VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
04.25. KARANTINO SUNKMETIS: mintimis iš dabarties į ateitį per praeitį (1)
Doc. dr. Irena Ramaneckienė
2020-ieji metai išskirtiniai – pasaulinio masto pandemija, kurios niekas nesitikėjo, kurios pasirodymui niekas nesiruošė. Tad visai normalus dalykas tas žmonių išgąstis ir sutrikimas, negalėjimas žaibiškai persiorientuoti gyventi pagal kitas taisykles. Kai kas tai apibūdina baisiau negu tremtinių Velykas. Su tremtinių Velykomis nėra prasmės lyginti. Jie šventė slapta namuose ir džiaugėsi kiekvienu maisto kąsniu ant bado stalo, džiaugėsi šnipo nepastebėti. Ir mokėjo būti laimingi. Iš Dievo tarno kankinio kun. Pranciškaus Budrio biografijos žinome, kad nuo pat bolševikų perversmo 1917 m. Uralo ir Sibiro kraštuose, kur jis kunigavo, viena paskui kitą buvo uždarinėjamos ir užantspauduojamos bažnyčios, kad visų tikėjimų maldos namai buvo šlykščiai išniekinami, apiplėšiami, o jose esančios relikvijos ir meno kūriniai be skrupulų sunaikinami, kunigai persekiojami, kalinami, kankinami už „religinę propagandą“. Net rankos paspaudimas šv. Velykų proga pašalinių akivaizdoje pridarydavo nemalonumų. Šiame fone naivūs atrodo dūsavimai, kad šiemet per šv. Velykas negalėjome būti bažnyčioje, realiai atlikti išpažintį, priimti Šv. Komuniją, kad šv. Mišias stebėjome tik per televizorių ar kompiuterio ekrane. Vadinasi, nemokame vertinti tai, ką turime, nebegebame būti laimingi susiklosčius nepalankioms aplinkybėms...
Patyriau, kad žmones domina klausimai: Kokia kunigo kasdienybė, kai dėl koronaviruso grėsmės ir karantino bažnyčiose nėra viešų pamaldųžmonėms? Iš ko kunigas išsilaiko? Ar yra iš ko susimokėti už paslaugas ir patarnavimus?... Sumaniau pazoominti Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonui, Duokiškio šv. Onos ir Salų šv. Kryžiaus parapijų administratoriui kun. teol. lic. Andriui ŠUKIUI.
Kodėl kaimo parapijų kunigui?
Pirma, teko laimė dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete vykusiame kunigo A. Šukio teologijos licianciato darbo gynime. Remdamasis darbo parapijose patirtimi, kun. A. Šukys, praeityje gilinęs žinias Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje ir JAV, gvildeno nepakankamai atskleistos pasauliečių tarnysčių svarbos ir jų perspektyvos Katalikų Bažnyčios parapijų Lietuvoje sielovadoje problemą. Kalbėdamas apie šių dienų tikrovę, mokslinio darbo gynimo metu kun. A. Šukys sakė:„Šiandien pakrikštytieji praranda gyvo tikėjimo prasmę ar netgi, žiūrint iš šalies, jau neatrodo esantys Bažnyčios nariai, nes jų gyvenimo būdas yra nutolęs nuo Kristaus ir jo Evangelijos. Ši situacija apima didžiąją dalį Vakarų pasaulio. Ne išimtis ir Lietuva. Svarbiausias požymis – žmonės sakramentalizuoti (priėję sakramentų, „sutvarkyti“, „prileisti“), tačiau jų tikėjimas paviršutiniškas arba jo beveik nėra. Tikėjimo praktikavimas labai neaktyvus. Kasdienis gyvenimas mažai skiriasi nuo nekrikštytųjų ar netikinčiųjų“.
