Teisė ir teisingumo vykdymas
01 29. Nupieštas velnias - nebaisus
Antanas Naujokaitis
Ar sunku nupiešti velnią? Visai paprasta – juodas, plaukuotas, su ragais ir uodega. Nebūtus, išgalvotus dalykus galima ne tik nupiešti, bet ir aprašyti. Ir dar taip vaizdžiai, kad kitiems beliks tik stebėtis ir baisėtis.
Tokios mintys kilo ne atsitiktinai. Pirmiausia reikėjo perskaityti Šakių rajono laikraštyje „Valsčius“, Nr.90 (2031) – 2012 m. lapkričio 30d. straipsnį: “Nespėjusį kojų apšilti kleboną užgriuvo reikalavimų lavina”. Jau nuo pat pradžios labai norima įsiūlyti nuomonę – kaip blogai, kad Sudargo senoji klebonija įrašyta į Kultūros paveldo vertybių registrą. O ir kaltininkų toli ieškoti nereikia – jie čia pat, ne vienas ir ne du, o visa grupė. Kai kas galėtų ramiai atsidusti, jei jų nebūtų, o dabar - “deja, komandinis knygnešystės muziejaus iniciatyvinės grupės tonas liepiamąja nuosaka reiškiasi iki šiol, lyg buldozeris traiškydamas Sudargo miestelio istoriją ir žmonių atmintį, į šalį nustumdamas kaip nereikalingus ir pačius vietos gyventojus.” Tiesiog velniai, o ne žmonės, ta iniciatyvinė grupė, tiek blogybių pridarė. Neapsieita ir be prieštaravimų - kitoje vietoje jau rašoma, kad tie velniai jau ne tokie baisūs, o tik “grupelė pseudopatriotų” ir dar “pagyvenusio amžiaus”. Tai ko jų bijoti, kur tas, viską traiškantis buldozeris? Negi keli nusenę pensininkai gali būti tokie pavojingi? Toliau – dar gražiau. “Blogiausia, kad už buldozerio vairo sėdi įtakingi pareigūnai, pagal pažintis ar kitokius ryšius galintys suklastoti, sufalsifikuoti istoriją, nes jokių duomenų, faktų apie autentišką pastatą ir čia gyvenusį kunigą jokiuose archyvuose nėra.” Nėra, o jei būtų, tai vėl, ko gero, netiktų. Gi, septynių liudininkų, išvardintų net pavardėmis, liudijimai vienu kirčiu suniekinami ir taip vienašališkai, visažinančiu tonu įvertinami – “niekuo nepagrįsti tų žmonių prisiminimai.” Atrodo, kad nieko nėra paprasčiau, kaip kam nors mesti abstrakčius kaltinimus.
Norint aiškiau suprasti, kas yra tas “buldozeris” ar “grupelė pseudopatriotų”, reikia grįžti į beveik dviejų metų praeitį ir nusikelti į Šakių rajono Sudargo miestelį. Čia, 2011m. pavasarį buvo ruoštasi nugriauti senąją kleboniją, o jos vietoje statyti kultūros namus. Viena gyventojų dalis tokį sumanymą rėmė, kiti priešingai – sakė, kam naikinti pastatą, susijusį su knygnešyste ir knygnešių tėvu kunigu Martynu Sederevičiumi. Pastarieji, buvo ir tebėra tie, kuriems šiame straipsnyje bandoma prisekti nevisai gražias etiketes. Visą tų 2011 -jų metų vasarą ir rudenį tęsėsi ginčai, tik lapkričio 22d. senoji Sudargo klebonija buvo įrašyta į Kultūros paveldo vertybių registrą ir gavo teisinę apsaugą.
Tai pačiai, blogiečių kategorijai, priskiriami ir paveldosaugininkai – kam leido senąją kleboniją įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Dėl to ir vardą gavo – „paveldo funkcionieriai“. Aiškumo dėlei rikėtų pasakyti, kad dešimties žmonių komisija, kuri sprendė šį klausimą, buvo sudaryta iš kompetentingų asmenų, įvairių tos srities specialistų. Įvertinę turimus dokumentus ir aplinkybes, visi dešimt narių buvo už senosios klebonijos išsaugojimą ir įrašymą į vertybių registrą.
