Teisė ir teisingumo vykdymas
04 20. Nebūkime abejingi
Vaclovas Volkus
Kur tie laikai, kur papročiai,
Kur blaškos broliška dora.
Ką gerbė, saugojo tėvai
Bando ištrint pikta ranka.
„Lietuvos Aido“ vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis šių metų balandžio 17-tos dienos straipsnyje „Karalius panašėja į vargšą“ palietė labai aktualią dabarties žmogaus kūrėjo ir griovėjo problemą. Iš tiesų, yra žmonių, kurių darbai ir asmenybės nepamirštami šimtmečiais, kurių negali ištrinti užmarštis. Tokiais šviesos, tiesos ir gėrio žiburiais didžiuojasi tautos. Didžiuojasi nežiūrint kilmės, socialinės padėties, pareigų. Jie tautos, kiekvieno mūsų atrama ištikus nelaimei, paguoda netekties atveju. Tačiau esama blogų, tamsos užvaldytų žmonių – ypač pavojingų, pečiais prasistūmusių į valdžią. Tokie nesuvokdami Dievo kūrinio – ŽMOGAUS didybės, artimo meilės, nužmogėję, aukso veršio apakinti, prisidengę chameleono spalvomis, kilniomis idėjomis, geranoriškais ketinimais, pažadais yra labai pavojingi visuomenei, tuo labiau kada atsiranda tokių pat niekšų – pataikūnų, karjeristų, besiveržiančių prie valdžios lovio.
Didysis senovės Kinijos imperijos mąstytojas Konfucijus – Kun Dzi, gyvenęs 551-479 iki mūsų eros, tai yra prieš du su puse tūkstančių metų, sukūręs filosofinės Konfucionizmo sistemos pagrindus samprotavo, kad dėl visų ištinkančių bėdų kalti valdininkai – biurokratai. „Nevokite, būkite dori, teisingi ir tokie bus jūsų pavaldiniai“ mokė didysis Rytų šalies išminčius. Tiksliai pastebėta, žmogui tenka gyventi prie valdžioje esančio gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos, veiklos ir atsakomybės, įtarumo ir baimės. Tokia šių dienų realybė. Gyvename dvilypėje, dviprasmėje Lietuvoje.
Sielvartaudamas dėl dabarties blogybių, Lietuvos gėrio ir šviesos dainius Just. Marcinkevičius knygoje „Tekančios upės vienybė“ tokia mintimi išreiškė viltį, jog meilė ir gerumas nugalės blogį. Deja, deja... Mūsų tautą blogis savo galingom žnyplėm gniaužia vis stipriau – marindamas meilės ir doros šaknis.
Nuo seniausių laikų neapykanta, kerštas, žudynės buvo būdingi kilmingiems – karaliams, kunigaikščių rūmuose, gerokai mažesniu mastu – bajorų dvarams. Lietuviškas valstiečių kaimas augino dvasios milžinus, karta po kartos dovanojusius dorus palikuonis. O kiek kaimiečių sūnų, dukrų save įamžino mums palikdami nuostabiausius architektūros, mokslinius darbus, kitus tautos kultūros paminklus, didvyrius, paguldžiusius galvas už laisvę, nepriklausomą gyvenimą. Mūsų laikų politikų, biurokratų darbai, dora ir sąžinė liudija apie tas menkas sovietiniais laikais įgytas žinias. Tas būdinga ir jų palikuonims nesuvokiantiems tautos didybės, jos žmonių pasiaukojimo pavyzdžiuose.
Neatsitiktinai „Lietuvos Aido“ vyriausias redaktorius A. Pilvelis kilęs iš doros ir darbščios dzūkų kaimiečių šeimos, būdamas vyresnės kartos atstovas pergyvena, kad atgavus nepriklausomybę blogio, tamsos, amoralių bolševikų išugdyti veikėjai ir kartu su besikuriančiais bankų makleriais apiplėšė viso to turto kūrėjus – civilius darbo žmones. Pinigai, materialinės vertybės kompensavo šių žmonių dvasinę tuštumą. Kaip ir alkoholis ar narkotikai.
Kelia nuostabą tai, kaip per 20 nepriklausomybės metų nežinia kokių aitvarų turtinami, globojami atsirado net milijardieriai. Vakarų pasaulyje, esant sėkmingam verslui tokiais tampama per keletą šeimos kartų. Mūsų karosams, burokams, tumavičiams, tumėnams ir kitiems tokios ilgos kantrybės neprireikė. Labai jau nepalankiai milijonieriai ir milijardieriai ir jų parankiniai įvairūs valatkos, sutiko prezidentės D. Grybauskaitės mintis, kad Lietuvoje valdžia neturėtų atitekti oligarchams ir kriminaliniams nusikaltėliams, įvairaus plauko zuokams, kurie pasinaudodami savo ekonomine ir valdžios galia, paverčia tas galias politinėmis. Kitais žodžiais tariant, valstybė užvaldoma žmonių, kurie nenori matyti ir girdėti tautos balso, kuriems amžinosios vertybės, tradicinės šeimos harmonija lygi nuliui dėmesio. Tuokiamasi, skiriamasi iš išskaičiavimo. Lėbavimas užpildo dvasios skurdumą. Remiama savireklama.
Tokia padėtis apsprendžia mūsų politikus, biurokratus. Jų mentalitetas nesuvokia kylančios grėsmės tautos egzistencijai, jos paveldui – etninės kultūros vertybėms, ypač gimtajam lietuviškam žodžiui – kalbai, ko nesupranta Švietimo ministras laužydamas Konstituciją, prezidentės perspėjimo, derasi su ekstremistais dėl valstybės kalbos mokymo mokykloje Lietuvos švietimo sistemoje.
Šiandieną tauta neša ant savo sprando tuos, kurie nesiskaito su Konstitucija, teismuose taiko dvigubus standartus, gerbia aukso veršį, niekina tautos savastį, manipuliuoja žmogumi. Jų gėda iš mados išėjusi bėda. Ar ilgai taip tęsis? Anot buvusio Čekijos disidento, vėliau prezidento, humanisto, vieno iš iškilių asmenybių Vaclovo Havelio rašiusio „Vienas tariamai bejėgis žmogus, išdrįsęs balsiai tarti sielos žodį ir pasiruošęs padengti jį viskuo, ką turi, įskaitant ir gyvenimą, yra daug galingesnis nei tūkstantis bevardžių ir bebalsių...“
Vardan tautos, tiesos, gėrio, tautos gerovės įsiklausykime į šio žymaus žmogaus mintis, nebūkime abejingi blogiui, žaidžiančiam tautos išlikimu.
Atgal
.jpg)