Dalis pakrikštytųjų, kun. A. Šukio nuomone, „yra tik religijos teikiamų išimtinių teisių ir palengvinimų vartotojai. Toks asmuo nežino Eucharistijos šventimo esmės, neprisiima jokių pareigų ar tarnybų bendruomenėje, bet naudojasi Bažnyčia, kai jam iškyla būtinybė ar reikalas. Net vaikų ar jaunimo katechezė tokiam vartotojui yra neesminė, nes užsiėmęs veikla kitose gyvenimo srityse“.
Mokslinio darbo autoriaus išvadinė nuostata tvirta – egzistenciniai pokyčiai visuomenėje reikalauja nuoseklių kiekvienos parapijos gyvenimo reformų. Šios konsekvencijos aktualumas ir sprendimas baigiamųjų darbų gynimo komisijos patvirtintas, įvertinant kun. A. Šukio licenciato darbą aukščiausiu balu.
Antra, netapačios darbo sąlygos miestų ir mažų bažnytkaimių parapijose.Antai mažytėje Duokiškio parapijoje aptarnaujama apie 90 namų ūkių (1940-aisiais būta per 1000 parapijiečių). Apie 20 namų ūkių su parapija ryšių nepalaiko. Todėl laukti didelių investicijų į savo šventovę neverta. Kaip išgyventi ir nepulti į neviltį karantino ir ne karantino sąlygomis?
Trečia, Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonas, Duokiškio šv. Onos ir Salų šv. Kryžiaus parapijos administratorius kun. Andrius Šukys 2019 02 16 „už aktyvią, inovatyvią edukacinę sielovadinę veiklą dekanato parapijose, rajono ir šalies visuomenei šiuolaikiniu būdu perteikiamus pastoracinius principus, kuriamus strateginius bei aktualius švietėjiškus projektus ir edukacines programas“ apdovanotas Rokiškio rajono Mero padėkos raštu.
Kaip melstis neįprastai?
Į šį pasiteiravimą gavau platų atsakymą. Dauguma kun. A. Šukio minčių patvirtino mano turimą supratimą, kaip melstis savarankiškai, bet išgirdau ir tokių dalykų, į kuriuos anksčiau nebuvau atkreipusi dėmesio. Gal ir skaitytojas ras ką nors nauja?
Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu kunigystė įgauna kitų formų, veikiama kitais tempais.Šventovėse aukojamos šv. Mišios už uždarų durų: bažnyčios atidarytos tik privačiai pavienių tikinčiųjų maldai. Karantino metu akivaizdūs pokyčiai – mažiau kontaktų su tikinčiaisiais, daugiau ūkinės veiklos ir darbų, kurių susikaupia per metus bažnyčioje ar klebonijos raštinėje. Negalėdami rinktis draugėn, meldžiamės įvairiomis intencijomis savo aplinkoje. Malda yra dviejų ašių – Dievo ir mūsų sielos – bendravimas. Malda mes mąstome apie Dievo didybę, teisingumą, gerumą ir savo menkumą, kaltes. Dera melstis Bažnyčios nustatytomis maldomis.
Galima melstis ir savomis mintimis, dėkojant už išgirstą prašymą, šaukiantis Dievo pagalbos sunkumams įveikti. Žinoma, tos maldos savais žodžiais yra trumpos. Kartojamos po kelis sykius, jos atnaujina ir sustiprina mūsų silpstantį kontaktą su Dievu. Melstis galima sielos viduje – mintimis. Jei neįmanoma susikaupti, su Dievu reikia bendrauti lūpomis.
Pastebima, kad bažnyčioje daug kam melstis lengviau, nes yra bendros giesmės, garsiai kalbamos maldos ir minėtos trumposios maldos, pvz.: Jėzau, mano Dieve, myliu Tave labiau už viską. Jėzau, pasitikiu tavimi!“ (šv. Faustina), „O Dieve, neapleisk manęs“, „Viešpatie Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)“...
