VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
04.10. PRAEITIES DABARTIS
Dr. Algirdas Kavaliauskas
LŽS narys, Nusipelnęs LKRS narys
Prologas
Pavasario saulei šviečiant, į Visagino „Verdenės“ gimnazijos (mokymas vyksta valstybine lietuvių kalba) vienoje klasėje per lietuvių kalbos pamoką įsiveržė agresyvus rusakalbis smurtautojas. Gimnazistai gynė lietuvių kalbos mokytoją.
Nepavykus įgyvendinti sumanymo, agresyvus vyras, pamokoms gimnazijoje pasibaigus, patykojo į namus grįžtančią pedagogę. Lietuvių kalbos mokytoja atsidūrė ligoninėje.
Vyksta ikiteisminis tyrimas.
Nieko nepadarysi, jei anksčiau nieko nebuvo daroma, tai vėliau turime, ką turime: praeitis dabartyje kartojasi įvairiausiomis grimasomis...
Laiko laiptais
Rusakalbėje „Atgimimo“ gimnazijoje į vienoje klasėje vykusią lietuvių kalbos pamoką įsiveržė senelė ir lietuvių kalbos mokytojai pareiškė ultimatumą: jeigu jos vaikaitė bus ir toliau lituanizuojama, senolė žinanti kam į Vilnių paskambinti ir pedagogė tuoj pat išlėksianti iš darbo. Mokytoja su širdgėla šio rašinio autoriui guodėsi, jog neišmananti kokia kalba reikia kalbėti Nepriklausomos Lietuvos mokykloje per lietuvių kalbos pamoką.
Rusakalbėje gimnazijoje vaikus mokytojas istorijos ir politologijos mokė valstybine lietuvių kalba. Eidamas namo iš už namo kampo gavo su plyta per galvą. Prie kito namo, kaip tyčia, susitiko savivaldybės Tarybos švietimo, kultūros, savivaldos, sporto, jaunimo, teisės ir etikos komiteto pirmininkę. Į paklausimą kodėl ištinusi ausis, politikė išgirdo lakonišką atsakymą: ėjau, paslydau, galva atsitrenkiau į namo sieną.
Politikė mįslingai šyptelėjo: nenori, nesakyk.
Parėjęs namo pedagogas suprato politikės šyptelėjimą: plaukuose apie ištinusią ausį buvo raudonų skilusios plytos likučių, o aplinkui namą stovėjo pilki blokiniai daugiaaukščiai...
Nepriklausomybės pradžioje
Tuometiniame Sniečkuje nebuvo mokyklų ar darželių lietuvių kalba. Iš Dūkšto į energetikų gyvenvietę atsikėlusios šeimos vaikai nemokėjo rusiškai. Darželyje jie buvo įžeidinėjami, pravardžiuojami, diskriminuojami žaidžiant žaidimus. Sugrįžę į namus vaikai su ašaromis akyse prašė tėvų greičiau išmokyti rusų kalbos.
Gyvenvietės mokyklose buvo vienas kitas lietuvis mokytojas. Švietimo įstaigos vadovybės jiems buvo uždrausta mokyklos teritorijoje net tarp savęs kalbėti lietuviškai!
Išdrįsusius Sniečkuje viešosiose vietose tarp savęs lietuviškai kalbėti lietuvius mušė! Rašinio autoriaus žiniomis vos viena byla atsidūrė Ignalinos rajono liaudies teisme. Apklausiant gyventojus paaiškėjo, kad už lietuvių kalbą buvo sumušta ir daugiau žmonių, bet smurtautojus nuo teismo išgelbėjo visagalis atominės elektrinės direktorius, kurio nurodymu, kartu su Vakarų statybos valdybos viršininku, energetikų gyvenvietėje lietuviams buvo skiriami butai tik pirmame ir paskutiniame naujų pastatytų namų aukštuose.
