VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
06.18. Europa ateina į Klaipėdą
Petras Bielskis
Eimunto Nekrošiaus ilgesys
Klaipėda pamažu, bet tvirtai tampa teatriniu miestu. Kartas nuo karto kviečiami garsūs ir seni kitų tautų teatrai, surengiama vietinio teatro repertuaro peržiūra – vyksta teatrinė manifestacija. Ir svarbiausia, kad teatras į spektaklius sukviečia visą teatrinę miesto visuomenę. Miestas švenčia. Tokioje šventėje aiškiai pasimato ne tik miesto teatro vieta ir lygis, bet ugdomas dvasinis bendruomenės susitelkimas, savumo jausmas, bendra atsakomybė už miesto kultūrinį veidą – mūsų teatras ir mūsų miestas. Tai yra mūsų laikų kultūros reiškinys.
.jpg)
ANTIWORDS foto Michal Hančovsky
LATE NIGHT foto Vasilis Makris
Šių metų Klaipėdos teatrinis pavasaris suskilo į dvi vitrinas: lietuviškąją ir tarptautinę. Visi respublikos teatrai gali bendrauti su užsienio ir respublikos vertintojais, plečiasi tarpusavio ryšiai. Klaipėda kaip lygi, nesidrovėdama, atsistoja greta pasaulinio lygmens miestų. Į Lietuvą ateina Graikijos, Lenkijos, Belgijos, Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos net Korėjos kultūra.
Nacionaliniam teatrui atstovauja patys didžiausi mūsų teatrinės minties grandai E. Nekrošius, J. Vaitkus, O. Koršunovas, V. Masalskis ir jaunųjų režisierių karta – A. Šeiko, P. Ignatavičius, E. Kazickaitė, A. Areima, P. Markevičius.
Klaipėdos dramos teatras išsiaugino savą dramaturgą. Dramaturgai kuria teatro veidą. Turėjome B. Sruogos dramą ir J. Grušo bei J. Marcinkevičiaus filosofinę dramą, P. Vaičiūno, K. Sajos komediją, o dabar jau reikia kalbėti apie Gintaro Grajausko naują teatro kalbą. Jo teatras prasidėjo Beno Šarkos teatriniuose bandymuose Gliukų teatre. Taip atsirado ir nuo čia į didžiąją sceną atėjo „Rezervatas“, „Brunonas ir barbarai“. Jau čia pasimatė rimtos dramaturgijos apraiškos, o pjesės „Mergaitė, kurios bijo Dievas“ ir „Pašaliniams draudžiama“ jau pateikė brandaus dramaturgo paraiškas. Šių metų festivalyje Klaipėdos teatrą atstovauja naujausia jo pjesė „Kas prieš mus“.
Spektaklyje reiškiasi europinio lygio pajėgos – Jonas Vaitkus, Vytautas Narbutas, Rolandas Kazlas, Rimantas Pelakauskas, Eglė Barauskaitė ... Ryškiai kalbama apie politiką mene. Kurti ir valdyti – du skirtingi dydžiai, o gal ir antagonistiški. Spektaklis perspėjimas. Tik koks ir kam? Kultūros sandūta su nekultūra? Spektaklis kalba apie tai kaip būna, bet nematome kaip tas blogis ateina, kokiais būdais užgimsta ir vystosi. Jau pirmose scenose R. Kazlas yra toks, išbaigtas ir kitaip elgtis nebegali. Mus labiau domintų eiga. Kartais atrodo, kad talentingai piešiamas ne procesas, o išorinis blogio paveikslas.
E. Nekrošius Klaipėdos teatre. Šitas režisierius moko skaityti teatrą. Jis visada kalba ženklais. Žiūrėti tokius spektaklius reiškia mokėti skaityti tuos ženklus. Reikia išmokti juos atpažinti.
Varpininkas Darius Meškauskas nuo pat pradžių iki spektaklio galo po scena valkioja, mėto rąsto nuopjovą, kaladę. Tai per visą spektaklį einantis meninės kalbos ženklas. Prisimenu E. Nekrošius studijų metais į seną etiudui atsinešė eglės išvartą, tikrą medį ir pjūklu ėmė ją dalyti gabalais. Medis įvairiomis formomis eina per visą jo kūrybinį gyvenimą. Tai negali būti be prasmės. Kokia jo prasmė?