Pasak kun. A. Šukio, didesnės parapijos arba dekanatų centrai šiuo metu šv. Mišias transliuoja internetu (dalis parapijų Lietuvoje tai darė ir iki karantino). Koks lankytojų skaičius nuoširdžiai tuo domisi, tyrimų nėra. Daliai lankytojų maga įdomi nauja patirtis. Dalis, dėl ligos ar kitokių priežasčių negalinti atvykti į bažnyčią, ir ne karantino metumeldėsi nuotoliniu būdu. „Malda – neišmatuojamas dvasinis džiaugsmas, – sako pašnekovas ir cituoja didžiai gerbiamo savo dėstytojo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, prof. kun. Jono Juraičio (1926–1950 Romoje įšventintas į kunigus–2010 palaidotas Šveicarijoje) pranešimo „Kelios mintys apie maldos galimybes šiuolaikinio nihilizmo sielovadoje“ (Roma, 1972) pamąstymus: „Malda, kaip ir meilė, negali būti racionali žmogaus veikla. Maldai žmogus yra pribrendęs, jei jis prisipažįsta esąs nuogas. Malda prasidėti gali tik šituo nuogąstavimo išgyvenimu“.
Kokių dar naujų patirčių įgyjame?
Atsakymas nukrypo į dvasinę išpažintį ir dvasinę Komuniją. „Atlikti išpažintį reikia tada, kada reikia, – kalbėjo pašnekovas iš Kamajų. – Išpažinties, kaip širdies ir sielos audito, būtinybė yra nuolatinė. Karantinas šiame amžiuje – pirma tokio pobūdžio nelaimė. Visomis prasmėmis kaupiasi nauja patirtis. Išpažintis dabar nebūtinai atliekama prie klausyklos langelio, tačiau kunigai neatsisakys išklausyti pavienės išpažinties, jei tikinčiajam tai labai aktualu čia ir dabar“.
Šiuo metu nesant galimybių atlikti sakramentinę išpažintį, popiežius Pranciškus tikintiesiems rekomendavo dvasinę išpažintį. Ir dvasinė, ir sakramentinė Komunija priklauso tai pačiai dvasinei tikrovei, todėl, norint ją priimti, reikia neturėti sunkios nuodėmės.
Kokia toji dvasinė išpažintis? Pirma, tai nuoširdus gailestis dėl nuodėmių. Antra, tai pasiryžimas, kai tik bus galima, atlikti sakramentinę išpažintį. Nuoširdus gailestis būna tada, kai atgailaujama ne iš Dievo baimės, bet iš meilės Jam. Tobulas gailestis naikina nuodėmes, tačiau lieka pareiga vėliau jas išsakyti sakramentinėje išpažintyje.
„Taigi, dabar tinkamiausias laikas susivokti ir susimąstyti: Kaip gyventi toliau? Ką keisti, kad galėtume glaustis arčiau Dievo, prašant dvasinės stiprybės? Lietuviai yra per daug nominalūs ir proginiai katalikai. Tačiau privalu įsidėmėti, kad tikėjimo esmė pasireiškia ne tik per šv. Velykas: Velykos yra kulminacija. Kiekvienų šv. Mišių metu mes kviečiami gyventi KITOKĮ gyvenimą“, – teigia kun. A. Šukys.
Kaip Kristaus kančią ar prisikėlimą išgyveno parapijiečiai?
Karantinas / pandemija yra puiki pamoka išlepusiam šių laikų žmogui: tikintysis kviečiamas iš naujo mokytis ir giliai širdy apmąstyti tikėjimo tiesas, kadangi daugeliui jos – tik formalus saviguodos ar „susitvarkymo“ ritualas.