Mažuma
Lietuvoje yra vietų, kur dėl vienokios ar kitokios prievartos ar kitokių priežasčių lietuvių likę mažuma. Viena tokių vietų Šiaurės Rytų Lietuvoje buvo statomos atominės elektrinės palydovas Sniečkus – uždaras, KGB kontroliuojamas atominis energetinis kompleksas. Perestroikos metu, švelnėjant situacijai, į jau pusiau uždarą kompleksą gyventi ir dirbti atvyko kelios lietuvės studentės. Kaip rašė tuometinis partijos oficiozas „Tiesa“, merginos greitai paspruko iš naujosios vietos. Po kurio laiko paaiškėjo išvykimo priežastis – dėl agresyvaus rusiško nacionalizmo.
O laikas darė savo. Tėvų prašymu, lietuvių kalbos mokytojai pavyko iš gyvenvietės ir aplinkinių kaimų surinkti keliolika vaikų. Gyvenvietės pirmojoje vidurinėje mokykloje, pastatytoje pagal individualų planą, naudojant švedišką ir dar iš kitur atvežtą marmurą, kitokias apdailos medžiagas, pagaliau buvo sudarytos lietuviškos klasės. Lietuvių mokymo procesui buvo įvairiai trukdoma. Po pietų į mokyklą rinkdavosi lietuviukai. Atsitikdavo, kad kas nors iš mokyklos vadovybės netyčia išsinešdavo nuo laisvų klasių durų raktus ir lietuviukai mokydavosi koridoriuje ant palangių arba tiesiog ant grindų.
Ir vėliau, radus kitas patalpas, lietuviukai būdavo įvairiai diskriminuojami, skriaudžiami. Visagino šv. apaštalo Pauliaus parapijos klebonas Vidmantas Rudokas prisimena, kaip jam tėvų nupirktą naują striukę rusakalbiai supjaustė už tai, kad mokyklos koridoriuje dar mažas mokinukas kalbėjo lietuviškai...
Lenkmetis
Kaip su gimtąja lietuvių kalba buvo tarybinėje Lietuvoje daugelis dar nepamiršo. O štai kaip buvo persekiojama lietuvių kalba nuo Lietuvos atplėštoje Rytų Lietuvoje, mažai kas ir žino. Matote, visa tai reikia nutylėti dėl draugystės su Vakarų kaimyne, nes tiesa gali pakenkti geriems tarpvalstybiniams santykiams! Net šalies vadovas, atrodo, nesuprato, kad tiesa negali pakenkti...
Rytų Lietuvoje lenkmečiu dėl lietuvių kalbos žmonės labai kentėjo. Istorijoje žinomi atvejai, kai lenkų teismai nuteisdavo lietuvius už tai, kad susirinkę kalbėdavosi lietuviškai, už tai, kad namuose rasdavo lietuviškų knygų ir pan. Žinomas atvejis, kai tėvai atsidūrė teisme, nes namuose mokino vaiką lietuvių kalbos ir lenkų valdžia rado vaiko lietuviškai pripašytą sąsiuvinį.
Net lietuviai kunigai bažnyčiose su parapijiečiais lietuviais prakalbę lietuviškai, bažnytinės hierarchijos būdavo baudžiami, perkeliami į lenkiškas parapijas, o lietuviams atkeliami lietuviškai nemokantys kunigai lenkai.
Kartojimo kartojimas
Kaip jau supratome – praeitis kartojasi. Dėl nesiorientavimo ar aplaidumo, pirmiausia, aukštosios valdžios ir parlamentarų jau Nepriklausomoje Lietuvoje yra išlikę vietų, kur nuėję į mokyklą lietuvių vaikai būna polonizuojami ir po kurio laiko namuose su tėvais lietuviškai nebe susikalba.
Ką padarysi: ir laisvai Lietuvai nelabai sekasi su kai kuriais politikais ir ministrais, net pasitaikė, anot žiniasklaidos, bestuburių ministrų pirmininkų ir įvairių Švietimo ir mokslo ministrų: tai neraštingas ministras, tai nesavarankiškas povandeninių srovių mėtomas, kaip koks šapelis blaškomas, tai svetimiems į vieną vietą be muilo lendantis ir pataikaujantis...
