VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
05.09. Dėl Vokietijos žydų privilegijų
Irena Tumavičiūtė
Rusakalbės svetainės ITON TV korespondentas Aleksandras Valdmanas į Tel Avivo studiją dažnai pakviečia garsių žmonių. Balandžio 27 d. rubrikoje „Dienos tema“ jis kalbino iš Peterburgo kilusį Zeevą Iccharą, žinomą Izraelio visuomenės veikėją, oftalmologą, kuris daug metų gyveno Vokietijoje, ten turi savo kliniką.
Vaizdo įrašas vadinasi „Kokių privilegijų neteks Vokietijos žydai?“
Kalbėti tokia tema paskatino kultūrologo ir politologo Davido Ranano straipsnis, paskelbtas Izraelio laikraštyje „Haaretz“ balandžio 20 d.
A.V.Labai įdomus straipsnis. Pateiksiu citatą: „Jau beveik 75 metai, kai Vokietija nebenaikina žydų. Ji tapo šalimi, į kurią atvyksta gyventi daug žydų. Dėl suprantamų priežasčių Vokietijos požiūrį į žydus ir į Izraelį lemia praeitis, kuri jiems suteikė nenatūralų, beveik ritualinį pobūdį. Pavyzdžiui, kartą per metus Vokietijos kanclerė, Vokietijos prezidentas viešai dėkoja žydams už tai, kad jie atvyko į Vokietiją gyventi“. Straipsnio pavadinimas labai tinka šiai dienai – šiandien yra Atminimo diena, rytoj – Izraelio Nepriklausomybės diena:
„Vokietijai laikas atimti iš žydų visas privilegijas“.
A.V.Pirmas klausimas, kurį norėčiau pateikti Jums, kaip gerai pažįstančiam Vokietijos ir žydų bendruomenės gyvenimą: kiek nuoširdžiai šiandien skamba vokiečių politikų žodžiai apie, cituoju, „sunkią istorinės kaltės naštą ir dėkingumą už pasitikėjimą, kurį jie vėl parodė vokiečiams“? Ir ar atitinka tikrovę, kaip rašo autorius, tai, jog „žydai yra privilegijuota tautinė mažuma, kuri naudojasi ypatingu Vokietijos valdžios dėmesiu“?
Z.I.Labai abejotina, ar politika gali būti nuoširdi ir atvira. Nes nė vienas politikas nekalba nuoširdžiai ir atvirai. Regis, Taleiranas yra pasakęs, jog liežuvis diplomatui yra duotas tam, kad galėtų paslėpti savo mintis. Kokias privilegijas šiuo metu turi žydai? Iš esmės jokių. Buvo periodų, ypač tuoj po karo. Vokietija buvo okupuota, vokiečiai buvo ganėtinai išsigandę, viską, kas vyko teisės požiūriu, kontroliavo okupacinės valdžios, ir tuo iš tikrųjų pasinaudojo ganėtinai daug svieto perėjūnų žydų. Sakydami „Nelieskite manęs, aš – žydas“, jie sukaupė nemažą kapitalą. O vokiečiai jų iš tikrųjų bijojo. Ir daugelį tai erzino.
Davidas Rananas
Zeevas Iccharas
Aleksandras Valdmanas
Drezdeno sinagogą ir žydų bendruomenės centrą saugo ginkluoti policininkai. Robert Michael/dpa-Zentralbild/dpa
Drezdeno žydų kapinės. Roland Halkasch
Emigracijos banga iš buvusios Sovietų Sąjungos
Apie ypatingas privilegijas galima kalbėti, kai prasidėjo didžiulė žydų emigracijos banga iš buvusios Sovietų Sąjungos. Jiems buvo atvertas kelias emigruoti, tai tęsėsi apie dešimt metų. Kitų privilegijų nematau. Legendų apie privilegijas – gausybė. Populiariausia iki šiol gyvuojanti legenda – visiems Vokietijos žydams nereikia mokėti pajamų moklesčio. Deja, taip nėra.
A.V.Ar skiriasi vokiečių požiūris į savo žydus ir į tuos, kurie po 1990 metų atvyko iš Sovietų Sąjungos? Jei neklystu, Vokietijoje tuo metu gyveno apie 30 000 žydų.
