VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Visuomenė, aktualijos

03.24. Įdėmus žvilgsnis į Lietuvos senovę

Prof. Ona Voverienė

 

 Kauno kariuomenės karininkų ramovėje įvyko Ramovės ir Lietuvos moterų lygos organizuota konferencija „Lietuvos paminėjimui Kvedlinburgo metraštyje 1010 metų“ (Lietuvos valstybingumo ištakos). Lietuvos Respublikos Seime šiais metais Atmintinų dienų sąraše Kovo 9-oji įtvirtinta kaip Lietuvos vardo diena, todėl ji Kaune paminėta oficialiai pirmą kartą. Ja siekta aukštesnio tikslo, kad ši svarbi Lietuvos valstybingumui diena būtų pavadinta LIETUVOS DIENA. Konferencijoje dalyvavo arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, konferencijos pradžioje perskaitęs invokaciją, ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, taręs svarų žodį apie Lietuvos istorijos tyrimų svarbą dabartinėje Lietuvoje,  Kauno miesto  Savivaldos Tarybos nariai p. Jūratė Norvaišienė ir Rytas Kupčinskas, ne tik kauniečiai, bet ir svečiai iš Vilniaus ir Panevėžio. Konferencijos dalyvius pasveikino ir gražios diskusijos palinkėjo Kauno karininkų ramovės vedėjas Gediminas Macijauskas.

Konferencijos „Lietuvos paminėjimui Kvedlinburgo metraštyje 1010 metų“ akimirkos

Konferenciją vedė Lietuvos moterų lygos Kauno skyriaus pirmininkė p. Meilutė Asanavičienė. Konferencijoje buvo perskaityti pranešimai: „Lietuvos valstybės pripažinimui 1010 metų“ (Agentūros „Faktum“ prie Lietuvos kultūros fondo direktorius Vytautas Navaitis); „Netimero kariuomenė“ (VU filosofijos bakalauras Algirdas Raukšta); „Netimero ir Zabedeno genai lietuviškoje tautiškumo istorijoje“ (politologijos mgr. Marius Kundrotas); „Lietuvos diena. Pavadinimo prasmė ir minėjimo ištakos“ („Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas); „Jotvingių piliakalnių ypatumai“ (etnologė Stasė Mickutė); „Lietuvos vardo paminėjimo loginė semantika“ (prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila) ir „Istoriko atsakomybė, vertinant Lietuvos praeitį“ (prof. habil.dr. Ona Voverienė). Atsižvelgiant į tai, kad ši konferencija yra ciklo būsimų konferencijų apie Lietuvos senovės istoriją pradinė, stengsimės publikuoti visus konferencijoje skaitytus pranešimus, nebūtinai pagal jų skaitymo eiliškumą konferencijoje. Pateikiame Mariaus Kundroto pranešimą, jau parengtą spaudai:

Netimero ir Zebedeno genai lietuviškojo tautiškumo istorijoje

Iš XI-o amžiaus pradžios mus lydi dvi istorinės figūros – valdovas Netimeras ir jo brolis Zebedenas. Pasak metraščių Netimeras buvo baltų krašto valdovas, priėmęs krikščioniškąjį krikštą su dalimi savo valdinių iš misionieriaus Brunono Bonifaco. Zebedenas buvo Netimero brolis, gynęs gentinį, pagoniškąjį tikėjimą ir nužudęs patį Brunoną. Šie įvykiai siejami su pirmu rašytiniu Lietuvos paminėjimu.

Nežinia, ar Netimeras su Zebedenu buvo lietuviai. Metraščiai mini įvykius Lietuvos pasienyje ir sunku spręsti, kurioje tos sienos pusėje tai vyko. Kalbininkai sako, jog šiedu vardai artimesni vakarų, o ne rytų baltams, tad Netimeras su Zebedenu galėjo būti prūsai ar jotvingiai. Taip kalba įvairūs mokslininkai nuo Zigmo Zinkevičiaus iki Alvydo Butkaus. Vis dėlto abi šios istorinės asmenybės mums reikšmingiausios kaip simboliai, įtvirtinti Lietuvos istorijoje.

