VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
03.25. Ar taps lietuviai vėl tauta?
Prof. Ona Voverienė
Tauta gimsta vykdant žmogaus istorinį pašaukimą. Tautos pašaukimas – tai kurti savo kultūrą. Kultūra tautas įveda į istoriją. Moralinis ir dvasinis tautos vertingumas remiasi jos narių doriniu bei kultūriniu vertingumu. Pageidauti savo tautai dvasinės didybės – tai ryžtis pačiam tobulintis ir savo asmenimi pasitarnauti medžiaga savo tautos vertingumo rūmams statyti. Būti patriotu, tai visų pirma būti doru žmogumi. Patriotizmas reiškiasi darbais, o ne šauniais ir tuščiais pasigyrimais.
Prof. Stasys Šalkauskis
Dar tik praeitais metais Artūras Judžentis rašė, kad Sąjūdžio metais lietuviai buvo susivieniję ir tapę Tauta. Deja, globalizacijos vėjai to darnaus pastato sienas labai greitai gerokai išpustė, jos gerokai aptrupėjo, ir jeigu dar nevisiškai sugriuvo, tai kuo toliau, tuo labiau trupa. Tą pastebėjo ir straipsnio autorius, rašęs, kad lietuviams tautiškumas „nėra duotybė, o tik galimybė“. Tik „reikia vidinio postūmio, atsivertimo, kuris kiekvieno mūsų atskirybę paverstų tautos bendrumu. Kiekvienas turime tokią galimybę“ (Artūras Judžentis. Vėl tapti tauta // Lietuvos aidas. – 2019, liep. 27 – rugpj. 3, p. 1,15).
Jo nuomone, lietuviai tik tada virs tauta, „Kai tautos istorija virs ir mūsų praeitimi, kai tautos ateitis taps ir mūsų likimu – kai bus ne tas pats, ar bus išsaugota tradicinė lietuviška abėcėlė, kai rūpės, kad Lukiškių aikštėje iškils paminklas tautos didvyriams, kai skaudės širdį dėl sudaužytos lentos Generolui Vėtrai ir dar daugelis kitų dalykų – kai įgysime tautinę savimonę. Tik tuomet tapsime tautos dalimi, tik tokiu atveju priklausysime tautai“ (A. Judžentis. Ten pat).
Dabar – mes, tik individai, jų minia, gauja. Tautą sudaro tik tautinę savimonę išsiugdę, tautinį jausmą turintys žmonės. Tautą nuo minios tik ir skiria tautinė savimonė, ji vienija tautos žmones paverčia juos tauta. Turintiems tautinę savimonę reikia turėti drąsos ją išlaikyti dabartinėje nutautėjusioje Lietuvoje. Tautos žmogus stengiasi puoselėti tautos vertybes – gimtąją kalbą, jos istoriją, jos vertybių sistemą, tradicijas, papročius, švęsti tautines šventes, jas perduoti savo palikuonims laikytis tautos pripažintų gyvenimo ir moralės normų. Taip stiprinti tautą. Ne tik žodžiu, bet ir veiksmu, ir svarbiausia, savo gyvenimo pavyzdžiu.
Tik visos tos pastangos pavienių tyrinėtojų nueina vėjais, kai Lietuvos valdžiai visiškai nerūpi nei tautos, nei Lietuvos valstybės realybė ir išlikimas. Tas pats pasakytina ir apie daugelį mūsų tautiečių, virtusių europiečiais ir pasaulio žmonėmis. Jiems jau viskas dzin, kas vyksta Lietuvoje. Ačiū Dievui, kad nors Europos Komisijai tai dar rūpi. Įsigilinusi į Lietuvos ekonominę situaciją, ji padarė tokias išvadas:
Mokesčių surinkimą gerinančių priemonių efektyvumas Lietuvoje nedidelis, o PVM atotrūkis išlieka vienas aukščiausių visoje Europos Sąjungoje;
Ekonominio augimo vaisiais vis dar dalijamasi netolygiai: pajamų nelygybės ir skurdo bei jo rizikos rodikliai Lietuvoje išlieka aukšti;
Skurdo ir socialinės atskirties
rizika ypač aukšta bedarbių, žmonių su negalia, senyvo amžiaus žmonių bei daugiavaikių šeimų;
Lietuvoje žmonių sveikata išlieka viena prasčiausių, o mirštamumas nuo pagydomų ir neišvengiamų ligų vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje;
Mokslo ir inovacijų sistema Lietuvoje blogai finansuojama. Išlaidos mokslo tiriamajai veiklai yra daugiau negu dvigubai mažesnės, negu jų reikėtų ir planuojama. Verslo ir mokslo ryšiai riboti (Europos Komisja: bendras ekonomikos augimas slepia kritinę situaciją Lietuvoje // Delfi.lt- 2020.02.25).