Kitai nuomonei, kitam matymui ilgame straipsnyje neliko vietos. Pamirštant, kad savo įsitikinimus turėti ir juos ginti niekas mums nedraudžia, tą užtikrina ir Konstitucija. Tiesa, penkiasdešimt metų buvo viena partija – viena tiesa. Kai kam tokia tvarka, atrodo, labai patiko, tad negali pamiršti net dabar. Gi, nuomonių įvairovė, diskusijos, net ginčai veda prie tiesos. Nebijokime ir Sudarge tų skirtingų nuomonių. Patys žmonės žinos, kaip jiems geriau pasielgti, tik nereikia kištis iš šalies. Nereikia pilti žibalo į ugnį. Dabar bandoma tai daryti, kai girdisi sakant – jei būtų pavykę nugriauti kleboniją ir toje vietoje pastatyti kultūros namus, kažkas būtų davęs tris milijonus litų. Tai nieko daugiau, tik nesantaikos ugnies kurstymas, kuri būtų geriau, kad užgestų. O tų milijonų niekas nedalino ir veltui nedalins.
Dabar panagrinėkime, kodėl mums reikia išsaugoti senąją Sudargo kleboniją, įruošiant ten knygnešystės muziejų. Būtent ten, o ne kur kitur. Ta vieta, ant kalno -ypatinga mūsų tautos istorijai, nes čia, anot Vaižganto „prasidėjo tėvynės mylėtojų susirinkimai. Čia dažnai atvykdavo Petras Kriaučiūnas, J.Basanavičius, Meč. Dovoina – Silvestrvičius, Ser. Kušeliauskas ir kiti.“ Tad vietą mums jau išrinko istorija , belieka tik ją saugoti ir džiaugtis, kad ten stovi garsioji klebonija. O jei šalia dar atsirastų paminklas didžiajam Knygnešiui, tai būtų išpildytas Vaižganto pageidavimas, kuris dar 1924m. sausio 10d.Nr.8 “Ryto” dienraštyje rašė: „Sudargo rinkelėje turi kieno nors sumanymu atsirasti nors mažas paminkliukas tos vietos klebonui M.Sederevičiui, kuris per daugelį metų aprūpindavo prūsinėmis knygomis ne tik visą Suvalkiją, bet ir dalį šiapus Nemuno.“
Kai kam gali kilti klausimas – kam ta praeitis, gyvenkime šia diena, juk trūksta to, neužtenka ano. Atsakymas paprastas – nesiremsime į praeitį – nežengsime į priekį. Tąi įrodo žingsnio sandara: pirmiausia viena koja atsispiriame, o tik po to statome kitą naujoje vetoje. Jei neturėsime atspirties taško, šiuo atveju praeities, vietoj ėjimo bus tik tuščias maskatavimas.
Šį teiginį dar labiau pagrindžiant, galima pasakyti, kad ir Europos Sąjunga, kurios nariais mes esame, ne tik žodžiais, bet ir darbais remia praeities išsaugojimą. Labai teisinga, kad mūsų ūkininkams mokami piniginiai priedai iš ES lėšų už nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių laikymą ir išsaugojimą. Pavyzdžiui, už žemaitukų veislės arklį net 683Lt. Koks nors jaunesnis, šiuolaikiškesnis „gudruolis“ paklaustų – tai juk pinigų švaistymas už kokias tai atgyvenas; nesimato produktyvumo, o kur pažanga? Ir apie senąją Sudargo kleboniją neretai išgirsti sakant - „griuvena“. Tokiam reikėtų atsakyti – pirmiausia turėkime pagrindą – praeitį, į kurią žvelkime pagarbiai ir atsakingai. Kai viską darysime teisingai ir sąžiningai, pažanga savaime ateis, o, svarbiausia, ne viskas pinigais matuojama‘.
Dar apie tuos, daug apkalbėtus, daug aprašytus kultūros namus. Jie buvo Sudarge, bet tas didžiulis sopulys – privatizacija, kuri daugelį nuskurdino, juos irgi nusavino, liaudiškai tariant „prichvatizavo“. Nors šiandien jie ir stovi, bet turi kitą savininką.
Antras sopulys, kuris jau šiandieninis, bet dar didesnis, tai gyventojų mažėjimas. Sudarge - tas pat, gal net daugiau. Mokykla traukiasi, nyksta. Tuščių pastatų vis daugiau. Toliau, jeigu teigiamų pokyčių nebus, ateitis sunkiai nuspėjama. Greitai gali būti, kaip toj dainoj:“ O stalas toks platus, o mūsų tiek mažai“. Tuomet visko gali užtekti. Ir vienų, jau stovinčių didžiulių kultūros namų, gali būti per daug. Truks tik santarvės ir dvasinių dalykų – tikėjimo, meilės, vilties. Ir tolerancijos kito nuomonei.
Kol nevėlu – susimąstykime. Kad likimas mums būtų palankesnis – daugiau meilės ir dėmesio skirkime ne tik savo artimam, bet ir savo praeičiai.
Atgal
.jpg)