Z.I.Tikrų, iš Vokietijos kilusių, žydų po karo praktiškai neliko. Jei neklystu, pusė žydų buvo sunaikinta, o kita pusė buvo labai įsižeidę ir po karo paprasčiausiai negrįžo. Jie išvyko į Ameriką ar į Izraelį. Vokietijoje liko tik vienas kitas. Vokietijoje liko žydai, kurie atvyko iš Lenkijos ir Rumunijos, dabar jau gyvena jų palikuonys. Ir daugelis iš jų, pasinaudoję daugiau ar mažiau privilegijuota padėtimi, susikalė solidų kapitalą. Tai buvo palyginti nedidelė žydų bendruomenė, bet savais jų irgi nepavadinsi. Jie taip pat erzino, nes buvo kitokie. Vokiečių atmintyje buvo išlikęs tikrųjų Vokietijos žydų įvaizdis, kurie kalbėjo vokiškai be akcento, buvo kitokių manierų ir pan.
Policija prie Bruklino sinagogos „AP Photo“ / Markas
Niujorko policijos pareigūnai budi sargyboje prie Bruklino sąjunginės šventyklos durų. Kena Betancur / AFP / „Getty Images“)
O naujoji banga iš Rusijos jiems buvo visiškai svetimi žmonės, nesusipažinę su vokiečių kultūra, nemokantys kalbos. Daugelis iš jų nuolat gaudavo socialines išmokas Vokietijos mokesčių mokėtojų sąskaita. Oficiali atvykimo priežastis – bėgo nuo antisemitizmo. Kaip į tai gali reaguoti paprastas vidutinis vokietis? – Jei jums ten blogai – turite Izraelį, važiuokite į Izraelį, kurkite jį ten, dirbkite. Aišku, kodėl čia atvykote. Čia suteikiama gera socialinė pagalba, čia geras europietiškas klimatas, aplink – malonūs kaimynai, nėra su kuo kariauti. Tad taip į juos ir žiūri.
Dėl filosemitizmo Vokietijoje
A.V.Dar viena straipsnio citata: „Dar viena Vokietijos politikos ypatybė yra filosemitizmas. Nekritiška meilė žydams vien dėl to, kad jie žydai, nepriklausomai nuo jų asmeninių moralinių savybių ir elgsenos. Kai kuriems vokiečiams tai yra būdas įveikti kaltės jausmą ir jie kartais yra pamišę dėl visko, kas susiję su žydais ar Izraeliu“. Ar Jums Vokietijoje teko susidurti su tokiu filosemitizmu?
Z.I. Pavyzdžiui: aš gydytojas, ateina pacientas ir sako:
– Jūsų pavardė Icchar, iš kur Jūs?
– Aš – izraelietis.
– Taip. Žinote, mano tėvai, mano močiutė ir senelis gelbėjo žydus ir kokie žydai buvo geri. Niekas man nėra pasakęs: „Buvo nužudyti šeši milijonai, gaila, kad ne visi“. Visi ką nors kur nors gelbėjo. Tik užėjęs į smuklę, kai vokietis geria alų ir tik praveria burną, tada gali išgirsti tiesą.
Senų legendų apie žydus pagrindas – antisemitizmas
A.V.Jei ant vienos sąlyginės svarstyklių lėkštės uždėtume filosemitizmą, ant
kitos – antisemitizmą, kuri nusvertų? Klausimas beveik naivus.
Z.I.Iš tikrųjų naivus. Eilinis vokietis pasakys – žinoma, antisemitizmas. Nes visų senų legendų pagrindas yra antisemitizmas. Žinoma. Ir tai pasakytina ne tik apie vokiečius, apie daugelį tautų. Paimkime Rusiją, kurią visi puikiai pažįstame. Palyginkime žalą, kurią istoriškai patyrė Rusija – mongolų okupacija, 1812 metų karas su prancūzais, Pirmasis, Antrasis pasauliniai karai. O absoliučiai visi kaltina žydų lupikavimą. Kada Rusija patyrė daugiau žalos? Atrodytų, per karus. Bet ne. Jokio antagonizmo nei prancūzų, nei vokiečių atžvilgiu nėra.
A.V.Bažnyčia, religija, viskas iš ten?
Z .I.Ne tik. Žinoma, religinė propaganda iš kartos į kartą turėjo didelės reikšmės. Be to, konkurencingumas.
A.V. Tai būdinga ne tik Rusijai?
Z.I.Ne, visoms valstybėms. Rusiją tik paėmiau kaip pavyzdį. Nes mes tą šalį pažįstame, visi ten užaugome.
Požiūris į Vokietijos musulmonus
A.V.Vokietijoje prie sinagogų įvesta apsauga. Musulmonai dėl to pyksta. Ar jie pagrįstai pyksta?