Tradiciškai kiekvieną gavėnios sekmadienį Kryžiaus kelią Kamajų šv. Kazimiero bažnyčioje eidavo vis kito kaimo bendruomenė. Šiemet dėl karantino tikintieji gavėnios meto esmę ir prasmę kiek kitaip apmąstė: „Rokiškio Sirena“ 2020 04 10 numeryje publikuotomis Kryžiaus kelio stočių instaliacijomis ir atitinkamais skaitiniais bei meditacijomis leido skaitytojams susitikti su Kristumi, pabūti „vėl kartu viena su Juo ir Jo meilėje“. Ačiū laikraščio redakcijai, dideliu formatu pateikusiai Kryžiaus kelio nuotraukas. Tai įgalino tikinčiuosius sutelkti dėmesį į keliais žodžiais įvardytą kiekvienos stoties pagrindinę mintį. Dar įtaigiau dėkoti Jėzui Kristui už gyvenimą skatino „Rokiškio Sirenos“ interneto svetainėje rodytas „Kryžiaus ir civilizacijos kelio“ vaizdo siužetas (instaliacijų autorė S. Turkevičienė, montažo – N. Kralikas, muzikos autoriai – D. Golovanov ir J. Maksimovič, konsultantės – I. Narkutė ir L. Dūdaitė-Kralikienė, apmąstymų autorius – kun. A. Šukys). „Kryžiaus ir civilizacijos kelio“ meditacijomis vesta paralelė tarp Viešpaties skausmingo kelio nuo suėmimo Alyvų kalne iki mirties ant Golgotos ir šių dienų žmogaus gyvenimo būdo. XIV stotyje nuskamba kvietimas: „Stovime prie Jėzaus kapo... Užristas akmuo... Tyla... Šiuolaikinei civilizacijai – tai pralaimėjimo ženklas. Privalu įsidėmėti, kad kapo, akmens, tylos esmė – tai kvietimas pralaimėjusiesiems išmokti vienintelį svarbiausią dalyką, būtent, suprasti, kad mums gyvybiškai reikia išganymo...“
Apmąstymams kviečiančios Kryžiaus kelio stotys
Kokie žmogaus ir civilizacijos klystkelių simboliniai akcentai įprasminti Kryžiaus kelyje?
Tokią mano klausimo formuluotę išprovokavo II stoties (Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi) skaitiniai:
Jėzus pakrinta akimirkai. Kyla ir žengia toliau... Nupuolusi žmonija mėgaujasi – silpnumas ir godumas tampa jos gyvenimo norma. Užsimojimas bet kaip gyventi – priešingas žmogaus prigimčiai. Nuopuolio akivaizdoje sunku jai suvokti,kad nė vienam negalima eiti kas sau,kad kelyje einama kartu. Viešpatie,leisk mums pažinti nuopuolio kainą ir sąžiningai susimokėti!
Pasak L. Dūdaitės-Kralikienės, „Žmogiškojo orumo, sielos ekologijos tema išryškėja Kryžiaus kelio stotyse, kurias randame Kamajų bažnyčioje ir kurios bus iki pat Sekminių. Stulbinamu grožiu ir Kamajų parapijai būdingu išbaigtu lakoniškumu kalbančios apie Kristaus kančios ir žmonijos atpirkimo prasmę. Apie civilizaciją, nuklydusią į akligatvį, nebepažįstančią Dievo, išsižadėjusią Krikščionybės, kuri du tūkstančius metų buvo jos egzistavimo pagrindas, pildžiusi meną, filosofiją, politinę mintį turiniu, kalbančiu apie prigimtinę žmogaus vertę ir jo orumą. Besiviliojančią vienadieniais vartotojiškumo, amžinos jaunystės ir rojaus žemėje iliuzijomis. Dengiančios savo veidą šimtais išgalvotų kaukių, sprendžiančią išgalvotas vienadienes problemas. Bejėgę, bet vis dar kupiną puikybės, vis dar nedrįstančią ištarti: „Teesie Tavo valia“.