Tokio ženklų skaitymo mus yra mokęs vyskupas Valančius. Išleisdamas „Auksinis altorius“ maldaknygę jis mišių maldas paaiškino piešinėliais. Žmogus, mato kaip kunigas atnašaudamas mišias arba atlikdamas Kristaus dramą daro daug veiksmų, naudoja daug ženklų ir nesupranta jų prasmės. Tada varto maldaknygę kur Vyskupo rūpesčiu maldyne įklijuoti paveikslėliai kaip kunigas prie altoriaus nusilenkęs meldžiasi, daug sykių žegnoja apeiginį kėliką, pakelia aukštyn ostiją. Po paveikslėliu Valančius padėjo glaustus paaiškinimus: „ kai kunigas eina prie altoriaus mislyk Kristų einant į Alyvų daržą; kai daug kartų žegnoja kėliką mislyk, kad Jėzų kryžiavoja; kai iškelia ostiją mislyk, kad Jėzų pakėlė ant kryžiaus; kai kunigas žmones žegnoja mislyk jog Viešpats Jėzus šv. Dvasią mokytiniams atsiuntė“...Tai tarsi pirmoji teatrologinė reginio, Kristaus dramos recenzija.
Prieš daug metų, melioratoriams sugriovus mano tėvų sodybą, atsipjoviau seno trobos sienojo kaladę ir iki šiol ji visur, iš vienų namų į kitus, keliauja su manimi. Negaliu paaiškinti kodėl, bet žinau, kad man to reikia. Visai nenustebau pamatęs, kad E. Nekrošius panašią kaladę valkioja „Baltosios kalės“ spektaklyje: ji ir pagalvė mirusiam Donelaičiui, ir pasostė, ir svaidyklė, ir užuovėja, ir palaipa...Našlei atneša į popierių susuktas lyg gėles, bet jos našlės glėbyje virsta šventmarės kalavijais, kančios ženklu, pūgą atstoja baltos dulkės stiklainiuose. Ir baltosios kalės, iki mirtie ginančios namus, egzekucija yra paties Donelaičio gyvenimo parabolė.
Labai ryškūs ir įdomūs aktoriniai darbai. Geriausias pavyzdys Nijolės Sabulytės ir Donato Švirėno sukurti personažai. Tiesą sakant, neteko matyti, kad jų darbai būtų kada neįdomūs. Bet vis tik čia jiedu, turėdami gana taupią dramaturginę medžiagą, prašoko savo galimybes. Kristijono motinos vaidmuo visai epizodinis, bet aktorė sugeba pakelti jį iki epinio lygmens – girdisi išdegintos žemės balsas, arba tas gyvenimas, kuris buvo ir formavo Donelaitį. O D. Švirėnas , paeiliui žaisdamas trijuose asmenyse ( elgeta, buvęs teisėjas, ponaitis Maras) demonstruoją aukštąjį pilotažą – išmonė, saikas, stiliaus pajautimas. Nuo demonstratyvaus asketiškumo iki žonglieriško dekoratyvumo „vaišinantis“ arba surenkant likučius prie ponų stalo.
Lyg nepastebimai, lyg savaime spektaklis įgyja universalumo, pasidaro daugiareikšmis.
Analogiškai užkoduotas ir perskaitomas, jau kito teatro ( Meno forto) antras E. Nekrošiaus spektaklis „Jobo knyga“. Spektakliai mums palikti kaip didžiojo menininko testamentas. Ir laimė, kad aktorių sąžiningumas ir dorumas vis dar tebesaugo spektaklius taip kaip juos paliko metras.
Tuo spektakliu režisierius pasako, kad teatras ne daiktuose, o tarp daiktų. Scenoje paprastas dabartinis rašomasis stalas, kelios laidais suraizgytos elektros lemputės, aliuminis virtuvės puodelis, kelios rieškutės skaldos ir vienas obuolys. Viskas. Bet greta tų smulkmenų atsistoja Didelis Aktorius ( Remigijus Vilkaitis ) ir įvyksta stebuklas. Rašomasis stalas įgyja prasmes toli nuo savo paskirtis, nepamanytum, kad prozaiški stalčiai gali pažadinti ir užpildyti erdvę, stalčiai gali skraidyti ir sugrįžti... Bukletuose rašoma, kad spektaklyje sprendžiama “žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema“. Iš tikrųjų žmogaus tikėjimas metamas į išbandymų žaizdrą , kaunasi su neviltimi ir nugali. Gal tai mūsų kova už laisvę: išvyti, ištremti, nužudyti mūsų prezidentai, ant bruko pamesti sumaitoti mūsų broliai ir pagaliau vėl Nepriklausomybė. Kiekvienas žiūrovas turi savą atitikmenį.