Netimerą galima pavadinti pirmuoju mūsų istorijoje universalizuotoju. Zebedeną – skrupulingu gentinės savasties saugotoju. Krikščionybė kaip tais, taip ir šiais laikais, o iš esmės – nuo pat savo pradžios reiškėsi kaip universali idėjų ir etikos principų sistema. Čia kalbama apie visuotinį Dievą, visos Visatos Kūrėją, sukūrusį visas pasaulio tautas ir joms viešpataujantį, apie visuotines dorybes ir taisykles, privalomas visoms bendruomenėms ir kultūroms. Pagoniškuose tikėjimuose svarbiausia – sava gentis ir savi papročiai.

Pagonybės gėrio ir blogio sampratas puikiai iliustruoja viena krikščionių misionieriaus patirtis Afrikos gentyje. Misionierius klausė čiabuvio, kas yra blogis. Čiabuvis atsakė, jog blogis būna tada, kada kaimynas vagia jo ožkas. Misionierius viltingai perklausė, kas gi yra gėris. Čiabuvio atsakymas pritrenkė: gėris būna tada, kada jis vagia kaimyno ožkas. Pagonybės esmė – visos žmogaus ir pasaulio būties aiškinimas per savastį. Čia mažai svarbu, jeigu išvis prasminga, kokia yra objektyvi tiesa. Svarbu tai, kas mūsų. Nėra tiesos, yra tik tikėjimas.

Dar viena svarbi krikščionybės ir pagonybės skirtis glūdi gėrio ir galios santykiuose. Krikščionybėje Dievas pirmiausiai garbinamas už tai, kas yra teisingas ir mylintis. Jo galia – antraeilės svarbos klausimas. Krikščionių Dievas Kristaus asmenyje, savo būties esmėje būdamas absoliutus visagalis, sutiko tapti silpnu iš savo meilės ir gerumo. Iš pradžių Jis tapo kūdikiu, o po to – auka ir mirtininku ant kryžiaus, kad atpirktų nuodėmingus žmones. Pagonys dievus garbina dėl jų galių ir iš jų tikisi galių. Dievai čia gali kartais būti blogi, o velniai – geri.

Pagonybėje sunku rasti etinį ar intelektualinį universalumą. Jo užuomazgų būta judaizme, bet ir čia ypatinga reikšmė skirta savai bendruomenei. Mylėti artimą čia reiškė mylėti savo tautietį ir dar – besilaikantį tam tikros religijos, dar geriau – tam tikros jos mokyklos. Tuo tarpu krikščionybės idealas – gerasis samarietis, kitatikis ir kitatautis, parodęs žydui malonę. Taigi, krikščionybėje doros principai – aukščiau tautinės ir net religinės tapatybės. Nors istoriškai krikščionys dažnai peržengdavo šį idealą, jis glūdi kanonuose ir bazinėje pasaulėžiūroje.

Nors Kristuje skirtumai tarp žydo ir graiko, vyro ir moters tampa antraeiliai, jie iš esmės išlieka. Tuo krikščionybės universalumas skiriasi nuo islamiškojo. Nuosekliame islame tautiškumo reikšmė – daug mažesnė. Koranas visame pasaulyje skaitomas viena kalba, o valstybės modelis ir išvis atsietas nuo tautos. Krikščioniškasis universalumas – tai meilė tarp žmonių ir tautų, išlaikant jų savastį, užuot visus sulydžius į vientisą masę. Dėl to dėsninga, jog nacionalizmas – politinis tautiškumas – taip pat gimė krikščioniškoje Europoje. Islamo šalyse politinis tautiškumas įmanomas tik tiek, kiek politika atsitraukia nuo fundamentalaus islamo.

Netimeras, priimdamas krikščionybę, vedė savo tautą į europinę ir pasaulinę tautų šeimą. Zebedeno vizija buvo priešinga – subjektyvistinė ir izoliacionistinė. Zebedeno tautiškumas – tai moralinė ir kultūrinė autarkija, savipakankamumas. Sava tauta čia reiškė visą pasaulį. Toks tautiškumas iš esmės linkęs į totalumą. Tautiški dievai, tautiška kosmogonija, tautiška etika. Pretenzijos į tautinę religiją logiškai prilygsta pretenzijoms į tautinę matematiką ar fiziką. Negalima Visatos dėsnių aiškinti per vienos tautos ar jos kultūros prizmę.