Iš atsakymo bemat sumečiau, kad šiųmetis „Kryžiaus kelias“ – 2019-ųjų Prakartėlės simbolinės prasmės tęsinys, aprašytas Linos Dūdaitės-Kralikienės straipsnyje „Kamajų bažnyčioje – prakartėlė: apie tuščią indą, raudoną kilimą ir žmogiškąjį orumą“:
Prakartėlė... Daugeliui šis žodis asocijuojasi su nusaldinta Kalėdų pasaka mažiesiems: mažų mielų figūrėlių galerija,surikiuota ant šienelio. Tačiau Kamajų šv. Kazimiero parapija kuria kitokias prakartėles. Be dirbtinio saldumo,neįkyriai, neprikišamai,tačiau iš esmės kalbančias nūdienos žmogui apie jo santykį su Dievu,savimi ir pasauliu. Kamajiškiai,2019 m. Kūčių vakarą atėję į bažnyčią,kad aplankytų prakartėlę,turėjo žengti per pabertas automatų gilzes,maskuojamąjį tinklą,suverstas stiklainių duženas ir dirbtines gėles,žvelgdami į kario šalmą,padėtą ant sulamdyto raudono kilimo. Tai tikintiesiems turėjo priminti,kad Atpirkėjas ateina į karų,sudaužytų likimų,sužalotos žemės bei sutrypto žmogiškojo orumo pasaulį, kad Jėzus prieš 2020 m. gimė tvartelyje iš neturto ir stokos, o šiandieninė visuomenė dėl savo gerovės pasaulį skandina šiukšlėse, karų ir gaisrų verpetuose. Netgi kosmosą žmonija jau įsigudrino prišiukšlinti.
Tokią prakartėlę sukurti įkvėpė Popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudate Si“tezės, iliustruotos pribloškiančiais piešiniais,liudijančiais, kad Dievas į pasaulį ateina gydyti godumo, vartotojiškumo sužalotų ir pasaulį žalojančių likimų. Pildyti prasme ir viltimi žmonių sielų, kurie tarsi tušti indai laukiančių turinio, prasmės ir pilnatvės.
Belieka pasidžiaugti parapijiečių įžvalgumu, atsiskleidusiu jų pasisakymuose internetinėje erdvėje:
* Mačiau per Kūčias. Ilgai kaupiausi, ką parašyt. Pirmas įspūdis – ne tai,ko tikėjomės. Šokiravo. Gerąja prasme. Juk visi norėjo kažko iškilmingo. O čia ateini – chaosas. Įspūdis – patikėkit!Visiems sakau – nueikit. Ten pagalvot reikia. Gerai,kad parodė,jog skaidres skaityt reikia. Dar buvo lapeliai ant lopkų. Ten daug kas paaiškinta. Vaikams labiausiai patiko šalmas ant kilimo.
* Galvojau,kas čia per prakartėlė,kažkoks chaosas ir atliekų sandėlis. Bet kai pažiūrėjau skaidres ir paskaičiau aprašą, supratau esmę. Taip,jeigu pradedi galvot apie tai, kokiame pasaulyje gyvename ir kaip gyvename,sukrečia. BRAVO!
* Kiek daug visokių nuomonių... bet vis dėlto tokių idėjų sumanymo ir jų įgyvendinimo galima tik pavydėt... jėga Kamajai... šaunuoliai...
Parapijiečius šokiravusio kelio prie Prakartėlės pabaiga
Kaip karantino metu sprendžiamos finansinės problemos?
Parapija yra įdomus vienetas – pati turi išlaikyti save. Ir projektuose Europos Sąjungos paramai gauti negali dalyvauti. L. Dūdaitės-Kralikienės šmaikščiais žodžiais tariant, parapijos yra visiškai finansiškai „nepriklausomos“: kiek sekmadienį įdėjai į aukų „kašikėlį“, tiek ir yra. Pvz., vieno sekmadienio aukų rinkliavos rezultatai N kaimo bažnyčioje – 8 eur. Nėra bažnyčioje užsakytų šv. Mišių intencijų – nėra ir pagrindinės parapijoje dirbančio dvasininko atlyginimo dalies. Tiesa, kiek prisideda uždarbis už laidotuves, metines, keturnedėlius... Santuokos kaimiškose parapijose – retas dalykas, kaip ir krikštas. Žinia, ir mieste ne per daugiausia. Kaip tada atlyginimų ir mokesčių klausimus spręsti?