Taip atrodome mes iš Europos Sąjungos biurokratinių aukštybių. O kaip mes patys sau atrodome? Pasirodo – dar blogiau.
Kultūrai skiriamos lėšos kasmet vis mažinamos ir mažinamos, taip pačiai Lietuvos Vyriausybei, ypač premjerui S.Skverneliui ir dabartinei valdančiajai koalicijai lengvabūdiškai ir piktybiškai (o gal ir turint tokį tikslą? Kas gali paneigti? – O.V.) per kultūros žlugdymą, naikinant Lietuvoje lietuvių tautą (žymiai intensyviau negu sovietinio okupacinio režimo žudynėse).
Daugelį mūsų piktina (ir mane taip pat – O.V.), kad „uolūs eurovaldininkai kruopščiai nustatinėja, kaip turi būti vykdomas pradinukų seksualinis švietimas“, kaip to reikalauja Briuselio koridoriuose vyraujanti liberalistinė ir feministinė vertybių sistema“ (Edmundas Naujokaitis. Tautiškumas ir religija // Delfi.lt. -2018.11.13). Straipsnio autorius mano, kad po tokio ES seksualinio švietimo tie, kurie išklausė jo visą kursą, „nekurs šeimos ir neturės vaikų. O po keliasdešimt metų dauguma Lietuvos pradinukų bus nebe lietuviai“ (E.Naujokaitis. Ten pat). Tikriausiai musulmonai, kurie dabar kaip skėriai plūsta po visą pasaulį ir gimdo po 10-12 vaikų – O.V. Didžiojoje Britanijoje, kur jau seniai vykdomas pradinukų seksualinis švietimas, pagal ES rekomendacijas „jau dabar kas aštuntas naujagimis yra neeuropietiškos kilmės, ketvirtadalis jų – juodaodžiai. Prognozuojama, kad 2020 metais Birmingemo ir Lesterio miestų gyventojų dauguma bus afrikietiškos kilmės. Europos Sąjungos Demografinė komisija prognozuoja, kad Vokietijoje, kur 2018 m. gyvenio 73 mln. vokiečių ir 10 mln.migrantų. 2050 metais svetimtaučių bus 25 mln. Į Lietuvą panašioje Danijoje, kurioje šiandien gyvena 5 mln. danų ir pusė milijono imigrantų, po 50 metų pastarųjų gyvens jau du mln. (XXI amžius. Horizontai. – 2004.03.03, p. 7). Socializmo ir liberalizmo ideologijos, daugumai europiečių diktuojančios vertybinę skalę, veda mūsų žemyno tautas fizinio išnykimo link. Europa serga kažkokia savižudiška manija. Kuo gilesnės demografinės problemos, tuo aršiau propaguojami abortai, kontracepcija ir visokie seksualiniai iškrypimai“ (E.Naujokaitis. Ten pat.). Dabar Lietuvos radijas ir TV diena iš dienos propaguoja eutanaziją. Žmonės gerieji, paaiškinkite man, kas čia vyksta toje mūsų Lietuvoje? Už kokius ir kieno pinigus tai vyksta?
Rinkimuose balsuosiu už tautininkus, nes tik jie vieninteliai į savo vertybių sistemą yra įsirašę tradiciją, šeimą, atmintį, subsidiarumą ir katalikiškas vertybes, be visokių ES „vertybių“ iškrypimų.
