VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
04.21. Pamąstymai sugrįžtantiems į Tėvynę
Neprilausoma ekspertė
Soc. m. dr., doc. M. Rastenytė
Paieška harmonijos ir sugebėjimo atrasti save
Pastovios ilgalaikės gyvenimo sąlygos yra žmogaus gyveąnsenos pagrindas ir sekmės laidas. Tad pirmoje eilėje pamastyčiau dėl tikslingumo išvykti iš Lietuvos trumpam ar ilgam laikotarpiui?
Ieškant harmonijos ir sugebėjimo atrasti balansą tarp savo darbo, įvairiaspalvės kasdienybės ir tikrų pomėgių bei savęs ieškojimo, teko daliai visuomenės emigruoti į kitas šalis, perėjus į rinkos ekonomiką mūsų šalyje. Vyko nuolatinis balansavimas tarp saugumo jausmo ir baimės bandant save atrasti. Šios gyvenimo sąlygos daugumą išmokę minimalistinio požiūrio į save ir supančią aplinką, pamažu išmokusieji prisijaukinti įvairias vietas, kuriose nubusdavo ir suprasdavo, kad namai pirmiausia yra vidinė būsena, o ne fizinė erdvė, tad ir šiandien sugrįžę į gimtasias vietas stengiasi prisirišti ne prie vietos, bet prie brangių žmonių, o po to patys formuoja save supančią aplinką. Pirmieji saitai prasideda nuo kontaktų su gimtaisiais namais ir giminėmis, šeimos nariais bei artimaisiais. Per anksti į savarankišką gyvenimą kai kurie piliečiai išleido savo vaikus į kitas šalis, turinčius arba neturinčius net vidurinio išsillavinimo ir darbinės veiklos pasiruošimo. Sustojo jų tolimesnis profesinis augimas, nutrūko mokslai mūsų šalies mokymo įstaigose, kurių tuo pačiu ir poreikis šiuo metu sumažėjo.
Šeimos esmė ir sandara
Šeima, kaip pirminė visuomenės ląstelė susideda iš dviejų dalių, tai tėvų šeimos ir vaikų šeimų, nepriklausomai, kiek jų yra šeimoje. Tarp tėvų ir vaikų šeimų yra nepertraukiamas vienybės ryšys visais jos aspektais, o ypatingai ekonominiu. Mūsų šalyje vykę pokyčiai pereinant į rinkos ekonomiką, suteikiant gyventojams nuosavybės teises į kilnojamą ir nekilnojamą turtą, disponavimą juo priklausomai nuo valstybės nustatytos tvarkos, sudarė galimybes įsigyti savarankiškai nekilnojamąjį turtą pagal galimybes sau ir vaikams, kuris gali būti panaudotas tiek gyvenimui, tiek verslui ir darbinei veiklai tėvų dabartyje ir vaikų ateityje arba bendrai. Dabar kiekvienas žmogus gali tuo pasirūpinti pats turėdamas tiek gamybos priemones, tiek darbą, bei gaudamas pajamas gyvenimo poreikiams užtikrinti. Kuo skiriasi dabartiniu laikotarpiu pirminės šeimos grandies, tai yra tėvų funkcija šeimoje? Jų paskirtis pasirūpinti savo gyvenamosiomis sąlygomis pirmoje eilėje, pajamomis pragyvenimui ir šeimos išlaikymui, o svarbiausia sukurti materialines sąlygas vaikams, tai yra gyvenamąjį būstą, patalpas verslui ir paruošti intelektualiai, tai yra padėti įsigyti specialybę. Daugelis jaunimo besiruošdami savarankiškai gyventi išvyko uždarbiauti į kitas valstybes, iš kurių dabar atvyksta, bet prieš tai ne visi pasirūpino atlaisvinamu nekilnojamuoju turtu, labai pigiai parduodamu, tinkančiu gyventi ir verslininkauti, išvykdami. Dabar grįžę turėtų kur apsigyventi ir vystyti savo veiklą.