Pasirodo, kad mažosios parapijos bažnyčios tarnų (zakristijono, vargonininko, choro vadovo, aplinkos prižiūrėtojo, valytojos) įdarbinti negali, nes neturi pinigų atlyginimams mokėti. Arba pats administratoriau / klebone dirbk, arba nuolatiniam darbui telk savanorius. Kitos išeities nėra. Tad ir tenka neakivaizdžiai siekti buhalterio diplomo, nes parapijos pajamų ir išlaidų popieriai turi būti idealiai sutvarkyti.
Nuo 2018 metų sausio mėn. įvesta privaloma, bet logikos neatitinkanti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokestinė sistema: mokami mokesčiai net už ūkinius pastatus ar varpines. „Džiaugiamės, kad kol kas nėra mokesčio už bažnyčių pastatus ar žemės sklypus, ant kurių bažnyčios stovi: būtų papildoma nereikalinga našta parapijų tikintiesiems, – sako klebonas / administratorius kun. A. Šukys. Ir priduria: „Po karantino laukia nemažai pokyčių: bus atsisakyta daugumos įprastų veiklų ir projektų, kai kurių tarnysčių. Po karantino ilgą laiką nenaudosime net elektros taip, kaip buvome įpratę iki šiol...“
Sunkiausia vykdyti būtiniausius remonto darbus, kurių įforminimo kaštai neatitinka sveikos logikos. „Mažose parapijose yra du išgyvenimo būdai: arba tvarkinga bažnyčios pastato būklė ir aplinka, arba gyva bendruomenė. Renkamės prioritetus“, – sako klebonas A. Šukys.
Daliai mažųjų parapijų jų bažnyčios per didelės, žiemą šaltos, vasarą sunkiai išvėdinamos... Beveik kiekvienai parapijai kapitalinis bažnyčios remontas neįkandamas. Valstybės rėmimas simbolinis. Ši beviltiška situacija šmaikščiai nusakytas straipsnyje „Žirafa didelė, jai toli matyt“ (2020 02 03 / 12). Pateikiu kelias citatas, nes autorės L. Dūdaitės-Kralikienės minčių įtaigumą sunku atkartoti savais žodžiais:
*Parapija, tas lietuviškojo kaimo lakmuso popierėlis, aiškiai rodo žmogiškuosius, materialinius išteklius ir Lietuvos kaimo ekonominį bei kultūrinį potencialą. Parapijų situacija tik blogėja, o prielaidų jai gerėti bent artimiausius 50 metų nėra – Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo trečdaliu. Remontuoti kaimų bažnyčias, kuriose sekmadienį yra po keturias-aštuonias bobutes (ir tai vasarą,ir tai tik artimiausius kelerius metus),yra beviltiška. Tačiau pastatas yra,juo reikia rūpintis,kad bent ant galvos kam neužgriūtų. Ir dar yra ne viena institucija,skirta prižiūrėti,kad visi tinkamai melstųsi ir adoruotų pastatus.
* Iš Vilniaus stiklinių kubelių atrodo, kad kiekviena kaimo bažnyčia,kiekvienas jos apmusijęs langelis, kiekvienas kreivas medinis šventasis yra neginčijama kultūros vertybė. O kad ta vertybė,t. y. pati bažnyčia, stovi tokios būklės,kad, dovanokit, gerai vištai rimčiau pasikapsčius, nuvirstų ant šono,ponių iš Vilniaus nekaso. Prikalti kelias lentas, padažyti – griežtai draudžiama. Reikia projekto, storo segtuvo tyrimų ir leidimų. „Nedaeina“,kad parapija, kelis metus sėdėjusi „ant bado dietos“sugebėjo sutaupyt tik 7 tūkst. eur. Kol ji sutaupys keliolika tūkstančių projektui ir tyrimams (nekalbu apie patį remontą) praeis... kokie 125 metai. Įdomus paradoksas:parapija turi šiek tiek pinigų,bet neturi remonto projekto ir tyrimų, arba turi remonto projektą ir tyrimus, bet neturi pinigų dažams.