Tam tikra skirtis tarp religijos ir tautiškumo leidžia suvokti žmogiškosios tapatybės daugialypiškumą ir sudaro palankesnę terpę žmogaus laisvei. Europos tautų nacionalizmas buvo tiek humaniškas ir demokratiškas, kiek jis rėmėsi krikščioniškojo pasaulėvaizdžio paveldu. Nutolus nuo jo gimė fašistiniai ir nacionalsocialistiniai monstrai, kai sava tapatybė buvo aukštinama, o kitos tapatybės – žeminamos, smerkiamos ir net naikinamos.

Netimero likimas po Brunono žūties liko paslaptis. Vis dėlto aišku, jog Brunono krikšto istorija sulig tuo baigėsi. Lietuviai, prūsai ir jotvingiai liko pagonys. Baltai grįžo į praeitį – į savo kaimus, uždaras apjuostas pilis, uždarą pasaulėvaizdį. To pasekmės – krikštas į mūsų žemes ėjo jau su kitų tautų politinio, karinio ir kultūrinio imperializmo priedais. Prūsai pavergti, jotvingiai išnaikinti, jų likučiai asimiliavosi su kaimynais, o lietuviai jau pavėluotai dusyk priėmė krikštą savo tautos ir valstybės sąskaita: prie Mindaugo – iš vokiečių, prie Jogailos ir Vytauto – iš lenkų.

Pirmąsyk teko aukoti gentainius skalvius, nadruvius ir žemaičius. Iš jų į Lietuvą grįžo tik žemaičiai. Antrąsyk priimtas Lenkijos pavaldumas, skverbėsi lenkų kalba ir kultūra, kol galiausiai lietuvių aukštuomenė sulenkėjo, o pačiai lietuvių tautai grėsė likti lenkų etnine grupe kašubų ar guralų vaidmenyje.

Vis dėlto pažintis su krikščioniškuoju universalumu teigiamai veikė lietuviškąjį tautiškumą. Dar didysis kunigaikštis Gediminas, būdamas pagonis, bandė derinti universalumą su savastimi, teigdamas, kad Lietuvoje visi gali garbinti Dievą pagal savo papročius ir visi garbinantys tą patį Dievą. Nors tai dabar atrodytų naivus reliatyvizmas, tai buvo pastanga suvokti skirtumų darną, kurią nešė krikščionybė. Nuo Mindaugo iki Vytauto laikų Lietuvoje sugyveno katalikai, stačiatikiai ir pagonys, vėliau atsirado judėjų, musulmonų, karaimų, Reformacijos laikais – protestantų.

Lietuva garsėjo tautine ir religine tolerancija tais laikais, kai Europoje liepsnojo religiniai karai. Galima pasakyti, kad vėliausiai priėmę krikščionybę Lietuvos valdovai ją suvokė autentiškiau, nei daugelio Europos šalių valdovai. Jie mažiau spėjo apsikrėsti infekcija, kurią europinė krikščionybė buvo perėmusi iš despotiškosios Romos imperijos Konstantino ir Teodosijaus laikais. Lietuva išvengė Trisdešimties metų karo, Baltramiejaus nakties, čia mažai tesireiškė ir inkvizicija.

Vis dėlto svarbi istorinė galimybė tapti savarankiška krikščioniška valstybe, kaip Anglija, Škotija ar Skandinavijos šalys, buvo praleista. Lietuva, priėmusi krikštą iš Lenkijos, tapo jos jaunesniąja seserimi, o XVIII a. pabaigoje ir išvis integruota į Lenkiją. Tame pačiame amžiuje jungtinę valstybę pasidalijo kaimyninės šalys – Prūsija, Austrija ir Rusija.

Krikščioniškosios kultūros auklėtinių – Johano Gotfrydo Herderio, Džiuzepės Madzinio, Žiulio Mišlė – įtakoje užgimusi etninio nacionalizmo pasaulėžiūra XIX a. II-oje pusėje pasiekė ir Lietuvą. Lietuvių tauta atgimė, susivienijo ir 1918 m. atkūrė savo valstybę etninėse ribose. Joje taip pat klestėjo tautinė ir religinė tolerancija, ypač – vadovaujant tautininkams ir jų idėjiniam vadui, prezidentui Antanui Smetonai. Būdamas įsitikinęs katalikas jis griežtai skyrė tautiškumą nuo religijos. Jo laikais protestantai tapdavo ministrais, karo vadais, diplomatais. Žydai, vokiečiai, totoriai ir kitos tautinės bendrijos turėjo kultūrinę autonomiją ir lygias teises.