Per 30 laisvės metų nesugebama reikiamai išjudinti švietimo reformos. O padėtis tikrai nepaprasta – kai kur šalyje tautinių mažumų vaikams geresnės sąlygos mokytis, negu lietuviukams. Neteko girdėti, kad kur nors pasaulyje būtų panašiai.
Nemokės
Nemažai kitataučių nuo seno gyvenančių Lietuvoje ir čia gimusių jų atžalų jau trisdešimtaisiais Nepriklausomybės metais nekalba lietuviškai. Ir nekalbės, kol nepakeistas ar visai nepanaikintas Švietimo įstatymo dabartinis 30 straipsnis, nors po įstatymo priėmimo keistas jau du kartus. Įsigilinus nesunkiai pastebėsime, kad Lietuvos švietimo įstatymas kitataučiams leidžia nesimokyti lietuvių kalbos! Kurie nenori ir nesimoko. Tai kai kurių kitakalbių manymu, esąs geras įstatymas. Iš kai kurių kitataučių teko išgirsti, kad jie neleis pakeisti šio įstatymo punkto!!! Matant realią padėtį, visko gali būti.
Šalyje yra savivaldybių, kurių Tarybų nariai, Lietuvoje pragyvenę 50-60 ir daugiau metų nemoka lietuvių kalbos ir jos nesimoko. Netgi lietuviškai kalbantis tarybos narys, būna, posėdžio metu pasiaiškina: kad geriau visi suprastų, kalbėsiąs ne valstybine lietuvių kalba...
Vienas iš Lietuvos VSD atsakingų pareigūnų viešai suabejojo valstybės išlaikomomis mokyklomis, kuriose mokoma ne valstybine lietuvių kalba. Verta susimąstyti. To nėra net turtingiausioje pasaulio valstybėje! Jeigu nori, tokias mokyklas gali išlaikyti savo lėšomis tėvai. Tai, gal prisimenate, Lietuvos saugumietis, vaizdžiai tariant, vos išvengė linčo teismo!
Ydingas ir netaisomas Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas. Sunku suprasti kokie kai kurie žmonės dirba toje įstaigoje.
Labai suprantama: kam mokytis lietuvių kalbos Lietuvoje, kai priimami tokie įstatymai?! Kai yra įtakingų užtarėjų, lietuvių kalbos priešininkus palaikančių ir remiančių. Negana to, nemokančioje apsisaugoti, apsiginti šalyje neatsisakoma minties įteisinti daugiakalbystę. Surinkti tūkstančiai gyventojų parašų dėl dvikalbystės įteisinimo įteikti Respublikos Prezidentui ir Respublikos Seimui. Tai pretekstas šiauštis įvairiems užsienio politikieriams. Mūsų artimiausios kaimynės gina savo tautiečius, aiškiau pasakius, kišasi, nori kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o bestuburiai ministrai pirmininkai ir kt. tik žiopčioja, lyg alkoholio, atsiprašau, vandens į burnas prigėrę. Tik vienas pavyzdys: mus moko kaip išplėsti lietuvių abėcėlę ir rašyti kitataučių vakariečių pavardes, nors patys šito mokymo Lenkijoje nesilaiko – pasižiūrėkime kaip jie lenkiškai rašo kai kurių JAV prezidentų vardus ir pavardes.
Kalba – mūsų namai
Natūraliai iškyla klausimas: kodėl priešiški žvilgsniai nukreipti į kalbą? Į lietuvių kalbą. Be lietuvių kalbos nebus lietuvių. Biologinė amorfinė masė. Išvietinkite žmones iš gimtų vietų ir jie bus pasmerkti asimiliacijai.
Lietuvių kalbai plačiau įsigalint, ji buvo įvairiai varžoma ir galiausiai uždrausta. Nelengvas buvo jos atgavimo kelias. Už kalbą lietuviai liejo savo kraują.