Duokiškio šv. Onos bažnyčia – kultūros paveldo objektas, bet ji ir kiti statiniai apverktinos būklės: dažai nusilaupę, lietvamzdžiai sutrūniję. Neatlikus darbų per artimiausius kelerius metus, vargu ar vėliau bebūtų kas remontuoti. Nedidelė Duokiškio parapija sutaupė 7 tūkst. eur. remonto išlaidoms padengti. Remontas nesudėtingas – šlapio smėlio technologijos būdu nuvalyti nuo bažnyčios, varpinės, ūkinio pastatėlio apšerpėjusių sienų ankstesnius dažus, pakeisti sutrūnijusius lietvamzdžius, kad vanduo nepažeistų perdažytų sienų, ir tvarkyti vietomis aptrupėjusį pamato tinką.
Kodėl remonto darbai pradėti per patį karantiną? Šių darbų buvo galima imtis dar prieš porą mėnesių, tačiau geri parapijiečių norai virto du mėnesius užsitęsusiu beviltišku susirašinėjimu su Kultūros paveldo departamentu. Šiuo metu sąmoningi katalikai remia parapiją bankiniu pavedimu. Dalis jų – nuolatiniai įvairių parapijose vykusių remonto ir kitokių projektų rėmėjai.
„Karantino paskelbimas Lietuvoje sutapo su galingo uragano (kovo 12–13) šėlsmu. Pasekmės jausis ilgai, nes visų pastatų apdrausti neįmanoma, medinio paveldo draudimas kainuoja kosminius pinigus. Dalį pastatų jau anksčiau pardavėme, nes tikinčiųjų poreikiams tenkinti yra bendrų, naujai sutvarkytų erdvių“, – sako klebonas-administratorius.
Koronavirusui nepasiekti remontuojamos Salų bažnyčios sienų
Pašnekovas, pasidžiaugęs, kad Salų bažnyčiai šiuo metu jau dengiamas naujas stogas, dar pasiūlė paskaityti straipsnius „Salų parapijai – džiugios žinios: gražuolė bažnyčia laukia remonto“ (2018 09 20), „Salų bažnyčia nekantriai laukia pavasario“ (2019 01 17), „Salų bažnyčios remontas: renkami parašai, kad atnaujinta šventovė netaptų antrąja Notre Dame“ (2019 05 20). Būta ir įvairaus lygmens nesusikalbėjimo, pvz.: „Rokiškio Sirena“ sulaukė pasipiktinusio saliečio skambučio: kaip čia taip, negi, užuot rengus didžiulius ir brangius projektus, negalima tiesiog nupirkti kibiro kito dažų, pastatyti kopėčių ir...“
Už tokią „saviveiklą“ grėstų didžiulės baudos: 1887–1888 m. pastatyta garsaus architekto Georgo Verono projektuota medinė neogotikinė Salų šv. Kryžiaus bažnyčia yra vertingas paminklas. Pirmas ir kol kas vienintelis bažnyčios kapitalinis remontas buvo atliktas 1939 m.
Kokius kitus kryžiaus kelius tenka dar eiti?
„Džiugi žinia. Ką tik baigta smėliuoti Duokiškio bažnyčia!“ – skuba pasidalyti džiaugsmu pašnekovas kun. A. Šukys. Ir tuoj pat jo balsas ima niauktis: „Turime problemą dėl Kamajų špitolės. Kadų kadės nebegyvenamas pastatas kiauru stogu ir pravirais langais, avarinės būklės, gadinantis miestelio centro vaizdą. Norime nugriauti, kad bent „šiukšlių“ mokesčių nebereiktų mokėti, nereiktų samdyti žmogaus aplinkai prižiūrėti. Sutikimo negauname, nes esąs kultūros paveldo sąrašuose“. Žodis po žodžio sužinau, kad dabartinė Kamajų bažnyčia pastatyta tik 1903 metais. Vadinasi, prie bažnyčios buvęs tradicinis pastatas – špitolė, savotiška prieglauda nusenusiems parapijos beturčiams, neįgaliesiems ir ligoniams, statyta dar vėliau. Ar Lietuvoje nebelikę nė vieno gyvenamojo namo iš praėjusio šimtmečio pirmosios pusės? Manau, kad rastume, bet jie nelaikomi architektūros paminklais.
