Teisė ir teisingumo vykdymas
10 04. Vaizdelis toks: nebeaišku, kas mus valdo
Doc. emeritas, dr. Vytautas Venckevičius
Šiurpus nusikaltimas itin žiauriai nužudant Dembavos kaimo (Panevėžio r.) 17-metę merginą – privertė visu balsu paklausti: pagaliau kas gi vyksta mūsų Lietuvoje?! Kas mus valdo? Juk okupantai išėjo, paliko laisvus ir nepriklausomus! Tad, atrodo, galime patys tvarkytis... Deja, pasirodo, mūsų protus užvaldė patys žemiausi instinktai – jau nekalbant apie minėtą įvykį, net mergaitės savo bendraamžę gali nužudyti, supjaustyti į gabalus ir tuo mėgautis. Štai kokia moralė vis labiau įsigali „ant laisvos Lietuvos“! Įsitikinome: dabar pats aukščiausias dievas – jo didenybė PINIGAS (Mamona). Gal ir Bažnyčia tai išpažįsta?..
Sakoma, Lietuva – teisinė valstybė, stengiasi elgtis pagal ES direktyvas, bet... Pabandykit esant reikalui kam nors pasiguosti, dažnai pamatysit, kad tai ne taip paprasta: sakys – nėra tokių ar anokių įstatymų, trūksta lėšų ir pan. Todėl ir nestebina paradoksai: močiutė, išėjusi pagrybauti, pamato kraupų vaizdą, informuoja policiją (Dembavos atvejis), kita moterėlė, išėjusi anksti rytą pavedžioti savo šunytį, randa po balkonu jaunuolio lavoną (Biržų atvejis). Aišku, policija ir kiti, atsakingieji už tvarką, aiškinasi, dažnai ir randa nusikaltėlius, prasideda ikiteisminiai tyrimai... Jei jie ir nuteisiami, bet didelė dalis recidyvistų vėl paleidžiami, vėl gauna pašalpas – kaip bedarbiai... Mat tokia (ne)tvarka. Apie valdžioje sėdinčių darbelius šįkart nutylėsiu – tai kita, itin sudėtinga(?), tema. Juk ir panevėžiečiams tai – jokia paslaptis.
Ne kartą ir man teko susidurti su policija (sovietmečiu – su milicija), pastebėti kai kurių darbuotojų požiūrį į nukentėjusį nuo nusikaltėlių. Tad keista, kodėl keliskart teistų (kad ir Dembavos atveju – 3-5 kartus) ir vėl žiauriai nusikaltusių pavardės išlieka paslaptyje? Kartais pakalbama apie policijos bendravimą su visuomene, parašoma ir spaudoje, tačiau gyvenime būna ir kitaip. Štai kad ir toks tipiškas pavyzdys iš netolimos ne per daug senos asmeninės patirties.
2005 m. spalio 31 d. mums su žmona, grįžtantiems į Panevėžį iš Ukmergės keliu Vilnius-Panevėžys per Taujėnus, maždaug ties Baleliais kelią užblokavo Kelių eismo chuligano (drįstu taip teigti!) vairuojamas automobilis „Ford Escort“, valst. Nr. AZU769, su ženklu „ne daugiau 70 km/h“. (Vėliau, dėka mūsų kantrybės, paaiškėjo, kad tai buvo Gintas B. (Biržų krašte paplitusios pavardės neminiu), vienos Biržų mokyklos abiturientas.) Jis važiavo su mergina, kuri mums vis pamojuodavo ranka. Važiuodamas 30-40 km/h greičiu, jis ilgokai mums trukdė aplenkti. Paskambinus mobiliuoju telefonu nr. 112, iš Panevėžio buvo atsakyta, kad sulauksime pagalbos. Tačiau, taip tos pagalbos ir nesulaukę, grįžome namo. Beje, tokios to jaunuolio ir jo draugės patyčios tęsėsi iki Liūdynės. Vėliau, smarkiai paspartinę greitį, jie nuvažiavo pirmyn.