Tačiau gyvenimas tęsiasi, publikacijos, skelbiančios apie naujas dabartinės Lietuvos problemas, nesiliauja. Todėl ir budintys Tautos sargybos bokštelyje trauktis negali. Šalia corona viruso, privertusio net Vyriausybę paskelbti Lietuvoje ekstremalią situaciją, ne ką mažesnė neganda apėmusi dabartinių lietuvių protus yra griovimo virusas. Tik niekaip negaliu suprasti, kieno smegenis apsėdo šitas virusas? Svetimų, valstybių kolaborantų, kurie neturi kitų galimybių užsidirbti duonai kasdieninei kitais būdais, kaip tik parduodami Lietuvą? Ar tų, kurių smegenys, kaip mėgdavo sakyti mons. Alfonsas Svarinskas, jau virto kisieliumi?
Viena iš mėgiamiausių Lietuvos valdžiažmogių pramoga, kuri tęsiasi nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – tai mokyklų tolimesnis uždarinėjimas. Negana to, kad Mantas Adomėnas, pasitelkęs jo įgytą Kembridžo baigimo diplomą, didžiai dievinamą mūsų lietuviškų vargšų, baigusių tik Vilniaus universitetą, pasitelkęs jį be galo, be krašto sužavėjusią panelę N. Putinaitę, jo iškeltą į Lietuvos švietimo viceministrės postą, sunaikino visą pedagogikos mokslą, uždarė Pedagoginį institutą, visus pedagogikos mokslininkus, išvaikė duonos užsidirbti, valant tokiems, kaip jis, Lietuvos ponams, virtuvės ir koridorių langus ir taip nutaręs, kad dabartinei Lietuvai mokytojų jau nebereikia, mūsų vaikus ir anūkus gali mokyti šaligatvių plytelių klojėjai ir gatvių šlavėjai. Jau dabar, praėjus vos keliems metams po šios porelės „genialių sprendimų“ jau skambinama pavojaus varpais, kad Lietuvos mokykloms jau trūksta mokytojų. O šitiems ponams draugams visa tai nė motais... Išeitis yra. Geniali. Kaip ir tos porelės genialus protas... Uždarinėti mokyklas, sunaikinti Lietuvos kaimus. Kaimo žmones išvaryti į užsienius burokų ravėti ir braškių rinkti. Gal kokia nors Ispanija ar Didžioji Britanija ir kokį medalį šitai porelei užkabins – už pigių vergų atsiuntimą... O Lietuvos kaimas toliau ir be jokios atodairos naikinamas. Iš jame dar kur ne kur augančių vaikų atimamos tėviškės, o per tai ir Tėvynės pajautos, bujoja jų išgyvenamų praradimų skatinamas Lietuvos kaimo kultūros ir demografinis nuosmukis.
Kitaip nei griovimo viruso veikimo rezultatu nepavadinsi ir Lukiškių aikštės pertvarką, jos pavertimą cementine dykra. Retai dabar pasidairau po Vilnių, bet kai neseniai pamačiau Lukiškių aikštę pasibaisėjau. Visada ji buvo reprezentacinė. Net sovietmečiu, okupacijos metais ji buvo žmoniškai sutvarkyta. O dabar? Baisu į tą aikštę ir pažiūrėti! Kas valdo Vilnių? Lukiškių aikštė – akivaizdžiausias įrodymas, kad Vilnių valdančiųjų smegenys cementinės. Net robotai geriau mąsto, manau, kad jie tikrai nebūtų valstybės reprezentacinės aikštės pavertę cementine dykra. Ar ne laikas būtų šią aikštę iš Lietuvos įvaizdžio kenkėjų atimti ir padaryti valstybine, pavesti ja rūpintis tiesiogiai Vyriausybei? Ji svarbi visai Lietuvai, ir visiems mums lietuviams... kuriems dar smegenų ląsteles cementas neužliejo...