Baigus formuotis daugeliui tautų iki XIX a., atsiranda tai, ką XX a. pradėta vadinti nacionaliniu identitetu. Kalba – svarbus tautinio identiteto aspektas, lietuvių literatų vadinamas dvasine tautos žeme. Yra keletas tautų radimosi istorijų, bet, atrodo, suprantamiausia jų – spausdinto žodžio atsiradimas, įėjęs į istoriją spausdintiniu kapitalizmu. Tapo aksioma: kol gyva kalba, gyva ir tauta. O kaimynių grobuoniška politika žinoma nuo seno.
Globalizacijos sąlygomis atsirado tvirtinimų, kad tautinis savitumas dabartiniame pasaulyje nerealus. Kaip pažiūrėsi. Besikeičiančiame pasaulyje besikeisdamas žmogus gali išlikti savimi. Sugretinami, lyginami globalizacijos naudai pavyzdžiai yra nesulyginami, anksčiau tokius dalykus vadindavome akių dūmimu. Dabar kai kuriems kalbininkams anksčiau buvęs akių dūmimu, virto neginčijamu argumentu. Susikalbėti sunku kai vieni kalba apie vežėčias, o kiti – apie akėčias. Vieni saugo kalbą namuose, kiti siekia ją iš namų išguiti. Tuo pačiu nesuprasdami, kad ir save iš namų išguja, palikdami kitų malonei. Senjorai juos vadina kalbos bomžai (bomai).
Ne visai taip
Dauguma mokslininkų sutinka, kad mes per mažai ir menkai tiriame savo gimtąją kalbą. O kad netiriame, tai ir neginame. Gal nesuprantame nuo ko gintis? Pilnavertis kalbos tyrimas negalimas ne tik be kalbos istorijos žinojimo, bet ir be kalbos tautos istorijos supratimo. Randame, sutinkame mokslininkų publikacijų, bet toli gražu ne kiekvieną kalbininką dėl jų, kaip bepavadintume tas publikacijas, vargu ar galima pavadinti mokslinėmis. Gilindamiesi į politines sroves istorijoje, randame girtuoklių po savimi paleistų, bet tai ne politinė srovė. Taigi, ne kiekviena paleista srovė yra politinė srovė. Žinoma, kai kam taip neatrodo. Kai kas nemato analogijos ir kai kurių kalbininkų tvirtinime, kad lietuvių kalbai nėra grėsmės iš skolinių iš kitų kalbų ir pan. Globalizacijos įtakoje nematoma, stengiamasi nematyti tai, kas globalizacija pridengiama, kartais siekiant visai ne kalbinių tikslų. Skelbiami straipsniai, ginamos disertacijos, rengiamos konferencijos. Globalizacija kalboje kaip covid-19 žmonėse! Ką padarysi – ne visi mato, ne visi supranta. Ir koronavirusą ne visi iš karto pamatė, o pamatę ne iš karto pavojų suprato. Dabar turime tą, ką turime. Ar to paties sulauksime ir kalboje? Juk iškilusi reali grėsmė!
Negalima nesutikti su mokslininkais, kad dabartinės technologijos spartina kalbų sąveikos procesus. Tad lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos, negali būti suvokiama kaip atskiras reiškinys. Bet reiškinį reikia suprasti. Jeigu naudojamasi skoliniais, kurių esmę nusakančio žodžio nėra lietuvių kalboje, būtų vienas dalykas. Būtų suprantama. Bet juk realybėje skoliniai iš rytų ir vakarų plinta tarp visų lietuvių kalbos vartotojų, nepaisant yra lietuviškas atitikmuo ar jo nėra. Neapdairūs, nepagrįsti globalizuoti tvirtinimai žaloja gimtąją kalbą, aiškiau pasakius, kasa jai duobę. Argi toks turi būti įsivaizduojamas tautų bendradarbiavimas, kuris dabar parodo ne ką nors kita, o konkretų globalizacijos pražūtingo poveikio dydį tautos kultūrai, taigi, visai tautai. Manytume, kitoks turėtų būti pasaulio kalbose tautų bendradarbiavimą ir bendravimą atspindėjimas. Ne prievartinis priverstinis globalizuotas, o natūralus.
Panašų dalyką lietuviai išgyveno ir pergyveno, o kaip bus šį kartą...
