Teisė ir teisingumo vykdymas
2023.12.06. Privačių asmenų įrodymai baudžiamajame procese: ką svarbu žinoti juos teikiant?
Advokatų kontoros „Marger“ teisininkė, advokato padėjėja Jūratė Tutinienė
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pareiga atskleisti nusikalstamas veikas tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigoms. Tad didžiąją dalį konkrečios baudžiamosios bylos medžiagos sudaro būtent šių subjektų surinkti duomenys. Kita vertus, teisę savo iniciatyva teikti tyrimui ir/ar bylos teisminiam nagrinėjimui reikšmingus duomenis įstatymas suteikia ir kitiems proceso dalyviams – įtariamajam ar kaltinamajam, atstovui pagal įstatymą, gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui, jų atstovams, o taip pat ir procese nedalyvaujantiems fiziniams bei juridiniams asmenims.
Privačių asmenų, kaip ir teisėsaugos institucijų, surinkti bei pateikti duomenys automatiškai įrodymais netampa. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, o pagrindiniai reikalavimai, keliami įrodymams baudžiamajame procese, yra įtvirtinti Baudžiamojo proceso kodekse. Vienas jų – įrodymais gali būti tik teisėtais būdais, t. y. įstatymų nustatyta tvarka, gauti duomenys.
Sprendžiant klausimą, ar duomenys gauti teisėtais būdais, svarbią reikšmę turi tai, kas šiuos duomenis surinko ir pateikė. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad valstybės institucijos – pareigūnai – bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tiesiogiai Baudžiamojo proceso kodekse ar kituose įstatymuose numatytais būdais (taikomas principas „galima tai, kas leidžiama įstatymo“) ir nepažeisdami įstatyme nustatytos duomenų gavimo tvarkos. Tuo tarpu vertinant privačių asmenų teikiamus duomenis, taikomas principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“, t. y. privačių asmenų pateikti duomenys nepripažįstami įrodymais tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu. Atsižvelgiant į tokią teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, privačių asmenų pateikti duomenys dažniausiai pripažįstami tinkamais įrodymais byloje.
Slapti įrašai – pažeidimas ar ne?
Visgi neretai baudžiamajame procese duomenų, pavyzdžiui, slapta privačiai padarytų garso ar vaizdo įrašų, teisėtumas suinteresuotų proceso dalyvių yra ginčijamas, argumentuojant asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimu. Todėl svarbu žinoti Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintą nuostatą, kad kiekvienas asmuo turi teisę fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją. Išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis, įskaitant draudimą be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, jo privačioje namų valdoje ir šiai valdai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje.
Kita vertus, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek nacionalinių teismų praktikoje yra išaiškinta, kad privačių asmenų pokalbių įrašinėjimas, padarytas vieno iš pašnekovų, ir privatus tokio įrašo naudojimas, jeigu tai padaryta privačiomis priemonėmis, nėra draudžiamas. Įstatymai nedraudžia asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Taigi, toks privačiai padarytas garso įrašas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas bylos aplinkybes, teismui patikrinus jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinus jo patikimumu, gali būti pripažintas įrodymu baudžiamojoje byloje.
Įstatymų pažeidėjams galioja kitos teisės
Teismų praktikoje nelaikoma neproporcingu kaltininko teisės į privatų gyvenimą suvaržymu tokie atvejai, kai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs ar tokiu besijaučiantis asmuo, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, fiksuoja ir teisėsaugos institucijai pateikia savo ir kaltininko pokalbių įrašus ar kitus savo paties įstatymo neuždraustu būdu surinktus duomenis, patvirtinančius kaltininko nusikalstamą veikimą.
Tokia pozicija grindžiama tiek Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta nukentėjusiojo teise teikti įrodymus, tiek nuostata, kad žmogaus teisė į gyvenimo privatumą nėra absoliuti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas teisei priešingas veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą reakciją. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Visuomenės informavimo įstatyme taip pat nurodyta, jog šiame įstatyme nustatytos asmens teisės fiksuoti informaciją išimtys netaikomos fiksuojant teisės pažeidimus.
Štai, pavyzdžiui, vienoje baudžiamojoje byloje buvo keliamas klausimas dėl asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, kuomet to asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką įrodymu teismai pripažino jo darbdavio iniciatyva, patikrinus asmens kompiuterį, surinktą ir pateiktą susirašinėjimo su trečiaisiais asmenimis (darbdavio konkurentais) medžiagą. Tačiau byloje buvo nustatyta, kad minėto asmens susirašinėjimo duomenys jo darbdaviui tapo žinomi ne dėl to, kad pastarasis vykdė nuolatinę savo darbuotojų susirašinėjimo kontrolę, bet dėl to, jog egzistavo realus pagrindas manyti, kad konkretus darbuotojas veikia priešingai įmonės interesams. Todėl, nors buvo pripažinta, kad tikrinant minėto asmens asmeninio bendravimo duomenis formaliai buvo pažeista jo teisė į privataus gyvenimo gerbimą, tačiau įvertinus darbdavio veiksmų mastą, taikymo pagrindą ir tikslą, konstatuota, kad šiuo konkrečiu atveju darbdavio duomenų rinkimas buvo pagrįstas ir teisėtas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės pateisino darbdavio atliktos informacijos kontrolės būtinybę.