Ar ne griovimo virusas sunaikino dabartinių valdžiažmogių smegenis, kurie sugalvojo, kad Lietuvai visai nereikia lietuvių tautos, ir sunaikino visas humanitarines institucijas, ugdančias tautą ir tautinę savimonę. Sunaikinti visi valstybės lituanistiniai institutai - Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvių kultūros tyrimų, juos sujungus į vieną kolchozą – Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą, kurio pagrindiniai uždaviniai – tarpdisciplininiai tyrimai ir Lietuvos humanitarinių mokslų tyrimų rezultatų sklaida. Tik kas tuos humanitarinius tyrimus vykdys, jeigu institutų nebelieka? O tik veidmainiaujant, be jokio realaus pagrindo, lyg pro šalį einant mestelėjama, kad tas kažkas spręs „tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo ir europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždavinius“ (Artūras Judžentis. Kreipimasis dėl lituanistinių institutų jungimo // Lietuvos aidas. – 2018, bal. 10.)
Visiškai pritariu straipsnio autoriaus nuomonei, kad „Lietuvos mokslo sistemos reformatorių suformuluoti tikslai kyla ne iš paties mokslo, ne iš tautos kultūros ar pačios tautos, o yra jiems primesti, padiktuoti globalistine liberalia ideologija besivadovaujančių Europos Sąjungos „integratorių“ ir grindžiami ne politinėmis šių dienų Europos realijomis, o fantastiniais jos užvaldymo planais. Darbo grupė stropiai šį politinį užsakymą vykdo“ (A.Judžentis. Ten pat)... „Tokie Europos integracijos planai yra ne tik žalingi, bet ir pragaištingi. Jie silpnina tautos kultūrą, ardo ją iš pamatų“(Ten pat).
Pateikęs taip įvertintą dabartinę Lietuvos mokslo pertvarkos situaciją, autorius daro išvadą: „Tokia politiškai motyvuota Lietuvos mokslo pertvarka, aklai vykdant niekieno nerinktų federalistinės Europos ideologų valią, yra nusikalstamas ir gėdingas aktas, prilygstantis tautos ir Lietuvos valstybės išdavimui“.
Taigi, „Europos Sąjungos peršamas kosmopolitinis neoliberalizmas yra tokia pat tautas naikinanti ir jų kultūras niveliuojanti ideologija, kokia buvo tarybinis „proletarinis internacionalizmas“ (Ten pat). Klausimas vienareikšmiškas – tai kam mums tokia Europos Sąjunga reikalinga? Ar tolimesniam mūsų mokslo institucijų ir mokslo žmonių įverginimui? Ar ne laikas mums pasekti išmintingais anglais, tokią ES politiką perpratusiais ir pasitraukusiais iš jos biurokratų globalistų jungo? Ar mums reikia tokios nutautintos ir išvalstybintos Lietuvos? Kitas klausimas – kodėl tyli lietuviai mokslininkai, kai ES biurokratai atima jų mokslą ir duoną kasdieninę? Ar jie jau yra pasiruošę vergauti? Kodėl jie nekyla į kovą prieš mūsiškius valdžiažmogius, kurie pasiruošę Lietuvoje parduoti viską, įskaitant ir savo sąžinę, kad tik jiems patiems būtų gerai, jeigu jiems ES biurokratai dar ir sumoka, pagal principą viskas perkama ir parduodama.
J.Venclova savo straipsnyje „Tautinis pašaukimas“ tokią pačią problemą bando spręsti taikiai, be kovos, tik aiškinant ir įtikinėjant oponentus, kokia vertybė žmonėms ir valstybei yra tauta; grįžta prie pačios sąvokos „tauta“, aiškina jos genezę ir jos istoriją, apgailestauja, kad ir pats tautos fenomenas ir terminas „tauta“ jau beveik ištrintas iš lietuviškų tekstų.
