursais ir geografine padėtimi ekvivalentūs tada ir vėliau indoeuropietiškų kalbinių bendrybių sklidini etnosai – baltų, germanų ir slavų. Pirmiesiems išsidėsčius ir tūkstantmečiais išlikusiems kultūrinėje technologinėje evoliucijoje nuo Nemuno ir Kundos kultūrų plotų,  net iki M.Gimbutienės pavaizduoto baltų auksinio – sąlyginės jų ramybės žalvario amžiaus nuo Berlyno iki Volgos, antriesiems kukliau susibūrus Jutlandijoje bei pietų Skandinavijoje, tretiesiems žemiau Pripetės iki ilgiausios Europos upės – Dunojaus, kuri ir sąlygojo slavų konsolidaciją ir virtimą gausiausiu Europoje.  

Pasaulio ir Europos istorija iki šių dienų – tai ir superetnosų susidūrimas, jei sektume šių dienų jų skerspjūvį pateikusiu įžvalgiuoju  Samueliu Hustingtonu. Žvelgiant globaliau, Europoje istorijos karų ir grobimų girnos per du tris tūkstantmečius negailestingai sumalė ir į pakraštį užspeitė keltiškąjį, po to baltiškąjį bei galiausiai finougriškąjį etnosus, išplitus teritorija slaviškam ir vis labiau įsigalint germaniškajam su kitų etnosų, pastaruoju metu ir su etnosų bei tautų katilo - JAV parama. Lietuvių tautos išlikimo tragedija vertintina, ir, būtent, šioje plotmėje, lyginant anksčiausią buvusį didingąjį su dabarties -  menkos teritorijos, gamtinių ir demografinių išteklių, bet ne, dėkuiDie, išlikusių  dvasinių intelektinių tautosakinių turtų, kurio Didįjį Naratyvą – istorijos atpasakojime tautos raidoje teisingai sureikšmina ir autorius.  Būtent, šio vyksmo etapai kaip germanizacijos, slavizacijos – rusifikacijos su polonizacija apraiškos yra įžvalgiai, įvairiais rakursais – nuo pasaulėjautinių iki asmenybinių virsmų yra paliesti šioje monografijoje anaiptol ne tiek chronologine, kiek erdvėlaikio trajektorijoms tesuvokiama tvarka.

Taigi, iš viso to išplauktų šios pamokos – pirmiausia atsikratykime geopolitinių nykštukų, istorijos galutinai nuskaustųjų kompleksų, o visur su irgi per sunkumus ir kraują bei okupacijas išlikusiais latviais jauskimės istorinio lygiaverčio kitiems etnoso, nelyg jo branduolio – to paties kiečiausio deimančiuko pagal amžinatilsį Vilių Bražėną atstovais, kai reikia  ir nebijodami bet kurioje tribūnoje pateikti arba net palaikydami mus užstojančius užsieniečius, ir reikšti – mes esame pasaulio teisuoliai, jo tvarka turi būti visai kitokia, nei esanti, o jei pragmatiškai nesuvokiate ar neišstudijavę padarytų Žmonėms skriaudų – tai jau ir Jūsų pačių problema prieš Aukščiausiojo teismą. Vien prof.R.Grigo pateiktas pavyzdys, cituojant užsienio autorių ko vertas – gėdingiausiu būdu sunaikinus prūsų gentį Europa bus patyrusi bene baisiausią praradimą, nes šios buvusios humaniškiausia iš visų tautų pavyzdys įsigalėjęs kitur būtų vertęs Europą žymiai ramesne, žmogiškesne, ateityje, gal ir visai kitokia sąjunga.  Suprasdami ir jausdami tai, žinoma, saugokime ir kiekvieną gimtosios žemės lopinėlį bei veikime referendumo naudai – nei pėdos užsieniečiams.

