Teisė ir teisingumo vykdymas
Apie „netikrą“ princesę ir pedofilus
2011 01 26
Saulius Stoma
Šiurpiausios tragedijos taip pat gali nusibosti. Atrodo, dalį visuomenės jau ima erzinti ir kraupi Drąsiaus Kedžio giminės istorija. Iš tikrųjų – kiek galima?
Tačiau argi dėl niekaip nesibaigiančio pedofilijos skandalo kalti tie, kurie dėl jo ir kenčia? Reikia turėti geroką širdies ydą, kad galvotum kaip tik taip.
Tikrieji pedofilijos bylos kaltininkai vis dar lieka kažkur anapus. Tiesos paieška įstrigo valdžios institucijose. Tad laikyti su tuo nesitaikstančius žmones atgrasiais kliauzininkais yra daugiau nei keista.
Bent jau taip turėtų būti normalioje visuomenėje. Tačiau ne Lietuvoje. Čia dalis žiniasklaidos be didelių skrupulų bando suniekinti tiesos ir teisingumo šaukiančius žmones. Dėlto pasitelkiamos net pačios juodžiausios technologijos.
Šviežiausias pavyzdys – tarptautinės konferencijos „Pedofilija pasaulyje ir Lietuvoje“ pateikimas žiūrovams ir skaitytojams. Kiek žiniasklaidos priemonių sugebėjo pristatyti visuomenei, kas toje konferencijoje iš tikrųjų vyko?
Tad panagrinėkime: kodėl taip atsitiko? Ar čia nebuvo sąmoningo manipuliavimo? Ir jeigu taip, tai kiek dar D. Kedžio mergaitės tragedijos neigėjai tęs šį žiaurų informacinį karą? Ar neatėjo laikas paklausti: prieš ką kariaujate? Už ką ir kodėl?
Juolab, šį kartą informacinio karo ataka buvo ypatingai sėkminga. Gudrus juodųjų technologijų panaudojimas primena sovietų laikus ir yra vertas geriausios KGB dezinformatorių mokyklos.
Kalbu apie tariamai netikrą princesę – žinomą Belgijos kovotoją su pedofilija, vienos šioje srityje daug nuveikusios visuomeninės organizacijos viceprezidentę Jacqueline de Croy. Konferencijai net neįpusėjus, nacionalinių dienraščių flagmanas internete paleido gerai apgalvotą šūvį: ši moteris nėra jokia princesė! Ji – apsišaukėlė, šarlatanė ir melagė! Argi tokiais žmonėmis galima pasitikėti? Žinoma, ne. Taigi, visi tie kovotojai su pedofilija yra tiesiog juokingi pakvaišėliai. Marginalų sambūris, ne kitaip.
Nieko keista, kad taip įspūdingai pateiktą žinią visai Lietuvai padaugino ir kai kurios televizijos. Koks nusivylimas! Juk lietuviai taip mėgsta karalius, karalienes ir visus jų palikuonis. Negalima falsifikuoti šventenybių! O ši moteris ir prašmatnių buduarų neužsisakė, ir apsirengusi taip paprastai, nestilingai... Tikros princesės taip nesielgia!
Keli draugai paskambino ir man, konferencijos pranešėjui, su priekaištais organizatoriams. Kodėl „Drąsiaus kelias“ taip kvailai susimovė? Juk apsišaukėlė princesė sugadino visą renginį! Niekam dabar jau neįdomu, kas svarbaus ten buvo pasakyta. Bendras įspūdis sugadintas. Kodėl reikėjo šitaip kvailai apsimetinėti?
Nežinojau, ką atsakyti, kol neperskaičiau paties straipsnio. Tada tapo akivaizdu, kad kaltininkai yra visai kitoje pusėje. Dezinformaciją paleido ne konferencijos organizatoriai, o laikraštis. Ir susidaro vaizdas, kad labai tikslingai.
Juk sąžiningam žurnalistui net į galvą nebūtų šovę visų pirma skambinti į Belgijos ambasadą. Jam būtų užtekę kelių minučių internete surinkti reikiamos informacijos apie Jacqueliną de Croy, kuri konferencijos programoje net nebuvo pristatyta kaip princesė. Dar kelių minučių būtų prireikę Wikipedijoje ar kur kitur pažiūrėti, ką reiškia pats titulas „prince“.
Belgijoje, Prancūzijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse princais ir princesėmis vadinami visi tam tikro rango didikų palikuonys. Tai nebūtinai valdančiųjų monarchų šeimos nariai.
Svarbiausias geros dezinformacijos principas – ji turi būti grindžiama kokiu nors tikru faktu. Suprantama, kad Belgijos ambasada į klausimą, ar į Lietuvą atvyksta karališkos šeimos narė, atsakė: ne. Tokio klausimo buvo nustebinta ir pati Jacquelina de Croy. Ir tada jau buvo galima pradėti šaukti, kad ji apsimetėlė.