Jo nuomone, tautinis pašaukimas tai žmogaus gyvenimo tikslas – tarnauti savo tautai. Primena, kad pirmasis sąvoką „tauta“ pasiūlė pedagogikos mokslininkas F. Forsteris, faktiškai pačiam terminui suteikęs esmę: „Žmogus yra ne tik savo tėvų vaikas, bet ir savo krašto, savo tautos ir jos istorijos vaikas“ (F.Forsteris /J. Venclova. Tautinis pašaukimas // Lietuvos aidasd. – 2006, saus. 10, p. 7). F. Forsteriui antrino ir jį papildė vokietis prof M. Bochmas, rašęs: „Priklausymas savo tautai reiškia dalyvavimą tautos gyvenime. Pati tauta reiškiasi per žmones, kurie savo asmeninį gyvenimą pašvenčia savo tautai ir savo tautos tarnybai bei jos suklestėjimui“ (Ten pat). Žmogaus pareigos savo tautai ir jos tarnybai ir sudaro tautinį pašaukimą. J. Venclova ypač akcentuoja mąstytojo P. Vila nuomonę apie tautinę kūrybą: „Dabartiniame žmonijos lobyne humaniškiausi veikalai ir visuotiniausi meno kūriniai yra tie, kurie geriausiai išreiškia tautos dvasią, tie, kurie yra tautiškiausi“ (J.Venclova. Ten pat).
J. Venclova lietuviškosios tautotyros pradininku laiko Mykolą Lietuvį ir jo veikalą „Demoribus tartarerum, lituanorum etmochrum“ (pasakojimas apie barbarus lietuvius ir jų gyvenimą) – (Basel,1615 (bet parašytas 1550). Šiame veikale M.Lietuvis pasakoja apie lietuvius, gyvenančius prie Baltijos jūros, kurie turi nerašytas, bet labai griežtai formuluojamas tautoje pareigas: mylėti savo tėvynę ir savo tautą, atlikti būtinas jos saugumui ir gerovei pareigas, būti aktyviais savo valstybės nariais ir laikytis savo tėvų paliktų papročių ir tradicijų. Jo nuomone, kiekviena tauta, Dievo valia, turi jai skirtą uždavinį pasaulyje. Pavyzdžiui, žydų tautai buvo skirta padovanoti pasauliui Senąjį Testamentą; graikų tautai – palikti pavyzdinius teisės įstatymus, į kuriuos nusižiūrėjusios kitos tautos galėtų kurti savo teisynus; anglų misija buvo užtikrinti taiką visoje Europoje, tik Lenkijai ir Rusijai nežinia kokią misiją skyrė Dievas, užtat jos abi ir tapo Europos teritorijų grobikėmis ir tai tęsiasi nuo pat jų istorijos pradžios, o „lenkų teritorinis godumas neturi net ribų“ (J.Venclova. Ten pat) Senosios Lietuvos valdovai, išskyrus karalių Mindaugą, kūrusį Lietuvos valstybę ant „tautos, kaip medžio nuosavų šaknų“. Vytautas Didysis, nusižiūrėjęs į lenkus vykdė ekspansionistinę politiką. Ir jam tai sekėsi, nes jis buvo talentingas karvedys. „Tačiau jo nebuvo, arba buvo per menkai dirbama tautai auginti...“. Jis sudavė mirtiną ir lemiamą smūgį totorių karžygiškai šlovei ir išgelbėjo Vakarų Europą nuo mongolų antplūdžio. Tačiau mūšyje prie Vorslos (1399) buvo pakirstos Lietuvos karinės galybės šaknys... ir kartu buvo sukurtos visos prielaidos susiformuoti naujai Europos galybei – Maskvos kunigaikštystei. (beje ją tada valdė Vytauto Didžiojo dukra Sofija, ištekinta už rusų kunigaikščio Vasilijaus).Taigi, šiuo istorijos atveju , daro išvadą straipsnio autorius, „senosios Lietuvos pašaukimas nesiderino su lietuvių tautos pašaukimu“ (J.Venclova. Ten pat).