Deja, XX a. viduryje Europą ėmė dalytis antikrikščioniškos, satanistinės ideologijos ir jų persmelktos didžiosios valstybės, pirmiausiai – nacistinė Vokietija ir bolševikinė Rusija. Lietuvą ištiko jų abiejų okupacijos, keitusios viena kitą. Žymi dalis lietuvių tautos sunaikinta, ištremta ar priversta išvykti. 1990 m. atkūrus valstybingumą čia atgaivinta tautinė tolerancija, deja, religinio pliuralizmo pritrūko. Gedimino, Vytauto ir Žygimanto Augusto laikai užmiršti. Atsirado labiau privilegijuotos ir antrarūšės religinės bendrijos.

Tautiškumo idealai vis labiau traukėsi į užmarštį, stumiami kraštutinio liberalizmo, marksizmo ir globalizmo principų. Nykstant titulinės tautos nacionalizmui, kaip valstybę įprasminančiam ir jungiančiam principui, nyko ir pilietinis patriotizmas, kai kuriose tautinėse bendrijose – ypač lenkų ir rusų – stiprėjo lojalumas kaimyninėms valstybėms Lietuvos sąskaita. Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, kaip suverenių valstybių sandraugą, vis daugiau suverenumo ėmė deleguoti Briuselio struktūroms. Beveik trečdalis tautos emigravo svetur, viliojamas trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto, artėja masinės imigracijos iššūkiai.

Šiuolaikinis lietuviškasis tautiškumas – marginalizuotas, išstumtas į viešųjų erdvių užribius. Tai didžiąja dalimi reikia aiškinti kosmopolitinės politikos, žiniasklaidos, verslo ir akademinės visuomenės sąauga, bet rimtų problemų turi ir pats tautinis judėjimas.

Jame vėl kyla istorinis konfliktas tarp Netimero ir Zebedeno. Dalis lietuviškųjų patriotų suvokia tautiškumą, kaip vieną svarbiausių žmogiškumo kategorijų, universalioje vertybių sistemoje, kaip žmogiškosios doros ir pasaulinio solidarumo modalumą. Kita dalis tautą bando grąžinti į atkampaus kaimo ar aptvertos pilies būseną, supriešindami ją su visa Vakarų krikščioniškąja civilizacija, kurios dalimi, nors ir pavėluotai, per didžiulius vargus tapome.

Šiais laikais krikščioniškoji civilizacija išgyvena skaudžius iššūkius. Esminis klausimas – ar spręsti Vakarų problemas drauge su kitomis Vakarų tautomis, ar pasitraukti iš jų šeimos, tampant potencialiu despotiško fašistinio kaimyno grobiu. Dėsninga, jog žymi dalis izoliacionistinių patriotų, grįžtančių prie tautiškųjų dievų paieškos, linksta į Rytus, kur nominali krikščionybė dengia partikuliaristines ir antihumaniškas nuostatas. Maskvos ulusas suinteresuotas Vakarų skaldymu ir mielai siunčia savuosius guru apmokyti šiuolaikinių zebedenų tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos, o iš dalies ir Amerikos valstybėse.

Atmetę Netimero krikštą savo laiku praradome gerą dalį savo etninės erdvės ir vos vos išsaugojome lietuvių tautos likučius. Šiais laikais atmesdami krikščionybės teikiamą universalumą, tautiškumą žmogiškume ir darną įvairovėje, galime prarasti ir juos. Jeigu Japonija gali sau leisti radikalizuotos savasties prabangą dėl savo geografinės padėties, o Indija – dėl demografinių išteklių, tai Lietuvai vienintelė perspektyvi tautiškumo samprata – laisva ir savita tauta darnioje Europoje, darniuose Vakaruose, ateityje – ir darniame pasaulyje.

Eik į pensiją, Zebedenai. Sveikas grįžtantis, Netimerai.

 

Atgal