`Laisvamanystė
Nuo antikos laikų žinoma: nori ką nors sumenkinti ar net sunaikinti, pasitelk liberalizmą be ribų – viskas galima. Nuo neatmenamų laikų per žmonių gyvenimus teka plati srauni laisvės upė. Jos krantai – žmogiškosios vertybės: šeimų papročiai, tautų tradicijos, valstybių ypatumai, religinės doktrinos, filosofinė išmintis... Visa, kas formuoja žmogaus savastį, nulemia jo likimą. Žmogus, atrodo, supranta ir vertina savo, nulemtą savo tautos, identitetą, vertina nacionalines vertybes. Juk tai atitinka amžių patikrintas bendražmogiškas vertybes. Taip sakant, individas nenutolsta nuo šeimos šaknų, laikosi giminės tradicijų. Asmeninis identitetas nesikerta su visuomeniniu – susiformavusiu laiko tėkmėje ir patį individą formavusiu.
Mes kaip didžiausią tautos vertybę suprantame lietuviškumą ir jo kertinį akmenį – lietuvių kalbą. Sakysime, laiko tėkmėje susiformavo lietuviškos moterų pavardės. Bet dabar kai kurioms moterims pasirodė, kad susiformavusi lietuvių moterų, merginų pavardžių rašybos tradicija kai kurias jų diskriminuoja. Ne tik joms, bet ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kai kuriems nariams taip pasirodė. Jiems palaiminus, paplito lietuviškų pavardžių darkymo manija, Atsirado net besididžiuojančių: jos esančios pirmosios! Žinoma, svarbu būti pirmosiomis! Tačiau žiūrint kur ir kada. Sakysime, šiuo atveju taip nėra Jau praėjusio amžiaus viduryje lietuvių užsienio periodinėje spaudoje skaitėme Juodvalkės kūrybą.
Atsirado pavardžių, jog nebeatskirsi ne tik moteris nuo mergaičių, bet ir kas tos pavardės turėtojas – moteris ar vyras. Atrodo, ruošiamasi pradėti ir lietuviškų dokumentų darkymo vajų. Nevaržomos laisvės upė, liejasi per tradicinius vertybių krantus.
Be ribų
Išsiliejusi laisvės upė nepaiso tradicijų, nusistovėjusių vertybių. Tiksliau, nepaiso tie, kurie minima upe užsimerkę plaukia pasroviui.
Gražuolės apsižiūrėjo ir surado, jog vis tiek nėra lygybės tarp vyrų ir moterų: žvilgsniai nukrypo į dangų – ar tik ne iš ten diskriminacija plaukia?! Tik pagalvokime: kodėl Dievas, o ne Dievė? Va! O gal vyrai žemėje per savo neregėtą egoizmą, žinomą bene visoms moteris, tiek suįžūlėjo, jog savinasi Viešpaties vaiką: kodėl Kristus, o ne Kristė?! Štai! Ką, gal šių dienų alkoholikai ir pasileidėliai matė Viešpaties vaiką nuogą? Nematė jokio, o sako – Dievo sūnus. Nebent haliucinacijose matė Nukryžiuotąjį kitokį, negu visi matome.
Genialiojo A. Gaudi suprojektuotoje ir statomoje aukščiausioje pasaulyje Šventosios šeimos bažnyčioje Barselonoje, ekskursijos vadovo tvirtinimu, numatytas nuogas Nukryžiuotasis. Nebus ant jo klubų jokios skiautės ar drobulės! Na, greičiau pasirodytų ta šventoji kompozicija! O kol kas pasiskaitykime, praėjusio amžiaus viduryje visai ne ateistinėje užsienio lietuvių spaudoje paskelbtą eilėraštį Evangelija pagal Jonę. Taip, taip, ne pagal Joną, o pagal Jonę. Reikia pasakyti, gal panašių eilėraščių autoriai padarė atitinkamas išvadas, jei žmonės jiems neabejingi, ir nebeteko panašių eilėraščių skaityti.
Galbūt žmonėms, ir kūrėjams, ir vertintojams, vis dėlto vertėtų labiau susimąstyti, nes kai upė išsilieja per krantus...