Kitoje baudžiamojoje byloje buvo keliamas klausimas dėl asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, nes į bylą kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, buvo pateikta cheminė medžiaga, kurią ligoninėje nuteistąją gydę medikai rado ir paėmė apieškoję pastarosios asmeninius daiktus be jos žinios, kai kilo abejoniųdėl ligos simuliacijų ir pacientės elgesio, galimai kenksmingo jos pačios sveikatai.
Šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka išnagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad tokiais veiksmais pacientę gydę gydytojai, veikę kaip privatūs asmenys, galimai nusižengė medikų profesinei etikai ir pažeidė asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Be to, tokie jų veiksmai atitiko administracinio nusižengimo (smulki vagystė) požymius ir kitomis aplinkybėmis galėtų būti laikomi neteisėtais. Tačiau pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes medikai veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis – siekdami pašalinti pacientės sveikatai ir gydymo įstaigos prestižui gresiantį pavojų, kuris negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, o padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.
Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta išvada, kad minėta privačių asmenų pateikta cheminė medžiaga gauta tesėtai, taigi atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir gali būti naudojama įrodinėjimo procese.
Duomenų rinkimas su teisėsaugos institucijų žinia
Teismų praktikoje pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet kyla abejonių, ar privatus asmuo, rinkdamas atitinkamus duomenis, kuriuos vėliau pateikė teisėsaugos institucijai, veikė nepriklausomai, savo iniciatyva, ar visgi su teisėsaugos institucijų žinia.
Kaip pavyzdį galima pateikti atvejį, kai baudžiamąją bylą išnagrinėję kelių instancijų teismai konstatavo, kad privataus asmens pateiktame jo pokalbio su kaltinamuoju garso įraše užfiksuoti duomenys negali būti pripažinti įrodymais.
Šiuo atveju buvo nustatyta, kad pokalbio įrašą pateikė privatus asmuo, tačiau pokalbis buvo įrašytas ne šio asmens, bet teisėsaugos institucijos pareigūno iniciatyva. Pastarasis, turėdamas nepatikrintos informacijos apie konkretaus bankroto administratoriaus tariamą kyšininkavimą, bet neturėdamas jokių duomenų apie galimą kyšio reikalavimą konkrečios bendrovės bankroto byloje, pats susirado šios bendrovės vadovą, pasiūlė jam įsigyti garso įrašymo techniką, įrašyti pokalbius su bankroto administratoriumi bei juos pateikti teisėsaugos institucijai, ką šis ir padarė.
Tokį teisėsaugos institucijos pareigūno inicijuotą privataus asmens pokalbių įrašinėjimą tikslu, kad įrašai būtų pateikti teisėsaugos institucijai, teismai įvertino jau ne kaip privataus asmens, bet kaip valstybės institucijos atliekamą duomenų apie nusikalstamą veiką rinkimą. O tokiam duomenų rinkimui, kaip minėta, taikomi kitokie reikalavimai. Dėl to šiuo atveju buvo padaryta išvada, kad duomenys surinkti nesilaikant įstatymu nustatytos tvarkos, t. y. neteisėtai – nesant tam nei privalomo teisinio pagrindo (prokuroro sankcijos), nei faktinio pagrindo (duomenų, kad iki įrašo bankroto administratorius būtų reikalavęs, provokavęs ar taręsis dėl kyšio gavimo su minėtu bankrutuojančios bendrovės vadovu).
Dar vienoje baudžiamojoje byloje įrodymais nebuvo pripažinti nukentėjusiojo slapta padaryti jo pokalbių su asmeniu, kurio atžvilgiu jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, garso įrašai. Buvo nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažinto asmens pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jo atstovas ikiteisminį tyrimą atliekančiai tyrėjai per kelis kartus pateikė minėtus, skirtingu metu padarytus pokalbių įrašus.
Šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka išnagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmąjį kartą pateikus tokį garso įrašą, ikiteisminio tyrimo pareigūnams jau tapo žinoma apie nukentėjusiojo atliekamą duomenų rinkimą bendraujant su asmeniu, prieš kurį pradėtas baudžiamasis procesas, ir slapta darant pokalbių su juo garso įrašus. Taigi, nuo to momento asmens teisės į susižinojimo slaptumą ribojimo kontrolė perėjo valstybei. Dėl to vėlesni analogiški nukentėjusiojo veiksmai, faktiškai atitinkantys neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių esmę, galėjo būti atlikti tik gavus tam teismo leidimą, bet tai šiuo atveju nebuvo padaryta.
Taigi, privačių asmenų teikiami duomenys gali būti pripažinti įrodymais baudžiamajame procese. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta tokių asmenų teisė teikti bylai reikšmingus duomenis yra svarbi ginant atitinkamų asmenų teises ir prisidedant prie veiksmingesnio nusikalstamų veikų išaiškinimo, teisingumo vykdymo baudžiamosiose bylose. Todėl labai svarbu, kad siekiantys šią teisę realizuoti baudžiamojo proceso dalyviai ar kiti privatūs asmenys žinotų atitinkamų įstatymų nuostatas ir jų neignoruotų.
Atgal
.jpg)