Žinokime, kad mokslo neperseniausiai yra nustatyta, jog visi europiečiai esame to paties protėvio, pirmojo paženklinto mutacija M173 palikuonys, kaip manoma, kažkur vidurinės Azijos stepėse. Taigi, kas bepaneigtų, kad Šv.paveikslo po Lietuvos globėjo sidabro Šv.Kazimiero karstu netikėtai trejetas rankų yra skirtos globoti visų minimų trejų, susidūrusių ir šiose žemėse superetnosų nuskriaustųjų atjautai.

Teisingai profesorius kelia sanskrito ir baltų kalbų lyginamųjų žodynų poreikį ir svarbą baltisitikai, tačiau paliekus šią problematiką yra labai lengva pakliūti į arijinių atėjimo iš rytų  teorijų žabangas. Žemdirbystės slinktys atkeliavę į nuošalų kalnų regioną, kaip ir į mūsų miškynus, atskirtus pelkių nuo judresnių kelių ir įtakų bus užkonservavę žemdirbystės ištakų iš Artimųjų rytų leksiką, taigi ir neišvengiamą jų bendrumą tolimuose taškuose, turint bendrą naujų technologijų ištaką. Žmonių eita buvo ir prieš 20-30 tūkst. metų su pirmąją kalba, ir paskui arklą bei miškų deginimą gerokai vėliau, kai mūsų pirmtakų – U5 genetinio tipo medžioklių žvejų jau buvo ateita prie Baltijos, ir rinktas gelmis - gintaras.

Akademikui sociologui ir istorijos mylėtojui tautotyrininkui pamatyti būtent tokios - plačiausios apimties ir gylio istorijos, dvasinių virsmų bei politikos raidos kontekstą bus sutrukdęs vadovavimasis mums gal ir patrauklia stiprių kalbininkų Toporovo ir Trubačiovo teorija, būktai slavai yra išsiritulioję kraštininiame baltų dialekte, sietiname dar ir su Prahos kultūros arealu. Tokia išvada irgi turėjo savo logikos, kadangi, kaip pasakojo prof.Z.Zinkevičius, kiek jie drauge bežvalgę vietovardžių žemėlapius, taip jiems ir nepavykę užčiuopti slavų kalbinės protėvynės – visur ženklios arba baltų arba iranėnų įtakos, o kadangi pirmieji turi daugiau bendrybių su slavais, tai beliko vienintelė pateiktoji prielaida. Paaiškinsiu, kodėl žymiai įtikinamesnė yra Alg.Girininko baltų autochtonų, o ne atėjūnų teorija, kaip ir slavų savarankiškos kilties bei raidos. Dalykas tame, kad A.Girininkui man užsiminus apie neliestus paleolingvistikos su visu ledynmečiu ir poledynmečiu mokslo klodus, metų metus praleidęs tuose tyrinėjimuose ir klaidžiojimuose po daugybes žodynų bei amerikiečių, ukrainiečių ir rusų genialių mokslininkų pirminės bei tretinės - nostratinės  pasaulio  kalbos rekonstrukcijas pabandžiau etnochronolingvistikos metodais datuoti jų ąžuolo – „rus. dub“ pavadinimą, kaip ir žuvies bei kitų svarbiausių akmens amžiaus atributų. Tenkinančios smalsumą gautos išvados, kurias reiktų kažkada suradus laiko pagaliau paskelbti, pirmiausia žagtelėti privertė mane patį. Su jaunutėle V-VI a.  Prahos kultūra, sakysime, viskas, tvarkoje, tačiau be ankstesnio tarpinio etapo nušvieto A.Sedovo darbuose, be suvokimo, kas bent jau galėjo gyventi gerokai ankstesnėje Koros kultūroje ne taip ir  toli nuo kai kurių tyrėjų slavų lopšiu laikomos Moravijos,  daugiau nei pusė tūkstantmečio pr.Kr dabartinėje,  visgi,   ir atėjūnų hunų siaubtoje Vengrijoje, kokie lingvistiniai dalykai plėtojosi tais laikais, teiktoji istorinė slavų kilties rekonstrukcija yra tik paviršutiniškai skurdi – jų protėviai, kaip ir mūsų, juk, būtinai, kažkur gerokai anksčiau gyveno, vadindami akmens amžiaus reikmenis ir objektus bei veiksmus kur kas kitaip, nors kai kuriuos ir  panašiai, tiesa? Taigi, slavai ir baltai yra buvę du kaimyniniai superetnosai bent nuo ledyno ištirpimo. Senosios germanų kalbos tyrimai, vėlgi, parodė, kad jų kalbinės įtakos mums, ir atvirkščiai, yra buvę žymiais stipresnės, nei pateiktos gerbtinų pastangų A.Sabaliausko. Tuo užsiimti mane bus pastūmėjęs Letas Palmaitis aptikęs, kad mūsų veiksmažodinės konstrukcijos yra pakankamai artimos germaniškai, o tai, savo ruožtu, rodo, kad aktyvios darbinės, amatų ir technologijų plėtros laikuose baltų visokeriopoje veikloje daug kontaktuota su germanais - gal net atsikeitinėjant belaisviais.  Deja, ir šis tyrimas pražuvo su kompiuteriu bailaus bet klastingo vaduko žinomoje pseudokultūrinėje įstaigoje glaudusioje ir girdyklą, pastangomis, kaip ir dalis mano archyvo su knygomis išmesto į statybinį konteinerį.