Akivaizdu, kad čia turime kalbėti ne apie žurnalisto kvailumą ir tingumą. Jis tiesiog uoliai atliko užduotį. Deja, per krizę net ir gerokai solidesni kolegos tampa klusniais darbdavių valios vykdytojais. Kai kurie net persiima visomis šeimininko mintimis. Kad psichologiškai būtų lengviau.
Čia priėjome svarbią vietą – psichologiją. Pedofilija visų pirma yra psichinis iškrypimas. Besiklausydamas konferencijos pranešimų supratau dar vieną dalyką. Normalių žmonių psichika irgi padeda pedofilams slėptis nuo teisingumo.
Užsieniečių pranešimai stebino. Pasirodo, ir Vakaruose dalį visuomenės ir valdžios institucijų pedofilijos tema erzina. Kodėl? Matyt, ima veikti savisaugos ir psichologinio atmetimo reakcija: „To tiesiog negali būti!“ „Tai per daug baisu, kad būtų tiesa!“
Eilinis pilietis nenori gilintis į tamsiąsias žmogaus sielos kertes. Jam patogiau galvoti, kad tokių dalykų apskritai nėra arba jie tinkami tik visiškiems psichikos ligoniams. Respektabilaus, visuomenės gerbiamo slapto pedofilo vaizdinys netelpa normalioje galvoje.
Pedofilijos paslapčių sargai gudriai naudojasi šiuolaikinės visuomenės psichologiniu infantilumu. Komforto siekiantis lengvų malonumų vartotojas nepajėgus suvokti žmogaus tamsiausių sielos gelmių, gėrio ir blogio mastelio. Jis net bijo tenai pažvelgti. Juk ir pats šiuolaikinis žmogus, kaip socialinis projektas, darosi vis labiau dirbtinis. Nustatytas ribas peržengiantis blogis tarsi neegzistuoja. Jis nėra tikras.
Didysis blogis tampa iliuzija, matoma tik televizoriaus ekrane. Ir pedofilai ten nėra tikri. Jie tik fantazijos vaisius. Meninė fikcija, sukurta dėl įdomumo ir reitingų.
Šėtono nėra, nes nėra ir Dievo. Dvasios kilnumas čia – irgi viena juokinga iškrypimo forma. Pasišventėliai dėl kitų – idiotai arba apsimetėliai. Princesės čia taip pat nėra tikros. Jos gali gyventi tik nepasiekiamuose rūmuose arba ekrane. Juk ten viskas išgalvota. Kovotojai už teisingumą taip pat nėra tikri. Nes jie nėra normalūs!
Tad būkite ramūs – pedofilijos nėra.
Pedofilijos nėra. Tačiau iš kur atsirado ta moteris su kaulėtais pirštų galais? Tai vienos antipedofilinės organizacijos vadovė iš Norvegijos. Vaikystėje ji buvo seksualiai išnaudojama ir visą laiką grauždavo savo pirštus.
Baisu. Šią moterį reikia kuo greičiau paslėpti! Kaip ji dar drįsta čia rodytis? Tai nepadorus, netoleruotinas, įžeidžiantis elgesys. Kas nors turėtų ją suniekinti ir išbarti, kaip tą blogo stiliaus belgų princesę, kurios (cituoju minėtą straipsnį): „atstovaujamos organizacijos interneto tinklapyje (...) nesidrovima publikuoti mirusio D.Kedžio nuotraukų“.
Daugiau jokių trikdančių foto! Ir žinoma, reikia paslėpti visus seksualiai išnaudotus vaikus. Negalima apie juos kalbėti ir rodyti laidų. Tai žeidžia. Tai pavojinga. Jeigu kas norėtų jiems padėti, tegu tai daro tyliai. Kad niekas nematytų. Tokio „Stiliaus“ metų moteris Edita Žiobienė turi visa tai kuo greičiau uždrausti.
Kaip kad uždraudė savo valdiniams dalyvauti konferencijoje apie pedofiliją. Kaip net per teismą uždraudė TV rodyti žiurkėms paliktą savo vyro močiutę. Juk tai per daug baisu, kad būtų tiesa! Todėl ta močiutė – netikra. Tai tik žurnalistų sukurta fikcija.
Gana kiršinti visuomenę! Laikas Lietuvoje uždrausti visas šnekas apie pedofilus ir kitus baisumus. Jie netikri. Yra gal tik koks vienas kitas asocialus „degradas“ ir nieko daugiau. Tos baisios pasakos apie galingus dėdes su sysalais tik kenkia mūsų vaikams ir prieštarauja Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymui.
Todėl šioje šalyje tikros pedofilijos nebus rasta niekada!
Atgal
.jpg)