Yra kita išeitis, kadangi Lietuvoje vyksta “Sodybų tuštėjimo metas,” tai šiuo metu yra daug pasiūlymų pirkti sodybas, pastatus veiklai bei verslui ir kas svarbiausia, už nedidelę kainą arba net išsimokėtinai. Visuose kaimiškuose rajonuose, miesteliuose ir didmiesčiuose yra didelė pasiūla negyvenamų namų su žemės sklypais, gamybinių, ūkinių ir komercinnių pastatų. Jaunimas, besiruošdamas gyvenimui, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, turėtų ir pats aktyviai dalyvauti bendroje veikloje su tėvais savos ateities kūrime. Tai sudarytų ekonominį vaikų ir tėvų vienybės pagrindą, paramą vienų kitiems auginant vaikučius, slaugant senolius ir perduoti gyvenimišką patirtį. Kuo vertingas šis nekilnojamas turtas? Visų pirma, yra statinių projektai, antžeminės ir požeminės konstrukcijos, sukurta statinio konstrukcija, kurią galima nesunkiai, naudojant net ir statybinių medžiagų atliekas, pagerinti stovį ir paruošti gyvenimui bei veiklai tinkams patalpas. O tai kainuotų žymiai pigiau, negu statyba naujo statinio bei kreditų ėmimas iš banko. Būtų užtikrintas pastovus “Gyvenimo ratu” ciklas, kurį rekomenduoja ES.
Tėvų šeima turi dar vieną užduotį pasiruošti savo ateities gyvenimui. Išėjus į pensiją turėti galimybes gauti priedą prie pensijos iš įsigyto nekilnojamojo turto, būsto arba patalpų tinkamų verslui, kurias ateityje paliks savo vaikams. Gyvenant kaimo sąlygomis turėti žemės ir miško, kurį galėtum panaudoti žemės ūkio produktų gamybai pirmoje eilėje savo reikmėms, mišką - būsto apšildymui arba jo statybai. Dabar plinta judėjimas “Pasigamink ir vartok “ tai gera galimybė turėti mažą ūkelį, kuriame galėtumėt auginti daržoves, vaiskrūmius, vaimedžius, naminius paukščius, ožkas, triušius, avis, tvenkiniuose, kur yra galimybė, veisti žuvis, laikyti bites ir užsiimti kitomis veiklomis. Visam tam reikia iš darbo įrankių tik kastuvo, grėblio ir dalgio bei noro gyventi sveikai. O jeigu galėsite, tai nusipirksite mažąją techniką žemės ūkio darbams.
Šis vieningos pirminės ir antrinės šeimos ekonominis nepertraukiamumas turėtų būti ne tik kiekvieno žmogaus siekiamybė, bet ir giminystės ryšių tvirtumo pagrindas.
Daugumos mūsų šalyje ekonominis pagrindas yra labai tvirtas ir tvarus, tačiau yra atvejų, kai pasireiškia kova dėl tėvų turto, įgyto iki Nepriklausomybės laikotarpio, pasisavinimą, nesirūpinant jų gyvenimu, išėjus į pensiją. Dar daugeliu atvejų dominuoja valstybės parama šeimoms, vaikams, seneliams įvairiomis formomis, kurie patys nesugebėjo pereiti į šiandieninės Lietuvos gyvenimo modelį.
Žmogaus gyvenimo kelio etapai
Taigi, kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias skirstomas į kelis pagrindinius etapus: vystymosi etapą, kūrimo etapą ir vaikų ekonominio ir intelektualinio ruošimo gyvenimui bei pasiruošimo senatvei etapus. Kiekvienam iš jų priskirtinas veikas, nustatantis jo charakterio ypatybes, bendras formavimosi tendencijas ir pagrindinius asmeninių savybių pokyčius. Labai svarbus yra žmogaus brandos laikotarpio etapas, kuris reiškiasi žinių įgijimo, darbinės veiklos pradžia ir tolimesniu išvystymu. Vykstant gyventi į kitas šalis, kuriose praeina adaptacijos periodas patiems ir vaikams, tai įtakoja į intelektualinio bei darbinio pasiruošimo gyvenimui trukmės prailginimą, darbo sąlygų kaitą, kas mažina bendrus gyvenimo pasiekimus, veda prie tautinės esybės praradimo ir ypatingai mažamečių vaikų nutautinimo.