Karantinas netrukdė Duokiškio šv. Onos bažnyčios sienų smėliavinui (darbus atliko MB „Duok smėlio“).
Į prašymą išbraukti špitolę iš Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios statinių komplekso gautas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus ultimatumas: „Primename, kad Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios statinių kompleksas, u. k. 30582, kurio sudėtinė dalis yra Špitolė, u. k. 41884, paskelbtas valstybės saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui bei saugoti viešajai pagarbai, o vadovaujantis NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu – viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiama naikinti ar kitaip žaloti saugomo objekto vertingąsias savybes“.
2019 03 21 KPD prie KM direktoriaus V. Bezaro atsake į mūsų paklausimą nurodyta, kad pastato vertingosios savybės pripažintos 2017 09 19 pagal aktą Nr. KPD-RM-2597. Nebesueina galai su galais: Kas tyrė špitolės, kaip galimo paveldo, vertybes? Kur tų „vertingųjų savybių“ tyrimų ataskaitos? Nuo kada netyrinėta vertybė tapo „verta viešosios pagarbos“? Ar tokia architektūrinė vertybė „nusipelno“ pažintinio visuomenės dėmesio?
„Parapijai pastatas nereikalingas. Parapija pastatui neskirs nė euro netyrinėtoms „menamoms“ vertybėms išsaugoti. Karantino metu esame priversti tvarkytis ūkiškai ir remtis sveiku protu. To paties reikalaujame ir iš KPD“, – ryžtingas visų sprendimas. Bet kiek vėjais paleista kitiems dalykams spręsti reikalingo brangaus laiko?!
Kamajų špitolė – 2017 m. paskelbta architektūros paveldo vertybe
Kokie pamąstymai ateičiai sielovados tema?
Bendraujant su klebonu / administratoriumi kun. A. Šukiu išmaniosiomis technologijomis, ne sykį ir ne du paliesta sielovadinė parapijų veikla. Terminu „sielovada“ kun. A. Šukio licenciato darbe vadinama „pastoracinė katechizacijos veikla, nukreipta į parapijoje gyvenančius asmenis, šeimas ar bendruomenės grupes, kuriems kyla problemų dėl tikėjimo žinių, gebėjimų ar tikėjimo praktikavimo stokos“. Sielovada– tai piligriminės kelionės, paskaitos, seminarai, konferencijos, rekolekcijos, parodos ir kiti renginiai, padedantys parapijos žmonėms geriau pažinti Dievą, stiprinti savo krikščioniškąjį dvasingumą. Remiantis kun. A. Šukio mokslinio darbo turiniu, sielovadine veikla turi užsiimti ne tik klebonas / kunigas, turintis misiją burti bažnytinę bendruomenę, bet ir patys parapijiečiai, t. y. pasauliečiai. Žinoma, tokiai veiklai juos reikia ruošti. Na, kun. A. Šukiui praktiniame gyvenime tai nėra problema. Ne veltui optimistiškai kartoja: „Karantinas nebus amžinai: lauksime sugrįžtant tikinčiųjų naujiems bendruomeniniams iššūkiams įveikti“. Smalsu – kokie praėjusiųjų metų renginiai padėjo pamatus tiems „naujiems iššūkiams“ realizuoti? Galima pasekti 2019-jų sielovadinių renginių pėdomis. Jei pasaulį ištikusi, liaudiškai sakant, koronė neužsitęs iki metų pabaigos, analogiškų švenčių, susitikimų bus ir šiemet. Tik kiek mažiau.
Atgal
.jpg)