E. Nekrošiaus spektakliai dažnai turėdavo kelias redakcijas. Dabar Jobui Nelabasis dovanoja obuolį, Dievas paskolina peilį ir Jobas pjausto, valgo. Aš esu matęs ir šio spektaklio šiek tiek kitokį finalą. Dievas už ištvermę leidžia dovanoti kankiniui obuolį ir Jobas jį tiesiog suryja –susmenga pirštai, lupa dantimis, tykšta obuolio sultys. Kažkoks gyvybingumo gaivalas. Per obuolį pasako daugiau už šventraščio tekstą, atidengiama galinga jausmų erdvė. Tik tokiame spektaklyje suvoki kas yra aktoriaus talentas.
Išskirtinai įdomus Nacionalinio dramos teatro spektaklis „Durys“. Dar labiau svarbu, kad tai Norvegijos menininkų ( rež. Jo Stromgren) darbas. Mums tai lyg ir nauja: nebėra vieningo siužeto. Sąmoningai. Žiūri kaip aktorinio meistriškumo tobulos technikos egzaminą. Tai spektaklis sudarytas iš atskirų draminių epizodų: gaisras, pasikėsinimas, šiukšlių dėžė, nuomaris, pavydas ir k.t. Nėra vieningos temos, pagrindinio įvykio, kuliminacijos...net, atrodo, priežastinio ryšio. Gal chaosas? Visi epizodai vienodai reikšmingi ir, bet kurį išėmus, niekas nepasikeistų. Nebent sutrumpėtų spektaklis. Spektaklis kaleidoskopas, bet aktoriai dirba meistriškai ir reginys užimantis kvapą.
Kažkuo į norvegus panašus režisieriaus Artūro Areimos „ Hamletmachine“ spektaklis. Tik čia labai efektingai visuotiname chaose netikėtai iškeliama tobula nuogo žmogaus figūra. Harmonijos ir chaoso priešprieša sudaro draminio konflikto esmę.
Atrodo ima blėsti Oskaro Koršunovo šviesa. Ir lyderiai pavargsta. „Rusiškas romanas“, tuo labiau „Pamišėlis“ nesukėlė euforijos. Apie Tolstojų be Tolstojaus. Ryškiausiai parašyti ir stipriai atkurti Tolstojaus žmonos ir Tolstojaus pasekėjo Čertkovo vaidmenys (akt. N. Savičenko, akt. V. Anužis). Judviejų konfliktas vertas Tolstojaus. Patraukliai sprendžiamos ir funkcionalios vaizdo projekcijos (M. Žukauskas).
Nekantriai laukiame šventės antros dalies, kur aiškiai pasimatys lietuviško teatro vieta Europoje. Žinant su kokiu entuziazmu užsieniuose priimami mūsų režisierių gastroliniai spektakliai, vargu sulauksime meninių netikėtumų ar staigmenų.
ŽMOGAUS DVASIOS SUTEMOS
Buvome įpratę iš Europos sulaukti A. Hanuškevičiaus, B.Brechto ar A. Vaida, bei K. Lupa, A. Duda-Gracz programinių-epinių spektaklių. Šių metų TheATRUM festivalis svečiais nelabai gali pasigirti. Kažkoks jei ne pilkumas tai ryškus susmulkėjimas. Gal ir gerai. Labiau ir ryškiau pasimatė mūsų pačių įdirbis, objektyviau atsidengė nacionalinio teatro savivertė.
Graikų Blitz Theatre Group menininkai skelbia, kad „teatras – tai laukas, kur žmonės susitinka dalintis mintimis iš esmės, o ne vieta demonstruoti virtuoziškumui ir skelbti nusistovėjusias tiesas“. Taigi apie esmę. Kokią graikų teatras mato dabartinio pasaulio esmę? Nežiūrint, kad visą spektaklį skamba maloni valso muzika ir trys aktorių poros nuolat sukasi valso sūkuryje bendras įspūdis labai slegiantis. Nėra vieningo siužeto, intryga nesivysto, bet aktoriai, kartas nuo karto atsiplėšdami nuo valso kalbą į mikrofoną prisiminimų nuotrupas apie meilę ant Dievo Motinos katedros stogo, karą, žygiuojančią Europos kariuomenę, lėktuvų antskrydžius, , sužeistus žmones ir kruvinus tvarščius, apie marksizmą, komunizmo revoliuciją ir fašizmą...Toks jų gyvenimas, buvusių dramų fragmentai arba tai, kas dar atmintyje išliko. Šokio aikštelė irgi įrengta tarp sudaužytų namų nuolaužų, netvarkingai išmėtytų barokinių baldų likučių, tarp šiukšlių ir dulkių. Sąvartynas ne tik būties, bet ir žmogaus dvasios, jo minčių. Jokios vilties, jokios prošvaistės – suirutė ir dulkės.