Nedelsdamas iš namų paskambinau Panevėžio policijai. Atsiliepęs pareigūnas ėmė aiškinti, kad nesą įstatymo tam atvejui. Supratau – norima manimi atsikratyti. Ir tik man nenusileidus, pasiūlė parašyti pareiškimą. Parašiau. Beje, vėliau abu su žmona Panevėžio VPK pareigūnui aiškinome, kad vargu bau ar bauda (teigta, kad KET pažeidėją (ačiū, kad vis tik tai buvo pripažinta) galį nubausti 20-400 Lt, tačiau, anot pareigūno, jis esąs labai mandagus, meniškos sielos...) ką nors padės, siūlėme su juo susitikti čia, prie bendro stalo VPK ir pasikalbėti pedagogiškai – juk ir aš pedagogas, ir Policijos darbuotojai turėtų būti tokie pat, ypač vadovai (tada Panevėžio VPK vadovavo S.Poliakas). Ir visgi rezultatas buvo toks: gavau raštą, kuriame nurodyta, jog G.B. nubaustas 20 Lt. Ši procedūra užtruko apie pusantro mėnesio (gavau net tris raštus, be to, bent tris kartus mums buvo skambinta laidiniu telefonu, kai pakėlus ragelį – tyla!). Tad sutrukdėme abi puses, neskaitant mūsų. (Ir dabar pagalvoju: gal tas jaunuolis ir jo draugė jau yra baigę aukštuosius mokslus? Gal net teisėtvarkoje įsitaisę? Kas gali paneigti?)
Prisimenu, 1990-1995 metus – tada buvau Panevėžio m. Tarybos narys. Teko stebėti, kas dėjosi ir čia, pvz., kai prasidėjo pri(ch)vatizacija... Išklausėme ne vieno teisininko, pvz., kad ir prokuroro Justino Pupkos bei kitų pareigūnų, padejavimus – kaip sunku kovoti su nusikaltėliais. Na, o vienas Policijos pareigūnas iš tribūnos yra išsireiškęs: „Kas iš to, kad mes ką nors ir pagauname, bet jie paleidžiami... Matyt, teks palaukti – kol jie išsišaudys...“
Ką matome dabar? Ogi – vaizdelis toks: atrodo, mus valdo nusikaltėliai. Ir „viršūnės“ pripažįsta: atrodo grįžtame į laikmetį, kai siautėjo žinomos ne tik Panevėžio gaujos. Žmonės, ypač jaunimas, tiesiog bėga iš Lietuvos (deja, Evelina nesuspėjo). Nes negali pakęsti tos didžiulės socialinės atskirties, žmogaus orumo pažeminimo, baimės dėl neaiškios ateities. Ypač mūsų visuomenės abejingumo!!! (Neretas gali ir Lietuvos žemę parduoti – juk jos neišsiveš...) Drįstu sakyti: valdantysis tariamas elitas to negali suvokti – dėl nekompetencijos, bukumo, savanaudiškumo (prilindai „prie lovio“ ir griebk). Įsitikinome: nėra Lietuvoje jokių partijų, besivadovaujančių savo ideologija – tik interesų grupės. Tad (ne)keista: net LSDP rūpinasi labiau pasiturinčiais, o kiti dar tegu pakenčia. Argi tai logiška, moralu?
Šiomis dienomis pasiklausius įvairių atsakingų pareigūnų pasiteisinimų, įsitikinus ir Prezidentės tyla, belieka pritarti Ramūno Bogdano teiginiui: „Kraupi istorija Panevėžyje vienoje pusėje išrikiavo valdžios struktūras, stambų verslą ir padugnes, o kitoje pusėje liko išsivaikščiojanti Lietuva, uždaryta bagažinėje“. O gal vis tik reikia turėti VILTĮ? Nors ir sakoma – viltis kvailių motina.
Atgal
.jpg)