Vargšė kalba
Kai kurių kalbininkų, beištirpstančių globalizacijos liūne ar baigiančių nutautėti kai kurių turtingiausiųjų ir kitokių buvusių lietuvių pastangomis, žalojama, teršiama lietuvių kalba. Nebeužilgo lietuvių žemėje skambės nebe Birutės daina – lietuvių kalba. Gal kaip pasityčiojimas iš protėvių, skambės kokia nors dar nežinoma hibridinė kalba. Tikrai, siūlau nebesiginčyti dėl lygių teisių ir dar lygesnių galimybių, o iš karto pereiti prie kurios nors agliutinacinės kalbos, pavyzdžiui, daugelio simpatijas pelniusių suomių kalbos. Ir moterys bus patenkintos, ir turtuoliai, kurių vaikai jau silpnai moka lietuviškai, ir kai kurie sporto komentatoriai, be perstojo darkantys, šiukšlinantys lietuvių kalbą, ir į juos panašūs, bus patenkinti, lengviau atsikvėps: nebėra kalbos, nebėra ir problemos.
Kadangi, atrodo, daugėja gimtąja kalba nepatenkintų lietuvių ir randasi daugiau praktikuojančių dar negirdėtą hibridinę kalbą, ypač tarp šalies sporto komentatorių vyrų, galėtume persiorientuoti į kurią nors finougrų kalbų grupes kalbą, pagal kaitybą priskiriamą agliutinacinėms kalboms. Ir bent jau giminės problema būtų išspręsta. Nebebūtų preteksto moterims reikšti nepasitenkinimą. Tiesa, kai kurie mūsų piliečiai jau dabar pasiklysta septyniuose lietuvių gramatikos linksniuose, tai ką jie tada darys patekę į dvigubai daugiau linksnių turinčią angliutinacinę kalbą.
Kad jį kur: ir taip negerai, ir anaip ne išeitis.
Makaronikai
Iš senovės žinomos trys vadinamos šventosios kalbos. Katalikų pasaulyje įsigalėjo lotynų kalba. Literatūroje randame – lotynizuoti Vakarai. Juose populiarėjo ir makaroninė poezija, kurią sudarė liaudies kalbų žodžių kratinys, mišinys su lotyniškais žodžiais. Ji parodijavo nepakankamai išsimokslinusių asmenų bandymus kalbėti lotyniškai ir linksminti mokančius savo ir lotynų kalbas. Tai kažkas panašaus į Lietuvoje atsiradusių dabartinių a la rytis et linas kai kurių sporto komentatorių reportažų kalbą: žodis iš rytų, žodis iš vakarų, keli žodžiai bendrinės lietuvių kalbos, dažnai neatitinkantys nusakomo veiksmo prasmės ir dar bala žino ko iš kur ištraukto – nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai. Senjorai, išgirdę kas komentuos sporto varžybas, nusimenančiu balsu murma: vėl klausysime makaroninį reportažą. Žinoma, tai ne visai tikslu, bet ypač jaunimui tikslumo nereikia – pamėgdžioja makaronikus ir ilgainiui pamėgdžiojimai virsta bendrinės kalbos dalimi. Jau kai kurie Lietuvos TV kanalai didina apsukas, oficialios įstaigos, pvz., teleloto, atsiunčia didelį ačiū ir t. t. Be galo, be skaičiaus. Makaroninė kalba, kaip virusas, plinta ir darko lietuvių kalbą, o Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje įsitaisę, neapibendrinu, makaronikai (makaronininkai) stebi kaip galuojasi ujama ir žalojama lietuvių kalba, kuriai, matote, pavojus negresia.
Jeigu labai reikalinga hibridinė kalba, tai nebūtinai žaloti gimtąją kalbą. Yra sukurta, palyginimui nesunkiai išmokstama, dirbtinė, specialistų nuomone, neprasta esperanto kalba, tai gal naudokime ją, bet nežalokime gimtosios.