Spektaklis apie Europos mirtį. Šeši personažai, praėję karo mėsmalę, išgyvena dvasinį krachą. Teatras stengiasi atskleisti ne tik materialinės kultūros chaosą, bet ir žmogaus vidinę dykvietę. Kažkokie pigūs triukai, bandymas išsiveršti iš pilkumos ar pademonstruoti kūrybinę iniciatyvą dar labiau stumia juos į neviltį. Viskas ką jie daro atrodo naiviai ir bejėgiškai, banaliai, nesubrendėlio lygmenyje – provincialaus cirko klaunada: prailgintas liežuvis, ,stovėjimas ant galvos, nevykęs špagatas, peilių rijimas... Tragiškas bejėgiškumas. Banalumas panaudotas sąmoningai, kaip meninės raiškos kalba.
„Matau tavo kaktą dulkėse“– sako kažkuris iš šešių šokančiųjų. Tai tarsi viso spektaklio leitmotyvas. Žmogus praėjo visas revoliucijas, ideologijas, karus ir dabar stovi kaip dulkė dulkėse.
Čia ryškūs du keisti personažai: griuvėsiai ir valso muzika. Kad aktoriai, neturėdami dramaturginio stuburo padrikai neišsklistų nuo spektaklio pradžios iki galo įvedamas viską vienijantis valso šokis. Valsas. Visą vakarą klausant tos muzikos, atmintyje atkakliai kirbėjo kažkokie matyti ir žinomi reginiai. Pirmiausia, žinoma, atpažįstamas garsus Aramo Chačatruiano kūrinys – valsas. Įdomu, kad šitas valsas buvo parašytas 1941 matais, Pasaulinonio karo pradžios metais, o šis spektaklis apie žmogų kare. Ir dar, prisiminė kita nemažiau įdomi detalė – beveik tokiu pat vienijančiu stilistiniu tikslu lietuvių teatre 1997 metais tą patį valsą „Maskarado“ spektaklyje panaudojo lietuvių režisierius Rimas Tuminas. Ir lietuvių teatras ir graikai ( rež. Angelliki Papoulia, Christos Passalis, Giorgos Valai) muziką pakelia iki personažo lygmens. Spektaklis skaitomas keliais lygiais. Šokis čia yra aktorių egzistavimo būdas. Po muzikiniu ritmu arba garso monotonu paslėptas vidinis personažų sąmonės sriautas. Besidomintiems teatro meninės raidos keliais, minties kodavimo būdais šie faktai gana svarbūs.
Norom nenorom skverbiasi mintis, kad lietuviškojo teatro dalis pasir0dė turiningesnė. Tiksliau lietuvių režisieriai ir E. Nekrošius ir R. Tuminas, ir O. Koršunovas teatrui kelia aukštesnius socialinius ir moralinius uždavinius.
Palyginimui imkime kad ir lenkų spektaklį „Margarete“. Kambaryje ant grindų sėdi Janekas Turkovskis ir pasakoja kaip jis įsigijo kažkieno padrikai mėgėjiška kamera nufilmuotus kadrus, net ne siužetus, o kadrus ir kelioninio projektoriaus pagalba čia pat bando atspėti kadruose šmėžuojančios moters likimą. Kaip archyvaro darbas įdomus, gal net pažintinai prasmingas, bet teatro kūriniui iki šiol būdavo to per maža. Lenda įkyri mintis, kad atkakliai griaunamas teatro kaip meno šakos ištisomis epochomis suformuoti kūrybiniai principai. Prie tos minties dar labiau verčia grįžti po čekų spektaklio „Antiwods“. Režisierius Peteris Bohačius paėmė „dvi moteris, tikro čekiško alaus dėžę, dideles kaukes , absurdo humorą“ ir nepilną valanda lėbavo, šlapinos, kalbėjo pilnai salei žmonių niekus apie užpakalį ir šūdą. Kažkada Balys Lukošius pyktelėjęs yra pasakęs: ko iš jų norėti, jei jų nacionalinis herojus yra šungaudis“.Aš taip nemanau, bet kai dabar vietoje moteriškos ir vyriškos giminės beveik reikalaujama sakyti „ano“ tai ir šitas viešas meninio bendravimo „įšūdinimas“ atrodo labai pretenzingai
Kita vertus, tuo šitokie teatriniai festivaliai, kūrybiniai mainai ir reikšmingi mums. Pasirodo lietuvių teatro režisūrinė mintis (kad ir R.Tumino“Maskaradas“) prilygo, o gal kai kur ir pirmavo europinio teatro kontekste jau prieš keletą dešimčių metų.
Atgal
.jpg)
