Tautos mokykla
10 29. Į Vilnių, į Vilnių, tą mylimą šalį!
Vytautas Baškys
Spalio mėnesyje Lietuvos praeitis suvirpa. 1920 spalyje lenkams okupavus Vilniaus kraštą tauta devyniolika metų jautė nuoskaudą ir brandino vadavimo užduotį, kol 1939 metų spalio 28 dieną sostinė buvo susigražinta. Nors ateityje laukė sunkumai ir negandos, bet Lietuva Vilniaus daugiau nebeprarado. Šiandien mus jaudina tie devyniolika tautos ryžto metų, kurie nūnai pažymi Vilniaus atgavimo dvasios pakilumą.
Mūsų kariai pirmieji sugrįžo į sostapilį. Tai viena iš Lietuvos nuotraukų, kurią išsaugojo šiaulietė Zofija Monienė. Jos vyras Juozas Monius kartu su kuopa raitelių vieni pirmųjų įjojo į sostinę. Nuotraukoje J.Monius stabtelėjo greta džiaugsmingai su gėlėmis sutinkančių vilniečių. Momento iškilumą, pasididžiavimą jautė visa Lietuva.– Mes grįžome į savo sostinę, į Vilniaus kraštą.
J. Monius su grupe Lietuvos karių 1939 m. prie Vilniaus Aukštutinės pilies griuvėsių
1939 metų spalio 28 dieną įvyko tai, ką 1919 metais mūsų kariuomenės kūrėjas karininkas Antanas Juozapavičius prieš išvykdamas iš Vilniaus į lemtingą mūšį prie Alytaus pranašiškai sakė savanoriams: „Sudiev Vilniau! Sudiev, Lietuvos sostine! Greit nesimatysime. Gal ir daug teks nukentėti, daug ašarų ir kraujo pamatyti. Gal tu į lietuvių pardavikų nelaisvę pakliūsi ir vėl būsi prie ko priskirtas. Būk ramus! Neilgam! Išvaduos tave Lietuvos sūnūs”.
Akivaizdoje atveria devyniolika metų trukusios sostinės netekties jausmai, kuriuos primena liaudies dainos, iškiliųjų asmenybių mintys ir tautos karių ryžtas.J.Tumas-Vaižgantas anuomet rašė: „Vilnius – tai Lietuva, mes – tai lietuviai, – ir lenkai čia – pašaliniai, nors kažin kaip prancūzai jiems padėtų! Kieno teisė, to ir paskučiausias laimėjimas. Vilnius bus mūsų“. Vilniaus garsas lietuvius šaukė į kovą. Maironis eilėraštyje „Želigovskiui Vilnių pagrobus“ perspėjo „Pavojuj motina-tėvynė; / Ateina audra iš pietų!“ Primindamas protėvių narsą ryžto kupina dvasiaragino: „Gana lietuviškos kantrybės! / Ginkluota kelkis; Lietuva! / Dienelė laukia nelengva! / Bet gelbės dangiškos galybės, / Ir paskutinė bus kova!“
Visuotinis nusiteikimasVilniaus vadavimui atsispindiliaudies dainose: „Eisiu ant rubežiaus, / Statysiu armotą, / Kad lenkai Lietuvą / Neužvajevotų. // Nuo sunkių armotų / Aukšti kalnai griūva, / Nuo granatų, kulkų / Daugel priešų griūva“. 2004 m. išleistame „Karinių istorinių dainų“ knygoje yra net 56 šios dainas variantai. Aiškus ir konkretus tikslas susigražinti Vilnių buvo „kiekvieno lietuvio tautinis ir politinis idealas“.
Krašto apsaugos ministerijos „Karo archyvo“ XVI t. nurodyta, jog Vilniaus vadavimo akcija buvo slapta, tačiau 1-ojo gusarų pulko gusarams šis tikslas buvo gerai žinomas. Jų kūrybos rankraštyje (dainyne) yra gusarų Juliono Butkaus 1929 m. ir Antano Baškio 1933-1934 metais įrašyti eilėraščiai. Pagal liaudies dainų motyvus įrašytas eilėraštis 34 p.: „Į kovą, į kovą, / Į kovą, į kovą visi, kas tik gali, / Neskaitant, nežiūrint baltųjų arų, / Į Vilnių, į Vilnių, tą mylimą šalį, / Prie Gedimino, prie brolių savų, / Mūs broliai ten vargsta suspausti, / Belaukdami mūsų, pražiūri akis“. Eilėraštyje kartojama liaudies dainos pirmoji eilutė (Leidinyje „Lietuvių karo dainos“. K.Aleksynas, dainoje po minimo refreno „Į kovą, į kovą visi, kas tik gali“ toliau minima bendra kovinė užduotis – „Į kovą, į kovą visi, kas tik gali / Už laisvę, už laisvę, už mylimą šalį / Kovokim visi, kas tik galim“).
Lietuvos kariuomenės puskarininkis Juozas Monius dalyvavo žygyje į Vilnių
Karių ryžtas vaduoti Vilnių kupinas kovos ir žygių skambesio. Pagal populiarios liausies dainos žodžius rankraštyje 1929 m. rašyta: „Belaisvis Vilnius, gusarai reik apsiginkluoti, / Turėsim Vilnių atvaduoti, / Pirmyn, pirmyn trimitas šaukia. / Ženkim sparčiau – tėvynė laukia, / Tik narsumu ginklu ir triūsu / Atimsim mes sostinę mūsų. / Už Vilnių, mus tėvai kovojo ir drąsumu į kautynes stojo. / Ženkim sparčiau, tėvynė laukia. / Atsiimsim mes sostinę mūsų. / Visas pasaulis gerai žino, / Kad mūs sostinė Vilnius / Nors jau dabar lenkų okupuotas, / Bet greit bus mūsų atvaduotas. – Pirmyn, pirmyn trimitas šaukia“.