Z.I.Sinagogos iš tikrųjų turi dvigubą apsaugą – iš vidaus saugo patys žydai, daugiausia izraeliečiai, o iš lauko pusės – vokiečių policija. Taip buvo visada. Tik dabar apsauga sustiprinta. Vokiečiai nenori kokių nors inicidentų prieš žydus.
Dėl musulmonų – čia kiek kitokia istorija. Paskutiniu metu, kai ėmė plūsti musulmonų masės, prasidėjo tie dešiniųjų ekstremistų ekscesai prieš musulmonus. Musulmonai moka pasipriešinti, jie karingi. Jie ir patys surengia teroristinių išpuolių. Patys musulmonai kenčia dėl tų ekstremistų.
A.V.Pateiksiu dar vieną straipsnio citatą: „Vokietijoje dėl tarptautinių žydų organizacijų pastangų, taip pat dėl nenuilstamo filosemitiškai nusiteikusių Bundestago narių darbo –pasirodo, yra ir tokių– sukurta nauja ir nereikalinga biurokratija, kuri kovoja prieš antisemitizmą. Bet vokiečių politikams pristigo padorumo, kad prisimintų keturis milijonus musulmonų, daugelis kurių nuolat susiduria su islamofobija“. Gal autorius teisus, ir po partijos „Alternatyva Vokietijai“ sėkmės 2017 metų rinkimuose žydams nebereikia, kad su jais elgtųsi kaip nors ypatingai, o musulmonams reikia.
Z.I.Apsaugos prieš ekstremistus reikia dviem bendruomenėms. Kiek žydai dažnai nukentėdavo dėl savų niekšų, lygiai taip pat ir musulmonų bendruomenė kenčia dėl savų niekšų
A.V.Jei neklystu, Vokietijos žydų bendruomenėje yra 200000 žmonių, o musulmonų – keturi milijonai. Skirtumas yra.
Valstybė turi vienodai ginti visas tautines mažumas
Z.I.Taip. Bet manau, jog valstybė, kuri vadovaujasi teisiniais pagrindais, turi ginti nuo ekstremistų visas tautines mažumas, nepriklausomai nuo jų dydžio. Tai yra demokratinės teisinės valstybės pagrindų pagrindas.
A.V.Kaip Vokietijoje pasikeitė požiūris į žydus po to, kai prasidėjo ta baisi pastarųjų metų migracijos banga? Kiek antisemitizmo virusas smogė patiems vokiečiams?
Z.I.Kalbėti prieš žydus atviru tekstu buvo laikoma nelabai padoru, nors kas trečia šeima turi neviešintinų savų paslapčių. Ir štai atvyko musulmonai. Jie užaugę visai kitoje kultūroje. Jie visai nesupranta, kodėl negali pasakyti, ką galvoja apie žydus. Ir tada vokiečiai pamanė – jeigu jiems galima, kodėl mums negalima? Ir jie ėmė daug atviriau sakyti tai, ko anksčiau nepasakydavo. Tarp jų buvo ir žinomų intelektualų, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas Giunteris Grassas ir kiti.
Tautinės valstybės samprata Vokietijoje ir Izraelyje
A.V.Kiek populiari Vokietijoje nacionalizmo idėja, turiu galvoje vokiškumo idėją, teigiama šio žodžio prasme, taip, kaip Izraelyje gyvuoja žydiškumo dėja, kuri yra lyg ir valstybės doktrina?
Z.I.Tai didelė problema ne tik Vokietijoje. Tai yra didžiulė visos Europos problema. Pačią tautinės valstybės idėją, ypač Vokietijoje, imta prilyginti fašizmui. Tuo pat metu mes Izraelyje kuriame savo tautinę valstybę tautiniu pagrindu. Tai yra iššūkis jų [priešų] ideologijai. Tuo dažnai pasinaudojama Izraelio ir Palestinos konflikte būtent šios propagandos aspektu, be to, primityviu lygmeniu. Kartais daug kam į tai net malonu žiūrėti: štai jūs buvote vargšai ir nelaimingi, dabar turite valdžią, o kuo jūs geresni už mus? Taigi, primityviu lygmeniu
Dėl vokiečių istorinės kaltės naštos
A.V.Perskaitęs tą straipsnį susidariau įspūdį, jog autorius tiesiog mėgaujasi tuo, kad dabartinė Vokietijoje užaugusi karta, kuri nežino, kas yra karas, nes likę nedaug žmonių, prisimenančių karo įvykius, kaip buvo elgiamasi su žydais, ir kuri pavargo nešti istorinės kaltės prieš žydus naštą. Kiek autorius teisus? Ar tikrai pavargo ar ne?
