Teisė ir teisingumo vykdymas
02 12. Policijos problema - jos pačios problema
Vaclovas Volkus
Paskutiniu metu išaiškėjo eilė skandalingų pūlinių Vidaus reikalų ministerijoje, jos pavaldume policijos institucijų padaliniuose sukrėtusių visuomenę negražiais faktais – nusikaltimais, griaunančiais žmonių pasitikėjimą teisėsauga, menkinantį jos autoritetą.
Nepalankios padėties priežasčių esmė glūdi tų pačių teisėsaugos institutų kasdieniniame darbe: kadrų atrankoje, paruošime, asmenybės ugdyme darbo vietoje.
Jauni žmonės iš įvairių mokslo institucijų ateinantys dirbti policijoj kartais su ne visiškai susiformavusia asmenybe, be aiškios vertybinės orientacijos dažnai ir motyvacijos, ne kruopščiai atrenkami. Antra, ateina su ugdymo trūkumais – be dvasinių vertybių, vidinės kultūros: moralės, dorovės, tautinio orumo akivaizdžiomis spragomis, kurias užgožia materialinės vertybės – nesuvaldomas gobšumas pinigams, daiktams, malonumams. „Aukso veršio“ sindromas pavojinga, klastinga, protą, garbę ir sąžinę temdanti liga. Tik aklas gali nematyti, kurčias negirdėti šią liga sergančių teisėsaugininkų.
Nėra abejonių, kad policijoje, jos struktūrose yra daug aukštos kvalifikacijos, kompetentingų, pasiaukojančiai atliekančių savo nelengvą darbą, užsitarnavusių visuomenėje „Angelo sargo“ vardą. Bet... seniai žinoma, kad šaukštas deguto subjaurina statinę medaus. Kada tas kartojasi, visuomenėj susiformuoja nepalankus policiją vertinantis įvaizdis. Žmonės pradeda ja nepasitikėti, vengia bendradarbiauti „pasitikėjimo telefonu“. Esant niekšams, negarantuotas slaptumas, išdavystė ir kerštas.
Visos kalbos skatinti piliečių pilietiškumą yra viena, o realiame gyvenime kita. Piliečių pasitikėjimas, iniciatyva „šaukšto deguto“ yra smaugiama. Ar verta rizikuoti, kalbėti drąsiai, aiškiai suprantamai apie tiesą, kad gyventum neramiai, su baime. Nors Lietuvos Konstitucijos 33 str., kuris skelbia, kad „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką“.
Sakoma, kad žuvis genda nuo galvos. Kad tai tautos išminties krislas liudija daugybė faktų net Krašto Vidaus reikalų ministerijoje. Viskas priklauso nuo ministerijos šeimininko, jo kompetencijos, asmeninių savybių. Kas paneigs, kada ilgametį valstybės tarnybos departamento vadovą O. Šarmavičių praeitos kadencijos Vidaus reikalų ministras R. Palaitis neteisėtai, pažeidęs įstatymą atleido iš darbo. Vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad O. Šarmavičius atleistas neteisėtai, nesant tam pagrindo, grąžino į darbą, priteisė 130 tūkstančių litų kompensaciją O. Šarmavičiaus naudai. Kompensacija buvo išmokėta iš mokesčių mokėtojų kišenės, o ne ambicingo, kaip savame dvare šeimininkaujančio R. palaičio kišenės.
Arba tos pačios ministerijos, tas pats R. Palaitis iš darbo atleido nesiaiškinęs esmės, o tiksliau kuo tai neįtikusius Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, su tarnybine paslaptimi susietus, ne viešus interesus užčiuopusius, du eilę metų sąžiningai dirbusius vadovus. Teismas juos kaip neteisėtai, nesant pagrindo atleisti, grąžino į darbą, priteisė nukentėjusių naudai šimtatūkstantinę kompensaciją. Ginčo kaltininkas R. Palaitis, padaręs didžiulę žalą valstybei, turėtų ją padengti savo lėšomis. Bet kur tau – kaltininkas liko sausas – padengė mokesčių mokėtojas.
Valstybės auditoriai tikrinę šios ministerijos lėšų panaudojimą nustatė, kad yra pagrindo įtarti aukšto rango pareigūnus organizuojant neskaidrius viešuosius pirkimus, kad galimai sudarytos atskiriems subjektams išskirtinės sąlygos laimėti milijoninės vertės sandorius įsigyti policijai automobilius. Su afera susieti suimti neeiliniai pareigūnai. Įtarimų šleifas neišsklaidytas ministerijos statybų – remonto objektuose. Nemalonų visuomenėje atgarsį paliko buvęs Vidaus reikalų ministras, prisidengęs savo tarnybine padėtimi dėjo visas pastangas užglaistyti audito medžiagą. Nepavyko.