Toli siekia
Gimtoji kalba turi stebuklingų galių. Pokariu girdėjom pasakojimų, kad sužeistieji, į nelaimę patekę, kalbėdami, melsdamiesi, užkeikdami ir prakeikdami, jautė gimtosios kalbos poveikį. Jaučiame, kad gimtoji kalba padaro mus galingais ir suprantame, kad mes negebame visaverčiai saugoti gimtąją kalbą. Ir galingi, ir nesugebantys... Gaivinamas netikrumas, abejonės dėl gimtosios lietuvių kalbos ypač rytinių kaimynių. Abejonės, netikrumas eskaluojami dėl pačios mūsų valstybės buvimo, dar pasitaiko – teisėto buvimo. Skleidžiamas netikrumas, keliamos abejonės dėl kitos valstybės pirmiausia skirti saviems vartotojams, o paskui ir Lietuvoje esantiems tėvynainiams, žinoma, ir kitiems. Anksčiau atrodė, sakytume, impozantiški jų abejojimai, ar lietuviai neskriaudžia žemaičių, aukštaičių agresyvumo, pasirodo, dzūkai – rytų aukštaičiai, o suvalkiečiai – vakarų aukštaičiai...
Išvada, suprantama, viena: jų (tai yra mūsų!) – valstybės nebuvo ir nebus, bet jei prisišlietume prie jų... Iš viso to atrodo – geriau su rytiniais negu su vakariniais kaimynais. Su rytiniais tai tikrai turėsime šviesią ateitį.
Jau nepriklausomos Lietuvos laikais Visagino vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, baigęs universitetą Rytuose, rimtai teiravosi ar Lietuva kada nors buvo nepriklausoma valstybė?
Gal su tuo susijęs toks beatodairiškas lietuvių kalbos puolimas, į kurį gražiai įsijungė ir kai kurie vietiniai.
Apgailestaudami tegalime tikrai pasakyti: neliks lietuvių kalbos, nebus ir lietuvių tautos.
Epilogas
Seniai praėjo laikai, kai gimtoji kalba nieko nejaudino. Maždaug nuo XIX a. gimtoji kalba tampa reikšminga vienos tautos žmones jungianti grandis. Ja buvo reiškiami žmogaus pergyvenimai, neviltys ir džiaugsmai: gimtoji kalba tapo vienos tautos žmonių solidarumo jausmas.
Mes, Vilniaus universiteto 1969 m. absolventai, istorikai, docentai mokslų daktarai Lidija Šabajevaitė, Kazimieras Monkevičius, Romualdas Povilaitis ir Algirdas Kavaliauskas identiteto –lietuvybės, lietuvių kalbos klausimais esame ne vienerius metus diskutavę su studentais. Daugelis jų prisipažino, jog tokios kaip jie nuomonės yra ir jų tėvai. Mes pasikeitėme nuomonėmis. Maždaug pusė studentų nebuvo optimistai ir kai kurių šalies kalbininkų optimizmą laikė perdėtu, neatitinkančiu tikrovės. Atvykę iš kaimiškų vietovių pastebėdavo, kad dabartinis kaimas, greičiausiai, jau nebeišgelbės, kaip anksčiau, gimtosios kalbos. Toliau mokslininkė su sarkazmu, greičiau, su neslepiamu nusivylimu rašo: Lietuvių kalba – dabar nereikia jokios prievartos ar gynybos, jaunimas, tyliai pritariant visiems kitiems, baigia suanglėti. Čia, mano manymu, didžiausia bėda. Viskas daroma subtiliai – kuo daugiau kalbų mokėsite, tuo geriau. Tai tiesa, bet nebeakcentuojama, kad kiekvienas privalo gerbti gimtąją kalbą. Prisidengiama globalizacija...
Mąstantys yra pastebėję, kad maža garbė kalbėti keliomis kitomis kalbomis, kai savoji nėra išmokta.
Šio rašinio tikslas – atkreipti neabejingų lietuvių kalbai dėmesį į realią šalyje padėtį, su kuria dažnas susiduriame, tik ne kiekvienas, dėl įvairių priežasčių, į tai atkreipiame dėmesį.
Atgal
.jpg)