Vilniaus vadavimo kovinė dvasia rodo šios užduoties tvirtumą. 1934 metais eilėraštyje„Karas“ kovinė narsa susieta su patriotiniu ryžtu ir jausminga pergalės nuotaika: „Pirmyn į kovą – / Jau priešas eina, / Trauksime narsiai į kovą, / Trauksime narsiai / O daina visoj tėvynėj / Skamba taip liūdnai. / Tik neverk graži mergele / Grįšime linksmai“. Vilniaus krašto okupacijos problema rodo, jog gusarai nenukrypo nuo istorinės tiesos, buvo įkvėpti šios užduoties įgyvendinimui: „Mes josim tenai/ Kur žūsta šimtai; / Kur laukas lavonais nuklotas / Nuo dūmų dangus ūkanotas“.
Žygio į Vilnių atminimas. J.Monius 1939 m.
Liaudies dainoms būdingu pokalbio stiliumi 1934 m. rašytame eilėraštyje kario ryžtas susietas su jausmais: „Mergužėle pasakyki, / Ar žinai tą dieną, / Kada Vilniuje nebus, / Kraugerio nė vieno. // Bernužėli aš žinau, / Aš žinau tą dieną, / Kai pakelsit kardelius, / Jų neliks nė vieno“. Tokia nuotaika perteikta ir meilė tėviškei, susieta su gamtine aplinka: „Dygus piktas dagilėlis, / Augo kiemo pakrašty, / Žiaurus lenkas okupantas, / Laisvai švaistos panery. // Greičiau pjaukim dagilėlį, / Pasipustyt dalgelius, / Greičiau vykim okupantus, / Išvaduokim brolelius“.
Kaip ir liaudies dainose su meile tėviškei prabylama apie žūtį kare: „Dreba upė šile, / Girios vidury, / Jauna mergužėlė, / Verkia Panery. // Ji vežė bernelį, / Kažin kur – toli, / Kur tiktai svajonėm, / Aplankyt gali. // Verkia mergužėlė, / Mylimas vaduos / Vilniaus šalužėlę. // Vai tu ieva, ievužėle, / Kodėl tu be lapų –, / Vai motuše, kur tu eini, / Ašarom sušlapus... // – Eina ant šaltų kapelių, / Sūnaus aplankyt, / Savo mielojo sūnelio, / Lenkų nužudyto“. Kare neišvengiama mirties grėsmė siejama su meilės ir gamtos grožio jausmais perspėja, skatina būti atsargiems, saugoti gyvybę: „Mes josim per miškus ir kalnus, / Kad nepamatytų meilužė, / Ir negraudintų širdelės jaunos. // Paukšteliai tenai čiulbėjo aukštai, / Pavasario rytą prašvitus, / Ant užmiršto kapo atskridęs, / Nėr kryžių ant tų šaltųjų kapų. // Tik žydi, žydi žolynai, / Kur guli jaunieji broliai“.
Politinės įtampos situacijoje stiprėjo karžygystė, pilietinė-patriotinė pareiga. Vilniaus vadavimas buvosuvokiamas kaip tautinis žygdarbis. Kovinė nuostata suskamba eilėraštyje: „O mes čia sustoję stebuklų tik laukiam, / Kada mūs šalelėj aušrelė nušvis, / O Vade galingas šauk mus prie ginklo, / Be ginklo tai laisvės mums niekas neduos / O vargstančius brolius iš lenko plėšiko, / Ne žodžiai, ne meilė – tik kardas vaduos. / Tad broliai budėkim ir laukim to laiko, / Kol vadas galingas mūs ženklą paduos. / Tada atsilsėsim, kada tiktai Vilniuj, / Kalne Gedimino Vytis plevėsuos“.Tačiau Lietuvos valdžia kapituliavo, atmetė vokiečių teiktą paramą patiems atsiimti lenkų okupuotą Vilniaus kraštą. Geopolitinėse įžvalgose manoma, jog ryžtu galima buvo išvengi slaptų paktų, Stalino okupacijos represijų, bei teritorinių praradimų.
Dabar politinės realybės pagairėje vis kitaip žvelgiama į ano meto liaudies dainose, žinomų poetų bei karių kūryboje esantį ryžtą. Bet toji kūryba kaip tautos dvasinės patirties dokumentinis testamentas perspėja, jog istorijoje lengviausiai atsikartoja tai, kas jau yra buvę. Lietuvių liaudies dainų rinkinyje K.Aleksyno 1989 m. Punsko apyl. užrašytoji liaudies daina „Lengva kariauti mums už tėvynę“ primena, jog „Mūsų sostinė yra išvaduota, / Tik Suvalkija yra okupuota. / Nepatingėki, jaunas brolelį, / Ir nusišerki sau bėrą žirgelį“. Šiemet spalio 28 dieną Vilniuje ant Tauro kalno Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga rengia Vilniaus atgavimo šventinį minėjimą – Į Vilnių, į Vilnių, tą mylimą šalį!
Atgal
.jpg)