Buvusiems keliems policijos vadams iškeltos baudžiamosios bylos pasiekė teismą. Nagrinėjamas jų aplaidumas tiriant visuomenėje prieštaringai vertinamą rezonansinę bylą susietą su Garliavos pedofilijos įvykiais. Tautai nesuvokiama, kieno įsakymu ir prieš ką į Garliavą buvo pasiųstas 240 kovai paruošta policijos spec. kontingentas.
Ar gali Vidaus reikalų ministerija, jos padalinys – policija, jos vadai turėti autoritetą visuomenėje, jeigu jos valstybės tarnautojai, pareigūnai savo elgesiu, nešvariais darbais pavaldiniams nerodo pavyzdžio? Jie patys turi reikalą su teisėsauga, tarpusavyje slapukauja, bijosi viešumos, slepia savo nuodėmes. Pav. Vilniaus VRK valdymo organizavimo skyriaus viršininkė nušalinta nuo darbo, VRK 2-jo policijos komisariato viršininko nuodėmes narplioja ikiteisminis tyrimas, VRK Viešosios tvarkos valdybos viršininko, VRK Kelių patrulių rinktinės vado veikla yra susidomėjusi teisėtvarka, narplioja jo „interesų demokratija“ gyvenanti pagal savo sukurtą moralę.
Ar gali policija turėti autoritetą, kada neblaivus policijos pareigūnas ties Elektrėnais suvažinėjo tris gydytojus, pabėgo iš įvykio vietos. Kitame Lietuvos kampe – Žemaitijoje neblaivus policijos pareigūnas suvažinėjo tris mokyklinio amžiaus vaikus, pabėgo iš įvykio vietos, kada Suvalkijos krašte neblaivus – neelinis policijos pareigūnas suvažinėjo vaiką, paliko mirštantį važiuojamoje kelio dalyje ir lyg nieko nebuvo – nuvažiavo.
Paskutiniu metu sąžiningai dirbančių kolegų pastangomis išaiškinta Šiaulių policijos vieno padalinio pareigūnų nusikalstama grupė vykdžiusi po policijos stogu prekybą narkotikais. Tai jau neeilinis, įžūlus skandalas, prilygstantis amžiaus nusikaltimu policijoje.
Ką jau bekalbėti, neužtektų jaučio odos surašyti neblaivių policijos pareigūnų sėdančius prie auto vairo, kyšininkavimus. Tai ką pastebi žiniasklaida – aisbergo viršūnė plūduriuojanti vandenyne. Tai menkina visuomenės akyse uniformą nešiojančius ne tik kaip žmogaus, bet ir jo atstovaujamo teisėsaugos instituto garbę ir orumą.
Panašiose skandaluose skęsta Migracijos, Muitinės departamentai, Sporto – krepšinio federacijos vadovai, kelios Kraštų unijos, net Ignalinos AE uždarymo.
Kas tai, klausia mąstantys, neabejingi Lietuvos valstybės likimu, kovoję už jos nepriklausomą gyvenimą piliečiai? Akivaizdžiai matyti, kada šalia ekonominės krizės valstybės pamatus graužia kur kas baisesnė dvasinė krizė.
Respublikos prezidentė D. Grybauskaitė tai pastebėjusi ėmėsi ryžtingų veiksmų blogiui išgyvendinti. Pareikalavo, kad valdžios visose grandyse dirbtų nepriekaištingos reputacijos, kompetentingi, sąžiningi, padorūs, mylintis savo valstybę žmonės, mokantys bent vieną didžiųjų Europos valstybių kalbą. Nemalonu matyti Briuselio koridoriais vaikščiojančius Lietuvos valstybės valdžios atstovus su „priekabomis“ vertėjais. Tai menkina Lietuvos įvaizdį.
Labai, labai jau nepatiko prezidentė vidutinybėm, nešvarios sąžinės šiltose valdžios kėdėse įsitaisiusiems ponams ir poniutėms. Prasidėjo visais kanalais kaltinimai nebūtomis mirtinomis nuodėmėmis. Pasitelkta net visuomenės apklausos žinovus.
Švarios sąžinės lietuvių visuomenė linki prezidentei sveikatos ir negęstančio ryžto siekti užsibrėžto tikslo.
Visuomenė tikisi, kad naujoji valdžia, jos Vidaus reikalų ministras D. A. Barakauskas priims prezidentės iššūkį, pažiūrės realybei į akis, sugebės atskirti pelus nuo grūdų.
Atgal
.jpg)