Bogdano Chmelnickio kazokų perėjusių Maskvos pusėn „darbeliai“, despotiškiems lenkams perėmus iš lietuvių Ukrainos patronažą pasak autoriaus ir buvo ta mūsų 17-18a. prapulties priežastis  Gi ankstesnė - prūsų, sūduvių, jotvingių pražūtis antrojo tūkstantmečio pradžioje tebuvo įsibėgėjusio baltų etnoso naikinimo etapas. Pradžia sietina dar su gotų, hunų ir karingųjų gepidų bei avarų, nustūmusių slavus į šiauresnes padneprės žemes pirmuoju mūsų eros po Kristaus gimimo  tūkstantmečiu. Nenoriu fatalizuoti dabarties situacijos, tačiau vargu ar mūsų būtis galėjo išsiritulioti kitaip. Turint pašonėje du galingus, karingus etnosus, jų atstovams, būdavo ir sutartinai puldinėjusius pietines baltų gentis, atsilaikyti neįmanoma fiziškai: vokiečių, lenkų, Haličo-Volynės, o ir Kijevo kunigaikštystės tiesiog vykdė, tai, kas buvo jau įaugę į jų pasaulio supratimą – arba tu, arba tave. Šių kovų itin svarbūs prasmių žymenys, kaip minėta, pirmuose knygos puslapiuose. Baltų etnoso naikinimas prasidėjęs kur kas anksčiau geležies amžiuje su karingųjų visą Europą teriojusių gotų, pasak K.Būgos, visiškai teisingai tapatintų, visgi,  su gudais, nors tam ir nepritaria S.Karaliūnas nukariavimais.  Profesorius R.Grigas puikiai apibūdino Č.Gedgaudo, J.Stakutės- Rosales pasiaukojančių ieškojimų prasmes ir vertes, pateikęs, kad ir ne itin tvirtą, tačiau neabejotinai vertingą dėmesio A.Patacko aiškinimą, kad neskęstantys tarpininkai tarp germanų ir baltų gotai bus susiformavę Vyslos žiotyse, pajungę sau dalį baltų – galindų, ir gerokai pasivaikščioję bei, sakyčiau, „noviję“ – siuntę į aną pasaulį kitus ne tik Skandinavijoje, bet ir visoje Europoje bei Š.Afrikoje. Deja, lig šiol neišnagrinėta ir Vyslos žemupyje anksčiau pasirodžiusių – vendų įtaka gotų kariaunų konsolidacijai.  Jų gausius pėdsakus priskyrę vien mūsų protėviams ir gauname panbaltistines J.Statkutės-Rosales, Č.Gedgaudo rekonstrukcijas. Pastarojo įžvalgumo, vis vien negali negerbti vien už Alg.Girininko pasakojimą, kad atkasus Kijevo ištakas, jis pasirodė ištisai baltų kultūros, kaip ir pirmosios pastangų žūt būt praskelisti naują mūsų istorijos ūkanų puslapį. Kalbininkai, vistik, yra pakankamai kategoriški, kadangi senieji rankraščiai liudija gotus kalbiškai buvus germanais, bet kad būtent mūsų vadų bus rikiuota ir rėkta bei įgytas rikių pavadinimas, nuo kurio net „tfu“ - reichas gal bus parėjęs. Problema pakankamai aštri, todėl būtini žymiai atidesni