Apibendrinęs M.Daukšos, s. Daukanto, J. Basanavičiaus, dr. Zenono Ivinskio ir Vinco Mykolaičio-Putino tyrimų rezultatus ir jų įžvalgas J. Venclova daro išvadą, kad lietuvių tautos pašaukimas yra ne karinis ekspansionizmas, bet savoji kultūra: jos kalbos, istorijos, savo kultūros paminklų tyrinėjimai, tos kultūros, kaip vienos seniausių Europoje, puoselėjimas ir tyrimo rezultatų bei pačios kultūros sklaida. Ji įdomi visam pasauliui, nes ji yra išsaugojusi baltų-aisčių europietiškosios kultūros šaknis ir didžiąją dalį jos paveldo, kai tuo tarpu kitose Europos šalyse jau to paveldo nebeliko. Todėl kitos Europos valstybės, norėdamos pažinti savo giliąsias šaknis, neapsieis be senosios Lietuvos mokslinio kultūrinio paveldo. Tas jau dabar yra ryšku, o laikui bėgant tik dar labiau ryškės. Vincas Mykolaitis-Putinas tą suvokęs pripažino savo „Nuvainikuotoje Vaidilutėje“, „kad lietuvių tautos pašaukimas yra tautos kūryba, nuo kurios priklauso tolesnis lietuvių tautos likimas“ (J. Venclova. Ten pat, p. 7).
Filosofas Juozas Girnius, visiškai pritardamas V.Mykolaičio-Putino suformuotai tautos pašaukimo formuluotei, rašo: „Būdama tautos gyvybės versme, drauge kultūra tautai yra ir jos pašaukimas. Todėl tautai vykdyti savo pašaukimą – reiškia kurti savo kultūrą. Tautinis pašaukimas – tautinė kultūra. Kurdama savo kultūrą, tauta realizuoja ir savo pašaukimą“ (J.Venclova. Ten pat).
Savo straipsnį J.Venclova baigia liūdna gaida: išvardijęs kiek lietuvių tauta davė pasauliui žymių žmonių – kunigaikščių, karvedžių, rašytojų, mokslininkų, netgi šventųjų – Rusijai, Vokietijai, Prancūzijai, Anglijai, Amerikai ir kitoms šalims, straipsnio autorius rašo: „Lietuviai nepaprastai daug yra pasidarbavę svetimiesiems, tuo pačiu labai susilpnindami savo tautą, jos gyvybines versmes... Iš didžios lietuvių tautos beliko tik šešėlis... Ir dabar lietuvių tauta pastatyta hamletiškajam likimui: būti ar nebūti? Tai įvyko dėl to, kad Lietuvos šviesuomenė nevykdė savo tautos pašaukimo, o pagal mūsų mintytoją dr. Antaną Maceiną, „Tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir jį atsisakyti vykdyti reiškštų pražudyti savo tautą (J. Venclova. Ten pat).
Vyresniosios kartos Lietuvos šviesuoliai savo laiške jaunimui, jos pačios ugdytam, primena, kad „per penkiasdešimt sovietinės santvarkos metų, dominuojant agresyvios pasaulėžiūros diktatui, kurį rėmė ir skatino svetimos valstybės represinis aparatas, Lietuva išliko lietuviška, išsaugojo savo kalbą ne vien privačioje, bet ir valstybinėje sferoje, sukūrė modernią pramonę, ir, kiek tomis sąlygomis buvo įmanoma, intensyvų žemės ūkį, išplėtojo ir iškėlė iki pasaulio aukštumų ne vieną mokslo šaką, labai daug nuveikė meno kūrybos baruose ir visoje humanitarinėje sferoje, apsaugojo Lietuvos kultūrą nuo negeistinų internacionalizacijos tendencijų, o žymiausi tautos talentai paliko joje pasaulinės reikšmės pėdsakus, kurie negali nekelti tikrų Lietuvos patriotų pasididžiavimo.
Suprantama, kalbėti apie tautiškumą ir idealiuosius tautos interesus, kai esame emigracijos ir skurdo dirbtinai valdžios ir valdančiosios koalicijos naikinami fiziškai, - naivu ir gal net nepadoru, bet vis dėlto reikia kiekvienam iš mūsų suvokti, kad, anot didžiojo mūsų mąstytojo Vydūno, „Tauta be tautiškumo – kūnas be sielos, kuriam belieka pasiduoti sudūlėjimo dėsniui ir pranykti kitose kultūrose, išlaikiusiose savąjį savitumą“
Atgal
.jpg)