Z.I.Jis visiškai teisus. Vidutinio vokiečio, gimusio 1945 m. ir vėliau, požiūris yra toks: viskas, buvo, baigta, atsipirkome, daugiau nebenorime girdėti. Tarp kitko, kai aš, išgirdęs tokius žodžius, jog „manęs ten nebuvo“, pateikiu argumentą – kai nukryžiavo Kristų, manęs taip pat ten nebuvo. Tai yra vienintelis argumentas, kuris suveikia kasdienybės lygmeniu. Verčia susimąstyti. Ir viskas. Pamirškite kaltės kompleksus ir t.t..
A.V.Taigi, galima teigti, jog naujų kartų nacionalizmas didės, ypač po istorijos su koronavirusu, kai valstybės ėmė, sakykim, saviizoliuotis, ypač Europoje.
Z.I.Labai geras klausimas. Praeitį daug lengviau analizuoti nei ateitį. Koronavirusas, be abejo, prie to prisidės. Valstybės ėmė atsiriboti viena nuo kitos, sugriežtėjo kontrolė, buvo uždarytos sienos. Visai galimas dalykas, jog artėja ekonominė krizė. Kalbant apie Vokietiją, kurią pažįstu geriau nei Prancūziją, joje jau yra labai daug žmonių, kilusių iš mišrių šeimų, todėl vadinamųjų tikrų arijų branduolys nėra didelis. Kita vertus, jis vis dėlto egzistuoja. Vokiečiams savo tautinio „aš“ branduolį nuolat reikėjo slopinti ir dėl jo lyg ir varžytis. Pavyzdžiui, klasikinio oficialių vokiečių nacių lozungo „Aš didžiuojuosi, jog esu vokietis“ sakyti nevalia, tai lyg spyruoklė – jei ją nuspausite, ji gali staigiai stipriai atsitiesti.
Pavojai, tykantys Vokietijos žydų
A.V.Išeitų, jog Vokietijoje žydų tyko pavojus iš dviejų pusių, netgi iš trijų – viena vertus, galimybė, jog atgims vadinamoji vokiečių tautinė savimonė blogąja to žodžio prasme, kita vertus – egzistuoja didžiulė musulmonų bendruomenė, trečioji – asimiliacija.
Z.I.Jūs visiškai teisus. Apskritai, asimiliacija yra užprogramuota, išskyrus ortodoksus, kurių yra vienetai. Vaikinas ar mergina, kurie užaugo vokiečių kultūroje. Kaip ir visoje diasporoje – tai yra atvira visuomenė, yra ir mišrių santuokų, tai yra normalu. Tose mišriose santuokose gimę vaikai veikiau nori priklausyti daugumai, tai natūralu. Kaip ir Izraelyje – čia yra daug mišrių santuokų ir vaikai veikiausiai priklausys daugumai – žydams. Tai yra normali tendencija, kaip vaikai pasirenka tautybę. Diasporoje asimiliacija yra absoliučiai užprogramuota. Jei nebus kokių nors netikėtų kataklizmų, ateityje žydai išliks žydais pirmiausia Izraelyje. Nepamirškite, jog mūsų istorijos priešaušryje čia gyveno dvylika labai skirtingų genčių. Neseniai sužinojau, jog net tūkstantį metų santuokos tarp skirtingų genčių atstovų buvo uždraustos.
Ten buvo ir daug nežydų. Kaip sakoma žodinėje Toroje, daugelis kadaise iš Egipto išėjusių žydų taip pat buvo nežydai, nežinau, koks procentas, bet labai didelis. Ir jie visi kartu sukūrė vieną tautą. Toks pat procesas Izraelyje vyksta ir dabar. Čia egzistuoja įvairios gentys, kurios palaipsniui sudarė Izarelio tautą. Izraeliečių gyslomis teka įvairių tautų kraujas. Kalbėti apie kažkokią žydų rasę yra grynų gryniausia nesąmonė. Mes kuriame naują tautą.
A.V.Dėkoju už interviu. Buvo labai įdomu. Tikiuosi, ir mūsų žiūrovams. Dėkoju, bičiuliai, kad buvote su mumis. Viso geriausio. Iki naujų susitikimų. Žiūrėkite ITON TV. Kas esate žydai, likite žydais. Iki naujų susitikimų
P.S. Interviu rusų kalba galima išklausyti adresu:
https://www.youtube.com/watch?v=YxIsVqvgFQU&t=633s
Šiame interviu minimą Davido Ranano straaipsnį anglų kalba galima paskaityti adresu:https://www.haaretz.com/jewish/.premium-jews-in-germany-don-t-need-special-treatment-any-more-1.8781024
Atgal
.jpg)