Godanske – Gdanske bei Godynėje – Gdynėje kadaise buvojusių godžių, gudrių, o ir įgudusių godų-gudų-gotų tyrimai, nes gotai man atrodo kur kas vėlesniu pavadinimu. Istorinė rytinių gotų žygio link Juodosios jūros su netgi valstybės įkūrimu interpretacija leistų manyti, kad jie tuomi pirmiausia gerokai nusiaubė baltų, jei ne pietvakarinį, tai pietinį, kaip ir slavų šiaurinį pakraščius, rekrūtizavę arba siaubdami ir plėšdami juos ir  tuo gerokai nusilpnindami abu etnosus bei tuo parengdami ateities  dirvą sėkmingam karingų azijatų – Atilos hunų antpuoliams, pirmiausiai susidorojusių su gotais Dnepro žemupyje. Šių barbarystę, kurią 451 m. Šiaurės Prancūzijoje tuometiniame didžiausiame Europos mūšyje Katalaunijos lauke sutriuškino pasak Jordano ir liticianų – kodėl, visgi, ne lietuvių, pulkai po Romos karvedžio Aetius vėliava,  savo ruožtu atvėrė duris sėkmingam vėlesniam azijatų – avarų, nugalėjusių gotų atmainą -  gepidų valstybę, antplūdžiui apie kurį užrašyta, kad slaves kinkę vietoj arklių. Matyt, supratę, jog neatsilaikys prieš daugybę antpuolių, dalis slavų patraukė link Dnepro aukštupio, kur likę baltų šventyklų deginimo pėdsakų. Vietiniai medžiotojai, žemdirbiai nenorėjo pasiduoti, bet nebuvo pakankamai ginkluoti ir pernelyg mažai tebuvo įvaldę metalus. Taip V-X a. vyko didžiojo tautų kraustymosi drama, apnaikinusi ir asimiliuodama apie pusę baltiškojo etnoso – rytinę dalį. Po to atėjo eilė ir prūsams su jotvingiais, tačiau naujas azijatų, šį sykį mongolų-totorių antplūdis iš rytų, manyčiau, leido baltams galvoti apie jų protėvių žemių atgavimą – prof.R.Grigas ir užsimena apie istorinę atmintį galėjusią lemti Algirdo -Vytauto epochos žygių kryptis. Deja, totalus prarastų žemių nutautėjimas ir slavų asimiliacinis įsišaknijimas  darė įtakas jau patiems runraštiniams lietuviams per jų būtiną naujų raštų kalbą ir neleido pasukti istorijos rato atgal kiek po to bebandyta – be žiaurių abipusių praradimų su Maskvos ir Vilniaus nusiaubimais ir gaisrais, nieko gero, apart, pasak prof. R.Batūros, be totorių veržimosi pristabdymo į Europą nepasiekta. Prof.R.Grigo knyga – tai ir   odė mūsų tautosakinės dainos pusmilijoniniam aruodui kaip ir piliakalnių kultūrai. Vertinant mūsų rašytines sakymų ištakas ir runų problemą beliktų patarti geriau įsiklausyti į latviškus runojimas kad ir jų radijuje – „Runa Riga“, o mūsų žodyje kalba – įžvelgti kalybą medyje ir kai kur išlikusiame akmenyje su ženklais.