Emigracijos poveikis šeimos institucijai
Šalia egzistuojančių neigiamų migracijos pasekmių labiausiai išryškėja šeimos institucijos pažeidžiamumas. Sprendimas migruoti gali būti ilgesnių svarstymų, apgalvojimų reikalaujantis rezultatas arba momentinis, visiškai nesigilinant į su šiuo sprendimu susijusias pasekmes šeimai, vaikams. Net keista, jog tokie, toli siekiančių pasekmių galintys turėti, sprendimai priimami, lyg jie būtų susiję su paprastais, rutininiais veiksmais. Nesuprantama, jog ketinimai tik laikinai padirbėti gali virsti ilgalaikiu gyvenimu užsienyje, jog migracijos situacijoje įsivaizduojama „laikina“ būklė tampa „nuolatine“. stadiją, kai vienas iš suaugusių jos narių išvyksta, kyla būtinybė perorganizuoti egzistavusią vaidmenų sistemą. Vaidmenų perorganizavimo procesas, suprantama, priklauso nuo šeimos ir namų ūkio struktūros. Suaugusiųjų vaidmenys gali būti perduoti vyresniems vaikams. Jei vaikai mažesni ir negali prisiimti suaugusių šeimos narių vaidmenų, jie gali atitekti likusiam iš tėvų. Kita vertus, vaidmenų perorganizavimo pobūdis, suprantama, priklauso ir nuo namų ūkio struktūros. Jei šeima nėra branduolinė ir kartu gyvena dar seneliai, likęs suaugęs šeimos narys gali tikėtis pagalbos iš vyresniosios kartos atstovų. Vaidmenų perorganizavimas, suprantama, tampa nauju iššūkiu šeimai, nes jam reikia laiko, fizinių ir psichologinių sąnaudų. Naujų vaidmenų priskyrimas gali būti problemiškas vaikams, ypač jei jiems priskirti vaidmenys neatitinka jų psichologinės, socialinės ir fizinės brandos. Kita vertus, tikėtina, kad vaidmenų perorganizavimas šeimai ir jos nariams gali turėti ne tik negatyvių pasekmių, bet ir pozityvių. Viena iš jų – šeimos narių solidarumo stiprinimas, kurį skatina bendrai šeimos narių įveiktos krizės ar iššūkiai.
Emigracijos įtaka vaiko socializacijos procesams
Vaikai yra ta šeimos dalis, kuri skaudžiausiai išgyvena tėvų migraciją. Neretai kalbama apie vaikų, patyrusių tėvų migraciją, elgesio pokyčius. Teigiama, kad tokie vaikai dažniau nei įprasta susiduria su psichologiniais sunkumais. Iš tiesų emigracija sukuria specifinį tėvų – vaikų išsiskyrimo kontekstą, kuris gali neigiamai veikti vaiko raidą, kliudyti palankiam psichologiniam prisitaikymui, o vėliau profesiniam pasiruošimui ir darbinei veiklai.
Emigracija iš Lietuvos neigiamai veikia ne tik šalies socialinę ir ūkio raidą, švietimo, darbo, sveikatos apsaugos ir kitų sričių padėtį, bet ir daro ypatingą žalą šeimoms bei vaikams, kurie dėl šių priežasčių gyvena atskirai. Netekęs vieno arba abiejų iš tėvų, vaikas praranda ir identifikaciją. Kaip rodo atlikti tyrimai, nepatenkinus savęs identifikavimo poreikio, sutrinka ir vertybių perimamumas. Analizuojant vaikų psichologinį prisitaikymą, bene didžiausias tyrėjų dėmesys skiriamas rizikos sąlygų, kuriose vaikas auga, bei veiksniams, kurie veikia vaiką ir jo raidą.
Žmogaus brandos etapas
Laikas, kai pasirinkimas jau padarytas ir reikia sekti juo platinant savo galimybes, kol judate link užsibrėžto tikslo. Siekiamybė yra brandos etapas, tai laikas, kai žmogaus siekimų, visų daugiau ar mažiau pateisintų veiksmų rezultatai sumuojami ir pasirodo užbaigtu pavidalu. Jūs pasiekėte „kalno viršūnę“, leistis bus lengviau. Jūsų vaikai įgijo specialybes, aprūpinti materialinėmis gyvenimo sąlygomis, susikūrė verslus ar įsidarbino įvairiuose veiklos sektoriuose.
Eidamas į brandos laikotarpį žmogus parodo savo požiūrį į save, nurodantį pasitenkinimo savo gyvenimu lygį ir tuo pačiu užuomina, kaip visu tuo reikėtų naudotis, kad branda tikrai būtų išmintinga.
Atgal
.jpg)