Dabartinėje gi geopolitinėje situacijoje pietiniai slavai bei baltų etnoso likučiai apsijungę su Naująją Europa į ES po  NATO vėliava varžosi ir su likusia šiaurinių slavų dalimi ir su Kinijos ekonominiu antplūdžiu. Baltų gi vaidmuo atsirėmus į protėvių humaniškąjį būdą tesimato vienintelis – tvirta taikdarystė, kultūrinė kokybė ir naujos tvarkos reikalavimas apsijungiant visiems mažesniems į vieną juridinį kumštį, tačiau tam ES būtina p  europarlamentarai bei P.Auštrevičiau išsikovoti ir tautų rūmus, kuriuose būtų atstovaujama vienodomis teisėmis: sovietijos parlamentas savo struktūra težvelgiant formaliai buvo neišnaudotų demokratiškesnių galių nei Briuselio-Strasbūro „plepykla, kur tarp septynių šimtinių beveik visiškai ištirpęs baltiškas balsas.

Skausmas pervėrė mane susipažinus su mūsų ekonominės minties galiūno,  trumpai tebuvusio tautininkų generaliniu sekretoriumi, Domo (knygoje apsirikta parašius Donato) Cesevičiaus rankraščio skirto LDK politikai nuo susikūrimo iki žlugimo  dingimo istorija, nes pats esu užčiuopęs mūsų istorijos mokslo „achilo kulną“ – nepakankamas jos dėmesys ekonominei analizei, genčių ir valstybės materialiniams bei demografiniams resursams. Profesorius be reikalo bus tenkinęsis mūsuose paplitusiu įsigalėjusiu štampu, jog tautininkai tarpukaryje nesirūpino pramone. Tai įtikinamai paneigia tas pats D.Cesevičius savo veikalu -   Lietuvos ekonominė politika 1918–1940metais. Užtenka vien paskaityti, kad, prireikus ir „Pieno centro“ akcijos vyriausybės buvo supirktos, o ir lito išlaikymas per didžiąją pasaulio depresiją stabiliausia pasaulio valiuta skirtingai nuo kitų buvo mūsų aukso raidžių verta ekonominės politikos pergalė, kuria skirtingai nuo pastarosios teatnešusios skolas privalome didžiuotis ir įtraukti į autoriaus pateikiamų tautos laimėjimų – pralaimėjimų sąvadą. Šis, be abejo yra  ir diskutuotinas, ir pildytinas tačiau pats bandymas jį sudaryti ir susumuoti pergales, atradimus, kaip ir praradimus yra vertas kažko daugiau – ne tik akademiko, o istorijos tyrų karžygio titulo. Su knygos esmine išvada bet kuriuo atveju negali nesutikti – pernelyg brangia praradimų kaina dengti mūsų laimėjimai. Patikslinus - ištakų situacijos palyginimas su dabartine rodo, kad baltų superetnosas teišlikęs dešimtadalyje buvusios teritorijos, nors istorijai sukus sunkiai įtikėtinomis taikingesnėmis kryptimis galėjo turėti vietoj dabartinių apjungus mus su latviais penkių milijonų – ir dvidešimteriopai daugiau Priimkime visa tai po archajiškiausiu  lokio ženklu žemaičių visada gelbėjusių Lietuvą tvirtumo herbe  su reikiamu išlikimo ir užsigrūdinimo  optimizmu bei broliais ir sąjungininkais - latviais bei suomiais kaip neišvengiamą tikrovę, nulemtą ne fatališkos lemties, o dvejų karingųjų etnosų atstovų išsidėstymo jau poledynmečio žemėlapyje, bei dar platesnių azijinių antplūdžių ar  katalikybės ir stačiatikybės susidūrimo su gamtojautiniu baltų tikėjimu,  kaip ir kitas išlikimo-nykimo procesų priežastis vardintas ir gvildentas garbaus mokslininko.

 

Atgal